Ką tik sudalyvavau tokioje gana
jautrioje diskusijoje. Manau, anksčiau ar vėliau, kiekvienas
vertėjas susiduria su tam tikrais tekstais, kurie vienaip ar kitaip
paliečia jį asmeniškai. Pamenu, universitete mūsų klausė, ar
verstume tekstą, kuriame būtų prieštaraujama mūsų
įsitikinimams. Pasakojo, jog būna ir tokių atveju, kai vertėjas
"pataiso" tekstą. Ir nors nuo to pateikto klausimo praėjo
nei daug nei mažai metų, įtariu, jog mano atsakymas būtų taip.
Nors vertimai man nėra vien tik uždirbama duona. Akivaizdu,
vertimai man yra žymiai daugiau nei tiesiog širdžiai miela veikla,
tačiau aš nesijaučiu esanti įpareigota tokiu būdu gelbėti visą pasaulį. Atsimenu, buvo pavyzdys, versti teroristams parengtą
medžiagą ar pan. Aš į tai žiūriu praktiškiau, jei tai
padarysiu ne aš, tai padarys kitas. Etika kaip tik analizuoja šiuos
klausimus, ar tokiu būdu esi atsakingas už svetimų žmonių
veiksmus. Jei ir būtų galima pritempti tą atsakomybę, tai
netiesiogiai. O bet tačiau, pasidžiaukim, jog man niekada neteks
versti nieko panašaus :D
Tai va.. grįžtant prie jautrios
diskusijos. Kolegė verčia knygą apie vaikus autistus, ir norėjo
pasitarti, kaip išversti pavadinimą, kad jis neskambėtų baisiai
ar šiaip nenatūraliai. Diskusijoje pasirodė toks terminas kaip
"autistukas". Man iš karto į galvą atėjo mintis apie
"ankstukus". Dar pagalvojau, o, kokia puiki priesaga. Ir
įrašo autorė išreiškė savo pasipiktinimą dėl tokių žodžių,
tarsi taip bandytų sumenkinti tą žmogų ar reikalautų papildomo
gailesčio. Ir jei atvirai, aš pritariu kolegei. Nors ir suprantu,
jog marketingas niekada neorganizuos paramos akcijos "anksčiau
laiko gimusiems vaikams", nes juk gimė vaikas, vaiko taip
negaila, o va gimęs ankstukas, jau kitas reikalas. Tame žodyje
sutelpa visas problemos sunkumas, jog tai fiziologiškai priklausomas
žmogutis, kuriam reikia visokių aparatų, preparatų ir dar kokių
nors atų.
Priesagų galios pateikimas man idealiausiai
patinka Sabaliauskaitės romane - dviejų berniukų pavyzdys
– Jonelis ir Kazimieras. Nors Jonelis ir vyresnis už Kazimierą,
net ir suagęs jis visada liko tik Jonelis, o va Kazimieras,
nepaisant jo amžiaus, niekada nebuvo Kaziuku, bet visada buvo
Kazimieras. Ir kas tas Jonelis? Nu apgailėtinas, nesavarankiškas ir
nevertas dėmesio, o Kazimieras jau visai kitas reikalas. Todėl
labai svarbu verčiant atkreipti dėmesį ne tik į pačių žodžių
vertimą, bet ir norimų priesagų panaudojimą. Viena neatsargiai
panaudota priesaga gali suteikti papildomą ir nepageidautiną
efektą. Štai kad ir su tais ankstukais. Angliškai "premature"
baby trumpai vadinamas "preemie" ar "primie".
Sutikit, prymi skamba gražiau
nei "premature". Pamenu, pirmą kartą susidūriau su tokiu
žodžiu, kurį reikėjo
versti į rusų kalbą (tekstas apie drabužius ankstukams). Kas
nežino, rusų kalbos (ne)kultūroje šis žodis dar yra vartojamas norint
įžeisti kitą žmogų, tad versti tiesiogiai kaip ir neišeina..
labai jau šiurkščiai skamba.. kaip ten išvertėm su redaktore jau
net ir neprisimenu. Nors dabar pagūglinau, žiūriu, taip ir verčia
:D
Kaip
ten bebūtų, verčiant tikrai teks susidurti su kokiu nors
jautresniu aspektu, ir teks
palaužyti galvą dėl visų socialinių ir kultūrinių dalykų,
kurie neleidžia teksto versti pažodžiui. Plius, dabar itin
populiarūs komerciniai tekstai, tad ir vertimai negali atsilikti,
turi parduoti produktą. O apie dalyką, apie kurį užsiminiau
pradžioje, pakalbėsiu kitame įraše – apie vertėjo etiką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą