Riba tarp profesionalumo ir gėdos..

Nesvarbu, kokia veikla užsiimate, visi mes turime savo kasdienį režimą. Keliamės, gal prasimankštiname, gal papusryčiaujame, lekiam į darbus, grįžtam, sprendžiame visokias problemas ir t.t. Frilansinant derinti savo darbinę veiklą su kitomis yra kiek paprasčiau dėl lankstumo. Ypač jei neturi kokių nors įsipareigojimų (šeimos, šunų, ...įrašykite savo variantą...). Tačiau net ir frilansinimas taps nemielas, jei nebus organizuotumo. Gal net ir baisiau, nes darbas, į kurį eini kasdien ir dirbi po 8h per dieną, maksimaliai nuspėjamas ir suderinamas. Jūs esate įsprausti į tam tikrus rėmus, tad vietos fantazijai praktiškai nelieka, visą veiklą derinate aplink darbą. Frilanseris gi savo veiklą gali derinti kaip nori. Tiek darbą prie kitos veiklos, tiek veiklą prie darbo.

Yra frilanserių, kurie tikrai dirba tuo standartiniu režimu, dirba tik darbo dienomis ir tik dienomis. Tad įtariu, jie vis tiek savo veiklą pagrinde derina prie darbo. Aš darbą derinu prie kitos veiklos. Jei žinau, kad vidury savaitės manęs lauke susitikimas su draugais, tai pirmadienį ir antradienį smarkiai pasispausiu (prireikus dirbsiu ir 16 valandų per dieną), kad trečiadienį galėčiau sau leisti nesukti sau galvos dėl darbo.

Ir kaip ten bebūtų, nesvarbu, ar tu turi pagrindinį darbą ir vertimai tėra papildomas pajamų šaltinis, ar tai yra tavo duona kasdieninė, sąlygos vertimoms visur vienodos. Viena iš jų - negalima vėluoti.

Ir ne taip seniai iškilo diskusija, kas yra mažiau profesionalu - vėluojant slėptis nuo užsakovo ir paskui išdygti jau su gatavu vertimu ar prisiduoti užsakovui ir bandyti išsiderėti kelias lyšnas dienas. Manau, atsakymas daugiau nei akivaizdus :D

O bet tačiau.. norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, ar tikrai yra neprofesionalu vėluoti? Tik prašau be fanatizmų. Nežinau, kaip jums, bet man tikrai teko ne kartą pirkti paslaugą, kuri vėlavo - remontai, kažkokia gamyba, pristatymai, užsakymai ir t.t. ir pan. Ir visada sulaukdavau tik atsiprašau, nes šiaip tokie vėlavimai yra natūrali proceso dalis. Ir nuo vėlavimų niekas nėra apsaugotas. Kodėl vertimo paslauga yra kitokia? Ar vertimo paslauga yra rimtesnė už kitas paslaugas ir nėra vėlavimo paklaidos galimybės? Už aukščiau pateiktus vėlavimus sulaukdavau tik atsiprašome, gal koks pigu.lt dar kelis pigu eurus numetė į "sąskaitą", kuriuos turi panaudoti per ribotą laiką ir dar pas juos, kas skaityk, joks atsiprašymas realiai, o beveik pasityčiojimas :D

Dabar įsivaizduokime konkrečią situaciją. Užsisakau prekes, kurias man žada pristatyti per tris darbo dienas. Ateina laiškas, ups, vėluosim, užsakymą pristatysime per penkias dienas. Iš esmės tai yra labai didelis vėlavimas (daugiau nei pusė buvusio termino), nes nu norima paslauga pasinaudoti čia ir dabar. O dabar paimkim pavyzdį su vertimais. Tarkim, gaunate užsakymą per mėnesį išversti kokį tai tekstą. Kadangi negali numatyti visų vidinių ir išorinių faktorių, kurie gali suvalgyti jūsų laiką, jūs iš akies nusprendžiate, ar tekstas jums įšiepiamas. Ir tokiu atveju kelių dienų "vėlavimas" visai realus dalykas. Tačiau bendrame vaizde aš net nelaikyčiau to vėlavimu, nes tai tik viena ar dvi dienos prie trisdešimties, o ne visos dvi prie trijų.

Vėlavimas, ko gero, yra didžiausia vertėjų baimė. Čia kaip egzaminai dvyliktokams. Bet niekas niekada nesakė, jog tai yra natūralus dalykas. Prisiminkit visus darbus (ne vertimo), kuriuos jums teko dirbti. Ir va taip nuoširdžiai atsakykite, ar niekada nevėlavote kažką atlikti? Kai prisimenu savo paskutinę darbovietę, tai nieko kito ir nedariau, kaip tik vėlavau, nes tiesiog neįmanoma suspėt visur, ir dar kai yra daugybė lemiamų faktorių, kurie nuo manęs visiškai nepriklausė. Tu gaudamas naują užduotį supranti, kad jau vėluoji, nors net nežinai, kas ten per užduotis :D

Ką gi galima padaryti? Pirmiausia - susitaikyti su ta mintimi, jog vėlavimas yra natūralus dalykas. Yra tokių principingų žmonių, kurie labai kategoriškai žiūri į vėlavimus, ir suprantama. Nes vyrauja toks supratimas - vertėjas negali vėluoti. Ir nesvarbu, jog visi aplinkui tik tą ir daro, kad vėluoja. Quod licet Jovi, non licet bovi.

O antriausia.. bendrauti su užsakovu. Užsakovas nėra žvėris. Reikia suprasti, jog jūs abu esate suinteresuoti, kad darbas būtų atliktas. Žinoma, būna įvairių kraštutinumų, tačiau bendravimas turi būti konkretus nuo pat pradžių, o ne tada, kai jau reikia priduoti užsakymą, ir jūs suprantate, kad jau tikrai nespėsit. Gavus užsakymą geriausia yra užsiprašyti protingą terminą su užsimetimu visokiems fors mažorams. Jei užsakovas sakys, kad negali duoti ilgesnio termino, būtinai reikia argumentuotai paaiškinti užsakovui, jog vėlavimo tikimybė yra reali, nes: tekstas didelis, tekstas sudėtingas ir t.t. ir pan.

Nu va, jūs jau susitarėte su užsakovu, kad išversite iki X dienos, ir galbūt vėluosite. Tačiau tai nereiškia, jog jūsų bendravimas ties tuo pasibaigia, ir kitas jūsų kontakto seansas įvyks tik priduodant darbą. Nežinau, kaip dirba kiti vertėjai, bet turėdama didesnį vertimą, stengiuosi pastoviai palaikyti ryšį su užsakovu. Tarkim, užsakymas savaitei, tai kokį trečiadienį prasinešu, kaip gi man ten sekasi, ar turėčiau spėti, ar vis tik gali būti, jog pritrūks dienos. TAI NĖRA NEPROFESIONALU. Atliekant bet kokį darbą labai svarbu informuoti visas puses, nes jei vėlavimas iš tikrųjų bus, kad tie, kam reikia, spėtų tam pasiruošti. Bendravimas su užsakovu yra itin svarbus, nes taip užsimezga ryšys ir pasitikėjimas, o taip pat ir supratingumas iš užsakovo pusės. Taip atsiranda bendradarbiavimas.

Taigi.. blaivus protas ir bendradarbiavimas padės išlaikyti profesionalumą, nugalėti vėlavimo baimę ir atlikti darbą laiku :)
pė.ės. šis įrašas absoliučiai subjektyvus, tad prieš vadovaujantis tuo, kas čia parašyta, pasitarkite su užsakovu ir kolegomis :D