Šią knygą turi perskaityti kiekvienas vertėjas, nesvarbu, verčiantis raštu ar žodžiu, svarbiausia verčiantis į lietuvių kalbą. Nors su kokiu trečdaliu knygos nesutinku, manau, vis tiek naudinga susipažinti su daugeliu knygoje aptariamų aspektų. Tad, jei tingite skaityti mano stenėjimus, paskaitykit pačią knygą, ją galima nemokamai ir visiškai legaliai parsisiųsti paspaudus šią nuorodą.
Net sunku išsirinkti nuo ko pradėt. Taip jau yra, kad man skaitant (iš esmės bet ką), visada kenčia mano draugai ir prijaučiantys, nes pastoviai dėl ko nors bambu ar kuo nors stebiuosi, arba šiaip manau, kad tai yra įdomu, ir visi turi apie tai sužinoti. Tad didžiausia išleistos tulžies dalis liko praeituose metuose, ir įrašas neturėtų gautis toks piktas, koks maniau, kad gausis.
Knyga iš esmės yra padalinta į dvi dalis. Tai štai būtent dėl pirmos dalies man taip norisi su deglais ir šakėm eiti ir perkąsti kam nors gerklę. Joje kalbama apie vardų lietuvinimą. Tai bene labiausiai krentantis dalykas į akis, lengvai nubraukiantis visą vertėjo kompetenciją neišmanančio vertimo subtilybių skaitytojo akyse (pun intended). Kadangi vertimo procesas yra žymiai sudėtingesnis nei gali pasirodyti (ir jei atrodo, kad darbas padarytas lengvai, žinokit, tai tik parodo vertėjo meistriškumą), nėra vienareikšmės nuomonės apie tai "kaip turi būti verčiama", kaip ir nėra tokio dalyko "vienintelis teisingas vertimas" (ir apie tai verta parašyti atskirą įrašą).
Viskas būtų gerai, ir nesinorėtų lieti tiek kraujo, jei pirmoji dalis, skirta vardų ir vietovardžių vertimams, nebūtų užgriozdinta VLKK nuostatomis ir rekomendacijomis. Gal ir kyla klausimas, ko aš čia piktinuosi, o piktinuosi, nes VLKK reiškinys ir ideologija tiek įleido savo šaknis, jog mes pamiršom, kad kalba yra savarankiškas organizmas, kuris egzistavo ir egzistuos nepriklausomai nuo kažkokių VLKK ar kitų grėsmingų akronimų, tad man yra apmaudu, kai tokią patirtį sukaupęs mokslininkas tiek daug dėmesio skiria VLKK nutarimams, kuriuos galima išspręsti pasitelkus vieną kitą kompiuterinį įrankį ir skyrus tam laiko.
Kas man pasirodė keista, jog autorius skiria išgalvotų veikėjų ir tikrų asmenų vardų lietuvinimą. Įtariu, keliu norą paleisti į mane akmenį, bet dar neskubėkit :D Ką noriu pasakyt. Kad vardų ar vietovardžių lietuvinimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į tekstą, o ne į žodį. Tekstas yra tas dalykas, kuris ir turi lemti vardo ar vietovardžio lietuvinimo poreikį. Na, pateiksiu patį primityviausią pavyzdį su atspalviais, kur pagrindinė veikėja Anastasia Steele buvo išversta kaip Anastazija. Tebūnie Anastazija, bet kodėl tada Christian Grey nėra verčiamas Kristijonu? Asmeniškai aš esu linkusi lietuvinti vardus atsižvelgiant į vardo tarimą. Jei vardas tariamas kaip anasteiša, nieko tame tragiško nėra. Man gal japoniški vardai nepatogūs, nes aš jų niekada neprisimenu, bet juk dėl to kokio Akihiko nevadinsiu Andriumi, nes man taip patogiau? Jau nekalbu apie vientisumą lietuvinant vardus.
Nebandysiu sukišti į šį įrašą visko, kam autorius skyrė vos ne pusę knygos, nors, tiesa, buvo pateikta gausybė pavyzdžių, dėl ko knygos apimtis tokia įspūdinga, tačiau manau, jog vis tik šiuo klausimu knygoje atsakymai pateikti nebuvo, o juk kalbama buvo tik apie vertimus iš anglų kalbos.
Kitas aspektas, kuris man užkliuvo - vertimo tradicija. Viskas su ta tradicija gerai, tačiau reikia suprasti, jog dabar XXI amžius, ir tęsti tradiciją remiantis tik tuo, jog tai tradicija, yra neracionalu. Autorius užsiminė, kad princui Čarlzui tapus karaliumi, vertėjai solidarizuotųsi ir jį verstų Karoliu. Šitai, švelniai tariant, mane pribloškė. Visą gyvenimą jis buvo verčiamas kaip Čarlzas, o dabar bus Karolis. O Viljamas taptų Vilhelmu. Nors užmuškit, nematau tame jokios būtinybės, ir nuoširdžiai tikiuosi, jog Elžbieta II bus paskutinė šios tradicijos (na, nesinori sakyti auka) rezultatas. O bet tačiau. Karališkų šeimų nariai dažnai turi ne po vieną vardą, ir perimdami estafetę pasirenka vieną iš turimų. Jei princas Čarlzas, tapęs karaliumi, nuspręstų pasiimti savo kaip karališką vardą George senelio garbei, čia jau visai būtų logiška jį vardinti Jurgiu, nes tai tiesioginis ryšys, plius, nieks Čarlzo nevadina Džordžu, tad ir tokios netikėtos metamorfozės nebūtų kaip tarp Čarlzo ir Karolio.
Kitas ne ką mažiau mane stebinantis aspektas - šventieji ir visi kiti vardai susiję su katalikybe. Suprantu, knygos autorius pats yra anglistas ir viskas yra gerai, tačiau kaip galima kalbėti apie kokių ten šventųjų vardų vertimus, kai visų pirma jie originaliai nėra kažkokie "angliški". Visi tie vardai jau yra realijos, tad ir vertimai vykdomi atitinkamai. Tuoj pateiksiu iliustraciją. Tarkim, "Pope John Paul II was head of the Catholic Church..". Joks normalus vertėjas nevers Jono Pauliaus kokiu Džonu Polu, ir ne Janiu Pavelu, ir ne Ioanu Pavelu, ir ne Žanu Poliu. Šie vardai eina iš lotynų kalbos tradicijos. Kadangi popiežiai renkasi savo vardus pagal buvusius šventuosius ir t.t., tai ir jų vardai verčiami tradiciškai. Į tą temą buvo smagus nutikimas Jonavoje. Ten yra šv. Jokūbo bažnyčia. Prie bažnyčios stendas su vertimu į anglų kalbą, kur rašo, jog bažnyčia yra St. James. Pradžioj galvojom, kad čia vertimo klaida, bet gūglas mus apšvietė, jog viskas gerai, tiesiog tradicija tokia, jog tas pats apaštalas anglakalbėje kultūroje yra vardu Džeimsas, o pas mus Jokūbas :D
Rašiau "gūglas" ir prisiminiau kitą kosmosą, kurį VLKK ignoruoja. Vertėjai ne retai nori kokį field versti kaip fyldas, moore kaip mūras ir t.t. Ir tai natūralu, nes šių žodžių šaknyse yra ilgieji balsiai. O VLKK teigia, kad nereikia rašyti ilgos balsės, nes originalo kalboje ilgumas nėra išreikštas (vieta galingam feispalmui). Čia man kyla klausimas, ar tokius patarimus teikiantys asmenys iš viso mokėsi anglų kalbos, tačiau smagu, jog knygos autorius dalinasi įvairiomis nuomonėmis, o ne pateikia kurią nors kaip dogmą.
Taip pat norėtųsi nepamiršti ir redaktorių, kuriems dėmesio nebuvo skirta. Vis tik galutinis rezultatas, patekęs į skaitytojo rankas, yra ne vien vertėjo nuopelnas, bet ir redaktoriaus. Nesakau, kad reikia visus mėtomus akmenis nukreipti į redaktorius, tačiau ir šlovinant kokį nors vertimą, reikia prisiminti ir kitus asmenis, prisidėjusius prie bendro gėrio.
Žodžiu, jei neskaitėt, tai pirmyn, siunčiamės ir godžiai ryjam kiekvieną raidę.
