Atsakomybė

Ilgą laiką kažkuriame sąmonės užkampyje mąsčiau apie šį klausimą.. sakykim, itin nedrąsiai mąsčiau.. na, aš jau toks žmogus, kol manęs nepaliečia, nelabai ir domiuosi :D O šį kartą parašysiu apie atsakomybę už savo vertimą. Vertėjas gali pridaryti labai didelių nemalonumų, jei norėtų. Bet gali pridaryti ir to nenorėdamas. Tiesiog egzistuoja toks dalykas kaip žmogiškasis faktorius: kavos trūkumas, miego trūkumas, žinių trūkumas, patirties trūkumas, suvokimo trūkumas, nelaimė šeimoje, laimė šeimoje, bloga savijauta, elementarus nuovargis ar žioplumas. Ir štai, vietoj vieno skaičiaus vertėjas "išverčia" kitą, arba vietoj vieno termino išverčia panašų, bet kiek kitokį. Nuo tokio dalyko niekas nėra apsaugotas, bet yra papildomas saugiklis - redaktorius. O ką daryti, jei tokio nėra? O ir redaktorius tėra žmogus.. Errare humanum est..

Tokia jau mūsų graudi kasdienybė, jog retas vertimų biuras turi redaktorių ypač retesnių kalbų (nes nu brungu!), o ką jau kalbėti apie savarankiškai dirbantį vertėją. Nors tikrai žinau, jog yra vertėjų, kurie turi savo redaktorius. Kaip ten bebūtų, jei verčiate ne per vertimo biurą, visa atsakomybė sugula ant jūsų gležnų pečių. Bet pasimesti nebūtina.

Pirmiausiai reikia įsitikinti, jog iš tikrųjų klaida buvo padaryta iš jūsų pusės, nes atsitinka ir taip, jog kaltinamas yra vertėjas, nors iš tikrųjų klaida padaryta originaliame tekste. Na, o ką vertėjas? Vertėjas tik verčia.

Jei vis tik klaida jūsų, išsiaiškinkite, ar dar yra galimybė tą klaidą ištaisyti. Pataisykite tekstą, suteikite nuolaidą atitinkamai atsižvelgdami į padarytą klaidą. Jei klaida nereikšminga, neleiskite užsakovui sėsti ant sprando. Nesivelkite į konfliktą, atsiprašykite, parodykite savo susirūpinimą ir pasirengimą bendradarbiauti ir spręsti problemą. Su adekvačiu klientu viskas turėtų būti gerai. Su neadekvačiu geriau iš viso reikalų neturėti :D

Kitas klausimas, kam tenka atsakomybė, jei dirbate per vertimų biurą. Jei yra pasirašoma sutartis, joje būtinai bus punktas apie atsakomybę. Tad žiūrėkite, kas ten parašyta, ir ką jūs padarėte su vertimu. Atitinkamai ir elkitės :D

O kas, jei sutartis nėra pasirašyta? Kolegos prabalsavo, jog atsakomybė tenka biurui, nes biurai turi turėti redaktorių, kuris tikrina vertimus, ir teoriškai turėtų sugaudyti visus tokius lepsusus. Jei atvirai, aš ties čia dar dvejoju. Taip, teoriškai biurai turi geresnes sąlygas turėti redaktorių nei privatus vertėjas. Tačiau tai nereiškia, jog vertėjas turi teisę nekokybiškai atlikti vertimą, net jei tai nutinka ne tyčia, nusispjaudamas į tą pačią kokybę manydamas, kad vis tiek redaktorius viską sutvarkys (teko ir pačiai ne kartą girdėti iš kolegų tokį pasakymą "ai, redaktorius sugalvos, ką čia daryti/ai, tegul redaktorius uždirba sau algą"). Žodžiu, neturint sutarties situaciją sudėtinga analizuoti, viskas priklauso nuo problemos masto, biuro ir vertėjo bendradarbiavimo santykių.

Fb grupėje kaip tik buvo vienas atvejis (kuris ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą), kai užsakovė atsisakė sandorio dėl nereikšmingos klaidos dokumento vertime. Noriu dar pabrėžti, jog klaida iš karto buvo ištaisyta. Šiaip ten buvo dar kitokių įdomių aspektų dėl kurių sandoris neįvyko, ir tie aspektai neturi nieko bendro su vertimu apskritai. Taigi, šitai pasakoju tik dėl to, jog diskusijoje dalyvavo teisininkė, kuri užtikrino, jog jokio teismo nebūtų, nes vertimas teisinės galios neturi, o tik originalus dokumentas, tad nereikšminga klaida esmės nekeičia.

Norėčiau pasakyti, jog šis įrašas labai universalus, bet juk iš tikrųjų tai tik teorija, mano pamąstymai, kolegų mintys.. kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas atskirai :D

Labai rimti pašmaikštavimai

Jei kas nepastebėjote, šone pasirodė naujas mano verčiamas kūrinys. Ne, aš nebaigiau dar versti "Naujos sargybos", bet kada nors būtinai baigsiu :D O verčiamas kūrinys priklauso mano geram draugui-rašytojui. Beje, knyga verčiama į rusų kalbą.. o kodėl čia apskritai atsirado poreikis versti šį kūrinį? Na, eilinį kartą kalbam su juo apie knygų rašymą.. sakau, ko tu nori? Jis sako, šlovės, garbės, pinigų.. Mhm.. pagalvojau aš. Nieka nybūs, reikia versti į rusų arba anglų kalbą. Kadangi į anglų kalbą neverčiu, pradėjom dirbti su rusų kalba. Va, draugui pinigai ir šlovė, o man garbė už vertimą :D

Ir štai verčiu iš lietuvių kalbos aš tą knygą.. susimąsčiau. Visi sako, jog kaip sunku išmokti lietuvių kalbą. Pfff.. pasakysiu aš jums. Nieko ten mondro. Paimat tarptautinius žodžius ir pridedat -as, -us ir -is. Vsio. Done. Kalbėsit lietuviškai kaip gimtakalbiai :D

Kaip išdurti vertėją/užsakovą?

Šį kartą trumpai pasidalinsiu apie tokius nemalonius dalykus su kuriais teko susidurti man asmeniškai arba mano kolegoms. Iš karto noriu perspėti, jog šis tekstas tėra pramoginio pobūdžio, ir visi žemiau pateikti pavyzdžiai gali būti taikomi priklausomai nuo turimos sąžinės aktyvumo.

Užsakovas: nemokėsiu už pasikartojančius žodžius, jie jau buvo išversti teksto pradžioje.

Vertėjas: tai gal dar ir už pasikartojančias raides nemokėsite?

Čia buvo realus atvejis, atrodo, net buvau jį aprašiusi. Užsakovas norėjo sutaupyti, bet užsirovė ne ant tokios minkštos vertėjos (nors realiai man sunku įsivaizduoti tokį vertėją, kuris su šiuo dalyku būtų sutikęs), tad gavo dar ir primokėti plius. Man kol kas dar neteko susidurti su panašia situacija, tačiau pastebiu, jog tai nėra reta praktika, kai užsakovas prisigalvoja būdų sumažinti paslaugos kainą jau post factum. Šmaikštesni vertėjai kartais net pasiūlo ištrinti pasikartojančius žodžius, kad tik klientas galėtų sumokėti mažiau :D Dar būna ir tokie atvejai, įprastai bendraujant su vertimų biurais, kai tekste yra pasikartojančių "gabalų". Tam tikrų programų pagalba galima apskaičiuoti pasikartojančio teksto procentą. Paprastai pagal atitikimo procentą yra ir įkainis. Kuo didesnis atitikimas, tuo mažiau vertėjas iš jo uždirba. O bet tačiau.. tai puiki vieta papiktnaudžiauti vertėjui. T.y. uždirbti papildomai už jau išverstą tekstą. Asmeniškai aš tame blogybės nematau. Kol pas mus tokie vaikiški įkainiai, o užsakymai kitą kartą gali būti ir nepastovūs, nenuostabu, jog atsiranda vertėjų, kurie pasinaudoja šia spraga. Galų gale, vertėjas vis tiek turi peržiūrėti tą tekstą, kad neliktų kokių neatitikimų. Kita kalba, jei viskas automatizuota. Čia vertėjui nėra ką veikt, tad ir nematau bėdos, jei už tą vertimo atkarpą nieko neuždirbi papildomai. Tai tėra puikus pavyzdys, jog būtina iš anksto susitarti, už ką konkrečiai bus mokamą.

Kai užsakovas nežino, kas yra vertimo lapas.

Išrašant sąskaitą yra nurodomas vertimo lapų kiekis, o ne standartinio A4. O vertimo lapas susideda maždaug iš 1500-1800 spaudos ženklų (įprastai be tarpų) (trumpinys sžbt). Atitinkamai nuo teksto formatavimo subtilybių į A4 lapą gali sutilpti nuo vieno iki kokių 5 vertimo lapų. Kas tokiu atveju gali nutikti? Žioplesnis užsakovas, praleidęs pro ausis/akis iš ko susideda įkainis, norėdamas sutaupyti, sumąsto pateikti tekstą su pačiu mažiausiu įmanomu šriftu, kad ale „lapų“ būtų mažiau. Dar ne retai atsitinka toks atvejis, kai vertėjas pateikia tik pačią galutinę vertimo kainą, nenurodęs iš ko ji susideda, o sąskaitoje stebuklingai atsiranda daugiau „lapų“ nei kad koks word’as nurodo. Suprantama, jog akylesnis užsakovas iš karto sunerims. Kaip tai 20 lapų? Juk vos 10 jų tėra? Na, tada trumpai ir nuobodžiai aiškini žmogui, kaip skaičiuojami įkainiai.

Vertėjo išmintis byloja, jei tą pačią reikšmę galima išreikšti keliais skirtingais žodžiais – rinkis ilgiausią.

Čia vėl grįžtame prie spaudos ženklų. Kadangi kiekvienas savo įkainį apskaičiuoja individualiai, kiekviena pusė stengiasi sutaupyti. Pvz., jei verčiama į rusų kalbą, visada verstas tekstas bus ilgesnis. Su lietuvių kalba panaši situacija, jei verčiame iš anglų kalbos. Kartais pasitaiko atvirkštinių variantų. Jei skaičiuosime įkainį pagal žodžių kiekį, tokiu principu verčiant į vokiečių ar iš vokiečių kalbos galime labai apsišauti, jei įkainis bus skaičiuojamas pagal vokišką tekstą. Taigi.. vertėjas suinteresuotas gauti kuo daugiau iš tos kalbos, kur daugiausiai teksto gaunasi, o užsakovas, kur mažiausiai. Aš su vokiečių kalba nedirbu, tad į tekstą žiūriu ne kaip į žodžius, o kaip į reikšmes, ir mano įkainis susideda iš originalaus teksto kiekio (įprastai iš ženklų). Bet tikrai buvo atvejų ir mano asmeninėje praktikoje, kai piktnaudžiavau su ilgesniais žodžiais, jei mokėdavo už atliktą vertimą. Bet taip dariau tik su ne savo vertimais. Dabar jau seniai taip nebedarau, dėl to ir manau, jog sąžiningiausias apmokėjimas yra už originalų tekstą. Nors čia daug kas pasiginčytų, juk gautas vertimas gaunasi ilgesnis, daugiau spaudos ženklų vis tiek tenka naudoti, o tai kainuoja laiką ir pan., kol surenki tekstą, bet čia aš nesureikšminu. Tekstą renku greitai akluoju būdu, tad esmės man nesudaro, jog rašau keliais spaudos ženklais ilgesnį žodį. Deja, noro atlikti bandymą, kiek laiko ir piniginiu atžvilgiu laimėčiau, jei įkainis būtų už vertimą, o ne originalą, neturiu. Iš kitos pusės, mano lapas dažniausiai tėra 1500-1700 sžbt, tad čia irgi matematika paprasta. Aš iš didesnio lapų kiekio paimu tai, ką kiti paima iš gauto vertimo spaudos ženklais. Na, bet yra visokių variantų.

Atlikite bandomąjį vertimą, išverskite šiuos tris lapus ar net visą knygos skyrių.

Iiiiiiir.. padalinkime tekstą į kokias penkias dalis ir kaip bandomąjį išsiųskime penkiems skirtingiems vertėjams, kad jie viską išverstų nemokamai, o mes jau susiredaguosim, kaip mums reikia.

Taip, atsiranda ir tokių gudručių. Kolegos minėjo, jog yra tekę gauti tokių bandomųjų vertimų kaip pažyma, kas tikrai nėra bandomasis vertimas, o jau užsakymas. Tai nurodžius potencialiam užsakovui, įprastai pastarasis dingdavo iš akiračio.

Neseniai vienas kolega gavo pasiūlymą išversti „bandomąjį tekstą“ - vieną knygos skyrių, kuris susideda iš 20 lapų (A4). Suprasčiau dar, jei paprašytų puslapį išverst, kad būtų galima pamatyti, jog vertėjas palaiko patį autoriaus stilių, o ne šiaip verčia tekstą iš vienos kalbos į kitą, bet lapas yra daugiau nei pakankama, kad parodytum savo kompetenciją atlikti darbą.

Taigi.. pradedantieji vertėjai ir užsakovai, turite pakankamai peno pamąstymui, kaip ir ką daryti. Labiausiai gerbiu tuos užsakovus, kurie iš karto nurodo turimą biudžetą, o ne pradeda ieškoti pigiausio varianto, kad tik sutaupyti.

Man pastoviai potencialūs užsakovai sako, jog iš visų gautų pasiūlymų mano įkainis didžiausias. Aš visiems kartoju, jog jis yra normalus. Nes juk niekas nenori sukti galvos, jog tai praktiškai vos ne valandinis įkainis, ir kiek iš to įkainio atitenka mokesčiams. Pigiai versti apsimoka tiems, kas jų nemoka, bet jei juos moka, tai man nuoširdžiai jų gaila, nes maximos kasoje uždirbtų žymiai daugiau, ir dar laisvo laiko turėtų.

Vardų vertimai: Christopher Robin

Jau seniai teko matyti tokį vertimą, supurtantį iki gelmių :D Paversti Kristoferį Robiną Jonuku man atrodo tikrų tikriausia šventvagystė. Sužinojau, jog 1984 metų knygos vertime kaip tik ir buvo Jonukas. Vyresni kolegos teigia, jog sovietmečiu labai daug literatūros yra išversta būtent tokiu būdu. Suprantu, kodėl tuo metu taip buvo verčiama. Vis tik tada tokie vardai buvo pernelyg egzotiški, o Jonukas mums visiems puikiai žinomas veikėjas su kuriuo vaikai gali lengviausiai asocijuotis. (Įdomu, kaip būtų Tomą Sojerį išvertę, jei jis nebūtų Tomas :D)

Na, ok, 1984, na, ok, sovietmetis. Bet mes juk gyvename XXI amžiuje, kai Kristoferis Robinas niekam akių nebado. Kolegos sakė, jog buvo prisilaikoma tradicijos. Bet ar teisinga prisilaikyti tradicijos, kai ji yra klaidinga? Aš suprantu, jog seniau pasirinkimas ir žinios buvo negausios, atitinkama cenzūra, reikalavimai ir t.t., bet juk dabar mes turime pasirinkimą. Net iš marketingo pusės, manau, jog tai labai keistas sprendimas.

Visada sakiau ir sakysiu, jog koks nors rančos kaubojus ne tas ūkininkas, kurį turime Lietuvoje. Todėl ir jokių Jonukų nepakęsiu svetimoje kūryboje. Žinot, nebūtų taip apmaudu, jei tai būtų migruojantis motyvas. Na, žinot, visos tos tradicinės pasakos: Jonukas ir Grytutė, Raudonkepuraitė, Snieguolė ir t.t. ir pan. Bet Kristoferis Robinas turi konkretų autorių, tad niekaip negaliu pritarti tokiai savivalei XXI amžiuje.

Iškilo įdomi diskusija dėl vertimų mišrainių, kai vieni vardai yra verčiami, o kiti ne. Panašų pavyzdį galime matyti labai daug kur, pvz., Simpsonuose. Kol nesimokiau anglų kalbos ir pirmą kartą nepažiūrėjau Simpsonų anglų kalba, nesuvokiau visų šių vardų kaip Malūnas, ponas Degėla, direktorius Lupikas, mokytoja Pikčiuvienė ir pan. kaip vertimus. Man tai buvo tiesiog vardai. Atidesnis kolega paminėjo, jog pradžioje vardai buvo verčiami, vėliau nauji vardai nebebuvo verčiami, o seni buvo palikti, kaip buvo verčiami anksčiau. Kitas kolega pasidalino žiniomis, jog pradžioje vertė vienas vertėjas, kuriam patiko versti vardus, o vėliau atėjo kitas vertėjas, kuris jų nevertė, tad nauji vardai ir nebuvo verčiami, bet seni palikti. Dėl to dabar turime nei šį nei tą. Nes verčiant yra labai daug galimybių. Logika susipjauna, kai kiekvieną kartą prisilaikoma vis kitokios logikos :D t. y. Jei jau verčiam vardus, tai verskim viską? Arba, jei neverčiam vienų, tai neverskim ir kitų? Analogiška padėtis su Hario Poterio vertimais. Turime Hermioną Įkyrėlę, bet kažkodėl neturime Hario Puodžiaus :D Why??? Plius, vaikų literatūra turi dar kitokias vertimo taisykles ir tradicijas, tad apie tai būtų galima kalbėti ir kalbėti.. Nes šiaip būnant vaiku ir nežinant kalbos, Hermiona Įkyrėlė žymiai įdomesnis personažas nei Hermiona Grendžer ar pan.

Kažkada seniai seniai rašiau apie pilkųjų atspalvių vertimą, kur nesupratau, kodėl Anastasia buvo išversta į Anastaziją, o štai Christian nevirto į Kristijoną. Aš būčiau vertus Anasteiša. Seniau į vertimą žiūrėjau kaip izoliuotą dalyką nepaisydama skaitytojo. Dabar gi jaučiuosi kiek paprotingėjusi ir labiau suvokianti tradicijos galią. Pagalvokim, kokiai auditorijai skirti tie atspalviai? Tikrai ne merginoms, bet jau įvairaus amžiaus moterims. Atitinkamas yra ir jų santykis su anglų kalba. Jų ausiai ir liežuviui Anastazija yra patogesnė nei Anasteiša, o va Kristijonas jau būtų per daug Donelaitiška :D Tikrai ne tas siužetas, kur norėtum jausti lietuviško kaimo baroko prieskonius :D Bet, aišku, čia viskas tėra mano pamąstymai. Nebūtinai yra taip, kaip čia parašiau.

Iš tikrųjų tenorėjau dar kartą atkreipti dėmesį į kiek daug aspektų reikia atsižvelgti verčiant vardus, nes ši tema niekada nepraras aktualumo. Užtenka pažiūrėti į visą Marvel herojų kolekciją :D

Straipsnis: Diana Urbonaitė: Kalbos mokymas mokykloje – XIX ar XXI amžius?

Itin skanus straipsnis. Toks su aštriais prieskoniais, sakyčiau. Jei tingit paskaityt, aš "trumpai" pasidalinsiu turiniu ir savo pamąstymais. Taigi.. straipsnyje trumpai pasakojama apie rašomą darbą, kurio metu lyginamas gimtosios kalbos dėstymas Lietuvoje ir Danijoje. Darbo autorė užrideno ne vieną Puntuką į lietuvių kalbos programos daržą, teigiant, jog vos ne bandoma išnaikinti tarmes. Na, gal aš čia kiek per drastiškai išsireiškiau, na, bet man susidarė įspūdis, jog mokyklose vyksta kažkoks teroras norminės kalbos vardan. Ir susimąsčiau, ar čia man Stokholmo sindromas pasireiškė, ar mano mokykloje nebuvome taip terorizuojami :D Ir šiaip kiek pamenu, pas mus tarmes labai mylėjo, nors mano kraštas kalba viena iš taisyklingiausių kalba Lietuvoje :D Bet ir pati mokytoja niekada mūsų nemuštravo dėl tokių dalykų, nes iš esmės ir nebuvo dėl ko. Tačiau dėl visų kitų dalykų labai sutinku. O kas tie visi kiti dalykai? Požiūris į kalbą ir jos dėstymą. Pas mus lietuvių kalbos dėstymas susideda iš lietuvių kalbos ir literatūros, o pas danus danų kalba, literatūra ir medijos. Danai ruošia mokinius universitetams, kad įstoję jie jau mokėtų analizuoti tekstą su kuriuo kasdien susiduria, gebėtų atsirinkti informaciją. Tai yra taip nuostabu, kaip ir graudu, jog šio dalyko ne visada universitete moko, tai ką jau kalbėti apie mokyklas.

Dažnai prisimenu jaunuolius, su kuriais tenka bendrauti, kurie amžinai manęs kažko klausia, tarsi būčiau koks gūglas, tad jiems taip ir sakau – pagūūūglink. Ir toks susierzinimas paimdavo, nu negi taip sunku pagūglint? Bet kad ne visi supranta, jog galima tai padaryti. Tokiems reikia paprasčiausiai paaiškinti, jog gūglas yra geriausias jūsų draugas šiuolakiniame pasaulyje.

Diskutuojant šia tema pasigirdo pasakymas, jog būtent šio mokymo dėka mes žinome tokius asmenis kaip Valančius ir Žemaitė. Nu. Mokyklą baigiau prieš daugiau kaip dešimt metų. Daugiau ar mažiau su literatūros pasauliu nesiskyriau. Bet prisimenu tik tiek, jog Žemaitė parašė "Marčią" (dar pamenu ištrauką iš knygos), o Valančius buvo vyskupas. That's all. Nesakysiu tokių nesąmonių, jog nuo mokyklos laikų nė karto taip ir neteko pakalbėti apie Žemaitę ar Valančių, o bet tačiau.. kas tokio nepataisomo atsitiktų, jei žmonės nežinotų šių pavardžių? Galite mane sudeginti ant laužo už mano erezijas Donelaičio "Metų" atžvilgiu. Net pats Donelaitis gyvas būdamas jų neleido, nes suprato, kad nėra ten ką leisti. Visas tas lietuvių literatūros pagrindas turi eiti į literatūros istorijos klodus, bet ne į literatūros pamatus. Absoliuti dauguma su vienetinėmis išimtimis senosios lietuvių literatūros neturi išliekamosios literatūrinės vertės. Bet paprasčiausiai veikia principas – nėra konkurentų, reiškia – geriausias. Čia kaip su tuo banaliu lietuvių romanu "Vėjas nuo jūros", vadinamas geriausiu Lietuvos siaubo romanu, tarsi būtų daugiau tokių, kas galėtų konkuruoti :D Čia tas pats, kas sakyti, jog Tapino "Vilko valanda" yra geriausias Lietuvos stimpankas, nes daugiau niekas šiame žanre nekuria.

O seniau, kas kūrė? Kunigai ir ko, nes daugiau niekas rašyti nemokėjo. Paskui atsirado visokie romantikai, neoromantikai ir kiti, kuriantys patriotinę literatūrą, kuri niekada neturės literatūrinės vertės platesniu mastu. Kodėl Sabaliauskaitė pralaužė ledus į platesnius vandenis? Nes ji nerašo apie vargšus skriaudžiamus lietuvius, kurie niekam neįdomūs. Ji rašo vienos šeimos istoriją. Viskas. Ji kuria istoriją ir laužo lietuviškus kanonus.

Niekada nepamiršiu magistrantūroje išgirsto pasakymo – nori susikurti karjerą, mylėk tėvynę. Paskui taip ir turim garsius istorikus, kurie pareiškia, jog visi popiežiai ir Anglijos karalienės turi lietuviškų šaknų. Kalbant apie karjerą, nekalbu apie vertės sukūrimą. Galbūt tai yra puikus būdas prasimušti ir tikrai sukurti kažką prasmingo.

Jaučiu, kaip jau nutolau nuo pagrindinės temos :D Žodžiu, noriu pasakyti, jog šiuolaikiniame pasaulyje ugdyti Vagnerius yra didžiausia klaida, mums reikia Faustų! Visi šiuolaikiniai žmonės viso pasaulio žinias nešiojasi kišenėje. Kam apkrauti jaunuolius žiniomis, kurias prireikus jie nesunkiai gali rasti kelių mygtukų paspaudimais? Vietoj to geriau skatinti juos mąstyti kritiškai, mokyti ieškoti patikimų šaltinių, netikėti viskuo iš eilės, kas rašoma internete.

Pamenu, jau mokykloje sklandė tokios kalbos, jog mokytis viską mintinai yra būtina, nes nu o kas bus, jei nebus interneto po ranka? Galbūt, kai dar mokiausi mokykloje, prieigą prie interneto turėjo toli gražu ne visi. Bet dabar.. kai turime krūvas įvairiausiu malondaikčių (supraskit, gadžetai lietuviškai :D) ir net interneto šaltinių (namų internetas, mobilusis), taip sakyti dabar, būtų tolygu, kas "kam pirkti šaldytuvą, jei gali dingti elektra" (o ji dings bent kelis kartus per metus, aš jums garantuoju). Negalima stabdyti progreso dėl krūvos "jeigu". Tas pats taikoma ir gimtosios kalbos dėstyme.

Taip, diskusijoje buvo minima ir tai, jog danų niekas nepolonizavo, nerusino ir pan., tačiau danų kalba nėra mirusi kalba. Ji taip pat kontaktuoja su aplinkinėmis kalbomis. Manau, ir Danijos jaunimas nelabai skiriasi nuo Lietuvos, taip pat mėgsta maištauti kokių nors anglicizmų pagalba ir pan. O gal ir ne. Gal aš ir klystu. Tačiau manau, jog danų dėstymas sukuria didesnį sąmoningumo lygį kalbėtojuose nei pas mus. T.y. mes turime įrankį – kalbą, bet visiškai nemokame juo naudotis.

Žodžiu, paskaitykit straipsnį geriau, nes jaučiu, aš daugiau čia savo skaudulius išliejau nei recenzavau straipsnį :D

Jautri tema?

Ką tik sudalyvavau tokioje gana jautrioje diskusijoje. Manau, anksčiau ar vėliau, kiekvienas vertėjas susiduria su tam tikrais tekstais, kurie vienaip ar kitaip paliečia jį asmeniškai. Pamenu, universitete mūsų klausė, ar verstume tekstą, kuriame būtų prieštaraujama mūsų įsitikinimams. Pasakojo, jog būna ir tokių atveju, kai vertėjas "pataiso" tekstą. Ir nors nuo to pateikto klausimo praėjo nei daug nei mažai metų, įtariu, jog mano atsakymas būtų taip. Nors vertimai man nėra vien tik uždirbama duona. Akivaizdu, vertimai man yra žymiai daugiau nei tiesiog širdžiai miela veikla, tačiau aš nesijaučiu esanti įpareigota tokiu būdu gelbėti visą pasaulį. Atsimenu, buvo pavyzdys, versti teroristams parengtą medžiagą ar pan. Aš į tai žiūriu praktiškiau, jei tai padarysiu ne aš, tai padarys kitas. Etika kaip tik analizuoja šiuos klausimus, ar tokiu būdu esi atsakingas už svetimų žmonių veiksmus. Jei ir būtų galima pritempti tą atsakomybę, tai netiesiogiai. O bet tačiau, pasidžiaukim, jog man niekada neteks versti nieko panašaus :D

Tai va.. grįžtant prie jautrios diskusijos. Kolegė verčia knygą apie vaikus autistus, ir norėjo pasitarti, kaip išversti pavadinimą, kad jis neskambėtų baisiai ar šiaip nenatūraliai. Diskusijoje pasirodė toks terminas kaip "autistukas". Man iš karto į galvą atėjo mintis apie "ankstukus". Dar pagalvojau, o, kokia puiki priesaga. Ir įrašo autorė išreiškė savo pasipiktinimą dėl tokių žodžių, tarsi taip bandytų sumenkinti tą žmogų ar reikalautų papildomo gailesčio. Ir jei atvirai, aš pritariu kolegei. Nors ir suprantu, jog marketingas niekada neorganizuos paramos akcijos "anksčiau laiko gimusiems vaikams", nes juk gimė vaikas, vaiko taip negaila, o va gimęs ankstukas, jau kitas reikalas. Tame žodyje sutelpa visas problemos sunkumas, jog tai fiziologiškai priklausomas žmogutis, kuriam reikia visokių aparatų, preparatų ir dar kokių nors atų.

Priesagų galios pateikimas man idealiausiai patinka Sabaliauskaitės romane - dviejų berniukų pavyzdys – Jonelis ir Kazimieras. Nors Jonelis ir vyresnis už Kazimierą, net ir suagęs jis visada liko tik Jonelis, o va Kazimieras, nepaisant jo amžiaus, niekada nebuvo Kaziuku, bet visada buvo Kazimieras. Ir kas tas Jonelis? Nu apgailėtinas, nesavarankiškas ir nevertas dėmesio, o Kazimieras jau visai kitas reikalas. Todėl labai svarbu verčiant atkreipti dėmesį ne tik į pačių žodžių vertimą, bet ir norimų priesagų panaudojimą. Viena neatsargiai panaudota priesaga gali suteikti papildomą ir nepageidautiną efektą. Štai kad ir su tais ankstukais. Angliškai "premature" baby trumpai vadinamas "preemie" ar "primie". Sutikit, prymi skamba gražiau nei "premature". Pamenu, pirmą kartą susidūriau su tokiu žodžiu, kurį reikėjo versti į rusų kalbą (tekstas apie drabužius ankstukams). Kas nežino, rusų kalbos (ne)kultūroje šis žodis dar yra vartojamas norint įžeisti kitą žmogų, tad versti tiesiogiai kaip ir neišeina.. labai jau šiurkščiai skamba.. kaip ten išvertėm su redaktore jau net ir neprisimenu. Nors dabar pagūglinau, žiūriu, taip ir verčia :D

Kaip ten bebūtų, verčiant tikrai teks susidurti su kokiu nors jautresniu aspektu, ir teks palaužyti galvą dėl visų socialinių ir kultūrinių dalykų, kurie neleidžia teksto versti pažodžiui. Plius, dabar itin populiarūs komerciniai tekstai, tad ir vertimai negali atsilikti, turi parduoti produktą. O apie dalyką, apie kurį užsiminiau pradžioje, pakalbėsiu kitame įraše – apie vertėjo etiką.