Optimalumo teorija vs. komponentinė analizė

Įtariu, darau tikrą šventvagystę, kurdama tokį pavadinimą, bet gal akmenimis nieks neužmėtys. Taigi. Vargu, ar rasime tokį vertėją, kuris nesikankino su kokiu nors vertimu, kur medžioji žodį, o jame vis kažko trūksta, vis kažko to tokio subtilaus, nesugaunamo, neaprašomo, nenusakomo. Jei ši medžioklė yra būtent ta priežastis, kodėl man patinka grožinės literatūros vertimas, tai vienai draugei tai kaip tik priežastis tų vertimų nesiimt visai :D Bet o ką daryt? Verst juk reikia?

Studijuodama rusistikos magistrantūroje susipažinau su tokiu dalyku - komponentinė analizė. O tai yra reikšmės skaidymas į semas. Trumpai tariant, žodžiui atliekamas skrodimas. Kai mus mokė, šio skrodimo esmė buvo nustatyti pagrindinį skirtumą iš panašių žodžių. Pvz., siela, dvasia, vėlė, vaiduoklis. Visi šie žodžiai priklauso iš esmės tam pačiam semantiniam laukui, ir tarpusavyje turi daug bendro, tačiau yra esminiai skirtumai, kodėl negalime vaiduoklio pakeisti siela ir pan. Arba mūsų nagrinėtas pavyzdys: biologinė mama, įsivaikinusi mama. Ar antroji gali būti pilnavertė mama? Visi rėkiam, kad taip! Tačiau ne retai stebimės tokiom mamom ir sakom: myli kaip tikra mama. Kai myli bioliginė mama, mes, visų pirma, nesistebim tokiu reiškiniu. Taigi, vis tik yra tas, pavadinkim mamos tikrumo laipsnis šiuo aspektu. Beje, čia kalbu grynai žodžio lygmenyje, nekalbu apie kokius nors unikalius konkrečius atvejus. Taigi, nežinai, kurį variantą rinktis, pasidarai skrodimą ir renkiesi tinkamiausią :D Čia jau remiesi žodynuose ir tekstynuose aptiktomis reikšmėmis ir pasižymi, kuo vienas variantas išsiskiria, o kuo kitas.

Vėdrynas

O dabar atvirkščiai. Optimalumo teorija. Apie ją išgirdau per moderniųjų kalbotyros krypčių dalyką (beje, tiek KA, tiek OT yra plačiai taikomos ir ne vien kalbotyroje, realiai visur jas galima pritaikyti). Optimalumo teorija nusipurto taisyklių ir į priekį išstumia universalius apribojimus, pagal kuriuos sprendžiama, kiek įmanomas pažeidžiamumas. T.y. mes pateikiam reiškiniui kriterijus, surašom visus kandidatus, ir sužymim varneles, kuriuos kriterijus atitinka, o kurių neatitinka drastiškai - išmetam kaip netinkamus. Tokiu atveju skrodimą reikia atlikti jau žodžiui tos kalbos iš kurios yra verčiama, pvz., iš anglų. Pateiksiu savo darytą pavyzdį, kuriame pagaliau išsprendžiau "Bado žaidynių" katino vardo dilemą, dėl kurios kamuojuosi dar nuo 2012 metų.

Taigi.. "Bado žaidynėse" buvo katinas vardu Buttercup (aš jau turbūt visiems su tuo katinu nusibodau). Į lietuvių kalbą vardas buvo išverstas pažodžiui Vėdrynas. Man, kaip tikrai kačių užkalbėtojai ir profesionaliai senmergei su stažu, nu nė per kur tas vėdrynas nelimpa :D galbūt tai mano subjektyvus vertinimas, nors su kuo kalbėjau, vėdrynas neužkliuvo tik vienam asmeniui, bet ir ten kalba ėjo ne apie katiną, visi kiti pritarė minčiai, kad jokia normali mergaitė neužvadins ryžo katino vėdrynu. Aš dar motyvuoju, jog šiuo atveju pažodinis vertimas yra netinkamas dar ir dėl to, kad pats žodis yra prastai paplitęs, net tekstyne tikrinau, vartojamas negrožinėje literatūroje iš esmės ir negrožiniais tikslais. Priešpriešai galima pateikti kokią ramunę, kur vartojama tiek ir kaip vaistinis augalas, tiek ir kaip romantikos apraiška. Ir šiaip asociacijos su viedrais visokiais :D Nors imk ir atlik apklausą :D

Grįžtam prie optimalumo teorijos. Sukuriam apribojimus, kriterijus:

• kadangi tai yra grožinės literatūros kūrinys, ir tokius vardus įprastai verčiame, mums reikia lietuviško vyriškos giminės sugramatinto varianto.
• kadangi vardo kilmę lėmė geltona gėlė, lietuviškas variantas taip pat turi būti geltona gėlė
• na, ir kad skambesys nesipyktų su protu, kad normali mergaitė tikrai pavadintų tokiu vardu

Na, pažiūrėkim, kas man gavosi..

Baterkapas visai nelietuviškas ir griozdiškas, metam lauk. Pienė - mot. giminė, tačiau galima būtų nusižengti kalbų dievams ir pavadinti katiną Pieniumi? Na, čia aš nesigilinsiu :D Vėdrynas, kaip supratote, man yra traaagiškas variantas. Tai ką aš dariau? Atsidariau google, įsivedžiau raktažodžius su lietuviškais gėlių pavadinimais ir paprasčiausiai skrolinau, kol radau burbulį :D beje, net ir tiesioginiai reikšmei nebuvo labai nusižengta, nes burbulis yra vėdryninių šeimos augalas.

Na, čia buvo užduotis, todėl, sakykim, gražiai viskas pateikta, realiame gyvenime tiesiog susirašytum visus variantus ir netinkamus brauktum lauk :D O bet tačiau. Įsivaizduokim, kad burbulio neradau. Ir nėra jokios katiniškai skambančios geltonos gėlės lietuvių kalba. Ką tada daryt? Tada jau tektų nusispjauti į principus ir imti mažiausią blogybę, kuri vėdrynas turbūt ir būtų :D

VDU Modernioji lingvistika - Moderniosios kalbotyros kryptys, dar šiek tiek spoilerių

Nuoširdžiai tikiuosi, jog manęs iš univero už šias reklamas neišmes, o tai iki laipsnio man liko metukai, nooors, pažymiai surašyti, ko man daugiau bijot? :D

O jei rimtai, šis dalykas buvo itin apžvalginis. Realiai išsamus kalbotyros įvado pasikartojimas. Iki šiol dėkoju savo bakalauro laikų dėstytojai už tokį kietą parengimą, kad visus dėstomus dalykus prisimenu iki šiol, nors praėjo jau dešimt metų :D

Krypčių dalyką dėstė dvi itin charizmatiškos moterys. Tikras malonumas klausyti jų kalbant, nes patirtis ir suvokimas apie pasakojamą dalyką tokie platūs, kad jas turbūt naktį prikeltum, net nepabudusios viską papasakotų.

Labiausiai patiko tai, kad dėstoma buvo taip, jog mes suprastume, kad naujos kryptys neatsirado iš niekur, kad viskas atsirasdavo kažkokiu pagrindu, o ne griaunant kažkokius pamatus ir bandant iškelti naują pjedestalą. Taip pat buvo nuostabu užkišti spragas dėl kalbotyros vystymo Lietuvoje. Staigmenų buvo tikrai daug.

Antroji dalyko dalis buvo kiek įdomesnė, nes praktiškesnė. Reikėjo su programėle ParaConc išanalizuoti "more or less" vertimus grožinėje literatūroje. Štai kelios iliustracijos:

Į programą buvo įkelti sulygiagretinti tekstai en ir lt kalbomis - 30 grožinės literatūros knygų. Ir va į paiešką įvedžiau "more or less". Apačioje pateikiami konkordansai (eilutės) lietuvių kalba. Na, tada eini ir žiūri, kokius sprendimus vertėjai priėmė. Jei kas nori, gali pasižaisti paspaudę šią nuorodą, čia sumesti "more or less" konkordansai su vertimais. Dabar galvoju, gal patogiau būtų buvę, jei pateikimas būtų vertikalus, o ne horizontalus, na nieko, gyveni ir mokais :D Čia jau kalba eina apie gretinamąją (contrastive) lingvistiką. Ši užduotis nuostabiai iliustruoja, kaip teorija susikerta su praktika.

Tiesa, dar didelis dėmesys buvo naudojamos literatūros apžvalgoms ir vertinimui, kas reikalinga mokslinių tekstų rašyme. Jazau, kaip tai nuobodu -_- Bent jau pats dalykas įdomus ir naudingas, tuo ir pasidžiaukim :D

Modernioji lingvistika VDU - atsargiai SPOILERIAI - Kalbos technologijos

Taip, tai dalykas, kurio pavadinimas gąsdina visus humanitarus. "Daaar viena kompiuterastika", galima išgirsti stenint studentus, kurie ne retai pasirenka studijuoti kalbas, norėdami išvengti tiksliųjų mokslų. Cha cha.

Dabar bus ilga ilga įžanga.

Naivu ir net kvaila ignoruoti technologijų skverbimąsi į humanitarinius mokslus, tad mums lieka pasirinkti vieną iš dviejų kelių: 1) slėptis under the rock ir tuo pačiu tapti nekonkurencingi darbo rinkoje. Kitas gi, būti proaktyviems ir patiems bandyti pažaboti kompiuterines technologijas. Liūdniausia, kad tikrai dažnai išgirstu iš bendraamžių ar jaunesnių kolegų tokius pareiškimus kaip "o manęs VU to nemokė". Neveidmainiausiu, VU ir manęs nemokė naudotis CAT įrankiais, o įvairūs "kompiuterastiniai" dalykai buvo dėstomi atsainiai - filolochai gi, ką iš jų paimsi. Bet esmė kame, vertėjas pats ant savęs kryžių deda, jei mano, kad viskas, ko jam reikia darbui, užtenka pabaigti universitetą. Dar kartą priminsiu - vertėjas mokosi viiiisą gyvenimą. VIIIISĄ. ABSOLIUČIAI. BE IŠIMČIŲ. Ir joks vertėjas negali versti (pun inteded) savo nekompetencijos ar negebėjimo naudotis vienu ar kitu įrankiu universitetui ar dar kokiai įstaigai. Šiandien, tai daryti būtų netgi gėda. Yra krūvos online kursų, mokymų, knygų, straipsnių, tiek mokamų, tiek nemokamų, kaip ir įrankių, reikia tik pasidomėti.

Taigi.. Kalbos technologijos. Dalyką dėstė net trys specialistai. Iš esmės šio kurso tikslas buvo supažindinti mus, lingvistus, su kalbos technologijų kūrimo principais, reikšme ir galimybėmis. Kadangi VDU turi kompiuterinės lingvistikos centrą, jame ir vyksta visa ta technologinė alchemija, kur kuriami tekstynai, visokie teksto apdorojimo įrankiai bei šnekos atpažintuvai. Suprantama, mūsų tokių dalykų kurti nemokė, tačiau supažindino su "viduriais", kas kuriant įrankius yra svarbu, kokios kliūtis ir t.t. Kodėl mums reikia tokių žinių? Vienas momentas, galbūt užgims noras mokytis kurti tokius įrankius, tad atitinkamai supranti, jog reikės mokytis programuoti. Kitas momentas, norint efektyviai dirbti su tais įrankiais, reikia suprasti jų veikimo principą.

Paspaudę šią nuorodą galite pamatyti, apie kokius įrankius ėjo kalba. O bendrai didesnis dėmesys buvo skirtas reguliariesiems reiškiniams (taip sakant, išnaudoti galimybes tų įrankių, kuriuos ir taip naudojam, bet nežinom, kad galima juos išnaudoti žymiai efektyviau), šnekos atpažintuvo kūrimui (buvo vau kaip įdomu) ir tekstų anotavimui. Čia jau reikia ne tokio humanitarinio, bet ne mažiau kūrybiško mąstymo. Nors, jei būtų mano valia, logikos pagrindus krimstų visi, nes logika yra svarbi absoliučiai visose srityje, ne tik tiksliuosiuose moksluose.

Šis dalykas padėjo suprasti ir kitą momentą - kaip svarbu draugauti su technologijimos. Vis dažniau pagalvoju, kad reikia mokytis programuoti, nes tokiu būdu galėčiau susiprogramuoti nemandrius, bet patogius įrankius, kuriuos galėčiau panaudoti tyrimų medžiagos apdorojimui, aš juk tinginė. Per paskaitas mums pasakojo apie pitoną.. na, gal ir mėginsiu prisijaukinti šį žaltį.. Kaip tik mums rekomendavo knygą "Natural Language Processing With Python", kuri netikėtai turi nemokamą online prieigą prie pdf failo. O paprogramuoti galima paspaudus šią nuorodą.

Labiausiai man patiko mokymai apie teksto atpažinimo technologijas (OCR), apie kurias jau anksčiau pasakojau. Taip pat smagus buvo namų darbas. Reikėjo pasikalbėti su google docsais. Jei kas nežinojot, Google docs turi lietuvių kalbos atpažintuvą. Jo kokybė santykinai aukšta, priklausomai nuo to, kokios kokybės mums reikia, tačiau kalba eina tik apie kalbos atpažinimą žodžio lygmenyje. Kol kas jis nėra toks mandras, kad atskirtų sakinius, dėtų skyrybos ženklus ir t.t. Jis net tikrinius vardus ne visada atpažįsta, bet potencialas jo nerealus. Aš lyginau Google docs atpažintuvą lietuvių ir rusų kalbomis. Stebėtina tai, kad rezultatai buvo praktiškai identiški net tuo atveju, kai rusiškame tekste buvo pilna lietuviškų žodžių. Bet jei praignoruotume lietuviškus žodžius, rusų kalbos atpažintuvas efektyvesnis. Jei įdomu, galite pasižiūrėti į šį mano margutį :D Tyrimui buvo paimtas tekstas iš delfio tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis. Atvirai pasakysiu, rusiškas vertimas yra toooks apverktinas.. :D

Tegul kraujas liejasi laisvai, arba nelietuviškų vardų lietuvinimas

O taip, nežinau kitos tokios temos, kuri sukeltų šitiek pasipiktinimų ir norą perkąst gerklę kaip kad vardų lietuvinimas. Aš ir pati ne kartą šiame tinklaraštyje liejau tulžį dėl vienokių ar kitokių vardų vertimo sprendimų, ir nors mano galvoje gan daug kas persirikiavo, vis tik aistros nenumalšinamos iki pat šiandienos. O bet tačiau, per šias Kalėdas patyriau tikrą nušvitimą. Ne be Dilgėlės pagalbos, supratau, kame slypi visas tas nesantaikos obuolys.

Priežastis ant tiek paprasta, jog tiesiog geniali. Mes visą laiką žiūrėjom visai ne į tą pusę. Ir nenuostabu. Sovietmetis mūsų kalbotyroje paliko atitinkamą pėdsaką. Ir čia kalbu ne apie tai, kad va, kokie "anie" buvo baisūs ir negeri bei mus skriaudė, nenaudėliai. O ne. Ši priespauda paveikė mus (aišku, ne visus) taip, jog nuo vienos radikalios idėjos metamės prie kitos. Atimamas dalykas visada atrodo vertingesnis nei kai šiaip voliojasi kur nors ant lentynos ir renka dulkes. Taip ir su kalba. Kuo energingiau ji engiama, tuo labiau nešiotojų garbinama ir šlovinama.

Ką visu tuo noriu pasakyti? O tai, kad žvelgdami į vardų ar vietovardžių (ne)lietuvinimus mes pamirštam, jog tai tėra mūsų paikas susitarimas, neturintis nieeeko bendro su pačia kalba. Mes pamirštame, kad ne mes kuriame kalbai taisykles, o tik fiksuojame ir aprašome joje gyvuojančius bei kintančius dėsnius.

Prie šios minties mane atvedė straipsnis apie skolinius, kurie taip gąsdina mūsų radikalius "lituanistus" ir "kelia grėsmę" mūsų kalbai. Paskaitykite, tikrai įdomus. Jei trumpai, straipsnyje kalbama apie lietuvinamus skolinius, produktyvias ir neproduktyvias galūnes. Šį straipsnį teko skaityti teorinės ir praktinės gramatikos dalykui, kur daug dėmesio buvo skiriama šnekos tyrimams. Vienas iš nustatytų dalykų, kuris šiaip nenustebino, buvo tai, kad sintetinių kalbų (lietuvių, rusų ir t.t.) vaikai anksčiau perpranta kalbos gramatiką nei analitinių (anglų, prancūzų ir t.t.). Kodėl? Todėl, kad sintetinių kalbų vaikai dažniau girdi formų kaitą.

Ir štai skaitau L. Pažūsio "Kalba ir vertimas" (oi, bus ilgas įrašas apie šią monografiją :D), kur beveik ketvirtadalis teksto skirtas tikrinių vardų vertimui. Manau, apimtis kalba pati už save, ant kiek opus yra šis klausimas. Taigi.. skaitau, ir autorius vis kalba apie vertėjų polinkius vardus lietuvinti būtent taip, o ne kitaip, stebi kažkokias tendencijas. Kaip Dilgėlė amžinai purkštauja dėl mistinės vertėjo pajautos, turbūt pradedu suprasti, ką ji turi omeny, taip ir man nesuprantama, kodėl gan nemoksliškai kalbame apie kažkokius polinkius, jei galime juos labai paprastai ištirti? Tuo labiau kai visos priemonės pasiekiamos keliais pelės spragtelėjimais.

Skaitydama straipsnį apie skolinius ir peržvelgdama Pažūsio pateikiamus gausius pavyzdžius, matau atitinkamą dėsningumą, šaknų / sufiksų jungimą su galūnėmis. VLKK ir ne tik aprašytų taisyklių / rekomendacijų gausa užkasa ir paslepia visą esmę. Čia tas atvejis, kai per medžius nesimato miško. Mes pamirštame, kad raštas tik fiksuoja kalbos dėsnius, bet jų nekuria. Užsikasę su visokiais apostrofais, galūnėmis ir transliteracijomis mes pamirštame, kad tai yra sintetika, žmogaus sukurtas produktas ir kalbos dėsniams nereikšmingas elementas (vieta gausiam diskleimeriui, bet čia generalizuoju bendrąja prasme, ne konkrečia).

Mes išgalvojom kalbotyrą. Mes išgalvojom vienetams pavadinimus: fonema, morfema, sufiksas, galūnė, sakinys, paragrafas, skyrius, tekstas, tinklapis, aparatas ir t.t. Taip, kad aprašytume kalbą, šie vienetai mums itin patogūs. Ir šiai problemai išspręsti be jų taip pat neišsiversime. Bet tai, kad mes įsisavinam kalbą vaikystėje, nereiškia, jog gyvendami su kalba naujiems žodžiams netaikome tų pačių principų. O tie principai, dėsniai ir t.t. taip pat gali veikti dažnumo pagrindu. Jei žinau tokius žodžius kaip redaktorius, konduktorius, reduktorius ir t.t. gavusi naują žodį abracadabractor, man natūraliai norėsis sakyti abrakadabraktorIUS, o ne abrakadabraktorAS ar abrakadabraktorIS. Tai reiškia, kad mums reikia žiūrėti ne į lietuvių kalbą, o lotynų ar graikų (deja, per mažai šiuo klausimu žinau, tačiau ketinu užtaisyti šias nežinojimo spragas), nes skoliniai ir yra skoliniai, kodėl į vardus turėtume žiūrėti kitaip nei kaip į skolinius?

Dar knygoje buvo kalbama apie tikrinių vardų atskyrimą, jei jie yra išgalvoti arba tikri. Kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, pagalvojau, kad išradinėju dviratį, juk buvo ir yra protingesnių žmonių už mane, kurie tikrai apie tai jau bus pagalvoję ir aprašę. Tačiau skaitau 2014 metų knygą ir suprantu, kad dviratį išradinėju ne aš. Vardo ar vietovardžio lietuvinimas jokiais būdais neturi priklausyti nuo to, ar jis yra išgalvotas ar tikras. Kalbai jokio skirtumo, čia jau mūsų pragmatinis suvokimas skiriasi, bet vartojimui šie dalykai esmės nesudaro: visi mes daugiau ar mažiau vienodai sakysime /džo'nas/ nepaisant to, ar jis bus parašytas Johnas, John'as, Džonas ar dar kokias hieroglifais. Tad ir lietuvinimas turi būti vykdomas ne pagal tai, kad Piteris Penas yra išgalvotas veikėjas, o Donald Trump tikras JAV prezidentas, o pagal verčiamo teksto tikslą ir auditoriją.

Ir ko realiai reikia? Kompiuterinių įrankių pagalba fiksuoti morfemų junginius, nustatyti dominuojančius ir juos aprašyti. Atitinkamai pasidaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Nėr kas veikt :D

Svajuko dramblionės, arba metų apibendrinimas

Kaip sakoma, vyti dievo į medį negaliu, bet many dar gyvas nepasotinamas Faustas, tad puoselėju dideles viltis ateinantiems metams. Maža to, kitais metais panašiu laiku ginsiuos savo baigiamąjį darbą, nors dar net neturiu suformuluotos temos. Ir jau net nebežinau, ar tikrai noriu rašyti apie tai, ką galvoju, kad noriu. Būtent šioms kontempliacijoms skirsiu atostogas. Beje, galiu pasigirti geru studijų vidurkiu, nors jei atvirai, nežinau, kaip jį vertinti. Kas ironiškiausia, iš vertimo teorijų turiu 8. Biaaaat, iš praktinių užsiėmimų turiu kiaurą dešimtuką, tai kaip ir guodžia, kad įgūdžiai atsveria pamirštas pavardes.

Visą semestrą stebėjausi ir leipau iš meilės universitetui ir dėstytojams. Nieko panašaus nebuvo nei Kauno VU, nei tuo labiau Vilniaus. Bet turbūt ir aš visai kitokia dabar nei buvau tada. Manau, spontaniškas sprendimas stoti mokytis (ne be Dilgėlės nuopelnų) yra pats geriausias per pastaruosius dešimt metų. Kitas dalykas, stojau itin laiku. Manau, prieš kažkur stojant labai sveika išbandyti save įvairiose srityse, net ir nesusijusiose su specialybe. Tada visai kitaip žiūri į studijas bei kitaip jas vertini. T.y. tu dar tik mokaisi, o jau žinai, kur gali pritaikyti įgyjamas žinias. Vienintelis dalykas, kurio man gaila, kad šios studijos toookios trumpos. Taigi, dabar sėdžiu apsikrovus knygomis iš bibliotekos ir ruošiuosi ateinančiam semestrui.

Bus vertimas žodžiu, kurio žiauriai bijau. Ir bus kontrastinė anglų-lietuvių kalbų stilistika, kurios irgi bijau. Ir dar bijau semantikos su pragmatika. Žodžiu, visko bijau :D Bet taip juk ir įdomiau..

Taigi, bandysiu įvardinti savo pasiekimus. Pastoviai dirbu su dviem biurais, nepastoviai dar su keturiais. Turiu kelis pastovius privačius klientus, bet pastebiu, jog pas mane sugrįžta ir tokie, kuriems verčiau prieš pusmetį ar metus. Netyčia pasikėliau įkainį, tikiuosi, pavyks jį išlaikyti :D Bet realiai man gal būtų svarbiau darbų srauto pastovumas, nes dažniausiai būna, kad jei jau vienas kažką atsiunčia, tai ir visi kiti sukrenta, arba badas :D Aišku, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tai kitas žingsnis bus dar vienas bandymas prasibrauti į leidyklą su grožinės literatūros vertimais, nors šiame kelyje pasitaikė asmuo, pasakęs, jog geriau jau man nesiimti vertimų dėl kompetencijos stokos. Na, bet kaip jos įgysi, jei ne versdamas? Seniau itin kreivai žiūrėjau į klaidas. Dabar gi į jas žiūriu kaip į galimybę suprasti, ko dar turiu išmokti.

Taip, o mokytis teks daug. Užtat galiu pasidžiaugti, jog su studijomis išsisprendė problema dėl profesinės literatūros skaitymo. Galvoju pasidalinti čia atitinkamu sąrašiuku, gal kam pravers, kai tuo labiau dalis tų knygų yra legaliai prieinamos internetu, kaip ir dabar mano pradėta skaityti Pažūsio "Kalba ir vertimas". Dar planuoju pasidalinti išsamesniais pasakojimais apie man jau išdėstytus dalykus, tikrai bus naudinga kiekvienam.

Trumpai tariant, tikslai nepasikeitė, keičiam jų siekimo būdus :D