Ups..

Pasirodo, šiais metais buvau pasiryžus 36 įrašus sukurti, apsižioplinau.. tai va, pasidalinsiu kolegės rasta karikatūra. Žiauriai smagi ir kalėdinė :D

Metų apibendrinimas.. ir naujo įkvėpimo begaudant..

Taigis, taigis.. kaipgis.. noriu pasigirti, jog baigiau versti Tomaš Tomaševski knygą - Godumo puodynė. Aišku, baigiau tik versti, dar laukia kampų šlifavimas, bet jų ten daug būti neturėtų, nes kaip niekad vertimas ėjosi sklandžiai be didelių lyrinių nukrypimų. Jei neklystu, knygą pradėjau versti spalio pabaigoje, tad bendras laikas gavosi apie du mėnesius, tačiau gryno vertimo buvo gal kokios dvi savaitės. Na, teksto nebuvo daug. Jei gerai atsimenu, tai kokie 3-4 autoriniai lankai. Na, ir literatūrinis sudėtingumas ne tekste buvo, tad vertimo procese kliūčių didelių nebuvo. Nebent į pabaigą, kai prasidėjo visos tos kulminacijos ir atomazgos.

Taigis, taigis.. mano sąskaitoje jau yra dvi knygos. Reikia taisyti padėtį.. tad apsisprendžiau, jog kitais metais būtinai baigsiu versti Sergejaus Lukjanenko "Naują sargybą". Dar labai norėčiau pagaliau prisėsti prie Gluchovskio "Metro 2035" (jau nekalbu apie senuosius apsakymus, kurių niekaip nesutvarkau), bet ten žiauriai didelis tekstas.. beveik 120 tūkst. žodžių.. tikrai yra ką veikt. Tad būkim realistai, ir apsistokim ties "Nauja sargyba" :D

Taip pat išsikelsiu sau tam tikrus finansinius tikslus, susijusius su vertimais, bet jų čia neviešinsiu, nes nežinau.. gal per daug asmeniški lūkesčiai :D Bet išsikelti juos tikrai reikės.. Dar problematiška man yra su reikiamos literatūros skaitymu.. šitai irgi reikia taisyti.  Bet negalima pamiršti ir šio tinklaraščio. Šių metų tikslą netgi viršijau.. tad stengsiuosi ateinantiems metams palikti tą patį kiekį, bet gal kaip nors parengti turiningesnį turinį :D taip, taip, sviestas sviestuotas, bet mintį pagavot :D

Na, o visiems skaitantiems, verčiantiems ir rašantiems ateinantiems metams palinkėsiu įkvėpimo, pelningų ir gausių užsakymų bei naujų potyrių :D

Meilei amžius ne riba..

Niekam ne paslaptis, jog esu didelė YA (young adult) literatūros gerbėja. Tad tapau neseniai atsiradusio "knygų klubo" nare. Pervertintos demokratijos dėka dabar skaitome "Kaulų miestą". Smalsumo vedina nusprendžiau skaityti knygą lietuvių kalba..

..neperskaičiau ir pirmo skyriaus, kaip nesiskaitė knyga. Knyga skirta auditorijai vargu ar vyresnei nei keturiolika metų, bet jaunuolių dialogai tokie nenatūralūs, kažkokie kampuoti.. susidarė toks įspūdis, jog vertė koks nors senelis, nesusipažinęs su šiuolaikine jaunimo kalba. Pagūglinus vertėją sužinojau, jog žmogus yra itin garbingo amžiaus.. ir susimąsčiau. Negi 70-metis žmogus gali versti literatūrą, skirtą vaikams? Ir ne šiaip vaikams, o paaugliams, kurių kalba yra dinamiška, greitai kintanti.. ir skaitant tą knygą jautėsi savotiška cenzūra, žodžiai sušvelninami ir pan. Šiaip įdomu. Vertėjas priklauso LLVS, ir net neabejoju, jog jis puikus vertėjas, bet. Bet, bet, bet.. vis tik didžiulė sukaupta patirtis negarantuoja lankstumo verčiant jaunimui skirtą literatūrą.

Tai sakau, reiks pasirašyti sau pačiai laišką, kad išėjus į pensiją neversčiau knygų, skirtų mano anūkams :D Šiaip šiuo įrašu nenorėjau nieko įžeidinėt, tik pasidalinti mintimis.. visada džiaugiausi savo pasirinkimu, kur stoti mokytis, ką dirbti, nes visada maniau, kad šis sprendimas atveria dideles galimybes, suteikia mano ateičiai ir gyvenimui lankstumo. Ir mane visada ramino tas faktas, jog nesvarbu, kuriame pasaulio užkampyje begyvenčiau, ką bedaryčiau, tačiau kol turiu prieigą prie interneto, galėsiu užtikrinti sau pastovų duonos kąsnį. Ir visada buvau tikra, jog amžius man nesutrukdys užsiimti mylima veikla.. ir va, te tau..

Ir dar kartą apie profesionalumo išlaikymą..arba kaip pasakyti ne..

Skubu pasidžiaugti, jog išpildžiau ir net viršijau užsibrėžtą tikslą - per metus parašyti 32 įrašus. Dėl temų aktualumo ir mano atminties spragų galiu garantuoti, jog dažnai įrašuose kartojuosi, o bet tačiau.. kaip ten toje dainoje? Sorry not sorry? :D

Kaip jau supratote iš antraštės, dar kartą kalbėsiu apie profesionalumą. Įdomus momentas buvo užkabintas vienoje diskusijoje. Kolega pasipiktino skubiu vertimu. Viskas ok. Visus erzina klientai, kurie paslaugos nori jau vakar. Tai absoliučiai natūralus pasipiktinimas, ir nesvarbu, ar jūs vairuojate troleibusą, ar verčiate tekstus.. kaip žmogus, turintis keturių metų patirtį aktyviai bendraujant tiesiogiai su klientais, galiu pasakyti tik vieną, jog nesvarbu, kokią paslaugą parduodate, kas kaltas ir pan., svarbiausia - išlaikyti profesionalų bendravimą.

Pati visada palaikau malonų, draugišką, gal kartais kiek familiarų (koks nors lengvas juokelis, vienas kitas smailas) bendravimą, jei aplinkybės leidžia, tačiau kalbant apie darbo sąlygas, reikalingas tik profesionalus konkretumas ir nulis emocijų.

Turbūt vienas iš didžiausių naujokų šokų yra pirmasis "ne" potencialiam užsakymui. Kaip mirčiai alsuojant į nugarą, prieš akis prašvilpia padėtas kryžius ant vertėjo karjeros, biurai nebesiunčia naujų užsakymų ir t.t. Bet po pirmo "ne" visos šios baimės išnyksta. Niekas jūsų neįrašo į juodąjį vertėjų sąrašą, ir niekas nededa kryžiaus ant jūsų karjeros. Tad kvėpuokite giliai ir atsakykite trumpai.

Frilansinimo grožis slypi tame, jog jūs atsakote tik prieš save. Jei norite dirbti, dirbate. Nenorite - nedirbate. Skubus vertimas ar neskubus, jums jokio skirtumo. Jei galite ir norite, pirmyn. Neturite laiko ar įkvėpimo, neimkite užsakymo. Ir visiškai nusispjaut į priežastis.

Asmeniškai man dar neteko atsisakyti užsakymo dėl to, kad tiesiog tingėčiau ir pan., bet ir nenurodau priežasties. Kitas klausimas, jei kliūtis įvykdyti užsakymą yra terminas. Įvertinu darbo apimtį, įvertinu užimtumą ir suteiktą terminą. Jei žinau, jog netilpsiu į terminą, pasakau, koks terminas man reikalingas.

Aš netgi manau, jog bandymai pasiteisinti atsisakant užsakymo dvelkia neprofesionalumu (susirgo vaikas, sprogo šildymo katilas, numirė kas nors, tingi, mokslai, darbai ir t.t.). Jūs esate laisvai samdomas paslaugos teikėjas, o ne darbuotojas. Jūs atsakote tik prieš save. Ir tik jūs sprendžiate, ar teiksite paslaugą.

Kodėl patariu atsisakant užsakymo nenurodyti asmeninių priežasčių - asmeninės priežastys ne retai būna susijusios su asmeniniais potyriais ir emocijomis. O emocijoms profesionaliame bendravime ne vieta. Kita priežastis, kodėl neverta dalintis asmeniškumais - jūs suteikiate progą klientui/vertimo biurui pademonstruoti savo neprofesionalumą. O tada prasideda visokie asmeniškumai ir nepageidautinos problemos. Kodėl? Todėl, kad kliento nekaso jūsų problemos. Ir todėl, jog jumis niekas nepatikės.

Kažkada draugė ėjo į darbą ir į jį pavėlavo. Žinote, kodėl? Todėl, kad ji padėjo bobutei pereiti gatvę. Vėlavimas buvo nereikšmingas, tad tiesiog atsiprašė, bet neaiškino priežasties, nes niekas ja vis tiek nepatikės. Kaip ir niekas nepatikės, jog jūs netikėtai susirgote. Niekas. Neseniai iš Kauno persikėliau į savo tėviškę, o draudimo konsultantas skambino susitarti dėl susitikimo Kaune. Pasakiau aš jai, jog nebegyvenu Kaune. Manote, ji manimi patikėjo? Policijos pareigūnas prieš savaitę mane sustabdė, kad pasidžiaugtų, jog nešioju atšvaitus, tačiau papildomai informavo apie pasikeitusią tvarką, jog einant per gatvę negalima naudotis telefonu ir reikia išsitraukti ausines iš ausų. Ir štai, sustabdo mane, vėlai vakare, tamsu, ausyse skamba alternatyvus rokas, o žvilgsnis įbestas į telefoninį žaidimą. Aš nuoširdžiai pasakiau, jog tikrai žinau apie tvarką, ir kad niekada neinu per gatvę naudodamasi telefonu ir klausydamasi muzikos. Ir nepaisant to, jog tai tiesa (aš net gobtuvą nusiimu, kai einu per gatvę, kad viską matyčiau), aš mačiau, jog pareigūnė maloniai šypsodamasi manimi nepatikėjo. Viena pažįstama vertėja, kuri pati turi vertimo biurą (beje, seniau ji reklamuodavo jį šiame tinklaraštyje :D), į fb specialiai įkėlė lūžusios kojos nuotrauką, kad įrodytų, jog tikrai nemeluoja.

Taigi.. nesvarbu, ar sakote tiesą, geriau nesakyti daugiau nei reikia, nes tiesa gali lengvai pasirodyti apgailėtinu pasiteisinimu, o tai jau neprofesionalu. Klientas/VB gali pradėti spausti, kad gal spėsit ir pan., kad kokios čia dar kliūtys gali būti ir t.t. Kaip antai viena kolegė nurodė, jog VB pasipiktino vertėjos pasiteisinimu. Štai čia savo neprofesionalumą parodo VB.

Dar vienas įdomus momentas būna, kai vertėjai bando paauklėti savo klientus. Dar blogiau - kaltinti juos. Jei jau yra poreikis kažką apkaltinti, tai tik emocijas. Vienoje diskusijoje išplaukė toks variantas, jog reikia šviesti klientus, kad netemptų į naktį ir suteiktų vertimams protingą laiką. Nesutinku nei dėl švietimo, nei dėl termino.

Aš esu vertėja, tad aš ir turiu išmanyti savo darbo specifiką. Klientas perka paslaugą, jo neturi dominti, kaip verčiu, kada ar su kuo. Aš galiu nusisamdyti kinų vaikus, siuvančius Nike avalynę, jei tik mano suvokimu tie vaikai sugebės tinkamai išversti tekstą. Paslaugos gavėjui visiškai vienodai, ar jūs miegosit, ar jūs valgysit, sirgsit, mirsit. Vienintelis dalykas, kuris rūpi klientui - rezultatas.

Terminas. Šis klausimas artimas praeitam tekstui. Vėluoti yra normalu. Tad skubių vertimų visada buvo ir visada bus. Nes toks jau tas mūsų gyvenimo tempas. Tereikia su tuo susitaikyti ir susiprasti - arba apsiimi versti skubius vertimus, arba ne.

Kažkas dar įkyriai bandė įpiršti situaciją, jog už skubų vertimą turi mokėti daugiau ir t.t. Norisi įterpti čia kokį nors necenzūrinį žodį, bet aš vis dar bandau apsimesti, jog tai bent jau mokslo populiarinimo tinklaraštis, tad aš to nedarysiu. Kodėl man norisi nusikeikti? Todėl, kad vienas kitam netrukdo ir vienas kitam įtakos neturi. Prieš pradėdami ar jau bendradarbiaudami su klientu/VB jūs galite aptarti sąlygas dėl skubių vertimų. Tas sąlygas galite keisti ir bendradarbiavimo eigoje. Suvokite pagaliau, jog jūs nesate darbuotojas, o paslaugos teikėjas.

Ką aš čia noriu pasakyt.. jokio skirtumo tas tarifas iš esmės, jei jūs galite įvykdyti užsakymą. Pvz., vieni vertėjai kategoriškai atsisako dirbti savaitgaliais. Man gi jokio skirtumo, kokia savaitės diena. Skubus vertimas klientui visai nebūtinai skubus vertimas vertėjui ir atvirkščiai. Tarkim, mušat dinderį, o jums pasiūlo per porą valandų išversti kokį nors tekstą. Jūs vis tiek nieko neveikiat. O jei ir veikiat, bet gal nieko tokio, kas negalėtų palaukti, tai koks čia jums skubus vertimas? Joks. Bet teoriškai tai yra skubus vertimas, nes jis reikalingas čia ir dabar. Tai ir tarifas kaip skubaus vertimo. Bet visa tai turi būti aptarta iš anksto arba bent jau prieš apsiimant versti tą tekstą. Aš nurodau, jog skubių vertimų nesiimu, bet kartais VB kreipiasi į mane, nes daugiau tuo metu neturi į ką kreiptis, ir.. paklausti juk neskauda. Bet va galite prisirinkti neskubių vertimų, ir jų gausa gali priversti jus kiek pasispausti.. ir skubus vertimas klientui gali tapti skubiu vertimu ir jums, kadangi tam, kad galėtumėte skubiai išversti dar vieną naujai gautą tekstą, turite į šalį nustumti einamus darbus.. Na, bet nėra tokios bėdos, kurios neišspręstų laiko planavimas :D

Riba tarp profesionalumo ir gėdos..

Nesvarbu, kokia veikla užsiimate, visi mes turime savo kasdienį režimą. Keliamės, gal prasimankštiname, gal papusryčiaujame, lekiam į darbus, grįžtam, sprendžiame visokias problemas ir t.t. Frilansinant derinti savo darbinę veiklą su kitomis yra kiek paprasčiau dėl lankstumo. Ypač jei neturi kokių nors įsipareigojimų (šeimos, šunų, ...įrašykite savo variantą...). Tačiau net ir frilansinimas taps nemielas, jei nebus organizuotumo. Gal net ir baisiau, nes darbas, į kurį eini kasdien ir dirbi po 8h per dieną, maksimaliai nuspėjamas ir suderinamas. Jūs esate įsprausti į tam tikrus rėmus, tad vietos fantazijai praktiškai nelieka, visą veiklą derinate aplink darbą. Frilanseris gi savo veiklą gali derinti kaip nori. Tiek darbą prie kitos veiklos, tiek veiklą prie darbo.

Yra frilanserių, kurie tikrai dirba tuo standartiniu režimu, dirba tik darbo dienomis ir tik dienomis. Tad įtariu, jie vis tiek savo veiklą pagrinde derina prie darbo. Aš darbą derinu prie kitos veiklos. Jei žinau, kad vidury savaitės manęs lauke susitikimas su draugais, tai pirmadienį ir antradienį smarkiai pasispausiu (prireikus dirbsiu ir 16 valandų per dieną), kad trečiadienį galėčiau sau leisti nesukti sau galvos dėl darbo.

Ir kaip ten bebūtų, nesvarbu, ar tu turi pagrindinį darbą ir vertimai tėra papildomas pajamų šaltinis, ar tai yra tavo duona kasdieninė, sąlygos vertimoms visur vienodos. Viena iš jų - negalima vėluoti.

Ir ne taip seniai iškilo diskusija, kas yra mažiau profesionalu - vėluojant slėptis nuo užsakovo ir paskui išdygti jau su gatavu vertimu ar prisiduoti užsakovui ir bandyti išsiderėti kelias lyšnas dienas. Manau, atsakymas daugiau nei akivaizdus :D

O bet tačiau.. norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, ar tikrai yra neprofesionalu vėluoti? Tik prašau be fanatizmų. Nežinau, kaip jums, bet man tikrai teko ne kartą pirkti paslaugą, kuri vėlavo - remontai, kažkokia gamyba, pristatymai, užsakymai ir t.t. ir pan. Ir visada sulaukdavau tik atsiprašau, nes šiaip tokie vėlavimai yra natūrali proceso dalis. Ir nuo vėlavimų niekas nėra apsaugotas. Kodėl vertimo paslauga yra kitokia? Ar vertimo paslauga yra rimtesnė už kitas paslaugas ir nėra vėlavimo paklaidos galimybės? Už aukščiau pateiktus vėlavimus sulaukdavau tik atsiprašome, gal koks pigu.lt dar kelis pigu eurus numetė į "sąskaitą", kuriuos turi panaudoti per ribotą laiką ir dar pas juos, kas skaityk, joks atsiprašymas realiai, o beveik pasityčiojimas :D

Dabar įsivaizduokime konkrečią situaciją. Užsisakau prekes, kurias man žada pristatyti per tris darbo dienas. Ateina laiškas, ups, vėluosim, užsakymą pristatysime per penkias dienas. Iš esmės tai yra labai didelis vėlavimas (daugiau nei pusė buvusio termino), nes nu norima paslauga pasinaudoti čia ir dabar. O dabar paimkim pavyzdį su vertimais. Tarkim, gaunate užsakymą per mėnesį išversti kokį tai tekstą. Kadangi negali numatyti visų vidinių ir išorinių faktorių, kurie gali suvalgyti jūsų laiką, jūs iš akies nusprendžiate, ar tekstas jums įšiepiamas. Ir tokiu atveju kelių dienų "vėlavimas" visai realus dalykas. Tačiau bendrame vaizde aš net nelaikyčiau to vėlavimu, nes tai tik viena ar dvi dienos prie trisdešimties, o ne visos dvi prie trijų.

Vėlavimas, ko gero, yra didžiausia vertėjų baimė. Čia kaip egzaminai dvyliktokams. Bet niekas niekada nesakė, jog tai yra natūralus dalykas. Prisiminkit visus darbus (ne vertimo), kuriuos jums teko dirbti. Ir va taip nuoširdžiai atsakykite, ar niekada nevėlavote kažką atlikti? Kai prisimenu savo paskutinę darbovietę, tai nieko kito ir nedariau, kaip tik vėlavau, nes tiesiog neįmanoma suspėt visur, ir dar kai yra daugybė lemiamų faktorių, kurie nuo manęs visiškai nepriklausė. Tu gaudamas naują užduotį supranti, kad jau vėluoji, nors net nežinai, kas ten per užduotis :D

Ką gi galima padaryti? Pirmiausia - susitaikyti su ta mintimi, jog vėlavimas yra natūralus dalykas. Yra tokių principingų žmonių, kurie labai kategoriškai žiūri į vėlavimus, ir suprantama. Nes vyrauja toks supratimas - vertėjas negali vėluoti. Ir nesvarbu, jog visi aplinkui tik tą ir daro, kad vėluoja. Quod licet Jovi, non licet bovi.

O antriausia.. bendrauti su užsakovu. Užsakovas nėra žvėris. Reikia suprasti, jog jūs abu esate suinteresuoti, kad darbas būtų atliktas. Žinoma, būna įvairių kraštutinumų, tačiau bendravimas turi būti konkretus nuo pat pradžių, o ne tada, kai jau reikia priduoti užsakymą, ir jūs suprantate, kad jau tikrai nespėsit. Gavus užsakymą geriausia yra užsiprašyti protingą terminą su užsimetimu visokiems fors mažorams. Jei užsakovas sakys, kad negali duoti ilgesnio termino, būtinai reikia argumentuotai paaiškinti užsakovui, jog vėlavimo tikimybė yra reali, nes: tekstas didelis, tekstas sudėtingas ir t.t. ir pan.

Nu va, jūs jau susitarėte su užsakovu, kad išversite iki X dienos, ir galbūt vėluosite. Tačiau tai nereiškia, jog jūsų bendravimas ties tuo pasibaigia, ir kitas jūsų kontakto seansas įvyks tik priduodant darbą. Nežinau, kaip dirba kiti vertėjai, bet turėdama didesnį vertimą, stengiuosi pastoviai palaikyti ryšį su užsakovu. Tarkim, užsakymas savaitei, tai kokį trečiadienį prasinešu, kaip gi man ten sekasi, ar turėčiau spėti, ar vis tik gali būti, jog pritrūks dienos. TAI NĖRA NEPROFESIONALU. Atliekant bet kokį darbą labai svarbu informuoti visas puses, nes jei vėlavimas iš tikrųjų bus, kad tie, kam reikia, spėtų tam pasiruošti. Bendravimas su užsakovu yra itin svarbus, nes taip užsimezga ryšys ir pasitikėjimas, o taip pat ir supratingumas iš užsakovo pusės. Taip atsiranda bendradarbiavimas.

Taigi.. blaivus protas ir bendradarbiavimas padės išlaikyti profesionalumą, nugalėti vėlavimo baimę ir atlikti darbą laiku :)
pė.ės. šis įrašas absoliučiai subjektyvus, tad prieš vadovaujantis tuo, kas čia parašyta, pasitarkite su užsakovu ir kolegomis :D

Atsakomybė

Ilgą laiką kažkuriame sąmonės užkampyje mąsčiau apie šį klausimą.. sakykim, itin nedrąsiai mąsčiau.. na, aš jau toks žmogus, kol manęs nepaliečia, nelabai ir domiuosi :D O šį kartą parašysiu apie atsakomybę už savo vertimą. Vertėjas gali pridaryti labai didelių nemalonumų, jei norėtų. Bet gali pridaryti ir to nenorėdamas. Tiesiog egzistuoja toks dalykas kaip žmogiškasis faktorius: kavos trūkumas, miego trūkumas, žinių trūkumas, patirties trūkumas, suvokimo trūkumas, nelaimė šeimoje, laimė šeimoje, bloga savijauta, elementarus nuovargis ar žioplumas. Ir štai, vietoj vieno skaičiaus vertėjas "išverčia" kitą, arba vietoj vieno termino išverčia panašų, bet kiek kitokį. Nuo tokio dalyko niekas nėra apsaugotas, bet yra papildomas saugiklis - redaktorius. O ką daryti, jei tokio nėra? O ir redaktorius tėra žmogus.. Errare humanum est..

Tokia jau mūsų graudi kasdienybė, jog retas vertimų biuras turi redaktorių ypač retesnių kalbų (nes nu brungu!), o ką jau kalbėti apie savarankiškai dirbantį vertėją. Nors tikrai žinau, jog yra vertėjų, kurie turi savo redaktorius. Kaip ten bebūtų, jei verčiate ne per vertimo biurą, visa atsakomybė sugula ant jūsų gležnų pečių. Bet pasimesti nebūtina.

Pirmiausiai reikia įsitikinti, jog iš tikrųjų klaida buvo padaryta iš jūsų pusės, nes atsitinka ir taip, jog kaltinamas yra vertėjas, nors iš tikrųjų klaida padaryta originaliame tekste. Na, o ką vertėjas? Vertėjas tik verčia.

Jei vis tik klaida jūsų, išsiaiškinkite, ar dar yra galimybė tą klaidą ištaisyti. Pataisykite tekstą, suteikite nuolaidą atitinkamai atsižvelgdami į padarytą klaidą. Jei klaida nereikšminga, neleiskite užsakovui sėsti ant sprando. Nesivelkite į konfliktą, atsiprašykite, parodykite savo susirūpinimą ir pasirengimą bendradarbiauti ir spręsti problemą. Su adekvačiu klientu viskas turėtų būti gerai. Su neadekvačiu geriau iš viso reikalų neturėti :D

Kitas klausimas, kam tenka atsakomybė, jei dirbate per vertimų biurą. Jei yra pasirašoma sutartis, joje būtinai bus punktas apie atsakomybę. Tad žiūrėkite, kas ten parašyta, ir ką jūs padarėte su vertimu. Atitinkamai ir elkitės :D

O kas, jei sutartis nėra pasirašyta? Kolegos prabalsavo, jog atsakomybė tenka biurui, nes biurai turi turėti redaktorių, kuris tikrina vertimus, ir teoriškai turėtų sugaudyti visus tokius lepsusus. Jei atvirai, aš ties čia dar dvejoju. Taip, teoriškai biurai turi geresnes sąlygas turėti redaktorių nei privatus vertėjas. Tačiau tai nereiškia, jog vertėjas turi teisę nekokybiškai atlikti vertimą, net jei tai nutinka ne tyčia, nusispjaudamas į tą pačią kokybę manydamas, kad vis tiek redaktorius viską sutvarkys (teko ir pačiai ne kartą girdėti iš kolegų tokį pasakymą "ai, redaktorius sugalvos, ką čia daryti/ai, tegul redaktorius uždirba sau algą"). Žodžiu, neturint sutarties situaciją sudėtinga analizuoti, viskas priklauso nuo problemos masto, biuro ir vertėjo bendradarbiavimo santykių.

Fb grupėje kaip tik buvo vienas atvejis (kuris ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą), kai užsakovė atsisakė sandorio dėl nereikšmingos klaidos dokumento vertime. Noriu dar pabrėžti, jog klaida iš karto buvo ištaisyta. Šiaip ten buvo dar kitokių įdomių aspektų dėl kurių sandoris neįvyko, ir tie aspektai neturi nieko bendro su vertimu apskritai. Taigi, šitai pasakoju tik dėl to, jog diskusijoje dalyvavo teisininkė, kuri užtikrino, jog jokio teismo nebūtų, nes vertimas teisinės galios neturi, o tik originalus dokumentas, tad nereikšminga klaida esmės nekeičia.

Norėčiau pasakyti, jog šis įrašas labai universalus, bet juk iš tikrųjų tai tik teorija, mano pamąstymai, kolegų mintys.. kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas atskirai :D

Labai rimti pašmaikštavimai

Jei kas nepastebėjote, šone pasirodė naujas mano verčiamas kūrinys. Ne, aš nebaigiau dar versti "Naujos sargybos", bet kada nors būtinai baigsiu :D O verčiamas kūrinys priklauso mano geram draugui-rašytojui. Beje, knyga verčiama į rusų kalbą.. o kodėl čia apskritai atsirado poreikis versti šį kūrinį? Na, eilinį kartą kalbam su juo apie knygų rašymą.. sakau, ko tu nori? Jis sako, šlovės, garbės, pinigų.. Mhm.. pagalvojau aš. Nieka nybūs, reikia versti į rusų arba anglų kalbą. Kadangi į anglų kalbą neverčiu, pradėjom dirbti su rusų kalba. Va, draugui pinigai ir šlovė, o man garbė už vertimą :D

Ir štai verčiu iš lietuvių kalbos aš tą knygą.. susimąsčiau. Visi sako, jog kaip sunku išmokti lietuvių kalbą. Pfff.. pasakysiu aš jums. Nieko ten mondro. Paimat tarptautinius žodžius ir pridedat -as, -us ir -is. Vsio. Done. Kalbėsit lietuviškai kaip gimtakalbiai :D

Kaip išdurti vertėją/užsakovą?

Šį kartą trumpai pasidalinsiu apie tokius nemalonius dalykus su kuriais teko susidurti man asmeniškai arba mano kolegoms. Iš karto noriu perspėti, jog šis tekstas tėra pramoginio pobūdžio, ir visi žemiau pateikti pavyzdžiai gali būti taikomi priklausomai nuo turimos sąžinės aktyvumo.

Užsakovas: nemokėsiu už pasikartojančius žodžius, jie jau buvo išversti teksto pradžioje.

Vertėjas: tai gal dar ir už pasikartojančias raides nemokėsite?

Čia buvo realus atvejis, atrodo, net buvau jį aprašiusi. Užsakovas norėjo sutaupyti, bet užsirovė ne ant tokios minkštos vertėjos (nors realiai man sunku įsivaizduoti tokį vertėją, kuris su šiuo dalyku būtų sutikęs), tad gavo dar ir primokėti plius. Man kol kas dar neteko susidurti su panašia situacija, tačiau pastebiu, jog tai nėra reta praktika, kai užsakovas prisigalvoja būdų sumažinti paslaugos kainą jau post factum. Šmaikštesni vertėjai kartais net pasiūlo ištrinti pasikartojančius žodžius, kad tik klientas galėtų sumokėti mažiau :D Dar būna ir tokie atvejai, įprastai bendraujant su vertimų biurais, kai tekste yra pasikartojančių "gabalų". Tam tikrų programų pagalba galima apskaičiuoti pasikartojančio teksto procentą. Paprastai pagal atitikimo procentą yra ir įkainis. Kuo didesnis atitikimas, tuo mažiau vertėjas iš jo uždirba. O bet tačiau.. tai puiki vieta papiktnaudžiauti vertėjui. T.y. uždirbti papildomai už jau išverstą tekstą. Asmeniškai aš tame blogybės nematau. Kol pas mus tokie vaikiški įkainiai, o užsakymai kitą kartą gali būti ir nepastovūs, nenuostabu, jog atsiranda vertėjų, kurie pasinaudoja šia spraga. Galų gale, vertėjas vis tiek turi peržiūrėti tą tekstą, kad neliktų kokių neatitikimų. Kita kalba, jei viskas automatizuota. Čia vertėjui nėra ką veikt, tad ir nematau bėdos, jei už tą vertimo atkarpą nieko neuždirbi papildomai. Tai tėra puikus pavyzdys, jog būtina iš anksto susitarti, už ką konkrečiai bus mokamą.

Kai užsakovas nežino, kas yra vertimo lapas.

Išrašant sąskaitą yra nurodomas vertimo lapų kiekis, o ne standartinio A4. O vertimo lapas susideda maždaug iš 1500-1800 spaudos ženklų (įprastai be tarpų) (trumpinys sžbt). Atitinkamai nuo teksto formatavimo subtilybių į A4 lapą gali sutilpti nuo vieno iki kokių 5 vertimo lapų. Kas tokiu atveju gali nutikti? Žioplesnis užsakovas, praleidęs pro ausis/akis iš ko susideda įkainis, norėdamas sutaupyti, sumąsto pateikti tekstą su pačiu mažiausiu įmanomu šriftu, kad ale „lapų“ būtų mažiau. Dar ne retai atsitinka toks atvejis, kai vertėjas pateikia tik pačią galutinę vertimo kainą, nenurodęs iš ko ji susideda, o sąskaitoje stebuklingai atsiranda daugiau „lapų“ nei kad koks word’as nurodo. Suprantama, jog akylesnis užsakovas iš karto sunerims. Kaip tai 20 lapų? Juk vos 10 jų tėra? Na, tada trumpai ir nuobodžiai aiškini žmogui, kaip skaičiuojami įkainiai.

Vertėjo išmintis byloja, jei tą pačią reikšmę galima išreikšti keliais skirtingais žodžiais – rinkis ilgiausią.

Čia vėl grįžtame prie spaudos ženklų. Kadangi kiekvienas savo įkainį apskaičiuoja individualiai, kiekviena pusė stengiasi sutaupyti. Pvz., jei verčiama į rusų kalbą, visada verstas tekstas bus ilgesnis. Su lietuvių kalba panaši situacija, jei verčiame iš anglų kalbos. Kartais pasitaiko atvirkštinių variantų. Jei skaičiuosime įkainį pagal žodžių kiekį, tokiu principu verčiant į vokiečių ar iš vokiečių kalbos galime labai apsišauti, jei įkainis bus skaičiuojamas pagal vokišką tekstą. Taigi.. vertėjas suinteresuotas gauti kuo daugiau iš tos kalbos, kur daugiausiai teksto gaunasi, o užsakovas, kur mažiausiai. Aš su vokiečių kalba nedirbu, tad į tekstą žiūriu ne kaip į žodžius, o kaip į reikšmes, ir mano įkainis susideda iš originalaus teksto kiekio (įprastai iš ženklų). Bet tikrai buvo atvejų ir mano asmeninėje praktikoje, kai piktnaudžiavau su ilgesniais žodžiais, jei mokėdavo už atliktą vertimą. Bet taip dariau tik su ne savo vertimais. Dabar jau seniai taip nebedarau, dėl to ir manau, jog sąžiningiausias apmokėjimas yra už originalų tekstą. Nors čia daug kas pasiginčytų, juk gautas vertimas gaunasi ilgesnis, daugiau spaudos ženklų vis tiek tenka naudoti, o tai kainuoja laiką ir pan., kol surenki tekstą, bet čia aš nesureikšminu. Tekstą renku greitai akluoju būdu, tad esmės man nesudaro, jog rašau keliais spaudos ženklais ilgesnį žodį. Deja, noro atlikti bandymą, kiek laiko ir piniginiu atžvilgiu laimėčiau, jei įkainis būtų už vertimą, o ne originalą, neturiu. Iš kitos pusės, mano lapas dažniausiai tėra 1500-1700 sžbt, tad čia irgi matematika paprasta. Aš iš didesnio lapų kiekio paimu tai, ką kiti paima iš gauto vertimo spaudos ženklais. Na, bet yra visokių variantų.

Atlikite bandomąjį vertimą, išverskite šiuos tris lapus ar net visą knygos skyrių.

Iiiiiiir.. padalinkime tekstą į kokias penkias dalis ir kaip bandomąjį išsiųskime penkiems skirtingiems vertėjams, kad jie viską išverstų nemokamai, o mes jau susiredaguosim, kaip mums reikia.

Taip, atsiranda ir tokių gudručių. Kolegos minėjo, jog yra tekę gauti tokių bandomųjų vertimų kaip pažyma, kas tikrai nėra bandomasis vertimas, o jau užsakymas. Tai nurodžius potencialiam užsakovui, įprastai pastarasis dingdavo iš akiračio.

Neseniai vienas kolega gavo pasiūlymą išversti „bandomąjį tekstą“ - vieną knygos skyrių, kuris susideda iš 20 lapų (A4). Suprasčiau dar, jei paprašytų puslapį išverst, kad būtų galima pamatyti, jog vertėjas palaiko patį autoriaus stilių, o ne šiaip verčia tekstą iš vienos kalbos į kitą, bet lapas yra daugiau nei pakankama, kad parodytum savo kompetenciją atlikti darbą.

Taigi.. pradedantieji vertėjai ir užsakovai, turite pakankamai peno pamąstymui, kaip ir ką daryti. Labiausiai gerbiu tuos užsakovus, kurie iš karto nurodo turimą biudžetą, o ne pradeda ieškoti pigiausio varianto, kad tik sutaupyti.

Man pastoviai potencialūs užsakovai sako, jog iš visų gautų pasiūlymų mano įkainis didžiausias. Aš visiems kartoju, jog jis yra normalus. Nes juk niekas nenori sukti galvos, jog tai praktiškai vos ne valandinis įkainis, ir kiek iš to įkainio atitenka mokesčiams. Pigiai versti apsimoka tiems, kas jų nemoka, bet jei juos moka, tai man nuoširdžiai jų gaila, nes maximos kasoje uždirbtų žymiai daugiau, ir dar laisvo laiko turėtų.

Vardų vertimai: Christopher Robin

Jau seniai teko matyti tokį vertimą, supurtantį iki gelmių :D Paversti Kristoferį Robiną Jonuku man atrodo tikrų tikriausia šventvagystė. Sužinojau, jog 1984 metų knygos vertime kaip tik ir buvo Jonukas. Vyresni kolegos teigia, jog sovietmečiu labai daug literatūros yra išversta būtent tokiu būdu. Suprantu, kodėl tuo metu taip buvo verčiama. Vis tik tada tokie vardai buvo pernelyg egzotiški, o Jonukas mums visiems puikiai žinomas veikėjas su kuriuo vaikai gali lengviausiai asocijuotis. (Įdomu, kaip būtų Tomą Sojerį išvertę, jei jis nebūtų Tomas :D)

Na, ok, 1984, na, ok, sovietmetis. Bet mes juk gyvename XXI amžiuje, kai Kristoferis Robinas niekam akių nebado. Kolegos sakė, jog buvo prisilaikoma tradicijos. Bet ar teisinga prisilaikyti tradicijos, kai ji yra klaidinga? Aš suprantu, jog seniau pasirinkimas ir žinios buvo negausios, atitinkama cenzūra, reikalavimai ir t.t., bet juk dabar mes turime pasirinkimą. Net iš marketingo pusės, manau, jog tai labai keistas sprendimas.

Visada sakiau ir sakysiu, jog koks nors rančos kaubojus ne tas ūkininkas, kurį turime Lietuvoje. Todėl ir jokių Jonukų nepakęsiu svetimoje kūryboje. Žinot, nebūtų taip apmaudu, jei tai būtų migruojantis motyvas. Na, žinot, visos tos tradicinės pasakos: Jonukas ir Grytutė, Raudonkepuraitė, Snieguolė ir t.t. ir pan. Bet Kristoferis Robinas turi konkretų autorių, tad niekaip negaliu pritarti tokiai savivalei XXI amžiuje.

Iškilo įdomi diskusija dėl vertimų mišrainių, kai vieni vardai yra verčiami, o kiti ne. Panašų pavyzdį galime matyti labai daug kur, pvz., Simpsonuose. Kol nesimokiau anglų kalbos ir pirmą kartą nepažiūrėjau Simpsonų anglų kalba, nesuvokiau visų šių vardų kaip Malūnas, ponas Degėla, direktorius Lupikas, mokytoja Pikčiuvienė ir pan. kaip vertimus. Man tai buvo tiesiog vardai. Atidesnis kolega paminėjo, jog pradžioje vardai buvo verčiami, vėliau nauji vardai nebebuvo verčiami, o seni buvo palikti, kaip buvo verčiami anksčiau. Kitas kolega pasidalino žiniomis, jog pradžioje vertė vienas vertėjas, kuriam patiko versti vardus, o vėliau atėjo kitas vertėjas, kuris jų nevertė, tad nauji vardai ir nebuvo verčiami, bet seni palikti. Dėl to dabar turime nei šį nei tą. Nes verčiant yra labai daug galimybių. Logika susipjauna, kai kiekvieną kartą prisilaikoma vis kitokios logikos :D t. y. Jei jau verčiam vardus, tai verskim viską? Arba, jei neverčiam vienų, tai neverskim ir kitų? Analogiška padėtis su Hario Poterio vertimais. Turime Hermioną Įkyrėlę, bet kažkodėl neturime Hario Puodžiaus :D Why??? Plius, vaikų literatūra turi dar kitokias vertimo taisykles ir tradicijas, tad apie tai būtų galima kalbėti ir kalbėti.. Nes šiaip būnant vaiku ir nežinant kalbos, Hermiona Įkyrėlė žymiai įdomesnis personažas nei Hermiona Grendžer ar pan.

Kažkada seniai seniai rašiau apie pilkųjų atspalvių vertimą, kur nesupratau, kodėl Anastasia buvo išversta į Anastaziją, o štai Christian nevirto į Kristijoną. Aš būčiau vertus Anasteiša. Seniau į vertimą žiūrėjau kaip izoliuotą dalyką nepaisydama skaitytojo. Dabar gi jaučiuosi kiek paprotingėjusi ir labiau suvokianti tradicijos galią. Pagalvokim, kokiai auditorijai skirti tie atspalviai? Tikrai ne merginoms, bet jau įvairaus amžiaus moterims. Atitinkamas yra ir jų santykis su anglų kalba. Jų ausiai ir liežuviui Anastazija yra patogesnė nei Anasteiša, o va Kristijonas jau būtų per daug Donelaitiška :D Tikrai ne tas siužetas, kur norėtum jausti lietuviško kaimo baroko prieskonius :D Bet, aišku, čia viskas tėra mano pamąstymai. Nebūtinai yra taip, kaip čia parašiau.

Iš tikrųjų tenorėjau dar kartą atkreipti dėmesį į kiek daug aspektų reikia atsižvelgti verčiant vardus, nes ši tema niekada nepraras aktualumo. Užtenka pažiūrėti į visą Marvel herojų kolekciją :D

Straipsnis: Diana Urbonaitė: Kalbos mokymas mokykloje – XIX ar XXI amžius?

Itin skanus straipsnis. Toks su aštriais prieskoniais, sakyčiau. Jei tingit paskaityt, aš "trumpai" pasidalinsiu turiniu ir savo pamąstymais. Taigi.. straipsnyje trumpai pasakojama apie rašomą darbą, kurio metu lyginamas gimtosios kalbos dėstymas Lietuvoje ir Danijoje. Darbo autorė užrideno ne vieną Puntuką į lietuvių kalbos programos daržą, teigiant, jog vos ne bandoma išnaikinti tarmes. Na, gal aš čia kiek per drastiškai išsireiškiau, na, bet man susidarė įspūdis, jog mokyklose vyksta kažkoks teroras norminės kalbos vardan. Ir susimąsčiau, ar čia man Stokholmo sindromas pasireiškė, ar mano mokykloje nebuvome taip terorizuojami :D Ir šiaip kiek pamenu, pas mus tarmes labai mylėjo, nors mano kraštas kalba viena iš taisyklingiausių kalba Lietuvoje :D Bet ir pati mokytoja niekada mūsų nemuštravo dėl tokių dalykų, nes iš esmės ir nebuvo dėl ko. Tačiau dėl visų kitų dalykų labai sutinku. O kas tie visi kiti dalykai? Požiūris į kalbą ir jos dėstymą. Pas mus lietuvių kalbos dėstymas susideda iš lietuvių kalbos ir literatūros, o pas danus danų kalba, literatūra ir medijos. Danai ruošia mokinius universitetams, kad įstoję jie jau mokėtų analizuoti tekstą su kuriuo kasdien susiduria, gebėtų atsirinkti informaciją. Tai yra taip nuostabu, kaip ir graudu, jog šio dalyko ne visada universitete moko, tai ką jau kalbėti apie mokyklas.

Dažnai prisimenu jaunuolius, su kuriais tenka bendrauti, kurie amžinai manęs kažko klausia, tarsi būčiau koks gūglas, tad jiems taip ir sakau – pagūūūglink. Ir toks susierzinimas paimdavo, nu negi taip sunku pagūglint? Bet kad ne visi supranta, jog galima tai padaryti. Tokiems reikia paprasčiausiai paaiškinti, jog gūglas yra geriausias jūsų draugas šiuolakiniame pasaulyje.

Diskutuojant šia tema pasigirdo pasakymas, jog būtent šio mokymo dėka mes žinome tokius asmenis kaip Valančius ir Žemaitė. Nu. Mokyklą baigiau prieš daugiau kaip dešimt metų. Daugiau ar mažiau su literatūros pasauliu nesiskyriau. Bet prisimenu tik tiek, jog Žemaitė parašė "Marčią" (dar pamenu ištrauką iš knygos), o Valančius buvo vyskupas. That's all. Nesakysiu tokių nesąmonių, jog nuo mokyklos laikų nė karto taip ir neteko pakalbėti apie Žemaitę ar Valančių, o bet tačiau.. kas tokio nepataisomo atsitiktų, jei žmonės nežinotų šių pavardžių? Galite mane sudeginti ant laužo už mano erezijas Donelaičio "Metų" atžvilgiu. Net pats Donelaitis gyvas būdamas jų neleido, nes suprato, kad nėra ten ką leisti. Visas tas lietuvių literatūros pagrindas turi eiti į literatūros istorijos klodus, bet ne į literatūros pamatus. Absoliuti dauguma su vienetinėmis išimtimis senosios lietuvių literatūros neturi išliekamosios literatūrinės vertės. Bet paprasčiausiai veikia principas – nėra konkurentų, reiškia – geriausias. Čia kaip su tuo banaliu lietuvių romanu "Vėjas nuo jūros", vadinamas geriausiu Lietuvos siaubo romanu, tarsi būtų daugiau tokių, kas galėtų konkuruoti :D Čia tas pats, kas sakyti, jog Tapino "Vilko valanda" yra geriausias Lietuvos stimpankas, nes daugiau niekas šiame žanre nekuria.

O seniau, kas kūrė? Kunigai ir ko, nes daugiau niekas rašyti nemokėjo. Paskui atsirado visokie romantikai, neoromantikai ir kiti, kuriantys patriotinę literatūrą, kuri niekada neturės literatūrinės vertės platesniu mastu. Kodėl Sabaliauskaitė pralaužė ledus į platesnius vandenis? Nes ji nerašo apie vargšus skriaudžiamus lietuvius, kurie niekam neįdomūs. Ji rašo vienos šeimos istoriją. Viskas. Ji kuria istoriją ir laužo lietuviškus kanonus.

Niekada nepamiršiu magistrantūroje išgirsto pasakymo – nori susikurti karjerą, mylėk tėvynę. Paskui taip ir turim garsius istorikus, kurie pareiškia, jog visi popiežiai ir Anglijos karalienės turi lietuviškų šaknų. Kalbant apie karjerą, nekalbu apie vertės sukūrimą. Galbūt tai yra puikus būdas prasimušti ir tikrai sukurti kažką prasmingo.

Jaučiu, kaip jau nutolau nuo pagrindinės temos :D Žodžiu, noriu pasakyti, jog šiuolaikiniame pasaulyje ugdyti Vagnerius yra didžiausia klaida, mums reikia Faustų! Visi šiuolaikiniai žmonės viso pasaulio žinias nešiojasi kišenėje. Kam apkrauti jaunuolius žiniomis, kurias prireikus jie nesunkiai gali rasti kelių mygtukų paspaudimais? Vietoj to geriau skatinti juos mąstyti kritiškai, mokyti ieškoti patikimų šaltinių, netikėti viskuo iš eilės, kas rašoma internete.

Pamenu, jau mokykloje sklandė tokios kalbos, jog mokytis viską mintinai yra būtina, nes nu o kas bus, jei nebus interneto po ranka? Galbūt, kai dar mokiausi mokykloje, prieigą prie interneto turėjo toli gražu ne visi. Bet dabar.. kai turime krūvas įvairiausiu malondaikčių (supraskit, gadžetai lietuviškai :D) ir net interneto šaltinių (namų internetas, mobilusis), taip sakyti dabar, būtų tolygu, kas "kam pirkti šaldytuvą, jei gali dingti elektra" (o ji dings bent kelis kartus per metus, aš jums garantuoju). Negalima stabdyti progreso dėl krūvos "jeigu". Tas pats taikoma ir gimtosios kalbos dėstyme.

Taip, diskusijoje buvo minima ir tai, jog danų niekas nepolonizavo, nerusino ir pan., tačiau danų kalba nėra mirusi kalba. Ji taip pat kontaktuoja su aplinkinėmis kalbomis. Manau, ir Danijos jaunimas nelabai skiriasi nuo Lietuvos, taip pat mėgsta maištauti kokių nors anglicizmų pagalba ir pan. O gal ir ne. Gal aš ir klystu. Tačiau manau, jog danų dėstymas sukuria didesnį sąmoningumo lygį kalbėtojuose nei pas mus. T.y. mes turime įrankį – kalbą, bet visiškai nemokame juo naudotis.

Žodžiu, paskaitykit straipsnį geriau, nes jaučiu, aš daugiau čia savo skaudulius išliejau nei recenzavau straipsnį :D

Jautri tema?

Ką tik sudalyvavau tokioje gana jautrioje diskusijoje. Manau, anksčiau ar vėliau, kiekvienas vertėjas susiduria su tam tikrais tekstais, kurie vienaip ar kitaip paliečia jį asmeniškai. Pamenu, universitete mūsų klausė, ar verstume tekstą, kuriame būtų prieštaraujama mūsų įsitikinimams. Pasakojo, jog būna ir tokių atveju, kai vertėjas "pataiso" tekstą. Ir nors nuo to pateikto klausimo praėjo nei daug nei mažai metų, įtariu, jog mano atsakymas būtų taip. Nors vertimai man nėra vien tik uždirbama duona. Akivaizdu, vertimai man yra žymiai daugiau nei tiesiog širdžiai miela veikla, tačiau aš nesijaučiu esanti įpareigota tokiu būdu gelbėti visą pasaulį. Atsimenu, buvo pavyzdys, versti teroristams parengtą medžiagą ar pan. Aš į tai žiūriu praktiškiau, jei tai padarysiu ne aš, tai padarys kitas. Etika kaip tik analizuoja šiuos klausimus, ar tokiu būdu esi atsakingas už svetimų žmonių veiksmus. Jei ir būtų galima pritempti tą atsakomybę, tai netiesiogiai. O bet tačiau, pasidžiaukim, jog man niekada neteks versti nieko panašaus :D

Tai va.. grįžtant prie jautrios diskusijos. Kolegė verčia knygą apie vaikus autistus, ir norėjo pasitarti, kaip išversti pavadinimą, kad jis neskambėtų baisiai ar šiaip nenatūraliai. Diskusijoje pasirodė toks terminas kaip "autistukas". Man iš karto į galvą atėjo mintis apie "ankstukus". Dar pagalvojau, o, kokia puiki priesaga. Ir įrašo autorė išreiškė savo pasipiktinimą dėl tokių žodžių, tarsi taip bandytų sumenkinti tą žmogų ar reikalautų papildomo gailesčio. Ir jei atvirai, aš pritariu kolegei. Nors ir suprantu, jog marketingas niekada neorganizuos paramos akcijos "anksčiau laiko gimusiems vaikams", nes juk gimė vaikas, vaiko taip negaila, o va gimęs ankstukas, jau kitas reikalas. Tame žodyje sutelpa visas problemos sunkumas, jog tai fiziologiškai priklausomas žmogutis, kuriam reikia visokių aparatų, preparatų ir dar kokių nors atų.

Priesagų galios pateikimas man idealiausiai patinka Sabaliauskaitės romane - dviejų berniukų pavyzdys – Jonelis ir Kazimieras. Nors Jonelis ir vyresnis už Kazimierą, net ir suagęs jis visada liko tik Jonelis, o va Kazimieras, nepaisant jo amžiaus, niekada nebuvo Kaziuku, bet visada buvo Kazimieras. Ir kas tas Jonelis? Nu apgailėtinas, nesavarankiškas ir nevertas dėmesio, o Kazimieras jau visai kitas reikalas. Todėl labai svarbu verčiant atkreipti dėmesį ne tik į pačių žodžių vertimą, bet ir norimų priesagų panaudojimą. Viena neatsargiai panaudota priesaga gali suteikti papildomą ir nepageidautiną efektą. Štai kad ir su tais ankstukais. Angliškai "premature" baby trumpai vadinamas "preemie" ar "primie". Sutikit, prymi skamba gražiau nei "premature". Pamenu, pirmą kartą susidūriau su tokiu žodžiu, kurį reikėjo versti į rusų kalbą (tekstas apie drabužius ankstukams). Kas nežino, rusų kalbos (ne)kultūroje šis žodis dar yra vartojamas norint įžeisti kitą žmogų, tad versti tiesiogiai kaip ir neišeina.. labai jau šiurkščiai skamba.. kaip ten išvertėm su redaktore jau net ir neprisimenu. Nors dabar pagūglinau, žiūriu, taip ir verčia :D

Kaip ten bebūtų, verčiant tikrai teks susidurti su kokiu nors jautresniu aspektu, ir teks palaužyti galvą dėl visų socialinių ir kultūrinių dalykų, kurie neleidžia teksto versti pažodžiui. Plius, dabar itin populiarūs komerciniai tekstai, tad ir vertimai negali atsilikti, turi parduoti produktą. O apie dalyką, apie kurį užsiminiau pradžioje, pakalbėsiu kitame įraše – apie vertėjo etiką.

Su vertėjų diena :D

Šiandien įvyko man istoriškai žymiai svarbesnis už popiežiaus apsilankymą įvykis – vertėjų susibūrimas Kaune. Pradžioje labai bijojau, jog susirinks daug rimtų dėdžių ir tetų, bet mano baimės nepasiteisino. Dėdžių susirinko ne taip jau ir daug, o ir tie beveik jaunesni už mane. O susirinko mūsų lyg dvylika dūšių. Kažkaip nemaniau, kad bus tiek daug :D bet tikrai smagu, kad taip šauniai pasėdėjom, pabendravom ir gyvai susipažinom. Iš tikrųjų buvo itin malonu pamatyti tuos žmones su kuriais tiek laiko daliniesi mintimis, gandomis ir negandomis. O ypač susitikti su tais žmonėmis, kurie slėpėsi už avatarų (aš šiaip viena iš tų :D).

Ypatingai smagu, jog susirinko tikrai akivaizdžiai kūrybiški, gebantys bendrauti, turintys ką pasakyti žmonės, tad tikrai nebuvo kažkokių nejaukių tylos minučių ar šiaip ko. O diskusijos virė keliais frontais ir taip aktyviai, kad kitą kartą nė nespėji gaudytis, o ką jau kalbėti apie bandymus įsiterpti :D

Kaip jau nutarėm, jokių oficialių dalių nedarėm. Tiesiog susirinkom ramiai sau pasėdėt ir paminėt Šv. Jeronimo dieną. Tačiau šis pasisėdėjimas bent jau man buvo ir švietėjiškas, sužinojau tiek daug visko apie ką gal ir susimąsčius niekada nebuvau. Susibūrimo iniciatorė pasakojo apie vertėjų skirstymą į kategorijas praktiką Norvegijoje. Ir aš jau čia esu rašiusi, jog tai būtų super dalykas, tik va klausimas, kaip jį įgyvendinti pas mus.. na, bet nesiplėsiu. Taip pat daug sužinojau apie pačių vertimo biurų politiką. Na, bent jau vieno biuro. Apie tai, kokia yra situacija, apie tai, kaip klientai nenori mokėti. Apie tai, jog kartais vertėjai pasivagia klientus. Dar kartą įsitikinau, jog šiam pasauliui aš per naivi.

Šiaip, kaip ir priklauso, kolegos noriai dalinosi savo patirtimi apie vertimą žodžiu. Tikiuosi, niekas nesupyks, vieną, man labai patikusią istoriją, vis tik papasakosiu čia. Žodžiu, vertė žmogus, kaip supratau, sinchroniniu būdu iš būdelės. Pranešėjas kalba kalba, ir taip sudėtingai, kad nabagas pats pasimetė ir pasakė: „Nebeprisimenu nuo ko pradėjau“. O kadangi verčiant įvardžiai nėra keičiami, vertėjas taip ir išvertė. Sakė, visa publika į jį atsisuko iš serijos „wtf?“ :D Ir juk neaiškinsi, juk tai pranešėjas taip kalba, o ne vertėjas verčia :D žodžiu, vis pakikenu prisiminus :D Istorijų buvo ir daugiau, bet gal užteks tos vienos.

Nuoširdžiai tikiuosi, jog tokie pasisėdėjimai pasikartos, gal ir dažniau nei kartą per metus.. :D o gal netgi išaugs į kažką daugiau..

Ir vėl vėelkeka :D

Neseniai nuskambėjo skandalas (?) apie tai, jog VLKK parašė pareiškimą dėl fb VLKK (Visuotinės, ne valstybinės) grupės pajuokų. Na, atvirai pasakius, man šis pareiškimas pasirodė juokingas ir graudus. O juokinga ir graudu dėl to, jog sunku patikėti, kad rimti dėdės ir tetos gali ant tiek būti rimti ir nesuprasti elementarių pokštų. Nu rimtai. Nieko tokio baisaus ta grupė nepadarė, o komentaruose žmonės kaip tik net ir piktinasi kalbos kultūros klaidomis. Manyčiau, VLKK turėtų pykti tik ant savęs, jog ne ji administruoja šią grupę. Bet kokiu atveju, tikiuosi, jog šis kipišas privers VLKK šiek tiek pakrutėti.

Smagiausia, jog pamačiusi straipsnį šyptelėjau minčiai – vaaa.. čia tai bus trigeris Užkalniui. Ir akurat. Šviežut šviežutėlė tulžis liejasi laisvai. Nesu aš priešiškai nusiteikusi Užkalnio atžvilgiu. Man visai smagiai skaitosi jo knygos apie keliones, ir žodį jis valdo meistriškai, čia jau niekas nepasiginčys. Tačiau jo prizmė nu jau toookia subjektyvi, kad negalima jo pateikto teksto priimti kaip faktą. Ir šiaip niekada nepasitikėjau žmonėmis, kurie mano esą visų galų meistrai.

Pilnai kolekcijai man tetrūksta Ramanausko pasisakymo. Man turbūt labiausiai gaila šių žmonių dėl to, jog jie nesupranta pačios VLKK esmės. Taip, VLKK konservatyvi, net fb paskyros neturi, yra tolima šiuolaikiniam kalbos vartotojui, tačiau ji yra ne tam, kad linksmintų eilinį viskuo nepatenkintą pižoną, o tam, kad išliktų kalba. Tie patys terminologai puikiai suvokia, jog kalba yra gyvas organizmas, tačiau tam, kad ji gyvuotų, ją reikia puoselėti, ką VLKK ir daro.

Freelance: atsiskaitymas - prieš ar po?

Atsiskaitymai.. atsiskaitymai.. ko gero antras pagal jautrumą klausimas po įkainio. Jau esu rašiusi apie tai, kiek laiko suteikiama atsiskaitymui ir pan., tad nesikartosiu. Šios dienos įrašą įkvėpė nesmagi diskusija apie vieną atvejį, kai viena vertėja paskelbė apie vieną nesąžiningą užsakovą. Darbą vertėja atliko, o atsiskaitymo nesulaukė. Taigi. Pažvelkim į šią situaciją ne konkrečiai, o bendrai.

Vienas itin kategoriškas kolega užmėtė vertėją akmenimis vien už tai, jog ji nesivadovavo „sveika nuovoka“ ir nereikalavo avanso už darbą. Ir dabar gaunasi jai nėra ko ašarot. Šis kategoriškasis kolega jau kaip „tėve mūsų“ (įtariu, jis kompe išsisaugojęs šabloną turi) amžiais spamina tą pačią žinutę: reikalauti avanso ar viso apmokėjimo iš anksto, ir darbo imtis tik nuo apmokėjimo gavimo, o jei klientas nesutinka, tai su juo ir atsisveikinam. Aš nesakau, jog tai kvailas modelis, nesakau, kad neveiksmingas, bet jis nėra vienintelis.

Aš pati, kaip ir daugelis nusvilusių vertėjų, nesicackinu su visokiais avansais. Galbūt ir man vieną dieną tai kirs per kišenę. Bet kol to nenutiko, man yra patogu taip, kaip yra. Atsiskaitymo klausimu esu lanksti. Smagu, jei atsiskaito greitai po užsakymo įvykdymo, bet tikrai nematau tragedijos, jei atsiskaitymas vėluoja. Svarbiausia, kad užsakovas nesislapsto ir pats apie save primena.

Taigi.. kažkas pasakytų, jog pirmas modelis yra efektyvesnis, ir, ko gero, būtų teisus, tačiau pirmasis modelis nėra teisingesnis už antrąjį. Šiuo konkrečiu ir kitais atvejais, kai nėra atsiskaitoma su paslaugos teikėju, nėra kaltų. Yra tik pusė, kuri elgiasi nesąžiningai. Visiškai nesvarbu, kada buvo susitarta atsiskaityti – prieš ar po. Atsiskaitymas už suteiktą paslaugą turi būti įvykdytas. Deja, kategoriškasis kolega neatsakė į analogišką klausimą, jei pirkėjas perka paslaugą, sumoka avansą, o paslaugos taip ir negauna. Tai kaip tada gaunasi? Klientas asilas, kad mokėjo pinigus? Aišku, kad ne. Tėra tik nesąžininga pusė.

Kaip ir visada, negaliu jums pateikti teisingo atsakymo šiam galvosūkiui. Kiekvienas vadovaujasi savo sąžine ir savo prioritetais.

Šv. Jeronimo diena - Vertėjų diena - Rugsėjo 30

Šv. Džeromas - kai tingisi versti..

Sveiki, kolegos ir kolegai! 
Teisingai, gerb. vertėjai, kreipiuosi į Jus, jei tokie skaitot mano tinklaraštuką.

Šis įrašas bus itin trumpas. Visiems žinoma apie Šv. Jeronimo dieną, kuri būna rugsėjo 30. Taigi.. fb vertėjų grupėje susirinkusi kompanija simboliškai šią dieną pamini savo rate.. kaip supratau, iki šiol tokie paminėjimai vykdavo tik Vilniuje, tačiau šiais metais kelių vertėjų iniciatyva buvo nuspręsta pasisėdėti ir Kaune. Rinksimės 30 dieną kažkur senamiestyje, tad jei bus norinčių daugiau vertėjų prisijungti, papaišykit į fb grupę Vertėjai arba man el. paštu verciuvadinasiesu@gmail.com, atsiųsiu tikslesnę informaciją :)

Iki susimatymo!

p.s. nauji įrašai apie vertimus coming soon.. :D

Good guy VLKK

Praktiškai kiekvienas, kas turi reikalų su tekstais, keikia VLKK. Manau, net ir tie, kas priklauso VLKK, keikia VLKK. Dažniausiai žmonės piktinasi dėl juokingų naujadarų. Kitą kartą piktinasi dėl kokių nors svetimybių ar skolinių legalizavimo ir pan. Bet jau ne kartą tenka stebėti, kaip žmonės piktinasi VLKK veikla ir abejoja jos verte.

Aš pati nevengiu pasijuokti iš kokio naujadaro, o kartais net ir pasipiktinu dėl kokio nors sprendimo ar draudimo, tačiau jokiais būdais nemanau, jog VLKK yra nereikalinga. VLKK ne tik kuria juokingus žodžius, bet ir puoselėja pačią kalbą. Iš tikrųjų tik dėl baimės prieš VLKK mūsų kalba yra tokia, kokia yra. Ir net laisvieji internetai taip smarkiai neišsidirbinėja.

Ką noriu pasakyti? Manau, mane puikiai supras, kas naršo rusiškuose puslapiuose. Mano akys vemia nuo visokių praislistų, penkeikų, resepšenų ir pan. Jei VLKK nebūtų tokia bjauri, kokia ji yra, visi šitie dalykai būtų ir pas mus. Puikūs mums žinomi ir naudojami lietuviški žodžiai legaliai būtų keičiami į anglicizmus vien dėl to, jog „kiečiau“ skamba. Jei VLKK kažkur ir perlenkia lazdą, tebūnie. Aš pati dažnai piktnaudžiauju kalbine nekultūra, bet tik dėl to, jog man taip gražiau. Kartais panaudoju kokį žodį užsienietišką taiklumo labui arba kaip tik ironizuodama.

Noros Gal’ knyga apie kalbą man atvėrė akis šiuo klausimu galutinai – reikia mylėti savo kalbą, ją puoselėti ir saugoti. O verčiant visada pirmenybę teikti lietuviškam žodžiui (aišku, nekalbu apie naujadarus).

O ką aš manau apie naujadarus? Va, neseniai sužinojau, jog šilmuo yra kalorija, o važis – automobilis. Na, važis jokiais būdais neprigis, nes labai jau nekomercinis variantas, o va šilmuo man patinka. Apskritai mėgstu žodžius su galūne uo. Pvz., jei kepenys turėtų vienaskaitą, ar tai būtų kepenuo? :D O grįžtant prie naujadarų.. pragariškas tai darbas. Naujas terminas turi atitikti daugybę sąlygų: daryba turi būti pagrįsta, pats žodis neturėtų būti ilgas, nekelti jokių pašalinių asociacijų (kaip antai bailutės – kelnaitės ar visiems žinomas vaizduoklis) ir t.t. Naujadarų problema yra ta, jog jie vėluoja ateiti į mūsų kalbą, ir jaunimas greičiau priima svetimybę, ir nenori jos keisti į lietuvišką variantą. Nors man šilmuo labai patinka, netikiu, jog jis prigis gyvoje kalboje.

Naujadarus galima būtų skiepyti per prievartą. T.y. jei būtų kategoriškai draudžiama naudoti tarptautinius žodžius, ir būtų privaloma naudoti tik sukurtus lietuviškus, manau, žmonės neturėtų kur dingt, priprastų ir vartotų. Bet taip niekada nebus. Ir ne dėl to, jog būtų sudėtinga kontroliuoti šį reikalą, bet todėl, jog VLKK tiesiog fiziškai nespės kurti naujadarų, o tuomet kiek konfliktų kiltų iš serijos „kuo mes kalti, kad VLKK nespėja, mums žodžių reikia dabar“.

Žodžiu, mylėkime ir gerbkime VLKK už jų kovą su vėjo malūnais ir šiaip nedėkingą darbą. Beje, kviečiu prisijungti prie šmaikščios VLKK grupės fb. Tai ne VLKK grupė, jeigu ką :D

Niekas nevertina darbo

Ne paslaptis, jog medžioju užsakymus fb. Visai ten neblogai sekasi. Aną dieną pamačiau leidyklos „For smart“ skelbimą dėl knygos vertimo. Nurodė, jog knyga apie 200000 sp.ž. be tarpų. Ir kad vertimo reikia skubiai. Kažkur skaičiau, jog įkainis už autorinį lanką (40000 sp. ž. tik nežinau, su tarpais ar be) prasideda nuo 180 iki 340 eur, priklausomai nuo tematikos. Na, galvoju, vertimas skubus, užsiprašysiu nei daug, nei mažai ~ 1500, o knygą pažadėjau išversti per 20-25 dienas. Atstovas nurodė, jog kaina yra kosminė.

Paskaičiuokim – 1 lingvistikos diplomas, 6 studijų metai, 7 metų vertimo patirtis. Ar tikrai 1500 eur yra daug už tokį darbą? Ar čia aš kažko nesuprantu? Tuo labiau, jog norint išversti tokį kiekį teksto, reiškia, jog versti reikės tikrai ne mažiau kaip 8h per parą. Taigi.. darbas, reikalaujantis specifinių žinių ir gebėjimų, darbas, kurį reikia atlikti kokybiškai. Ir dar skubiai. Kiti kolegos galbūt iš manęs pasijuoktų arba apmėtytų akmenimis dėl tokio juokingo įkainio, tačiau dabar galiu tik tuo pasiguosti, jog šiuo metu dar negaliu sau leisti būti labai išrankiai klientams ir šiaip brangiai, taip kad toks įkainis šiai dienai pilnai tenkintų mano poreikius.

Fb pastoviai matau skelbimus, kur žmonės ieško vertėjo, parašai jiems, o jie tada pasako, jog brangu, ir eina ieškoti pigesnių variantų. Ir ne taip jau retai vėliau pamatau, kaip tie patys ieškotojai paskui ieško redaktoriaus, mat skūpus moka dukart.

Vertėjai dažnai skundžiasi tuo, jog su jais elgiamasi nesąžiningai. Pvz., kodėl vertėjai turi laukti atsiskaitymo per 45 dienas nuo sąskaitos išrašymo? Atlyginimai juk mokami bent kartą per mėnesį, o kitą kartą ir kas dvi savaites. Kodėl vertėjas turi laukti stebuklų? Ypatingai pavojinga su naujais biurais, kurie per tas 45 dienas dar gali ir užsilenkti. Nors aš didelės bėdos čia nematau, jei iš to biuro gauni pastovius užsakymus, tad po mėnesio tas "trūkumas" išsilygina.

Taip pat pas mus yra labai didelė problema dėl darbo įvertinimo. Visi nori greitai, kokybiškai ir pigiai. Tai reiškia, jog realiai darbas yra nevertinamas. Visi tikisi, jog ir pigus variantas turi būti savaime suprantamai kokybiškas. Tačiau taip nėra. Įsivaizduokim, jog statom namą. Įmanoma pastatyti greitai ir kokybiškai, bet tik brangiai. Jei bus pigiai, nežinia, ar tokiame name bus saugu gyventi. Tas pats ir su vertimais.

Tam, kad greitai ir kokybiškai išversti tekstą, reikia patirties, įgūdžių, žinių ir gebėjimų visą tai panaudoti. Nesakau, jog visada pigiai gausi tik nekokybišką rezultatą. Kartais atsitinka taip, jog kai kurie dirbantys kokybiškai tiesiog neįvertina savo gebėjimų ar dėl kitų priežasčių, ir verčia už neįtikėtinai žemą kainą. Aišku, visko atsitinka ir su vertėjais brangininkais, tačiau vis tik šansai gauti kokybišką darbą yra didesni.

Neseniai prisiminiau, jog galima uždirbti ir iš užsienio klientų. Vkontakte yra atskira vertėjų grupė, kur užsirašai pagal savo kalbų kombinacijas ir lauki pasiūlymų. Reiks būtinai sugrįžti tenai, nes.. ten užsakovai nesidera, neklausia, kodėl nori tokio ar tokio įkainio. Aišku, užsiprašai įkainio proto ribose, bet niekas nė karto nepaklausė, kodėl taip brangiai, nė karto nei vienas nepasakė, jog eis ieškoti pigesnio varianto. Maža to, praktiškai visi, kuriems buvo reikalinga paslauga, siūlėsi apmokėti anksčiau ar pervesti avansą. Tiesa, praktiškai visada tai buvo kokia nors pažyma, dokumentas, ir visada skubu. Dėl šios priežasties teko atsisakyti vkontakte pasiūlymų, nes negalėjau suderinti skubių vertimų su pagrindiniu darbu.

Kitas dalykas, kuris mane visada pjauna skelbimuose, jog nėra nurodomas biudžetas. Taip sutaupytų marias laiko sau ir kitiems. Biudžeto nenurodymas akivaizdus signalas, jog niekas nenorės mokėti tiek, kiek vertėtų. Va, For Smart nusprendė, jog mano įkainis yra kosminis. Tačiau juk visada galima derėtis. Tad man smalsu, kiek jie pasiryžę mokėti už šį skubų vertimą? 1000? 800? 500? Na, bet čia jau jų sąžinės reikalas. Neturėčiau aš sąžinės, tai išversčiau už 500 su google translate, tai tik linksnius suderinčiau, net netikrinčiau, ar su originalu sutampa. O ko ne? Kiek moka, toks ir darbas. Aišku, aš sau tokios gėdos niekada nesidaryčiau.

Kaip tik su kolege apšnekėjom šį klausimą, kodėl niekas nenori nurodyti galimo biudžeto, jei visada galima surasti ir pigesnį variantą? Todėl, kad mes ubagų kraštas. Vietoj veiklos vystymo ieškom visų įmanomų būdų sutaupyti ant būtinų paslaugų, net ir ten, kur nereikėtų to daryti. Ypač kai taupymas gali kainuoti žymiai brangiau. Taip, niekas nenori permokėti, bet niekas apie permokėjimą ir nekalba. Kalba eina apie adekvatų paslaugos įkainį. Gal vieną gražią dieną ateis šventė ir į Lietuvos daržą :D

Ieškomi durniai

Kai susifeilinau. Tiesiog apsipazorinau. Totalus pravalas. Na, ok. Kalbėkim rimtai :D Žodžiu, medžiojant užsakymus fb, pasitaiko tokių gudragalvių, kurie ieško durnių. Na, pvz., skelbimas: Reikalingas EN-LT vertėjas išversti dviejų lapų tekstą. Parašai jiems savo litaniją (auto panegirika, įkainiai ir pan.), tada jau prasideda arba atsisveikinimas, arba derybos. Ir ne kartą teko pačiai susidurti su tokiais naglais piliečiais, kurie taip ir sako: norėtume, kad atliktumėte bandomąjį vertimą, tuomet mes nuspręsime, ar pasirinksime jus. Na, o tą bandomąjį sudaro trečdalis ar net pusė teksto, kurį reikia išversti. Ir aš nejuokauju. Keli tokie bandytojai ir vertėjo nebereikia. O kai žmogui pasakai, kad gal užteks kelių sakinių ar parodyti diplomą – dingsta.

Man įdomu, kiek naivių vertėjų užkimba už tokių pasiūlymų. Juk jų negali būti daug? Bent jau tikiuosi. Bet va kaip žmonės leidžia sau būti tokiems nagliems? Per tokius „užsakovus“ man net savotiška paranoja išsivystė :D Aną dieną parašiau vienam potencialiam užsakovui, jog išversčiau jų tekstą. Jie atsiuntė man failą, kad įvertinčiau apimtį ir galimybes, ir paprašė, ar negalėčiau išversti 1000 sp.ž. bandomąjį tekstą. Atsidariau failą per telefoną, žiūriu, ten viso nė 3500 ženklų nebūtų. Galvoju, nu va, eilinis lochotronas. Aišku, atsakymą parašiau mandagesne forma :D o tada jau teko pačiai raudonuot. Pasirodo, tame faile buvo nuorodos į prekių aprašymus, kuriuos reikia išversti :D kaip man buvo gėėėda.. o varge.. per telefoną tekstas visiškai nepriminė nuorodų :D o dar aš be lęšių, iš viso džiaugiuosi, jog ką įskaityti valioju, o kur jau ten tamsiai mėlyną nuo juodos atskirt :D

Žodžiu, kolegos ir kolegai, atsargumo ir atidumo visiems palinkėsiu :D

Kitas įrašas bus dar žiauresnis.. ir kultūringesnis už šį :D