2020 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Sulietuvinimas - grėsmė kalbai ar racionalus sprendimas?


Studijuodama kalbas sutikau įvairių žmonių. Buvo tokių, kurie pasirinko kalbas, nes mokykloje nemokėjo matematikos arba tiesiog nežinojo, ką gyvenime veikti, ir kalbos neatrodė prasčiausias pasirinkimas. Vis tik dažniau sutikdavau kolegų, teigiančių, jog vienaip ar kitaip myli kalbas, bendravimą, literatūrą, kultūrą ir t.t. Ir visi aplinkui tik ir tekartoja - mylėk savo darbą ir tau neteks dirbti nė dienos (kas šiaip labai naivu, bet ne apie tai įrašas). Meilė yra gerai, tačiau ji taip pat yra pavojinga. Kuo? Na, skelsiu dar vieną banalybę - meilė akla. Ir meilė kalboms ne išimtis. Mylint kalbas galima lengvai prarasti objektyvumą, prisigaudyti visokių parazitinių minčių, kurios trukdo viskam.

Vienas iš tokių parazitų - neracionali meilė gimtajai kalbai. Yra ir tokių mylėtojų, kurie tarsi jaučia tam tikrą pareigą sukurti lietuviškus atitikmenis jau žinomoms ir suprantamoms sąvokoms, kurių tarptautiniai variantai kuo puikiausiai prigiję mūsų kalboje. Ir nuolat stebiu, kaip kolegos irgi mėgsta paišsidirbinėt. Vardan patriotinių sentimentų atmetami akivaizdūs vertimo sprendimai, kuriami fiktyvūs hibridai, kuriuos vadinu žombiais (žodžiai zombiai), prieštaraujantys elementariai logikai, kalbos ekonomijai ir krūvai kitų dalykų į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant terminą. Bet juk viskas nesvarbu, bile kad lietuviškas.

Žinot, yra žmonių, kuriems patinka įvairios sąmokslo teorijos, nes jų netenkina paprastas paaiškinimas. Deja, ir vertėjų tokių pasitaiko.

Taigi ne, svetimo termino sugramatinimas nėra grėsmė kalbai. Jei taip, tada išskroskim lietuvių kalbą ir išpjaukim viską, kas yra "nelietuviška". Jei kas turi poreikį mylėti tėvynę ir kalbą, lai myli, bet tegul nekiša tos meilės kur nereikia. Tai nei moksliška, nei profesionalu, tad visada svarbu prisiminti, kokia yra kalbos pirminė funkcija.

2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Gėda, gėda, gėda

Gėda vertėjui dėl nekokybiško vertimo, gėda leidyklai dėl redaktoriaus neturėjimo. Bet visų didžiausia gėda leisti knygą, kurios vertimas yra atliktas ne iš originalo kalbos. Mažas nuostolis, jei kalba eina apie šaldytuvo instrukciją, tačiau visai kitas reikalas, jei kalbame apie grožinę literatūrą.
Taigi. "Kitos knygos" išleido mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin knygą "Trijų kūnų problema".  Bėda ta, kad knyga versta ne iš kinų, bet anglų kalbos. NEPIRKIT ŠIOS KNYGOS. TAI YRA SUROGATAS, O NE KNYGOS VERTIMAS. Vertimas iš originalo kalbos jau ir taip daug ką atima iš skaitytojo, tad įsivaizduokit, ką jūs gaunate, kai skaitote vertimo vertimą. Pamenat, buvo tokia laida "Baimės faktorius". Rodė užduotį, kur senos moterys kramtė mėsą, iš ko paskui darė kotletus, ir dalyviams reikėjo valgyti juos šviežiai sukramtytus. Štai ką jūs gaunate skaitydami tokį vertimą.
Kažkas (neprisistatęs asmuo iš internetų) pareiškė, jog taip yra todėl, kad autorius bendradarbiavo ruošiant vertimą į anglų kalbą, ir ale kažką kažkiek pakoregavo vakariečių kultūrai (įtariu, kalba eina apie paaiškinamąsias išnašas, kurios yra tiesiog būtinos, jei nepriklausai tai kultūrai ir nežinai svarbių Kinijos istorinių įvykių, ar paprasčiausiai neišmanai kalbos ypatumų), bet ar tai priežastis versti knygą ne iš originalo kalbos? Rimtai? Suprasčiau, jei kalba būtų tiek egzotiška, jog neturėtume tinkamų specialistų, bet juk turim.
Su atvira pašaipa žvelgiam į sovietmečio vertimus, atliktus iš rusų kalbos (nes elementariai nebuvo kaip gauti originalą), tad kaip turime vertinti tokius leidyklų sprendimus šiandien? Ir vertėją pateisinčiau tik tuo atveju, jei vertimų fronte badas, reikia kažkaip uždirbt ant duonos. Bet kokiu atveju tai yra skaitytojų apgaudinėjimas ir didžiulis liūdesys dėl tokios puikios knygos, nes vertimo iš kinų kalbos dabar tikrai nebeturėsim. Puoselėju viltį, kad bent jau kitos dalys nebus verčiamos.

2020 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Kažkokia mistika

Tai, kad originalus tekstas turi įtakos vertimui, tikra tiesa. Bet kartais ta įtaka tokia stipri, jog vertėjas gali tiesiog pamiršti gimtąją kalbą (na, arba ne gimtąją, tiesiog bet kokią kalbą į kurią atliekamas vertimas). Verčiant apima gan keista savijauta. Tarsi būtum kitoje dimensijoje, ir dirbant vertimas atrodo visai logiškas. Bet po kurio laiko pažvelgus į išverstą tekstą rimtai sukyla noras pasidaryti harakiri. Ir sakiniai kreivi, ir žodžiai ne tie, ir taškas negražus. Tada jau tvarkai tą šiukšlyną, šlifuoji ir pateiki padorų variantą.
Tai kame mistika? Ogi tame. Atrodo, gi moki kalbą. Taigi net ir esi kalbos specialistas, o ne šiaip tik gimtakalbis. Bet va kažkas smegenyse susisuka, susipainioja, ir mes gauname kreivą vertimą. Kreivą kalbą. Asmeniškai man iš nuovargio kartais būna pasiekiamas toks lygmuo, kai nesuprantu, ar žodis rusų ar lietuvių kalba. Na, pvz., žodis "eiti". Pats banaliausiais žodis, o va susimąstai taip rimtai, surauki antakius ir bandai sugaudyti nematomą ore tvyrantį žinojimą - tai vis tik "eiti" yra lietuvių ar rusų kalba? Kai pasiekiu tokį lygį, suprantu, kad pailsėti reikėjo jau gerokai anksčiau nei šiaip prieš keletą valandų.
Žodžiu, daugiau laiko poilsiui ir teksto redagavimui.

2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

Šviesioji karantino pusė

Nors pavadinimas toks gan trykštantis optimizmu, vis tik bus ir pesimistinių natų, tačiau ne tais aspektais, apie kuriuos galėtumėt pagalvoti. Taigi. Šviesioji pusė. Naiviai tikiuosi, jog įstaigos, įmonės ir t.t. pagaliau įvertins, koks nuostabus ir taupantis laiką yra reikalų tvarkymas nuotoliniu būdu. Tad viliuosi, jog ši praktika bus pastovi ir pasibaigus karantinui ne tik kad nebus nutraukta, bet dar ir patobulinta.
Karantino metu internetu tapo pasiekiama daug įvairių išteklių nemokamai. Aišku, Dilgėlė savo žvitraus proto neslepia ir būtinai primena, jog tokiu būdu paslaugų skleidėjai sau tik auginasi klientūrą, su kuo kategoriškai sutinku. Bet aš suvalkietė - chaliava yra chaliava, ir jei yra galimybė pasinaudoti kažkuo nemokamai, aš jos nebrokysiu (aišku, jei paslauga man aktuali).
Na, o dabar turbūt ne apie tokią šviesią šio reikalo pusę. Nuotolinis mokymasis. Tai yra vienas iš rimčiausių VDU privalumų. Tokiu būdu universitetas parodo savo lankstumą. Tu gali ramiai tvarkytis savo reikalus ir mokytis patogiu laiku. Žinoma, ne visada. Būtina lankyti seminarus, tačiau bet kokie nesklandumai yra išsprendžiami, reikia tik neapleist paties reikalo. Sudėtingiau galbūt tiems, kam reikia kokios nors įrangos ar dar ko nors.
Tačiau ką pastebėjau aš, ir pastebėjo daugelis tėvelių, kurie dabar priversti mokyti savo atžalas - nauda iš tų video konferencijų, deja, nėra tokia didelė kaip norėtųsi. Asmeniškai man daugeliu atveju atrodo, kad tokios paskaitos yra laiko gaišimas, nes pilnaverčiai dalyvauti jose nelabai išeina, o būtent tos diskusijos, gyvas kontaktas ir lyriniai nukrypimai yra įdomiausia paskaitų dalis, kuri nuotoliniu būdu nelabai įmanoma, nes paprasčiausiai bet koks pašalinis triukšmas traktuojamas kaip trukdymas. T.y. bet kokia reakcija yra sveikintina tik tada, kai dėstytojas jau tiesiogiai į visus kreipiasi. Kitu atveju paprasčiausiai trukdai kitiems klausyti paskaitos.
Dilgėlė jau ne kartą zyzė apie tai, kad "ko vertos tokios paskaitos, kurių nelankant gali gauti dešimtuką pasiruošęs savarankiškai?". T.y. paskaitų metu nėra suteikiama absoliučiai nieko tokio, kam negalėtum pasirengti savarankiškai. O gaila. Ir net labai. Ir pati susiduriu su tam tikromis paskaitomis, kurių video konferencijos visai neproduktyvios, ir jas būtų galima sumažinti iki 15 min konsultacijų. Ir va suprask, kas čia negerai. Ar reikalavimai nedideli? Ar su pačių paskaitų formatu kažkas negerai? Nemanau, kad bėda yra su pirmuoju aspektu. Kažko trūksta paskaitose, kad jos įgytų vertę.
Kas man labiausiai patinka, tai atsiskaitymai nuotoliniu būdu. O, dievai, kaip tai nuostabu. Ypač tie, kur tiesiog turi atsiųsti darbą kažkuriai dienai. Aišku, nuotoliniai koliai griežtai nustatytu laiku irgi nėra taip blogai, bent jau į universitetą dėl jų važiuot nereikia. Na, įsivaizduokit, važiuot į universitetą tik dėl kokio tai atsiskaitymo, kurį parašai per pusvalandį, o kiek laiko sugaištama, kol nuvyksti tenai, kol sugrįžti, o jei dar kitus reikalus reikia dėlioti aplink tą laiką..
Kaip ten bebūtų, smagu, jog yra dėstytojų, kurie neleidžia atsipalaiduoti. Štai stilistiką dabar dėstys profesorė pas kurią rašysiu baigiamąjį darbą, tai ji tokia gan proziška. Labai malonu jos klausyti. Realiai galėtų kokius podkastus leisti, klausyčiau ausis ištempus. Žodžiu, savarankiškus darbus ir kolokviumą atsiskaitėme pas kitą dėstytoją, o pas šią atsiskaitysim egzaminą. Ir ji taip paprastai sako, egzaminas sudaro 50 % galutinio pažymio, ir ji nenori, kad vienas kažkoks banalus atsiskaitymas turėtų tiek galios. Tai mums reiks parengti vienokią recenziją, kitokią išversti, ir dar parengti kažkokį hibridą. Nu, galvoju, bus ką veikt, rimtai čia viskas. Ir tada ji priduria: "O egzaminui tada..", tai net prunkštelėjau :D Žodžiu, pasakysiu atvirai ir nelabai gražiai, bet kaifuoju. Man taip patinka, kai iškelia tokius įdomius iššūkius ir tiek daug, kad net galva svaigsta. Nes tada žinau, kad sužinosiu labai daug dalykų, kurių nežinojau, darysiu tai, ko niekada nedariau, atrasiu kažką, ko nežinojau apskritai egzistuojant.
Tai iš nuotolinių paskaitų galiu pasidžiaugti nebent (man pačiai buvo netikėta) vertimu žodžiu. Mes gan šauniai ir produktyviai praktikuojamės nuotoliniu būdu, ir net turėjom vieną atsiskaitymą, kuris pasisekė tiesiog nuostabiai :D Beje, apie vertimą žodžiu dar bus atskiras įrašas, tai čia neišsiplėsiu.

2020 m. kovo 24 d., antradienis

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

VDU gan operatyviai reagavo į situaciją su tuo užkratu. Taip operatyviai, kad užsidarė anksčiau nei buvo paskelbtas karantinas. Turiu pagirti bent jau savo studijų dalyvius, kurie ir taip jau turi patirties dirbant nuotoliniu būdu, tad kažkokios traumos mes kaip studentai tikrai nepatyrėm. Tik man labai gaila, nes mėgstu paskaitas lankyti gyvai. O bet tačiau. Šiuo metu pasipylė gėriai kaip iš gausybės rago. Atsirado daugybė nemokamų paslaugų, kuo save užimti karantino metu. Taigi, pasidalinsiu štai čia keliomis nuorodomis.


Štai čia yra suteikiama nemokama prieiga prie įvairios mokslinės literatūros. Ją galima ne tik skaityti, bet ir legaliai parsisiųsti. Tiesa, knygos pateiktos dalimis, tačiau absoliučiai pilnos, tad jei esate tokie pat ne tinginiai kaip aš, tai kantriai parsisiųsite visas tas dalis ir susiklijuosite per bet kurią programėlę kurį turi merge pdf  funkciją.
Tiesa, literatūros iš lingvistikos srities ten nėra daug, ir dažniausiai ji tokia itin siaura tema, kuri arba aktuali arba ne. Na, arba galbūt kam nors bent jau įdomi. Tačiau aš ten siaubiau labai įvairią literatūrą iš socialinių mokslų, reikės būtinai paskaityt kada nors šiame gyvenime.
Kas dar yra nuostabu, jog šioje nuorodoje pateiktas sąrašas nuolat pildomas, tad tikrai yra ką veikt, kol per visus prasieisi.


Nors šiame puslapyje galbūt daugiau dėmesio skiriama grožinei literatūrai, tačiau yra ir mokslinės, nors gal daugiau mokslo populiarinimo literatūros. Bet, na juk dykai 2 mėnesiai! Kaip rusistikos magistrantūroje viena profesorė pasakė "на безрыбье, и жопа соловей".

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.
Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.
Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.
Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.
Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.
Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).
Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.
Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.
Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

2020 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Sakai, nori versti.. bet ar tikrai?

Kitaip nei dauguma, žinojau, kuo būsiu užaugus. Gal tik planuose buvo kita kalbų kombinacija, tačiau esmės tai nekeičia. Ir štai, aš jau vertėja. Ir kaip vertėja pastoviai susiduriu su dviem viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Viena iš jų, kad kai žmonės išgirsta, jog esu vertėja, prasideda visokie pagrįsti ir nepagrįsti įsivaizdavimai, kad ooo, tai turėtum būt labai protinga, žinoti daug kalbų ir gebėti versti tiek žodžiu ir raštu (nes nu koks gi ten skirtumas, tiesa?). Ir kita pozicija - oi, o ko taip brangiai už vos kelis lapus?
Man labai patiko Veros Verdiani straipsniukas apie vertėjo amatą (nuoroda). Iš tikrųjų jame trumpai drūtai papasakota, kaip atrodo vertėjo gyvenimas. Ir manau, jį reikėtų perskaityti visiems, kas mano, kad norėtų ar galėtų užsiimti vertimais. Nors ir ne viskam pritariu, kas ten rašoma, bet ta kasdienė rutina, nors gal kiek ir romantizuota, yra absoliučiai tokia, kaip ir aprašyta. Ir čia kalbu apie vertimą raštu. Tai tikrai gali būti ypatingai užknisantis darbas, jei tau nepatinka ilgai sėdėti ir knistis beieškant TO žodžio. Nes taip jau yra, kad vertėjas atsako už kiekvieną jo parinktą žodį. Kiekvieną kartą, kai vertėjas parenka kažkokį žodį, žodžių junginį, konstrukciją ir t.t., jis priima sprendimą. Tad šis darbas gali netikti tiems, kurie nori tiesiog atlikti darbą ir apie jį pamiršti.
Verdiani straipsnyje mini intuiciją, už ką kiekvieną taip teigiantį Dilgėlė pasirengus išvirti aliejuje ant mažos ugnies. Aš tai labiau vadinu sveiku protu. Negalime priimti sprendimo vien iš intuicijos. Jei intuicija mums kažką šnabždą, pajunkim sveiką protą, kuris padėtų tinkamai argumentuoti šį sprendimą. Nes nėra tokio dalyko kaip "nes taip gražiau skamba". Už to "gražiau" visada slypi stilistika, pragmatika, registrai, gramatika ir visi kiti dalykai susiję ne tik su kalba bet ir dalykais, išeinančiais už jos ribų. Kuo daugiau gilinuosi į vertimo teoriją, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie vadovaujasi intuicija, ne tai kad klysta ja vadovaudamiesi, kiek tiesiog neturi pakankamų teorinių žinių. T.y., jei jūs jaučiate, kad kažkuris variantas yra geresnis už kitą, bet nežinote, kodėl - jums trūksta žinių.
Kodėl aš čia taip storžieviškai per aplinkui žmones vadinu neišmanėliais? Ne todėl, kad būčiau tokia protinga ir nuostabi, o todėl, kad pati ne kartą lipau ant to paties grėblio ir kažką verčiau iš asmeninės pajautos (gerai dar kad ne pagal mėnulio fazę). Nežinoti yra normalu. Skirtumas tik pasirinkime, ar jus tenkina tas nežinojimas. Man neužteka tiesiog jausti, aš noriu ir suprasti, kokiu pagrindu ta nuojauta veikia. Ir visgi smagiausia šio aspekto dalis - visos reikiamos žinios yra prieinamos, tereikia pasidomėti. Jei taip jau labai tingisi, tai paskaitykit bent jau apie komponentinę analizę. Iš asmeninės patirties galiu pasakykit, kad iki darbo vertimuose man vertimo teorija neatrodė įdomi ar prasminga, tačiau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį į teoriją žvelgiu visai kitomis akimis. Pamėginkit, jei jums buvo panašiai, duokit teorijai antrą šansą.
Manau, Verdiani per mažai akcentavo tokį dalyką kaip savarankišką mokymąsi. Taip, ji rašė, jog beversdami mes galime sužinoti tikrai visko daug, tačiau vertėjas turi pastoviai mokytis nelaukdamas vertimų. Tad pasirinkus vertėjo amatą esate pasmerkti mokytis visą gyvenimą. Bet čia kalbu ne apie kalbą. Domėtis kalba ir jos kultūra yra privalomas dalykas by default, ir man nesuprantama, kodėl straipsniuose pastoviai tai yra akcentuojama. Nes mano supratimu tai yra toks absoliučiai akivaizdus dalykas kaip kvėpuoti, kad net neverta ir užsiminti.
Tiesa, dirbant vertėju iškyla toks pavojus. Itin paprasta sužvaigždėti. Žmogus toks jau padaras, kad jei kurioje nors srityje žino kiek daugiau nei eilinis statistinis vienetas, tai jau įsivaizduoja esąs tos srities specialistas. Ir vertėjams tas sužvaigždėjimas yra ypatingai būdingas. Užtenka pavartyti straipsnius apie vertimus, kur kalbama apie tiesiog magišką vertėjo darbą, taip sukuriant iliuziją, jog gerais vertėjais gali tapti tik išrinktieji. Na, ir čia jau įvyksta save išpildanti pranašystė. Vertėjai, įgauna naujų žinių, jaučiasi išmaną tą sritį, automatu užsiaugina tam tikrą nepajudinamą autoritetą, ir ne vertėjai tuo patiki. Kodėl aš taip gal piktai kalbu? Todėl kad jokiose kitose srityse neteko sutikti savo pačių darbo šlovinimo moksliniuose straipsniuose. Taip, vertimai yra nuostabūs. Ypač grožinės literatūros. Tačiau tas nuostabumas yra absoliučiai subjektyvus (vieni taip mano iš nesupratimo, o kiti dėl tos sukurtos ir puoselėjamos iliuzijos), nes, jeigu ką, kiekviena sritis yra savaip nuostabi, tad nereikia savęs kelti aukščiau kitų. Didžiuokimės gerai atliktu darbu, bet nekurkime mitų, jog tai yra kažkokia nesuvokiama mistika.

2020 m. kovo 3 d., antradienis

Nereik to karo

Vakar skaičiau tokį nedidelį straipsniuką apie vieną kompiuterinį virusą, jo pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą ir apibrėžimą. Autorius lygino to termino apibrėžtis keliose kalbose. Ir jei atvirai, man tai pasirodė toks naivus straipsnis. Na, rimtai. Paimi terminą ir sulygini jo apibrėžimus keliose kalbose. Ir tai jau pagrindas straipsniui, kurio trečdalį sudaro vertimai, o net ne pats straipsnio turinys. Šiaip man labai patinka trumpi straipsniai, nes manau, jog jo galia yra ne apimtyje, o koncentruotai pateiktoje informacijoje. Kas iš 20 lapų straipsnio, jei 2/3 turinio sudaro elementarių lingvistinių dalykų atpasakojimas. Tiesa, per kontrastinę stilistiką mums aiškino, jog tai yra tokia straipsnių rašymo tradicija, norint parodyti, kiek daug straipsnio autorius nusimano. Ir šiaip aš nieko prieš, bet nieko ten ypatingo autorius nenusimano, jei dalinasi žiniomis, kurios akivaizdžios kiekvienam bakalaurui, o skaitytojui tenka gaišti laiką.
Tai vakar pasiputojau Dilgėlei ir juokais pasakiau, kad eisiu dabar rašyt rimtą straipsnį apie meilę ir jos apibrėžimus visose man prieinamose kalbose. Ir taip pamąsčius, man visai prieinami šie dalykai bent 6 kalbomis. Jau galima būtų kažką ir sukurpti, o bet tačiau, radau dar įdomesnį lobyną, kurį, kaip tuose memuose rašo, paliksiu tiesiog čia :D

Čia iš dabartinės lietuvių kalbos žodyno visas šis grožis :D

2020 m. vasario 26 d., trečiadienis

Kalbotyra, LGBT ir ten kitos tos raidės..

Pastaruoju metu man susidarė toks įspūdis, kad labai daug dėmesio skiriama įvairioms mažumoms. O dar ir studijos neatsilieka. Daugiau gal kalbame apie tautines mažumas, o man ši tema tokia jau banali ir absoliučiai nuvalkiota, jei kalbam apie mūsų šalies mažumas, tad visiškai man ši tema neįdomi. Pati priklausau toms mažumoms, bet aš konkretus ir paprastas žmogus, gyvenu ir tiek. O štai klausimas apie visas tas LGBT mažumas ne toks jau ir įprastas. Turiu omeny, paskaitų metu. Dažniausiai apie jas kalbama gan abstrakčiai, per aplinkui. Ir nesuprasi, ar čia tokia užslėpta homofobija, ar tiesiog žmonėms nėra ką apie tai pasakyt, jei nėra su tuo susidūrę :D
Seniau nelabai supratau, kas ten negerai su ta LGBT, bet kiek plačiau pasidomėjus supratau, kad tikrai yra rimtų problemų - teisinių. Taip, daug kas sako, kad mažumos taip pat gali gauti tas visus tuos reikiamus dalykus, jei ten nueis pas kokį notarą ir t.t., bet čia tiek daug terlionės, kai tuo tarpu sudarius santuoką tu visą tą paketą gauni by default. O vis tik kiek dar dalykų yra, kurių su notaru neišsispręsi. Elementariai, kad ir norint pasikeisti pavardę. Labai dažnai girdžiu tokį pasakymą "tai juk Europoj pilna vietų, kur galima susituokt, važiuok tik". Nu tai !@#$%^&*. Žmonės gimę, augę, kuriantys savo gyvenimus įprastai nori ir tuoktis toje pačioje šalyje. Ar tai jau yra kažkoks nenormalus noras? Tad natūraliai iškyla klausimas, kodėl žmonės, kurie nori kurti savo šeimą šalyje, kurioje ir taip kuria savo gyvenimą, turėtų tuoktis svetur? Tuo labiau, kad tikrai galimybės tokios yra.
Seniau į daugelį dalykų žiūrėjau kaip į savaimę suprantamus, tačiau supratau, kad kalboje iš tikrųjų turime daug dalykų, kurie kuria dirbtines ribas. Kaip antai šiame pavyzdyje:


Štai meilės aiškinimas dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. Žvelgiant iš šių dienų aktualijų perspektyvų, galima pastebėti atitinkamą diskriminaciją, tačiau nelabai tikiu, jog tie, kurie ruošė šiuos apibrėžimus, apskritai turėjo kažkokį tokį tikslą diskriminuoti LGBT bendruomenę. Tiesiog dominavo stereotipinis suvokimas, jog romantinį potraukį galima įvardinti tik jei meilė vyksta tarp skirtingų lyčių. Įdomumo dėlei palyginau en bei ru apibrėžtis. Jose daugiau kalbama apie emocinį prisirišimą ir įvairių meilių buvimą. Jei en variante apskritai nebuvo nurodoma, tarp ko gali vykti ta romantinė-seksualinė trauka, tai ru viename žodyne vis tik aptikau tokį tekstą skliausteliuose - dažniausiai tarp vyro ir moters. Taigi. Per paskaitas išmokau naujo žodžio - sąšvelnis. Tai štai "dažniausiai" ir yra šis elementas, kuris nurašo kategoriškumą, kurio neišvengta lietuviškame apibrėžime. Nors, jei atvirai, nelabai sutikčiau, jog meilė yra tiesiog stiprus traukimas. Kažkaip per primityviai.
Taigi taip, galime sakyti, jog tai tokia smulkmena, visiškai nereikšminga, tačiau iš tikrųjų daug ir nereikia, kad galima būtų padaryti kokį tai poveikį.

2020 m. vasario 24 d., pirmadienis

Nemokami vertėjų kursai

Kiek žinau, visur pilna visokiausių literatūros kursų, bet niekada neteko aptikti kursų, kur mokytų versti. Tiesa, turim ir mes vieną vertimų biurą, kuris ale siūlo vertėjų kursus, bet žinant, kaip mažai jie moka savo vertėjams, įsivaizduoju, kad parengtiems vertėjams mokės moraliniu palaikymu.. 
Kaip ten madinga sakyti - anyway.. - viena bendramintė užrodė online mokymus. Jei atvirai, turinys manęs nenustebino, tačiau tie mokymai visai trumpučiai ir nemokami, tai kodėl neišbandžius? Gal vis tik pavyks sužinoti ką nors naujo. Aišku, jei nori gauti sertifikatą, reikia susimokėti, bet mes puikiai galime apsieiti ir be visokių sertifikatų. Taigi, pažiūrėsiu, kas ten gero, jei bus, papasakosiu :)

2020 m. vasario 14 d., penktadienis

Vertimo teorijos

Šį dalyką apturėjau ir bakalauro studijose, bet anas buvo dėstomas taip nuobodžiai, kad viskas, ką iš tų laikų atsimenu - Nida ir Derrida. Bet ką šie žmonės protingo pasakė, visiškai nieko neatsimenu, nes ir pati gan prastai lankiau tas paskaitas, juk penktadieniai, o ir lankymas kažkaip negelbėjo, nes dėstytojai pačiai buvo tiek nuobodu, kad vos pati išsilaikydavo neužmigus, o ką jau kalbėt apie mus, paprastus mirtinguosius studentus :D
Šioje magistrantūroje viskas visai kitaip. Dalyką dėstė tuo gyvenanti ir kvėpuojanti savo srities specialistė ir profesionali vertėja. Na, patys galit įsivaizduoti, kiek įdomios šios paskaitos turėjo būti. Deja, taip lauktos chemijos tarp šios dėstytojos ir manęs neįvyko, maksimum bff traukiam, tačiau kiekvieną jos paskaitą ryte rijau.
Ko gero, labiausiai dėl šio dalyko džiaugiuosi, nes jis man padėjo suprasti, jog tos dilemos, kurios aplanko kiekvieną vertėją, yra normalios, ir kad taip pat nėra tik vieno sprendimo. Kas irgi yra visiškai normalu. Pamenu, dar bakalauro laikais gavau per snapą kelis kartus už vertime pridėtas dalelytes. Tuo metu buvau per žalia apsiginti, kad nu aš matau tekste štai tokią atmosferą, kurios pažodinis vertimas į lietuvių kalbą neperteikia, jam trūksta pagalbinių elementų, kurių funkcijas tam kartui kuo puikiausiai atliko dalelytės. Viena mano gera draugė ir kolegė vis bijo tos vadinamos otsebiatinos (savo žodžių ar nuomonės suteikimas svetimam tekstui), tačiau kuo labiau gilinausi į šį klausimą, tuo aiškiau mačiau visą vaizdą. Geriausiai iliustruoja tam tikrų asmenų pareiškimai, kad "va šito tai žodžio į lietuvių kalbą neišversi". Viskas yra išverčiama, kitas klausimas, kiek ekonomiškai, organiškai ir sklandžiai. Kad ir žaidimai su patiekalais. Lazanija, tai tradicinis makaronų ir maltos mėsos patiekalas. Paaiškinimas / vertimas yra gan išplėstinis, ir dar net nepilnas, tačiau jis yra. Tačiau dažniausiai žmonės užsikabina, kad jei kokio tai žodžio neina išversti į kitą kalba taip pat vienu žodžiu, tai jau "toje kalboje nėra vertimo".
Žodžiai atlieka nominatyvinę funkciją, ir patys žodžiai yra realių dalykų garsinis ir grafinis fiksavimas kalboje. O tai lemia, kad ta raiška gali būti įvairi. Vieniems užteks vieno žodžio, kitiems dviejų ar net dešimties.
Kaip ten bebūtų, didžiausias košmaras yra tas momentas, kai tenka rinktis, kiek gali sau suteikti laisvės vertime. Na, kad ir elementarus "how old are you?". Juk neverčiam, kokio senumo esi, tiesa? Tad ar verčiant "kiek tau metų", mes iš tikrųjų darome kokią tai nuodėmę? Apie tai šiame kurse teko skaityti daug. Ir Ortego y Gasseto "Vertimo skurdą ir spindesį", ir Paul Ricoeur pamąstymus apie vertimą. Ir visi supranta, kad idealus vertimas neegzistuoja. O jis neegzistuoja kodėl? Todėl, kad kalbą sudaro trys lygmenys - fonetinis, semantinis ir pragmatinis. Fonetinis lygmuo labiau aktualus poezijos kalboje, tad čia akivaizdu, jog žvėriškai sunku versti taip, kad vienos kalbos garsai atliktų tą pačią funkciją kitos kalbos garsais. Pereikim prie semantinio lygmens. Tai yra viskas, kas liečia kalbą. Ir štai čia dar bėdų tiek nėra, nes šiame lygmeny mes viską galime išversti, kiek gražiai tai gaunasi, jau kitas klausimas. O štai pragmatinis lygmuo, kas yra elementarus sveikas ir nesveikas protas, visos enciklopedinės žinios, visi už kalbos ribų esantys elementai, kurie nieko bendro su pačia kalba neturi, jau sunkiai pasiduoda išverčiami. Čia yra visi neprimityvaus lygio žodžių žaismai, papildomos konotacijos, ir visi tie "ką autorius norėjo pasakyti", ir t.t. ir t.t. Kodėl tai problematiškas lygmuo? Todėl, kad pragmatika yra alchemija. Ir verčiant į kitą kalbą tekstą reikia toje kalboje surasti tuos kalbinius vienetus, kad įvyktų ne tik cheminė reakcija, bet ir alcheminė. Tačiau jau nemenkai tyrimų atlikta, kad dažniausiai jei ir pavyksta išlaikyti pačią teksto chemiją, alchemija yra paliekama už borto. Lyg ir apie tai norėjau rašyti savo baigiamąjį darbą, bet kažkaip jaučiu, kad nebenoriu, nes nieko naujo ten neiškapstysiu.
Na, o bendram tokiam žinojimui rekomenduoju knygą, kurią mums reikėjo perskaityti - Liucijos Černiuvienės "Europos vertimo minties raida". Knyga yra nemokama, tad galite siųstis ir skaityti be menkiausio sąžinės graužimo. Man patiko, kaip gyvai ši knyga parašyta, nepaisant to, jog vyrauja stereotipas, kad teorijos labai nuobodžios.
Kas mane džiugina bendrai dėl vertimo teorijų dalykų, jog atėjau mokytis jau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį, ir itin smagu buvo suprasti, kad mano išrasti dviračiai visai sėkmingai įsipaišo į protingų dėdžių ir tetų mintis. Kitaip nei kursiokėms, tai, ką kalbėjo dėstytoja paskaitų metu, man visai nebuvo sausa teorija, nes kiekvienam jos teiginiui mano galvoje sužibdavo atitinkamas atvejis iš vertimų patirties.
Turbūt žaviausias klausimas iš kurso buvo, "tai kokią teoriją reikia taikyti?". Na, niekas taip nedaro. T.y. niekas atsisėdęs prie teksto nekontempliuoja ties tuo, tai kokią aš čia dabar teoriją taikysiu :D paprastai vertimas yra tiesiog atliekamas, o jau jį galima vertinti iš tam tikros teorijos perspektyvos. Realiai teorijos padeda įvertinti vertimo adekvatumą. Žinoma, yra visokios vertimo strategijos, tačiau visi tie vertimo būdai šauna į galvą natūraliai, o ne specialiai. Niekas neišsidėsto į eilę vertimo transformacijos būdų ir nesuka galvos, kurį čia būdą panaudot. Vertimai nėra chirurgija. Ten pirmiau išpjauna, o tik tada žiūri, kokiu įrankiu buvo pasidarbuota. Na, gal ir yra tokių atskirų atvejų, kur ten kažkas taip ir daro, bet tai jau veikiau išimtis nei taisyklė :D

2020 m. vasario 10 d., pirmadienis

Tekstynai, tekstynų lingvistika ir netekstyniška, bet lingvistiška aš

Pirmą kartą su tekstynais susidūriau bestudijuodama rusistikos magistrantūroje VU. Liūdna ten buvo. Jokios meilės tekstynams ar lingvistikai apskritai. Tad iki dabartinės magistrantūros man tekstynai buvo kažkas tokio "ai, jo, tekstynai, girdėjau apie tokius". Dabar gi sėdžiu ir putoju, kodėl apie juos mums nepasakojo dar bakalauro metais, ypač kai studijos yra orientuotos į vertimus! 
Dabartinėse studijose man neįtikėtinai pasisekė mokytis apie tekstynus pas nepaprastai charizmatišką dėstytoją (pavardės neminėsiu konspiraciniais tikslais, nes niekada negali žinoti, ar dėstytojas nesigėdija tokių studentų kaip aš :D). Pas ją ketinu rašyti ir savo baigiamąjį darbą, nors pradžioj galvojau, kaip čia bus, ji dirba su tekstynais, aš su vertimais, nors atrodo yra ta chemija tarp mūsų, bet kaip seksis darbuotis? Žodžiu, pasidaviau chemijai, teks dabar galvot, kaip ją panaudoti kuo efektyviau ir produktyviau. Bet ne apie meilę tekstynų dėstytojai čia norėjau rašyti, o apie pačius tekstynus apie kuriuos čia vis kalbu, kalbu.. mane jau aplinkiniai traukia per dantį, kad vien tik apie tekstynus nušneku, kad neištikimauju savo meilei vertimams, bet, na, kaip čia pasakius.. jaučiuosi kaip šviežiai iškeptas veganas, kuris nori išgelbėti pasaulį. Taigi.. papasakosiu apie tai, ką turėjau atsiskaityti paskaitai, kad suprastumėte, koks gėris tie tekstynai yra.
Kiekvienas vertėjas naudojasi žodynais. Ir kiekvienas vertėjas juo besinaudodamas yra patyręs nusivylimą. Net ne dėl to, kad nerado žodžio (asmeniškai aš labai retai tikiuosi rasti reikiamą vertimą žodyne), kiek dėl to, kad pateiktas vertimas žodyne visai negelbėja. Labiausiai erzina nereprezentatyvūs žodžio pavartojimo pavyzdžiai. Pas mus labai gaji tradicija pavyzdžiams naudoti citatas iš literatūros. Jei netikit, atsidarykite lkz.lt ir pan. Kas yra negerai? Taigi. Apsimeskime, kad nežinome, kas yra rožė. O žodyne parašo, jog tai yra gėlė, o pavyzdyje matome štai tokį sakinį: Jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau? T.y. mes nė velnio nesuprantam, kas ta rožė, tik suprantam, jog tai kažkas tokio kvepiančio. Geras pavyzdys turėtų būti toks: nuėjau į gėlių parduotuvę, kur nusipirkau rožių, ramunių, dilgėlių, dar ten kokių augalų. Tai yra mes iš konteksto suprantam, kas tai per daiktas. Žinoma, pavyzdys itin primityvus, tačiau jis skirtas tik pačiam mano pasipiktinimui iliustruoti.
Ant žodyno pykti negalim, jis ribotas savo apimtimi ir sensta greičiau už Japonijos gyventojus. Terminologai irgi nespėja susidoroti su didžiuliu naujų žodžių ir terminų srautu. Tad iš esmės praktiškiau naudotis aiškinamaisiais vienakalbiais žodynais nei vertimo, plius tekstynais. Tekstynų gėris, jog mes gauname daugybę realių žodžio pavartojimo pavyzdžių su gausiu kontekstu, iš kurio galime suprasti, ką tas žodis reiškia.
Taigi, kas yra tie tekstynai? Tai prišertas įvairiais tekstais įrankis, kuriame įrašius žodį ar žodžių junginį galima rasti jo realius pavartojimo atvejus. Šis įrankis patogus tuo, jog itin paprasta surinkti informaciją. Pvz., užsimanote paanalizuoti, kokiomis prasmėmis realiai yra vartojamas žodis "zombis", atsidarote VDU tekstyną, spaudžiate išplėstinę paiešką, į paieškos laukelį įrašote zomb, pasirenkate, jog tai žodžio pradžia, tuomet jums išmes visus žodžių variantus su šia šaknimi, pasižymit jus dominančias kategorijas (pvz., jus domina tik zombis, o zombiškas jums neįdomu, tai jo ir nesirenkat) ir tada jau nardote tarp konkordansų. Beje, lietuviškas tekstynas tiesiog super nuostabus. Tarkim, British National Corpus turi kiek daugiau funkcijų, tačiau man kažkaip mūsų labiau yra user-friendly. Rusiškas tekstynas neįtikėtinai didžiulis ir ypač funkcionalus, tačiau ten irgi reikia kiek padirbėti, kad galėtum iš jo išreikalauti, ko tau reikia. Nors dabar jį ten tvarko, gal irgi padarys labiau user-friendly. Taigi, grįžtam prie zombių. Viso daiktavardžio zombis (visais linksniais, giminėm ir skaičiais) radau 229 pavartojimo atvejus. Iš konteksto suprantu, kad didžiąją pavartojimo atvejų dalį sudaro vaikų grožinė literatūra. Tačiau yra ir pavartojimų publicistikoje, kur zombiais vadina ne prisikėlusius numirėlius, bet visokius neprotaujančius asmenis, benamius ir t.t. Na, o ką jau kalbėti apie reikšmes Cranberries dainoje "Zombie".
Taigi. Man per semestrą reikėjo atlikti tris rimtesnius darbukus. Biškį atsitiko techniniai nesklandumai, dėl kurių smarkiai vėlavau su atsiskaitymu, tačiau dėstytoja buvo super supratinga ir manęs nenuskalpavo. Nors reikėjo atlikti tris darbukus, papasakosiu apie vieną, nes būtent jis man parodė visą tekstynų magiją. Žodžiu, mes puikiai žinome, kad žodžiai yra daugiareikšmiai, ir žodynuose tos reikšmės būna išrikiuotos: pirminė, antrinė ir t.t. Kur slypi pavojus? Žodynų nieks kasdien nekepa, o kalba nesnaudžia. Pagalvokime apie žodį "velniava". Kokios pirmos mintys jums šovė į galvą jį perskaičius? Nežinau, apie ką jūs pagalvojot, bet padariau nedidelį eksperimentą su draugais ir artimaisiais, visi kaip vienas kartojo, kad tai kažkas neaiškaus, kažkokia kebli padėtis. Aš jų pasiteiravau, ar tame kažkame neaiškaus jie tiesiogiai supranta, jog tas dalykas susijęs su velniu, su mitinėmis būtybėmis ir t.t., į ką visi choru tarė, kad ne. Štai LKŽ pirmą reikšmę išskiria "velnių būrys". Na, kamooon, XXI amžiuje apie velnių būrį kalba tie, kuriuos laukia svečiuose svetainėse su minkštom sienom ir durim be rankenų. Na, o ta reikšmė, kurią mano apklaustieji pirmiausiai išsakė, užima vos 4 vietą iš 5. T.y. šiandien sakydami "velniava", mes negalvojame apie jokius mistinius elementus. Man pačiai kažkodėl pirmiausiai į galvą šauna "seimas" ir "kas per velniava jame darosi" :D bet tikrai negalvoju, kad seimūnus apsėdo kokie velniai, ar ten per pilnatį atlieka kokius nors netikėtus ritualus :D
Taigi, kaip suprantu, pagavot esmę apie žodžių reikšmių hierarchiją, tad grįžtam prie mano atsiskaitymo. Man reikėjo išanalizuoti žodžio "dogma" reikšmes. T.y. susiradau šio žodžio turimas reikšmes žodynuose. Jei gerai menu, jų buvo penkios. Tuomet reikėjo eiti per tekstynus lt, en (na, ir ru jau savo iniciatyva) kalbomis ir žiūrėti, kokiomis reikšmėmis, be užfiksuotų žodynuose, šis žodis vartojamas. Žinoma, dominavo pagrinde religinė dogma ir bendrai idėjinė dogma, tačiau radau tokių atvejų, kai dogma buvo vartojama kaip mitas (sklando dogma apie maitinimą krūtimi), kaip taisyklė (laužomos dogmos) ir dar ten keli atvejai, tačiau kas mane labiau sudomino, kad per to žodžio pavartojimą atsiskleidžia tiek daug dalykų apie pačius vartotojus. Pvz., mane labai nustebino, kad religine tema "dogma" JAV tekstyne dominuoja visose temose, net nesusijusiose su religija, kai tuo metu DB, LT ir RU religinė dogma sutinkama tik atitinkamuose religiniuose tekstuose. Kitas aspektas, kuris mane taip pat nustebino, kad DB tekstyne vartojama "dogma" dažniausiai susieta su politika, su reguliavimo sistema, kurią reikia keisti, tvarkyti, kai tuo tarpu LT ir RU dogmas taiko žmogui, jo pažiūroms. T.y. britai, tam, kad visiems būtų gerai, tiki, kad užtenka tik sutvarkyti pačią sistemą, o štai RU ir LT tiki, kad reikia pakeisti žmogų, kad jis būtų laisvas, mąstantis, tada jau toks žmogus galės kurti bendrą gerbūvį. Tiesa, dar RU tekstyne įdomumas buvo, kad jei LT variantuose žmogui reikia tiesiog kažkaip pasikeisti, tai RU žmogui reikia išsilaisvinti. Žiauriai daug nelaisvės metaforų su dogma pas juos. Na, patys suprantat, kad šis tyrimas man sukėlė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Bet tas jausmas, kai taip va dirbi, eini nuo eilutės prie eilutės, ir tu matai, kaip iš vos kelių žodžių atsiveria tam tikras pasaulėžiūros elementas, ateina kažkoks suvokimas, supratimas, kažkas tokio neapčiuopiamo, bet kažkas tokio tikrai vežančio, iš tikrųjų supranti, kuo gali užkabinti tekstynų magija.

2020 m. sausio 12 d., sekmadienis

Lionginas Pažūsis - Kalba ir vertimas

Šią knygą turi perskaityti kiekvienas vertėjas, nesvarbu, verčiantis raštu ar žodžiu, svarbiausia verčiantis į lietuvių kalbą. Nors su kokiu trečdaliu knygos nesutinku, manau, vis tiek naudinga susipažinti su daugeliu knygoje aptariamų aspektų. Tad, jei tingite skaityti mano stenėjimus, paskaitykit pačią knygą, ją galima nemokamai ir visiškai legaliai parsisiųsti paspaudus šią nuorodą.
Net sunku išsirinkti nuo ko pradėt. Taip jau yra, kad man skaitant (iš esmės bet ką), visada kenčia mano draugai ir prijaučiantys, nes pastoviai dėl ko nors bambu ar kuo nors stebiuosi, arba šiaip manau, kad tai yra įdomu, ir visi turi apie tai sužinoti. Tad didžiausia išleistos tulžies dalis liko praeituose metuose, ir įrašas neturėtų gautis toks piktas, koks maniau, kad gausis.
Knyga iš esmės yra padalinta į dvi dalis. Tai štai būtent dėl pirmos dalies man taip norisi su deglais ir šakėm eiti ir perkąsti kam nors gerklę. Joje kalbama apie vardų lietuvinimą. Tai bene labiausiai krentantis dalykas į akis, lengvai nubraukiantis visą vertėjo kompetenciją neišmanančio vertimo subtilybių skaitytojo akyse (pun intended). Kadangi vertimo procesas yra žymiai sudėtingesnis nei gali pasirodyti (ir jei atrodo, kad darbas padarytas lengvai, žinokit, tai tik parodo vertėjo meistriškumą), nėra vienareikšmės nuomonės apie tai "kaip turi būti verčiama", kaip ir nėra tokio dalyko "vienintelis teisingas vertimas" (ir apie tai verta parašyti atskirą įrašą).
Viskas būtų gerai, ir nesinorėtų lieti tiek kraujo, jei pirmoji dalis, skirta vardų ir vietovardžių vertimams, nebūtų užgriozdinta VLKK nuostatomis ir rekomendacijomis. Gal ir kyla klausimas, ko aš čia piktinuosi, o piktinuosi, nes VLKK reiškinys ir ideologija tiek įleido savo šaknis, jog mes pamiršom, kad kalba yra savarankiškas organizmas, kuris egzistavo ir egzistuos nepriklausomai nuo kažkokių VLKK ar kitų grėsmingų akronimų, tad man yra apmaudu, kai tokią patirtį sukaupęs mokslininkas tiek daug dėmesio skiria VLKK nutarimams, kuriuos galima išspręsti pasitelkus vieną kitą kompiuterinį įrankį ir skyrus tam laiko.
Kas man pasirodė keista, jog autorius skiria išgalvotų veikėjų ir tikrų asmenų vardų lietuvinimą. Įtariu, keliu norą paleisti į mane akmenį, bet dar neskubėkit :D Ką noriu pasakyt. Kad vardų ar vietovardžių lietuvinimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į tekstą, o ne į žodį. Tekstas yra tas dalykas, kuris ir turi lemti vardo ar vietovardžio lietuvinimo poreikį. Na, pateiksiu patį primityviausią pavyzdį su atspalviais, kur pagrindinė veikėja Anastasia Steele buvo išversta kaip Anastazija. Tebūnie Anastazija, bet kodėl tada Christian Grey nėra verčiamas Kristijonu? Asmeniškai aš esu linkusi lietuvinti vardus atsižvelgiant į vardo tarimą. Jei vardas tariamas kaip anasteiša, nieko tame tragiško nėra. Man gal japoniški vardai nepatogūs, nes aš jų niekada neprisimenu, bet juk dėl to kokio Akihiko nevadinsiu Andriumi, nes man taip patogiau? Jau nekalbu apie vientisumą lietuvinant vardus.
Nebandysiu sukišti į šį įrašą visko, kam autorius skyrė vos ne pusę knygos, nors, tiesa, buvo pateikta gausybė pavyzdžių, dėl ko knygos apimtis tokia įspūdinga, tačiau manau, jog vis tik šiuo klausimu knygoje atsakymai pateikti nebuvo, o juk kalbama buvo tik apie vertimus iš anglų kalbos.
Kitas aspektas, kuris man užkliuvo - vertimo tradicija. Viskas su ta tradicija gerai, tačiau reikia suprasti, jog dabar XXI amžius, ir tęsti tradiciją remiantis tik tuo, jog tai tradicija, yra neracionalu. Autorius užsiminė, kad princui Čarlzui tapus karaliumi, vertėjai solidarizuotųsi ir jį verstų Karoliu. Šitai, švelniai tariant, mane pribloškė. Visą gyvenimą jis buvo verčiamas kaip Čarlzas, o dabar bus Karolis. O Viljamas taptų Vilhelmu. Nors užmuškit, nematau tame jokios būtinybės, ir nuoširdžiai tikiuosi, jog Elžbieta II bus paskutinė šios tradicijos (na, nesinori sakyti auka) rezultatas. O bet tačiau. Karališkų šeimų nariai dažnai turi ne po vieną vardą, ir perimdami estafetę pasirenka vieną iš turimų. Jei princas Čarlzas, tapęs karaliumi, nuspręstų pasiimti savo kaip karališką vardą George senelio garbei, čia jau visai būtų logiška jį vardinti Jurgiu, nes tai tiesioginis ryšys, plius, nieks Čarlzo nevadina Džordžu, tad ir tokios netikėtos metamorfozės nebūtų kaip tarp Čarlzo ir Karolio.
Kitas ne ką mažiau mane stebinantis aspektas - šventieji ir visi kiti vardai susiję su katalikybe. Suprantu, knygos autorius pats yra anglistas ir viskas yra gerai, tačiau kaip galima kalbėti apie kokių ten šventųjų vardų vertimus, kai visų pirma jie originaliai nėra kažkokie "angliški". Visi tie vardai jau yra realijos, tad ir vertimai vykdomi atitinkamai. Tuoj pateiksiu iliustraciją. Tarkim, "Pope John Paul II was head of the Catholic Church..". Joks normalus vertėjas nevers Jono Pauliaus kokiu Džonu Polu, ir ne Janiu Pavelu, ir ne Ioanu Pavelu, ir ne Žanu Poliu. Šie vardai eina iš lotynų kalbos tradicijos. Kadangi popiežiai renkasi savo vardus pagal buvusius šventuosius ir t.t., tai ir jų vardai verčiami tradiciškai. Į tą temą buvo smagus nutikimas Jonavoje. Ten yra šv. Jokūbo bažnyčia. Prie bažnyčios stendas su vertimu į anglų kalbą, kur rašo, jog bažnyčia yra St. James. Pradžioj galvojom, kad čia vertimo klaida, bet gūglas mus apšvietė, jog viskas gerai, tiesiog tradicija tokia, jog tas pats apaštalas anglakalbėje kultūroje yra vardu Džeimsas, o pas mus Jokūbas :D
Rašiau "gūglas" ir prisiminiau kitą kosmosą, kurį VLKK ignoruoja. Vertėjai ne retai nori kokį field versti kaip fyldas, moore kaip mūras ir t.t. Ir tai natūralu, nes šių žodžių šaknyse yra ilgieji balsiai. O VLKK teigia, kad nereikia rašyti ilgos balsės, nes originalo kalboje ilgumas nėra išreikštas (vieta galingam feispalmui). Čia man kyla klausimas, ar tokius patarimus teikiantys asmenys iš viso mokėsi anglų kalbos, tačiau smagu, jog knygos autorius dalinasi įvairiomis nuomonėmis, o ne pateikia kurią nors kaip dogmą.
Taip pat norėtųsi nepamiršti ir redaktorių, kuriems dėmesio nebuvo skirta. Vis tik galutinis rezultatas, patekęs į skaitytojo rankas, yra ne vien vertėjo nuopelnas, bet ir redaktoriaus. Nesakau, kad reikia visus mėtomus akmenis nukreipti į redaktorius, tačiau ir šlovinant kokį nors vertimą, reikia prisiminti ir kitus asmenis, prisidėjusius prie bendro gėrio.
Žodžiu, jei neskaitėt, tai pirmyn, siunčiamės ir godžiai ryjam kiekvieną raidę.

2020 m. sausio 11 d., šeštadienis

Omnia mea mecum porto!

Vartau jau lietuvių autoriaus knygą apie vertimą žodžiu ir kažkiek stebiuosi. Nors tuo pačiu dalyku stebiuosi jau ne pirmą kartą. Profesinis išdidumas. Manau, kiekvienas gali didžiuotis savo atliekamu darbu, jei jis atliekamas profesionaliai, tačiau jokioje kitoje srityje neteko girdėti, kad apie tai būtų dėstoma. Jei teisingai prisimenu, šiam aspektui Norvegijoje yra skirtas net atskiras dalykas, na, o mūsų universitetuose irgi nevengiama apie tai užsiminti. Man tai panašu į dirbtinį bandymą kelti specialybės prestižą. Pati neretai susiduriu su nuostaba "ooo", kai prisistatau esanti vertėja. Tas "ooo" įprastai implikuoja, kad turėčiau būti labai protinga. Bet man pikta, nes manau, jog tokie turėtume būti mes visi, o ne tik vertėjai.
Tebūnie aplinkiniai taip mano, tačiau liūdniau būna, kai patys vertėjai tampa save pačią išpildančia pranašyste. Sužvaigždėti yra nepaprastai lengva, tačiau reikia laiku susivokti, jog šviežiai spausdintas diplomas nepadaro tavęs profesionaliu vertėju, kuriuo ir yra žavimasi. Pastoviai susiduriu su pasakymu, kad vienas vertėjas, sukaupęs 10 metų patirtį, vertas 10 nepatyrusių. Tai jūs man pasakykit, kurioje srityje yra kitaip?
Prie sudėtingų specialybių priskiriama medicina. Ir mane pačią žavi ne tas žinių kiekis ar gebėjimas įsisavinti informaciją, kiek medikų įdirbis, kai nustatyti diagnozę gali sprendžiant vien iš žmogaus eisenos (ir pan. dalykai). Taip ir vertėjais neverta žavėtis vien todėl, kad jie dirba vertėjais. Visur visokių yra.
Kaip ten bebūtų, bet šio įrašo nebūtų, jei ne ši citata:


Nesikabinėsiu prie šio sakinio klaidingumo, spręskite patys, bet pati mintis - vertėjais gimstama - absoliutus melas. Jei tam užtektų tik gimti, nereikėtų nei mokymų, nei praktikos. O ten, kur reikia mokymų ir praktikos, rezultatų gali pasiekti bet kuris asmuo, neturintis sutrikimų.
Man pasisekė gimti dvikalbėje šeimoje, tad turiu dvi gimtąsias kalbas. Puikiai atsimenu (nors gali būti ir false memory), kaip nuosekliuoju būdu verčiau pokalbį tarp tėčio ir senelės, o aš tada dar net skaityt nemokėjau. Kad gerai verčiau, žinau ne dėl kokios banalios tėviškos meilės, kur bet kas yra nuostabu, ką mažas vaikas padaro, o todėl kad mano pačios tėtis buvo profesionalus vertėjas žodžiu ir itin objektyvus žmogus (žaidžiant stalo žaidimus jis niekada man, kaip vaikui, nepasiduodavo). Kas įdomiausia, su mitu, jog versti žodžiu yra sunku, susidūriau jau gal universitete. Man vertimas žodžiu niekada nebuvo panašus į išrinktųjų veiklą, tad manau, jog dauguma vertėjų bijo išmėginti savo jėgas būtent dėl šio mito. Aš toli gražu nesakau, kad versti žodžiu yra lengva, bet tai nėra neįmanoma, kaip bandoma sudaryti įspūdį.
Tik negalvokit, aš jokiais būdais neprilyginu buitinio pokalbio vertimo konferencijų pranešimų vertimams, tačiau principas juk tas pats. Viskas, ko reikia, išmanyti kalbas ir išlaikyti šaltą protą.
Daug kas turbūt pultų prunkštaut, kad to tikrai per mažai, nes tokiam darbui taip pat būtina visokeriopa iškalba, retorikos įgūdžiai, lankstumas, ekonomikos, kultūros, politikos ir kokios tik nori žinios. Ir aš kategoriškai su tuo sutinku, bet šiuos dalykus by default priskiriu kalbų išmanymui.
Dar knygoje buvo užsiminta, kad vertėjai studentai neturi tokios privilegijos stažuotis, kokią turi universitetus pasibaigę jaunieji medikai. Ties čia man tiesiog kraujas užverda. Jau ir šiame bloge ne kartą minėjau, kad vertėjai kaip tik yra privilegijuoti, nes gali praktikuotis visur ir visada, nes visas pasaulis yra ištisas tekstas. Vertėjams nereikia jokių laboratorijų, lavonų ar gyvų pacientų, kad galėtų pasipraktikuoti. Gali pasiimti tekstą ir murmėti sau po nosimi, gali pasijungti youtube ir versti ką tik širdis geidžia. Gali važiuoti autobusu ir versti stenduose pamatytus sloganus. Taip, trūksta to vadinamojo atgalinio ryšio, bet savo darbus galima sekti tiek savarankiškai viską užrašant, tiek pasidalinant mintimis su kolegomis.
Rašydama tai jaučiuosi savotišku Pavliku Morozovu, bet taip jau yra - nėra vertėjo specialybėje jokios magijos. Magija vyksta pačiame vertimo procese, na, o magais savo srityje galime tapti kiekvienas, jei tik investuosime laiką ir pastangas.

2020 m. sausio 10 d., penktadienis

- Gal kavos? - Ne, ne, aš čia tik meniu paskaityt atėjau..

Kai atsiverčiau šį straipsnį, nesitikėjau perskaityti nieko įdomaus, ir net vienu tarpu beskaitant pagalvojau, kad jau per daug svarbių pavardžių judinama tokiam dalykui kaip meniu teksto vertimui, tačiau prisikapsčius prie praktinių pavyzdžių, galutinai įsitikinau, kad nėra nereikšmingų tekstų. Jei tingit skaityti visą straipsnį, tai bent jau praskrolinkit 7 lapus ir paskaitykit išskirtus pavyzdžius, na, o juoktis ar verkt, spręskite patys :D

2020 m. sausio 9 d., ketvirtadienis

Reklama - versti ar neversti?

Kūrybinis vertimas yra pagrindinė priežastis, kodėl man vertimai apskritai patinka, nors tų priežasčių galėčiau pavardinti dar ne vieną milijoną. Ir šį kartą noriu trumpai pasidalinti mintimis apie reklamų vertimus. Nežinau, kaip kiti, bet susidūrusi su kokiu nors sloganu, nesvarbu, internete, gatvėje ar autobuse, vis bandau perkąsti riešutėlį, suprasti, koks gi viso to grožio branduolys. Ir vienas malonumas laužyt galvą ties keliais žodžiais, lyg mėgintum atidaryti japonišką galvosūkio dėžutę.
Taip jau atsitiko, kad užtaikiau ant tokio straipsnio (paspaudę nuorodą, eikite žemyn, ten bus pateikta pdf versija), kur autorės lygina patyrusių ir nepatyrusių vertėjų kompetenciją. Na, nieko tokio naujo tame straipsnyje neperskaičiau, tačiau buvo netikėtai smagu prisiminti man patikusią "Fa" reklamą su sloganu "How Fa will you go?". Straipsnyje minėti vertėjai nieko doro neišstenėjo, o va, pagalvojau, kad greičiausiai siūlyčiau tokį variantą "Kur keliausi/eisi/nueis/nukeliausi būdama tokia Fa?". Jei mano sumanymas pavyko, skaitydami turėjote pagauti aliuziją į žodį "faina". Tiesa, dėl veiksmažodžio reikia dar pasukt galvą, koks laikas tinkamesnis, kokia formą, ar net paieškot kito varianto. Tai tiek ir tenorėjau - pasidalinti mintimi.

2020 m. sausio 8 d., trečiadienis

Nesveikai geros nuorodos vertimams žodžiu

Kaip jau paaiškėjo praeitame įraše, žiauriai bijau vertimo žodžiu dalyko, tad vadovaujuosi principu praemonitus, praemunitus ir ieškau įvairiausios informacijos, kaip jam pasiruošti. Pirmiausia ieškojau praktinių patarimų youtube, ko radau gana nemažai, nors ne tiek ir daug, kiek tikėjausi rasti. Tada vadovaujantis logika sumąsčiau, jog ES tikrai turi turėti kažką tokio, kas padėtų pasirengti tokiam darbui. Pradėjau guglint ir spjaudytis, kokia ta ES negera, vertėjų nori, o net kokio nors elementaraus literatūros sąrašo nepateikia. O bet tačiau, paklaidžiojus po ES puslapių labirintus aptikau kažką tiesiog nerealaus.

Čia yra pateikiami įvairūs įrankiai, kurie ir skirti vertimo žodžiu praktikai. Labiausiai mane sužavėjo Speech Repository 2.0. Šioje sistemoje gali pasirinkti kalbą, sudėtingumo lygį, temą bei nuoseklųjį arba sinchroninį vertimą:

Yra ir arabų, ir kinų, ir rusų kalbos, tiesiog fantastika

Renkamės nuoseklųjį arba sinchroninį

Renkamės pobūdį

Renkamės lygį

Pasirinkimų išmetė žymiai daugiau, bet į prt scr visų neėmiau. Man smagu, jog prie kiekvieno video nurodyta trukmė ir tema, tad galima patogiai pasirinkti, kiek laiko norime skirti šiai praktikai.

O čia tiesiog suuuuper fantastika, kai pateikiama terminija. Nežinau, apsiverkt galima iš laimės.
Žodžiu, būtinai išmėginsiu šį įrankį, o išmėginus pasidalinsiu įspūdžiais.

Kitas sudominęs įrankis, kuris yra pateiktas net lietuvių kalba yra:

Kad galėtumėte juo pasinaudoti, reikia spausti ant užrašafkės


Tada atsiveria šitoks grožis:


Atvirai pasakysiu, atrodo tai senamadiškai ir primityviai, bet koks skirtumas, jei veikia? Nors, kaip šis aparatas veikia, negaliu pasakyti, nes pati dar neišmėginau. Bet dalinuosi vien tam, kad žinau aš save, paskui arba pamiršiu, arba bus tiek visko, kad tiesiog neparašysiu ir liks toks nuostabus dalykas paliktas gausiuose ES puslapių labirintuose.