2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Gėda, gėda, gėda

Gėda vertėjui dėl nekokybiško vertimo, gėda leidyklai dėl redaktoriaus neturėjimo. Bet visų didžiausia gėda leisti knygą, kurios vertimas yra atliktas ne iš originalo kalbos. Mažas nuostolis, jei kalba eina apie šaldytuvo instrukciją, tačiau visai kitas reikalas, jei kalbame apie grožinę literatūrą.
Taigi. "Kitos knygos" išleido mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin knygą "Trijų kūnų problema".  Bėda ta, kad knyga versta ne iš kinų, bet anglų kalbos. NEPIRKIT ŠIOS KNYGOS. TAI YRA SUROGATAS, O NE KNYGOS VERTIMAS. Vertimas iš originalo kalbos jau ir taip daug ką atima iš skaitytojo, tad įsivaizduokit, ką jūs gaunate, kai skaitote vertimo vertimą. Pamenat, buvo tokia laida "Baimės faktorius". Rodė užduotį, kur senos moterys kramtė mėsą, iš ko paskui darė kotletus, ir dalyviams reikėjo valgyti juos šviežiai sukramtytus. Štai ką jūs gaunate skaitydami tokį vertimą.
Kažkas (neprisistatęs asmuo iš internetų) pareiškė, jog taip yra todėl, kad autorius bendradarbiavo ruošiant vertimą į anglų kalbą, ir ale kažką kažkiek pakoregavo vakariečių kultūrai (įtariu, kalba eina apie paaiškinamąsias išnašas, kurios yra tiesiog būtinos, jei nepriklausai tai kultūrai ir nežinai svarbių Kinijos istorinių įvykių, ar paprasčiausiai neišmanai kalbos ypatumų), bet ar tai priežastis versti knygą ne iš originalo kalbos? Rimtai? Suprasčiau, jei kalba būtų tiek egzotiška, jog neturėtume tinkamų specialistų, bet juk turim.
Su atvira pašaipa žvelgiam į sovietmečio vertimus, atliktus iš rusų kalbos (nes elementariai nebuvo kaip gauti originalą), tad kaip turime vertinti tokius leidyklų sprendimus šiandien? Ir vertėją pateisinčiau tik tuo atveju, jei vertimų fronte badas, reikia kažkaip uždirbt ant duonos. Bet kokiu atveju tai yra skaitytojų apgaudinėjimas ir didžiulis liūdesys dėl tokios puikios knygos, nes vertimo iš kinų kalbos dabar tikrai nebeturėsim. Puoselėju viltį, kad bent jau kitos dalys nebus verčiamos.

2020 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Kažkokia mistika

Tai, kad originalus tekstas turi įtakos vertimui, tikra tiesa. Bet kartais ta įtaka tokia stipri, jog vertėjas gali tiesiog pamiršti gimtąją kalbą (na, arba ne gimtąją, tiesiog bet kokią kalbą į kurią atliekamas vertimas). Verčiant apima gan keista savijauta. Tarsi būtum kitoje dimensijoje, ir dirbant vertimas atrodo visai logiškas. Bet po kurio laiko pažvelgus į išverstą tekstą rimtai sukyla noras pasidaryti harakiri. Ir sakiniai kreivi, ir žodžiai ne tie, ir taškas negražus. Tada jau tvarkai tą šiukšlyną, šlifuoji ir pateiki padorų variantą.
Tai kame mistika? Ogi tame. Atrodo, gi moki kalbą. Taigi net ir esi kalbos specialistas, o ne šiaip tik gimtakalbis. Bet va kažkas smegenyse susisuka, susipainioja, ir mes gauname kreivą vertimą. Kreivą kalbą. Asmeniškai man iš nuovargio kartais būna pasiekiamas toks lygmuo, kai nesuprantu, ar žodis rusų ar lietuvių kalba. Na, pvz., žodis "eiti". Pats banaliausiais žodis, o va susimąstai taip rimtai, surauki antakius ir bandai sugaudyti nematomą ore tvyrantį žinojimą - tai vis tik "eiti" yra lietuvių ar rusų kalba? Kai pasiekiu tokį lygį, suprantu, kad pailsėti reikėjo jau gerokai anksčiau nei šiaip prieš keletą valandų.
Žodžiu, daugiau laiko poilsiui ir teksto redagavimui.

2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

Šviesioji karantino pusė

Nors pavadinimas toks gan trykštantis optimizmu, vis tik bus ir pesimistinių natų, tačiau ne tais aspektais, apie kuriuos galėtumėt pagalvoti. Taigi. Šviesioji pusė. Naiviai tikiuosi, jog įstaigos, įmonės ir t.t. pagaliau įvertins, koks nuostabus ir taupantis laiką yra reikalų tvarkymas nuotoliniu būdu. Tad viliuosi, jog ši praktika bus pastovi ir pasibaigus karantinui ne tik kad nebus nutraukta, bet dar ir patobulinta.
Karantino metu internetu tapo pasiekiama daug įvairių išteklių nemokamai. Aišku, Dilgėlė savo žvitraus proto neslepia ir būtinai primena, jog tokiu būdu paslaugų skleidėjai sau tik auginasi klientūrą, su kuo kategoriškai sutinku. Bet aš suvalkietė - chaliava yra chaliava, ir jei yra galimybė pasinaudoti kažkuo nemokamai, aš jos nebrokysiu (aišku, jei paslauga man aktuali).
Na, o dabar turbūt ne apie tokią šviesią šio reikalo pusę. Nuotolinis mokymasis. Tai yra vienas iš rimčiausių VDU privalumų. Tokiu būdu universitetas parodo savo lankstumą. Tu gali ramiai tvarkytis savo reikalus ir mokytis patogiu laiku. Žinoma, ne visada. Būtina lankyti seminarus, tačiau bet kokie nesklandumai yra išsprendžiami, reikia tik neapleist paties reikalo. Sudėtingiau galbūt tiems, kam reikia kokios nors įrangos ar dar ko nors.
Tačiau ką pastebėjau aš, ir pastebėjo daugelis tėvelių, kurie dabar priversti mokyti savo atžalas - nauda iš tų video konferencijų, deja, nėra tokia didelė kaip norėtųsi. Asmeniškai man daugeliu atveju atrodo, kad tokios paskaitos yra laiko gaišimas, nes pilnaverčiai dalyvauti jose nelabai išeina, o būtent tos diskusijos, gyvas kontaktas ir lyriniai nukrypimai yra įdomiausia paskaitų dalis, kuri nuotoliniu būdu nelabai įmanoma, nes paprasčiausiai bet koks pašalinis triukšmas traktuojamas kaip trukdymas. T.y. bet kokia reakcija yra sveikintina tik tada, kai dėstytojas jau tiesiogiai į visus kreipiasi. Kitu atveju paprasčiausiai trukdai kitiems klausyti paskaitos.
Dilgėlė jau ne kartą zyzė apie tai, kad "ko vertos tokios paskaitos, kurių nelankant gali gauti dešimtuką pasiruošęs savarankiškai?". T.y. paskaitų metu nėra suteikiama absoliučiai nieko tokio, kam negalėtum pasirengti savarankiškai. O gaila. Ir net labai. Ir pati susiduriu su tam tikromis paskaitomis, kurių video konferencijos visai neproduktyvios, ir jas būtų galima sumažinti iki 15 min konsultacijų. Ir va suprask, kas čia negerai. Ar reikalavimai nedideli? Ar su pačių paskaitų formatu kažkas negerai? Nemanau, kad bėda yra su pirmuoju aspektu. Kažko trūksta paskaitose, kad jos įgytų vertę.
Kas man labiausiai patinka, tai atsiskaitymai nuotoliniu būdu. O, dievai, kaip tai nuostabu. Ypač tie, kur tiesiog turi atsiųsti darbą kažkuriai dienai. Aišku, nuotoliniai koliai griežtai nustatytu laiku irgi nėra taip blogai, bent jau į universitetą dėl jų važiuot nereikia. Na, įsivaizduokit, važiuot į universitetą tik dėl kokio tai atsiskaitymo, kurį parašai per pusvalandį, o kiek laiko sugaištama, kol nuvyksti tenai, kol sugrįžti, o jei dar kitus reikalus reikia dėlioti aplink tą laiką..
Kaip ten bebūtų, smagu, jog yra dėstytojų, kurie neleidžia atsipalaiduoti. Štai stilistiką dabar dėstys profesorė pas kurią rašysiu baigiamąjį darbą, tai ji tokia gan proziška. Labai malonu jos klausyti. Realiai galėtų kokius podkastus leisti, klausyčiau ausis ištempus. Žodžiu, savarankiškus darbus ir kolokviumą atsiskaitėme pas kitą dėstytoją, o pas šią atsiskaitysim egzaminą. Ir ji taip paprastai sako, egzaminas sudaro 50 % galutinio pažymio, ir ji nenori, kad vienas kažkoks banalus atsiskaitymas turėtų tiek galios. Tai mums reiks parengti vienokią recenziją, kitokią išversti, ir dar parengti kažkokį hibridą. Nu, galvoju, bus ką veikt, rimtai čia viskas. Ir tada ji priduria: "O egzaminui tada..", tai net prunkštelėjau :D Žodžiu, pasakysiu atvirai ir nelabai gražiai, bet kaifuoju. Man taip patinka, kai iškelia tokius įdomius iššūkius ir tiek daug, kad net galva svaigsta. Nes tada žinau, kad sužinosiu labai daug dalykų, kurių nežinojau, darysiu tai, ko niekada nedariau, atrasiu kažką, ko nežinojau apskritai egzistuojant.
Tai iš nuotolinių paskaitų galiu pasidžiaugti nebent (man pačiai buvo netikėta) vertimu žodžiu. Mes gan šauniai ir produktyviai praktikuojamės nuotoliniu būdu, ir net turėjom vieną atsiskaitymą, kuris pasisekė tiesiog nuostabiai :D Beje, apie vertimą žodžiu dar bus atskiras įrašas, tai čia neišsiplėsiu.

2020 m. kovo 24 d., antradienis

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

VDU gan operatyviai reagavo į situaciją su tuo užkratu. Taip operatyviai, kad užsidarė anksčiau nei buvo paskelbtas karantinas. Turiu pagirti bent jau savo studijų dalyvius, kurie ir taip jau turi patirties dirbant nuotoliniu būdu, tad kažkokios traumos mes kaip studentai tikrai nepatyrėm. Tik man labai gaila, nes mėgstu paskaitas lankyti gyvai. O bet tačiau. Šiuo metu pasipylė gėriai kaip iš gausybės rago. Atsirado daugybė nemokamų paslaugų, kuo save užimti karantino metu. Taigi, pasidalinsiu štai čia keliomis nuorodomis.


Štai čia yra suteikiama nemokama prieiga prie įvairios mokslinės literatūros. Ją galima ne tik skaityti, bet ir legaliai parsisiųsti. Tiesa, knygos pateiktos dalimis, tačiau absoliučiai pilnos, tad jei esate tokie pat ne tinginiai kaip aš, tai kantriai parsisiųsite visas tas dalis ir susiklijuosite per bet kurią programėlę kurį turi merge pdf  funkciją.
Tiesa, literatūros iš lingvistikos srities ten nėra daug, ir dažniausiai ji tokia itin siaura tema, kuri arba aktuali arba ne. Na, arba galbūt kam nors bent jau įdomi. Tačiau aš ten siaubiau labai įvairią literatūrą iš socialinių mokslų, reikės būtinai paskaityt kada nors šiame gyvenime.
Kas dar yra nuostabu, jog šioje nuorodoje pateiktas sąrašas nuolat pildomas, tad tikrai yra ką veikt, kol per visus prasieisi.


Nors šiame puslapyje galbūt daugiau dėmesio skiriama grožinei literatūrai, tačiau yra ir mokslinės, nors gal daugiau mokslo populiarinimo literatūros. Bet, na juk dykai 2 mėnesiai! Kaip rusistikos magistrantūroje viena profesorė pasakė "на безрыбье, и жопа соловей".

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.
Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.
Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.
Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.
Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.
Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).
Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.
Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.
Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

2020 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Sakai, nori versti.. bet ar tikrai?

Kitaip nei dauguma, žinojau, kuo būsiu užaugus. Gal tik planuose buvo kita kalbų kombinacija, tačiau esmės tai nekeičia. Ir štai, aš jau vertėja. Ir kaip vertėja pastoviai susiduriu su dviem viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Viena iš jų, kad kai žmonės išgirsta, jog esu vertėja, prasideda visokie pagrįsti ir nepagrįsti įsivaizdavimai, kad ooo, tai turėtum būt labai protinga, žinoti daug kalbų ir gebėti versti tiek žodžiu ir raštu (nes nu koks gi ten skirtumas, tiesa?). Ir kita pozicija - oi, o ko taip brangiai už vos kelis lapus?
Man labai patiko Veros Verdiani straipsniukas apie vertėjo amatą (nuoroda). Iš tikrųjų jame trumpai drūtai papasakota, kaip atrodo vertėjo gyvenimas. Ir manau, jį reikėtų perskaityti visiems, kas mano, kad norėtų ar galėtų užsiimti vertimais. Nors ir ne viskam pritariu, kas ten rašoma, bet ta kasdienė rutina, nors gal kiek ir romantizuota, yra absoliučiai tokia, kaip ir aprašyta. Ir čia kalbu apie vertimą raštu. Tai tikrai gali būti ypatingai užknisantis darbas, jei tau nepatinka ilgai sėdėti ir knistis beieškant TO žodžio. Nes taip jau yra, kad vertėjas atsako už kiekvieną jo parinktą žodį. Kiekvieną kartą, kai vertėjas parenka kažkokį žodį, žodžių junginį, konstrukciją ir t.t., jis priima sprendimą. Tad šis darbas gali netikti tiems, kurie nori tiesiog atlikti darbą ir apie jį pamiršti.
Verdiani straipsnyje mini intuiciją, už ką kiekvieną taip teigiantį Dilgėlė pasirengus išvirti aliejuje ant mažos ugnies. Aš tai labiau vadinu sveiku protu. Negalime priimti sprendimo vien iš intuicijos. Jei intuicija mums kažką šnabždą, pajunkim sveiką protą, kuris padėtų tinkamai argumentuoti šį sprendimą. Nes nėra tokio dalyko kaip "nes taip gražiau skamba". Už to "gražiau" visada slypi stilistika, pragmatika, registrai, gramatika ir visi kiti dalykai susiję ne tik su kalba bet ir dalykais, išeinančiais už jos ribų. Kuo daugiau gilinuosi į vertimo teoriją, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie vadovaujasi intuicija, ne tai kad klysta ja vadovaudamiesi, kiek tiesiog neturi pakankamų teorinių žinių. T.y., jei jūs jaučiate, kad kažkuris variantas yra geresnis už kitą, bet nežinote, kodėl - jums trūksta žinių.
Kodėl aš čia taip storžieviškai per aplinkui žmones vadinu neišmanėliais? Ne todėl, kad būčiau tokia protinga ir nuostabi, o todėl, kad pati ne kartą lipau ant to paties grėblio ir kažką verčiau iš asmeninės pajautos (gerai dar kad ne pagal mėnulio fazę). Nežinoti yra normalu. Skirtumas tik pasirinkime, ar jus tenkina tas nežinojimas. Man neužteka tiesiog jausti, aš noriu ir suprasti, kokiu pagrindu ta nuojauta veikia. Ir visgi smagiausia šio aspekto dalis - visos reikiamos žinios yra prieinamos, tereikia pasidomėti. Jei taip jau labai tingisi, tai paskaitykit bent jau apie komponentinę analizę. Iš asmeninės patirties galiu pasakykit, kad iki darbo vertimuose man vertimo teorija neatrodė įdomi ar prasminga, tačiau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį į teoriją žvelgiu visai kitomis akimis. Pamėginkit, jei jums buvo panašiai, duokit teorijai antrą šansą.
Manau, Verdiani per mažai akcentavo tokį dalyką kaip savarankišką mokymąsi. Taip, ji rašė, jog beversdami mes galime sužinoti tikrai visko daug, tačiau vertėjas turi pastoviai mokytis nelaukdamas vertimų. Tad pasirinkus vertėjo amatą esate pasmerkti mokytis visą gyvenimą. Bet čia kalbu ne apie kalbą. Domėtis kalba ir jos kultūra yra privalomas dalykas by default, ir man nesuprantama, kodėl straipsniuose pastoviai tai yra akcentuojama. Nes mano supratimu tai yra toks absoliučiai akivaizdus dalykas kaip kvėpuoti, kad net neverta ir užsiminti.
Tiesa, dirbant vertėju iškyla toks pavojus. Itin paprasta sužvaigždėti. Žmogus toks jau padaras, kad jei kurioje nors srityje žino kiek daugiau nei eilinis statistinis vienetas, tai jau įsivaizduoja esąs tos srities specialistas. Ir vertėjams tas sužvaigždėjimas yra ypatingai būdingas. Užtenka pavartyti straipsnius apie vertimus, kur kalbama apie tiesiog magišką vertėjo darbą, taip sukuriant iliuziją, jog gerais vertėjais gali tapti tik išrinktieji. Na, ir čia jau įvyksta save išpildanti pranašystė. Vertėjai, įgauna naujų žinių, jaučiasi išmaną tą sritį, automatu užsiaugina tam tikrą nepajudinamą autoritetą, ir ne vertėjai tuo patiki. Kodėl aš taip gal piktai kalbu? Todėl kad jokiose kitose srityse neteko sutikti savo pačių darbo šlovinimo moksliniuose straipsniuose. Taip, vertimai yra nuostabūs. Ypač grožinės literatūros. Tačiau tas nuostabumas yra absoliučiai subjektyvus (vieni taip mano iš nesupratimo, o kiti dėl tos sukurtos ir puoselėjamos iliuzijos), nes, jeigu ką, kiekviena sritis yra savaip nuostabi, tad nereikia savęs kelti aukščiau kitų. Didžiuokimės gerai atliktu darbu, bet nekurkime mitų, jog tai yra kažkokia nesuvokiama mistika.

2020 m. kovo 3 d., antradienis

Nereik to karo

Vakar skaičiau tokį nedidelį straipsniuką apie vieną kompiuterinį virusą, jo pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą ir apibrėžimą. Autorius lygino to termino apibrėžtis keliose kalbose. Ir jei atvirai, man tai pasirodė toks naivus straipsnis. Na, rimtai. Paimi terminą ir sulygini jo apibrėžimus keliose kalbose. Ir tai jau pagrindas straipsniui, kurio trečdalį sudaro vertimai, o net ne pats straipsnio turinys. Šiaip man labai patinka trumpi straipsniai, nes manau, jog jo galia yra ne apimtyje, o koncentruotai pateiktoje informacijoje. Kas iš 20 lapų straipsnio, jei 2/3 turinio sudaro elementarių lingvistinių dalykų atpasakojimas. Tiesa, per kontrastinę stilistiką mums aiškino, jog tai yra tokia straipsnių rašymo tradicija, norint parodyti, kiek daug straipsnio autorius nusimano. Ir šiaip aš nieko prieš, bet nieko ten ypatingo autorius nenusimano, jei dalinasi žiniomis, kurios akivaizdžios kiekvienam bakalaurui, o skaitytojui tenka gaišti laiką.
Tai vakar pasiputojau Dilgėlei ir juokais pasakiau, kad eisiu dabar rašyt rimtą straipsnį apie meilę ir jos apibrėžimus visose man prieinamose kalbose. Ir taip pamąsčius, man visai prieinami šie dalykai bent 6 kalbomis. Jau galima būtų kažką ir sukurpti, o bet tačiau, radau dar įdomesnį lobyną, kurį, kaip tuose memuose rašo, paliksiu tiesiog čia :D

Čia iš dabartinės lietuvių kalbos žodyno visas šis grožis :D