Kvietimas į paskaitėlę :)

Jei kam įdomu, ketinu ir pati apsilankyti paskaitoje. Tikiu, jog bus ko išmokti per šią paskaitą, na, o mokestis, katino ašaros :) kitą kartą bus brangiau :D o gal ir ne.. Arvydo pati nepažįstu, bet žinau "iš matymo" internete :D Žmogus atrodo gana charizmatiškas ir nesusipykęs su humoro jausmu, konkretus, tad ir laikas tikrai nebus sugaištas. Na, o ką jau kalbėti apie progą susipažinti su kolegomis :)

Žiniasklaidos kalba ir stilius: tartis ir kirčiavimas I dalis

Pratarmė nuobodi.. kalbama apie knygos paskirtį – priemonė žurnalistikos studentams, kurie nėra kalbos specialistai. Tuomet daug kalbama apie tai, kaip ir kodėl žmonėms nušvito, kad kalba yra svarbi, ir ją reikia puoselėti. Skaitau toliau ir prisimenu, kai studijuodama magistrantūroje viena šauni dėstytoja pasakė: „Nori geros karjeros, mylėk tėvynę“. Iš tikrųjų tai ne šiaip istorijos perteikimas, bet ir kuo tikriausia panegirika. Turbūt ryškiausias momentas, kai eina kalba apie patirtus minimalius nuostolius po spaudos draudimo pabaigos, jog kirilica buvo išleista vos 60 knygelių.. ok.. o tai kiek buvo išleista lietuvių kalba? Plius, kiek žmonių tuo metu buvo raštingi, kad galėtų skaityti kirilica ar lietuvių kalba? Tik nepagalvokit, neužsiimu čia tuo vadinamu heitinimu. Aš tiesiog nemėgstu perdėto nacionalizmo, kuris užgožia faktus, o pateiktus pagražina.

O, Jono Juškos vardas! Kartais tikrai smagu skaityti ir netyčia aptikti pavardę, kuri tau sako kažką daugiau nei pateiktame tekste. Mano krašto kaimynystėje yra miestelis Vilkija, kur yra nuostabus Jono ir Antano Juškų muziejus. Jei kada riedėsite pro šalį, būtinai užsukite ir nepagailėkite kelių eurų „ekskursijai“. Galbūt daugiau niekada neteks jums pravažiuoti pro tą pusę, o štai atsiminimai apie šį jaukų muziejų liks visam gyvenimui.

Skaitom knygą toliau..

Įpusėjau knygą.. o dievai, kokia nuobodybė.. dar kol eina kalba apie istoriją, tai dar dar.. o toliau absoliuti nuobodybė apie sviestą sviestuotą..

O.. tartis.. žiūrėsim, kas bus.. 

..kaip man patinka ši knyga :D pasirodo, mano tartis yra nuostabi :D nenuostabu. Juk esu iš Suvalkijos lygumų.. :D Šiaip skiltis apie tartį man labiausiai patinka dėl to, jog žaviuosi tarmėmis. Visada stebėjausi, kaip pažįstami žmonės „persijungia“. Atrodo, tik ką kalbėjo žmogus normalia lietuvių kalba, o atsiliepia į mamos skambutį ir jau žiūrėk, klapsiu ausimis, nes nieko nesuprantu :D turbūt labiausiai stebina žemaičiai. Bet užtat jie labai gražiai kalba lietuviškai. Ir suprantama, jei jie žemaičių kalbą ir lietuvių suvokia kaip, tarkim, aš anglų ir lietuvių. Logiškai mąstant, juk mokėdamas vieną ir kitą kalbą tu neperkelsi vienos kalbos kitai. Kas man pačiai juokingiausia buvo, jog ne taip seniai pati susivokiau, jog tėviškėje kalbu kiek kitaip. Jei neklystu, mano kraštas priklauso Zanavykams, tad kalbame iš tikrųjų gana švariai. O bet tačiau.. turime ir savų navatnesnių žodžių :D kas įdomiausia, jau už kokių 10-15 km nuo mano kaimo žmonės kalba jau vos vos kitaip. Atrodo, lyg ir taisyklingai, bet jaučiasi tam tikros intonacijos. Taip ir savo buvusią kolegę išrišau, kuri atkeliavo į Kauną iš Vilkaviškio. Nors kalba ji tikrai gražiai be jokių mandrybių, bet vietomis tam tikra intonacija išduoda šaknis. Sunkiausia turbūt marijampoliečiams :D

O šiaip įdomu stebėti save. Vienaip kalbu su šeimos nariais, kitaip su draugais, dar kitaip su klientais. Kuo tolimesnis ryšys, tuo „kokybiškesnė“ kalba. Suprantama, kodėl – kad žmonės mane suprastų.

skliausteliuose toooks geras pavyzdys :D

Fui.. fonetika.. žiūrim, ką ten rašo.. šitai žinau, aną mokiausi.. o.. fonostilistika.. kas tai per žvėris? Tai naujai besiformuojantis mokslas iš poetikos ir stilistikos.. mhm.. kol kas gal geriau nekomentuosiu.

Balsės. Paminimas schwa.. bet tik tiek, kad apie jį nebus kalbama :D o toliau visa nuobodybė apie tai, kaip balsiai tariami. Skaitau toliau apie balsių tarimą ir prisiminiau, kaip tragiškai Kauno viešasis transportas įgarsino pranešimą apie Žalgirio areną. Negi negalėjo rasti žmogų, kuris normalia anglų kalba įgarsintų tą tekstą? Toks jausmas, jog su estišku akcentu skaitytų :D dar suprantu, kad lietuvišką variantą hyper taisyklingai padaro, bet nu angliškas toks kraupus, kad prieš užsieniečius gėda :D

Kaip įdomiai.. pratarmėje nurodyta, kad priemonė skirta žurnalistikos studentams, kurie nėra kalbos specialistai, tačiau pratybose reikalauja ne mažiau nei iš kalbos specialistų, nors vėlgi.. pratarmėje nurodė, jog nebus dėmesys sutelktas į lingvistinius dalykus, kuriuos reikėtų papildomai aiškinti ne specialistams. Spėju, čia suveikė lituanistų kruopštusis maksimalizmas :D Užtat išmokau naują žodį – hiatas (dviejų ar daugiau balsių ar dvibalsių susidūrimas, a-orta, į-eiti ir t.t.).

Praktinės užduotys – tarti balsius pateiktuose žodžiuose.. įtariu, iš šono durnai atrodžiau kalbėdamasi su monitoriumi :D

Kaip įdomiai, buvo svarstoma galimybė rašyti J ten, kur tariasi :D daug vietos interpretacijai, sakyčiau.. gal ir gerai, kad neleido :D

Pirmos dalies pabaigoje pateikti tekstai. Kaip suprantu, praktikai. Viskas buvo nuostabu. Parinkti vos ne žinomiausi eilėraščiai, kuriuos su malonumu perskaičiau garsiai, pasimėgaudama kiekviena aliteracija ir asonansu.. bet kai pamačiau tą velnio neštą „Kliudžiau“..  Aš esu absoliuti cat person.. čia kažkokiam mazochistui reikia būti, kad skaitytum tokius siaubus.. o ir šiaip.. yra ir geresnių istorijų apie tokias pamokas.. parašė Biliūnas šitą pasaką, ir dabar vaikus mokykloje traumuoja.. :D

Bendrai net neprisimenu, kas man šią knygą rekomendavo ir kodėl. Antros dalies neskaitysiu (nors gal ten apie stilių ką nors kalba?) Šiaip.. eilinį kartą galbūt ši knyga būtų tinkama Lietuvos užsieniečiams. Na, arba tiems, kas vargsta su tartimi ir kirčiavimu.. :D

Lietuvių kalbos kultūros konspektai, 2002

Konspektus parengė Vilniaus koorperacijos kolegijos dėstytoja.

Nors tai yra konspektai, skaitau tekstą kaip knygą, nes šiuose konspektuose yra viskas, ko reikia knygai. Man gi, kaip visada, labai įdomu paskaityti pratarmę, nors dažnai ši dalis yra praleidžiama. O visiškai be reikalo. Konspektų autorė pradeda pratarmę kalbos apibrėžimu, funkcijų apibūdinimais ir bendravimo ypatumais. Turbūt įdomiausias momentas, kurį autorė nurodė, jog: „Dabar – telefonų, televizijos ir kompiuterių bei vaizdajuosčių epochoje, kitas partneris nėra būtinas“. Atkreipkim dėmesį, jog konspektas yra 2002 metų. Ir net žiūrint pro šiuolaikinio gyvenimo prizmę, sunku įsivaizduoti pokalbį be kokio nors partnerio. Taip, mūsų pašnekovai dabar gali įgauti įvairią virtualią formą, bet vis tik.. kalbėtis su savimi.. vargu ar kokių nors priemonių čia bereikia.. jei pamiršime apie tinklaraščių rašymą :D

Kita įdomi mintis buvo apie tai, jog kalba yra tai, kuo vienos tautos skiriasi nuo kitų.. tiesos yra. Bet ką mes galime pasakyti prisimindami šalis, kur gimtoji kalba anglų.. kaip ten bebūtų, lietuvių kalba tikrai yra unikali :D

Būkit pažįstami? Rimtai? 

Kaip buvo miela skaityti: „Grožinės literatūros kūrinyje kalba atlieka estetinę funkciją“. Manyčiau, šitai yra tikra atgyvena.. tad plačiau ir nekomentuosiu.

Užtat pagal tarptautinių žodžių vartojimą galime atskirti išsilavinusį žmogų nuo neišsilavinusio :D Čia ne aš taip sakau. Čia konspektų autorė taip sako. Kaip įdomiai.. konspekto autorė teigia, jog žodis monitorius nėra tarptautinis žodis, o barbarizmas. Mat lietuvių kalboje yra vaizduoklis. Pala, pala. Kas pirmiau atsirado – monitorius kaip daiktas ar žodis vaizduoklis? Ar lietuviai sukūrė monitorių? Barbarizmai yra nevartojami žodžiai, kurie kelia grėsmę lietuviškiems žodžiams, kurie jau yra įsitvirtinę kalboje. O bet tačiau.. nuo kada vaizduoklis yra natūraliai atsiradęs ir įsitvirtinęs kalboje? Maža to, tarptautinius žodžius nurašo teigiant, jog kalboje nėra atitikmens. Mhm.. jei monitorius yra barbarizmas, tai tada galima būtų pritarti šioms erezijoms, bet tada kokių erezijų yra prirašyta „Tarptautinių žodžių žodynuose“? Svajoju įsigyti kada nors. Mėgstu nuėjusi į biblioteką jį pavartyti, mat po nosimi padėtas būna, kai ateinu. Tai.. ar neturime lietuviško žodžio tolerancijai? O kaip gi pakantumas? Na, čia tik pavyzdys, žinoma..

Pakelkite rankas tie kalbininkai, kurie nėra girdėję apie tokį dalyką, jog kiekviena reikšmė siekia turėti kuo daugiau formų,
o kiekviena forma siekia turėti kuo daugiau reikšmių.

Vis dar vargšas priešdėlis da- pateikiamas kaip netinkamas. Pavyzdį pateikė tokį: darašyti – prirašyti. Ir tik išdrįskit pasakyti, jog nejaučiate skirtumo. Kur tau darašyti – užbaigti rašymo procesą ir prirašyti – papildyti esamą tekstą. Kas per bėdos?

Mhm.. konspektų autorė dar teigia, kad pažodinis vertimas, dažno nuomone, yra geras dalykas.. jaučiasi, jog konspektai vos ne akmens amžiaus.. :D

Sužinojau, jog duonos pjauti negalima, reikia ją riekti.. O butelį atkimšti, o ne atidaryti.. mhm.. o jei kamštelis užsukamas? Tuomet atsukti? Nes tikrai ne atkimšti.. kodėl čia negali veikti hiponimų ir hiperonimų principas? Atidaryti bendrai, o atsukti ar atkimšti pagal poreikį?

Daiktavardis turi virš 600 priesagų! Įdomu ir tai, jog, anot autorės, jausmai išreiškiami daugiskaita nepagrįstai. Kaip tai? Net ir pavyzdys pateiktas: Jį apnikusios baimės. Na, tai, pavyzdžiui, jis bijo rytojaus, skolų, žmonių, vorų.. tai kiekviena atskira baimė.. su kiekviena baime reikia kovoti skirtingai, tad kaip galima sakyti, jog žmogų apniko tik viena baimė?

Ooo.. žodį vieningas reikia vartoti labai atsargiai. Pvz., negali būti vieninga nuomonė, bet ta pati, bendra, vienoda nuomonė. Nors nežinau. Man atrodo, jog nuomonei visai galima pritaikyti vieningumą. Kad žmonės galvoja vieningai :D nes vienodas.. tai toks neutralus žodis :D Nors konspektų autorė labai priekaištauja rusiškam žodžiui единый, jog būtent dėl jo lietuvių kalboje šis žodis vartojamas netaisyklingai, tačiau man iš tikrųjų keista. Rusų kalboje šis žodis turi bent keturias reikšmes, bet lietuvių kalboje.. tik vieną? Pagūglinau. Nesąmonė. LKŽ irgi kalba apie šio žodžio reikšmes, kurių net penkios. Ir tarp tų reikšmių yra ta pati reikšmė, kuri tiktų kalbant apie vieningą nuomonę.. nesuprantu.. gal kas nors paaiškins man, blondinei, kas negerai?

Negalima sakyti „koncerto pabaigai“, o „koncerto pabaigoje“. Netikėta man šitai buvo :D 

Bendras įspūdis: jau pradėjusi „vartyti“ šiuos konspektus supratau, jog konspektai akivaizdžiai pasenę. Dauguma kalbos klaidų yra pasenusios. Rusų kalbos įtaka tikrai buvo didelė kažkada, tačiau šiandien praktiškai nebegirdžiu panašių klaidų, apie kurias rašoma. Ir vis tik įdomumo dėlei nusprendžiau pabaigti skaityti juos, kad galėčiau palyginti su „šviežesniais“ leidiniais. O bet tačiau.. manau, rusakalbiams Lietuvoje šie konspektai net labai praverstų, nes jie dar labiau nejaučia, jog lietuviškai kalba su rusų kalbos struktūra :)

Hrrr..

Prasidėjo nauji metai, nauji pasiūlymai bendradarbiauti.. ir vėl prakeikti bandomieji tekstai, ir vėl "jokios skubos".. ajfasjfajshfaksdhfalf.. o bet tačiau.. aš stipri.. aš organizuota.. aš neatidėliosiu bandomąjį vertimą ant "vėliau", o išversiu jį dar šiandien.. na, ir taip kartosiu iki kokių pusės dviejų nakties, ir gal net iš tikrųjų jį išversiu..
P.S. kaip tariau, taip ir buvo..

Dienos citata, iš tos pačios knygos, kurią pamiršau įkelti vakar :D

P.S. apatiniai sakiniai visai šaunūs, tingėjau juos nukirpti.. na, o pirmasis, ne tik kad atgyvena, bet ir kokia visai ne eco-friendly atgyvena :D

Kad sektųsi rašyti be klaidų

Mano pačios nuostabai pirmoji naujais metais perskaityta knyga.. apie lietuvių kalbos taisykles :D Na, tai pateikiu savo įspūdžius, rašytus beskaitant šią knygą..

Labai keista pratarmė. Sakyčiau, tokia pikta. Piktinamasi ar liūdima dėl jaunimo neraštingumo. Dėl to, kad nei tėvynė, nei gimtoji kalba jaunuoliams nėra vertybė. Ir kad vis dažniau jaunimas pirmenybę teikia anglų kalbai. Jei atvirai, aš dėl to nesistebiu. Pačios autorės savo kailiu patyrė visas tas sovietmečio manipuliacijas, na, o niekas labiau neskatina meilės tėvynei kaip svetima priespauda. Laisvė tik įrodo, jog patriotizmas nėra toks jau natūralus savaime suprantamas procesas. Patriotizmas yra labiau būdas pasipriešinti kažkam, pasirodyti prieš kažką, pateikti savo privalumus nei neutrali sąmoninga piliečio būsena.

Knygos autorės nepripažįsta absoliučios laisvės. Jos nepripažįsta mūsų pasirinkimo laisvės rašyti, kaip norim. Vis tik manau, visame kame turi būti saikas. Tačiau iš visų reikalauti taisyklingo rašymo – ne tik kad kvaila, bet ir nepraktiška. Egzistuoja toks dalykas kaip kalbos ekonomija. Neigti kalbos natūralų pokyčio procesą, tas pats kas sakyti, jog visos tarmės yra nesąmonė. Ir vien dėl to, jog mes kalbame ar rašome lietuviškai, visai nereiškia, jog visi mes privalome rašyti vien tik taisyklingai, nes kitu atveju visus šveplius reikėtų mesti ant laužo. O ką jau kalbėti apie visokius "kvk" ir t.t.

Taip pat įdomus buvo momentas apie tai, jog kalba yra mūsų prestižo dalis. Kuo taisyklingesnė mūsų kalba, tuo perspektyvesni esame. Iš kitos pusės – bandoma įtikinti, jog būti raštingam yra aktualu ir praktiška, kas yra visai sveikintina.

Autorės taip pat įvardija ir vieną iš rimčiausių šiuolaikinio jaunimo neraštingumo problemą – dėmesio stoka. Su šiuo dalyku ypatingai sutinku. Dabartinis tempas yra toks, jog mes pastoviai turime kažką tikrinti, kažkur pažiūrėti, kažką paskrolinti, kad galėtume būti ramūs. Čia suaugusiam būnant sunku susilaikyti, tai ką kalbėti apie jaunus dar ne visai susiformavusius žmones?

Taip pat užsimenama apie darybinį nagrinėjimą, kurio mokyklose beveik nemokoma. Ir visiškai pritariu. Toks mokymas yra būtent tai, ko reikia tiksliukams. Visada sakiau ir sakysiu, kad jei mokyklose kalbų mokytų taip, kaip tai daroma aukštosiose, tiksliukai būtų dar raštingesni už tuos pačius humanitarus, kurie ne tiek remiasi taisyklėmis kiek savo vidiniu pojūčiu – nes taip gražiau.

Pasakojama, jog įsiminti taisykles ir rašybą daug paprasčiau, jei rašant ranka bus ir tariamas pats žodis. Įtariu, tiesos tame yra. Tik kitas klausimas, kiek tai leistina pamokų metu? :D

Ką aš sužinojau:

Jog yra aukštelėsnysis laipsnis :D itin mielas ir neįprastas. Čia kai nelyginamasis geras, tai aukštelėsnysis – gerėlesnis. Aukštesnysis būtų aukščiau nei aukštelelėsnysis. Pirmą kartą apie tokį girdžiu :D

Žodžio šuo šaknis yra š.

Jog egzistuoja geidžiamoji nuosaka.. mhm..? :D Dar ši nuosaka vadinama desideratyvu. Koks kreivas žodis :D Wikipedija sako, jog ši nuosaka yra tik sanskrite, japonų, čiukčių-kamčiadalų ir marių kalbose. O lietuvių kalboje tokio dalyko nėra, tačiau galima pritempti per junginius „o, kad...“, „norėčiau, kad...“ ir pan.

Kaip ir pratarmėje, taip ir dėstyme autorės nepripažįsta jokių kompromisų teigdamos, jog: „Literatūrinės kalbos rašybos taisyklės privalomos visiems ta kalba rašantiems žmonėms“. Mhm.. Jau nekalbu apie bendrinės kalbos ir literatūrinės kalbos sąvokas..

Iš įsimintinų žodžių, kur rašomos nosinės, šiai dienai aktualūs (bent jau man) tik du: šąla ir bąla. Visų kitų žodžių (beveik visų) reikšmės man net nėra žinomos, tai ką jau kalbėti apie vartojimą.. Ai, nu dar gęsta ir tręšta :D

Prasidėjo sintaksė.. būūū.. kaip nuobodu…

Kas buvo netikėta, jog esant dviem gramatiniams centrams, kuriuos jungia jungtukas „ir“, kablelio galima nedėti.

Bendri įspūdžiai: 

Pasirodo, ne tokia jau aš ir beraštė. O ir "Skyrybos" skyrius mane taip nuramino.. dėk kablelius ir ne kablelius į sveikatą :D

Daug daug lentelių, bet o kaip kitaip raštu pateikti informaciją, kad ji būtu aiški? Taip, nuobodu, bet gal veiksminga. Šiaip skaitydama stebėjausi, kiek daug informacijos išmokau mokykloje, ir kaip džiaugiausi, jog man tų dalykų mokytis nebereikia.. o kam reikia.. na, užjaučiu?

Žiauuuriai pasenę pavyzdžiai. Žemės ūkio pramonės vystymas, o ne lietuvių kalbos mokymas. Dabartinis jaunimas gal ir matęs kur pravažiuojantį traktorių, bet šieno ne tik, kad rankom nečiupinėję, bet ir uostyti nėra uostę. Kas iš to bandymo mokyti rašyti žodžius, kuriuos anie gyvenime ne tik kad nerašys, bet ir neištars. Įtariu, čia dar veikia labai stiprus literatūrinis fonas. Na, bet juk nėra būtina taisyklei pavyzdį traukti iš kokios nors senienos. O ta seniena bus apie žemės ūkį. 

Ne apie žemės ūkį pavyzdžius reikia rašyti ir ne žodžius, kurių dabartiniai žmonės nevartoja, nes visokios tos melžyklos ir kiti padargai yra atgyvena. Ir lituanistų toks bandymas užkonservuoti kalbą arba pateikti kaip labai jau literatūrinės kalbos pavyzdį - beprasmis. Nes, patinka jiems tai ar ne, mes gyvename šiandienos aktualijomis. Tad ne sukabintas ant tvorų melžyklas su uzbonais reikia skaičiuoti, o akcijas Maximoje. Na, gerai. Pabūkime aukščiau to - akcijas Pegase. Kaip gi pavyzdžių rinkėjai nesupranta, jog meilės ir grožėjimosi kalba atgyvenusiais pavyzdžiais jie nesukels. Meilę kalbai diegti reikia visai kitokiais būdais, o ne 1988 metų eilėmis..

Nežinau, ar verta šią knygą įsigyti moksleiviams ar studentams. Geriau jau tiesiog internete pagūglint problemines temas ir tiek. Vietomis trūksta pavyzdžių (kad ir nugyvenusių savo amžių), dėl ko teorija lieka teorija. Tiksliau krūva sąvokų.