2020 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Sulietuvinimas - grėsmė kalbai ar racionalus sprendimas?


Studijuodama kalbas sutikau įvairių žmonių. Buvo tokių, kurie pasirinko kalbas, nes mokykloje nemokėjo matematikos arba tiesiog nežinojo, ką gyvenime veikti, ir kalbos neatrodė prasčiausias pasirinkimas. Vis tik dažniau sutikdavau kolegų, teigiančių, jog vienaip ar kitaip myli kalbas, bendravimą, literatūrą, kultūrą ir t.t. Ir visi aplinkui tik ir tekartoja - mylėk savo darbą ir tau neteks dirbti nė dienos (kas šiaip labai naivu, bet ne apie tai įrašas). Meilė yra gerai, tačiau ji taip pat yra pavojinga. Kuo? Na, skelsiu dar vieną banalybę - meilė akla. Ir meilė kalboms ne išimtis. Mylint kalbas galima lengvai prarasti objektyvumą, prisigaudyti visokių parazitinių minčių, kurios trukdo viskam.

Vienas iš tokių parazitų - neracionali meilė gimtajai kalbai. Yra ir tokių mylėtojų, kurie tarsi jaučia tam tikrą pareigą sukurti lietuviškus atitikmenis jau žinomoms ir suprantamoms sąvokoms, kurių tarptautiniai variantai kuo puikiausiai prigiję mūsų kalboje. Ir nuolat stebiu, kaip kolegos irgi mėgsta paišsidirbinėt. Vardan patriotinių sentimentų atmetami akivaizdūs vertimo sprendimai, kuriami fiktyvūs hibridai, kuriuos vadinu žombiais (žodžiai zombiai), prieštaraujantys elementariai logikai, kalbos ekonomijai ir krūvai kitų dalykų į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant terminą. Bet juk viskas nesvarbu, bile kad lietuviškas.

Žinot, yra žmonių, kuriems patinka įvairios sąmokslo teorijos, nes jų netenkina paprastas paaiškinimas. Deja, ir vertėjų tokių pasitaiko.

Taigi ne, svetimo termino sugramatinimas nėra grėsmė kalbai. Jei taip, tada išskroskim lietuvių kalbą ir išpjaukim viską, kas yra "nelietuviška". Jei kas turi poreikį mylėti tėvynę ir kalbą, lai myli, bet tegul nekiša tos meilės kur nereikia. Tai nei moksliška, nei profesionalu, tad visada svarbu prisiminti, kokia yra kalbos pirminė funkcija.