2014 m. balandžio 10 d., ketvirtadienis

Dvikalbystė. Ar tai taip paprasta?

Praeitą savaitę per taikomosios lingvistikos paskaitą pagaliau sužinojau realiai įdomų ir naudingą dalyką apie tai, kaip mokyti mažus vaikus užsienio kalbų. Pati idėja yra ta, kad jei tėvai moka kelias kalbas, natūralu,  jog jie nori, kad ir vaikas mokėtų dvi kalbas nuo mažens. Norai geri, bet kaip pasiekti gerų rezultatų?
Gal ir užsiimu dviračio išradimu, tačiau tikiu, jog šie patarimai pasirodys naudingi. Pirmiausia, jei nori išmokyti vaiką kokios tai kalbos, turi pats ja kalbėti kuo puikiausiai. Mokyti vaiką laužytos kalbos gali būti itin kenksminga. Geriausias variantas būtų, jei vienas iš tėvų su vaiku kalbėtų viena kalba, o kitas kita kalba. Žinoma, būtų idealu, jei tos kalbos tėvams būtų gimtosios :D
Mokslininkai nustatė, kad vaikas asocijuoja kalbą su asmeniu. Ir iš tikrųjų net nėra svarbu, kokia kalba tėvai kalba tarpusavyje, svarbiausia, kad bendraujant su vaiku šios kalbos nebūtų maišomos, nes tik tada vaikas sugebės atitinkamą struktūrą. 
Išminčiai taip pat teigia,  jei norite, kad vaikas mokėtų net tris kalbas, geriausia būtų dar plius nusamdyti kita kalba kalbančią auklę. Tada vaikas neturėtų kur dingt, jam tektų išmokti ir tos kalbos. 
Aš visada maniau, kad kuo daugiau kalbų vaikas girdi, tuo geriau, o bet tačiau (:D) pasirodo, jog taip nėra. Kai vaikas girdi košę, jo galvoje ir kuriasi ne struktūra, o košė, tokiu atveju jis paskui su niekuo nesusišnekės. Spėju, čia kažkas panašaus gavosi su Vilniaus lenkų kalba, kad Vilniaus lenkai susišneka tik su Vilniaus lenkais. 
Kitas įdomus dalykas dėl kalbų. Žinome daugybę pavyzdžių, kai šeimos migruoja, ir nenori, kad jų vaikas pamirštų gimtąją kalbą. Manau, tai yra natūralu, pamiršti kalbą savo noru.. tiek to, nesivelsiu į politiką :D Jei trumpai, norint, kad vaikas kalbos nepamirštų, reikia "datraukti" iki jam sueis bent 11-12 metų. Mokslininkai nustatė, jog tai yra kritinis amžius, kai yra įsisavinama kalba. T.y. jei žmogus paliks savo gimtinę kad ir 30 metų, jis vis tiek galės atkurti savo gimtąją kalbą, nes ta sistema bus išlikusi.
Aišku, dažnai žmonės jaudinasi dėl to, kad "tokiam dideliam" vaikui bus sunku pritapti naujoje aplinkoje, mokytis kalbos ir pan. Na, faktas, niekas nesako, kad bus lengva, tačiau tai nėra neįmanoma misija. Vaikai daug imlesni, nei daugelis mano. Galu gale, niekas nedraudžia mokytis kitos kalbos dar būnant tėvynėje, tad viskas priklauso tik nuo pačių norų ir įdėtų pastangų :)

2014 m. balandžio 5 d., šeštadienis

Sostų karai vertimų pasaulyje.. arba kaip liūdna gyventi be redaktoriaus.


Taip jau atsitiko, jog netekom savo redaktoriaus, ir dabar darbovietė panašesnė į užminuotą karo lauką. Baisu ne tik kad pažiūrėt į kokią pusę, bet net ir kvėpuot :D 
Seniau būdavo ramu. Jei kas negerai, kaltas redaktorius. Jei reikia ištaisyti klaidas, kaltas redaktorius. Jei reikia perdaryti visą vertimą iš pagrindų, kaltas redaktorius. Jei parduotuvėse pakilo kainos, kaltas redaktorius. Jei lauke blogas oras, jūs atspėjote teisingai, kaltas redaktorius. Ir štai, mūsų negausus kolektyvas yra numestas likimo valiai, tad vyrauja anarchinė demokratija (arba demokratinė anarchija?). Dažniausiai būna taip, kad kiekvienas turi savo vertimo variantą, ir vietoj to kad draugiškai susitartume, (tai jau tapo kaip kokia tradicija) susikapojame, ir išrenkame tą variantą dėl kurio galvą skauda mažiausiai. Aišku, būna ir tokių atveju, kad dalis įsižeidžia ir tyli, tada netylinti mažuma prabalsuoja už kažkurį kitą variantą, kas galiausiai priveda prie naujo ginčo, tik jis gali nusikelti ir į kitą dieną. Žodžiu, linksminamės kaip tik galim :D 
Didžiausia problema būtų ta, kad nei vienas iš mūsų neturi pakankamai patirties ar kompetencijos atlikti redaktoriaus darbą (nors pasirodo, norinčių užimti šias pareigas, pas mus kolektyve yra :D), tad lygybės labui, vertimus kiekvieną dieną tikrina vis kitas žmogus. Na, ir kaip tokiu atveju nekils konfliktai, kai kiekvienas aklai tiki savo tiesa? Vienas verčia vienaip, kitas kitaip. Bet juk tai yra internetinės parduotuvės vertimas, kur negali būti jokių variantų. Kaip dabar labai populiaru sakyti - it's not a rocket science :D 
Štai vienos kolegės nuomone, visi vertėjai turi savo vertimo stilių, ir vertimo variantai neturi būti laikomi klaida. Sutinku,  jei tai yra kalbama apie kūrybinį vertima, bet juk mes verčiam ne grožinę literatūrą ir net ne straipsnius, o paprasčiausias prekes. Manau, reikia prisilaikyti vientisumo, ir čia mažiausiai turi matytis vertėjo stilius. Sutinku, kad kiekvienas vertėjas būtinai turi turėti savo darbo techniką, kuri jam padeda efektyviai dirbti, bet šiuo atveju visokie asmeniškumai turi būti palikti nuošaly. (Galu gale, neįsivaizduoju tokio atvejo, kad pirkėjas, apsilankęs kokioje nors internetinėje parduotuvėje, pagalvotų: "Mhm.. Įdomu, o kaip jie išvertė tuos batelius?" arba "Koks puikus vertimas, būtinai nusipirksiu šią suknelę!". Bet kokiu atveju pirkėjui į akis krenta tik neadekvatus vertimas.)
Ką tokiu atveju daryti? Aš pasirinkau konformisto poziciją. Taip, tai labai bailus ir prisitaikėliškas būdas, bet užtat dėl manęs nekyla konfliktų, ir namo einu be sugadintų nervų :D Tiesiog suprantu, kad kartais geriau priimti situaciją tokią, kokią ji yra, nei bandyti įrodyti savo tiesas. Va, kai turėsiu pakankamai patirties, ir rimtą įdirbį, tada ir aš nersiu į sostų karus :D 
O vis dėlto, redaktorius yra labai svarbus asmuo, tik kad mažai kas suvokia jo svarbą. Tikiuosi, nepriėmėt mano hiperbolizuotų pasakymų iš pirmųjų pastraipų tiesiogiai :) Redaktorius kolektyvui yra būtinas, nes kad ir kaip ten bebūtų, kas ką besakytų ir begalvotų, subordinacija turi būti. Redaktorius ne priešas, ir jam mažiausiai rūpi sugadinti nuotaiką vertėjui, jis tam paprasčiausiai neturi laiko. Dažnai būna taip, kad vieni galvoja, jog redaktorius neturi būti viršesnis už vertėją. Manau, tokie žmonės yra keisti, nes bet kokiu atveju redaktorius turi pranašumą savo patirtimi ir kompetencija, kuo eilinis vertėjas negali pasigirti, ir tik įgavęs tos vadinamos patirties gali realiai prilygti redaktoriui.
Kiek teko girdėti, redaktoriai liaudis irzli, ir tai suprantama. Tačiau smagu, kai yra su kuo pasitarti. Nesakau, kad nereikia ginti savo nuomonės ir akla pasikliauti redaktoriumi, tačiau dirbant reikia protauti, daryti išvadas, kodėl taip ar kitaip geriau, o ne tiesiog, aš taip verčiu jau dešimt metų ir visiems buvo gerai, o čia atėjo kažkas ir sako, kad gal geriau verst šitaip. Jei žmogus taip teigia, tai gal tam yra priežasčių? Kodėl gi jų neišsiaiškinus? 
Išvados: pasirodo, vertėjas privalo ne tik visada turėti objektyvių argumentų (o ne tik "nes man taip gražiau skamba") savo pasirinktam vertimui, bet ir būti lankstus. Lankstumo dėka galima ne tik išsaugoti sveikus nervus, bet ir daug ko išmokti :)