Apie humorą ir vertimus :D

Jau kelis vakarus iš eilės žiūriu Michailo Zadornovo koncertus. Jis kad ir kandus satyrikas, tačiau vis tiek yra dar švelnus. Labai mėgstu jo istorijas. Ypatingai apie tai, kaip užsieniečiai nesupranta rusų kultūros :D Man džiugu tai, jog mes esame lankstesni už vakarus. Mes puikiai suprantame tiek vakarietišką humorą, tiek rusų. Net jei tas holivudinis humoras mums net nėra juokingas, mes suvokiam, dėl ko juokiasi kiti. Sakyčiau, Zadornovas yra kiek per griežtas amerikiečiams ir jų humoro kultūrai, nes šiaip ar taip, jie ją tikrai turi. Ir turi ne tik tą buką humorą, kurį mėgsta pašiepti likęs pasaulis, tačiau ir tikrai kokybišką bei vertingą humoro kultūrą. Tiesiog per to buko humoro gausą labai sunku įžiūrėti kažką įdomesnio, o kiti tiesiog ir nesistengia. Jiems pakanka tiesiog patikėti stereotipu ir galvoti, jog visas amerikoniškas humoras yra bukas. Zadornovo atveju, manau, jog jis pabrėždamas amerikiečių humoro bukumą, nori tiesiog sukurti didesnį kontrastą, ryškesnį efektą. Nes tas žodžių junginys "amerikietiškas humoras" jau tapo kaip ir atskiras konceptas, tapęs blogo humoro pavadinimu. Pas mus labiau tokį humorą vadina kaimišku, tačiau kuo mes labiau tolstame nuo kaimo, tuo dažniau pas mus atsiranda amerikietiškas humoras.

Aną kartą su drauge apturėjom diskusiją :D Ji yra Lietuvos rusė, užaugusi rusų šeimoje, o taip pat ir baigusi rusų mokyklą. Ji save laiko ruse. Aš esu maišyta. Mano tėtis rusas, o mama lietuvė. Dalį gyvenimo teko praleisti Rusijoje, na, o jau dabar didžiąją dalį Lietuvoje. Draugė manęs paklausė, kuo aš save laikau. Vaikystėje man šis klausimas buvo skaudus, nes kol gyvenau Rusijoje, niekam visiškai nebuvo įdomu, kas aš esu. Aš buvau tiesiog Vika. Lietuvoje viskas buvo gan sudėtinga, nes čia mane visi neišmanėliai laikė ruse. Ir nori nenori, kaupi kažkokį apmaudą ant šalies, ant žmonių, kad kokie jūs nedraugiški ir manęs nepriimat tik dėl to, kad mano pavardė rusiška. Nekęst manęs priežasties nebuvo jokios. O jei ir buvo, tai ne dėl tautybės.

Vis tik su mama gavosi juokingiau. Ji yra gryna lietuvė, gimė ir užaugo ten pat, kur mes grįžom iš Rusijos. Na, ir, suprantama, ištekėjus, pakeitė pavardę. Tačiau kažkodėl vietiniai gyventojai, kurie matė, kaip mano mama čia augo, ją laiko ruse :D

Taip kad aš nelaikau savęs vien tik lietuve ar vien tik ruse. Manyje yra daugybė bruožų kiek iš vienos, tiek iš kitos kultūros. Na, pavyzdžiui, turiu lietuvišką santūrumą ir rusišką humoro jausmą. Turiu lietuvišką darboholizmą ir rusišką tingumą. Visur yra savi trūkumai, tačiau savi yra savi, tad kvaila neigti kažką vien dėl to, jog gali nepatikti :D

Ir klausant Zadornovo monologų dažnai pagalvoju, kad iš tikrųjų kiek rusų kultūra turi visokių abstrakčių dalykų, kurie nepasiduoda vertimui. Taikomoji ir visokia kokia lingvistika yra bejėgė prieš rusų kalbą :D Man užteko vargo su „зафигачить“ beverčiant Gelasimovo „Troškulį“. Ir vis tik turbūt vienas iš didesnių iššūkių vertėjui būtų tokie žodžiai: тыковка, смекалка, заначка. Žinoma, yra ir daugiau, bet dabar neprisimenu :D Tačiau vis tik pats didžiausias košmaras būtų šitai: Эту фигню надо присобачить к этой хрени. Suprantama, jog kažką reikia pritvirtinti prie kažko, bet šis vertimas apima tik patį primityviausią kalbos lygį :D

Kadangi vis tiek jau šiais metais įrašo nebepakursiu, noriu visiems palinkėti produktyvių ir vertingų metų :D Na, ir pabaigai dar papasakosiu trumpą „įvykį“, kurį pačiai teko stebėti. Bendradarbiui paskambino anglakalbis pilietis ir bandė įvardinti vieną iš Lietuvos miestų. Ir tik girdžiu, kaip kolega klausia: Is this Biržai city? Na, jei kas turi bent panašų humoro jausmą į mano, tai turėtumėte suprast :D Saliut :) Ir metų youtube vaizdelis yra.....

Apie mediciną ir miegą..

Ką mes sakome ką tik gautam vertimui?

Labai seniai nerašiau, nieko nuostabaus. Tiek veiklos ir t.t. Užtat galiu pasigirti, jog pagaliau gavau vertimą už kurį man, ko gero, net ir sumokės. Bent jau kai nusiųsiu sąskaitą. Kodėl aš jos dar nenusiunčiau? Tyyyyngiu.. Na, bet nieko. Turiu šabloną, reikia tik savo duomenis nurodyti :D

Šiaip su šiuo vertimu nušoviau du savo svajonių zuikius – versti už pinigus ir versti medicininius tekstus. Nesupratlyviems paaiškinsiu, gavau medicininį tekstą. Šiaip ir seniau yra tekę tokius verst, bet toookį – pirmą kartą. Vieni burtažodžiai. Bent kažkiek žmonių kalbą priminė tik artikeliai ir prieveiksmiai. Užtat pagalvojau, jog pabūsiu labai protinga, ir beversdama ruošiu kažką panašaus į glosarijų. Patogus daiktas, ypač kai tenka versti kažką į lietuvių kalbą, o dar labiau ypač terminus.

Vis tik kaip medicininis šis tekstas buvo ilgiausias, tad šį kartą teko rimtai paplušėt. Užtat aptikau tam tikras įdomybes. Vis tik bazinė medicinos terminų dalis yra susijusi su rusiškais. Taigi, kaip galiu spėti, nauji terminai ateina iš vakarų. Bet šiaip, jei rimtai, man net baisu pagalvoti apie bet kokį vertimą nemokant rusų kalbos. Bent jau aš versdama, jei niekaip nerandu lietuviško varianto, gūglinu rusišką, o tada per rusišką variantą atseku lietuvišką. Aišku, negalvokit, kad va, iš karto griebiu pirmą pasitaikiusį vertimą, kurį tik pamatau į tą pusė. Niau, niau, niau. Aš jį visaip kaip prievartauju iš visų pusių :D Jei jau matau, kad randu tinkamus straipsnius ir iliustracijas, tada jau tvarka :D

Mano viena iš didžiausių vertėjavimo svajonių (aišku, po grožinės literatūros vertimo, legalios programinės įrangos ir t.t.) yra įsigyti anglų-lietuvių ir rusų-lietuvių medicinos terminų žodynus. Ir dar tarptautinių žodžių žodyną prigriebčiau. Labai patogu ieškant sinonimų. Ir šiaip pavartyt, kai užkrenta koks žodis, o reikalingas būtent lietuviškas atitikmuo :D

Nesu aš iš tų žmonių, kurie skaito žodynus. Ir pati 99% atvejais informacijos ieškau virtualioje erdvėje, tačiau mane žavi tas popierinių žodynų primityvumas. Atsivertei rodyklę, susiradai žodį ir vuolia. Aišku, šiuolaikiniai net ir popieriniai žodynai kitą kartą būna toookie mondri, kad reikia vos ne tris aukštuosius pabaigt, kad susigaudytum visuose žymėjimuose ir t.t. Manau, nebūtina būti vertėju, kad žmogus suprastų apie ką aš kalbu. Tarkim, reikia kažkokios informacijos, parenki gudresnius raktažodžius, atsidarai kokį straipsnį, o tada ten matai kažkokią intriguojančią nuorodą, atsidarai ją, tuomet kitą, ir jau po kokio pusvalandžio jau nebeprisimeni, ko iš viso ieškojai. Man taip būna ir su vertimais. Kartais ieškai kokio termino, bac, randi tikrai įdomų straipsnį (kad ir į temą), o paskui atsipeikėji, kai suvoki, jog reikia skubiai verst, o ne gūglinti, kur gi bus galima panaudoti mano verstą tekstą.

Man ir mano kursiokams univere dėstytojai pastoviai pasakojo apie vertėjo duonos prestižą. Apie tai, kad reikia didžiuotis savo amatu. Bet kaip ten gyvenime būna, vertėjas vertėjui nelygu. Vienas geriau apmokamas, kitas nelabai. Suprantama, kad vertėjo darbas reikalauja disciplinos ir kūrybiškumo, tačiau ir ne vertėjai labai įvairiai žvelgia į šį duonos gavybos būdą. Ypatingai klientai, kurie nenori mokėti už šį juodą darbą :D Bet iš kitos pusės tai jau vertėjo reikalas, kaip į jį žiūrės kiti. Jei jis zys, kad darbo daug, o pinigų mažai ir pan., tai faktas, jog niekas nemanys, kad tai yra būtent tas vertėjas, kokiais mus norėjo padaryti mūsų dėstytojai. Kažkas pasakytų, jog tai asmeninis reikalas už kiek save parduodi. Ir aš tikrai šios išminties nepaneigsiu. Tačiau aš prisilaikau kitos idėjos – daryk tai, kas tau patinka, ir padaryk viską, kad tau už tai dar ir mokėtų :D

Ir pabaigai noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu. Mano draugė jau ne vienerius metus intensyviai verčia vienam vertimo biurui. Kadangi ji dar turi pilną etatą kitame darbe, patys suprantat, laisvo laiko lieka labai mažai. Bet įdomumas yra tame, kad ji labai blogai miega. Normaliai greitai užmiega tik po visiško išsekimo. Vis sukau galvą, kodėl aš miegu kareivišku miegu, o ji šitaip kankinasi. Bet pastarasis vertimas man atvėrė akis. Aš jau seniau buvau tai pastebėjusi, tačiau galvojau, jog tai sutapimas. Tiesiog aš retai kada verčiu iki vėlumos ar prieš miegą, tačiau jei jau tenka taip versti, tuomet ir man būna labai sunku užmigti. Net jei juodai noriu miegu, jau net nebesuprantu nei ką skaitau, nei ką rašau, ir galiausiai pasidavus atsigulu į lovą, aš irgi gan ilgai negaliu užmigti. Spėju, tai yra dėl padidinto smegenų veiklos aktyvumo. Vis tik laviruoti tarp trijų kalbų dar ta smegenų mankštelė. Na, ir suprantama, kad smegenos taip sau nenustos veikusios vien dėl to, kad tau jau laikas eiti miegot :D

Tai tokie mano pastebėjimai šiam kartui.. Kitą kartą gal pasidalinsiu savo sutvarkytu glosarijumi :D

E-žodynai ir jų nauda :D

Vargu, ar šiame pasaulyje atsirastų toks vertėjas, kuris sugebėtų išversti bent vieną tekstą nepasinaudodamas žodynu. Šis momentas labai stebina klientus „Tai ko jus ten moko, kad žodynais naudojatės?!“. Taip, taip, mes maždaug 4-6 metus per paskaitas ir namuose kalam žodynus, nes juk tai yra vertimų esmių esmė.

O jei rimtai, vis dažniau tenka pasinaudoti elektroniniais žodynais, nors kartais mieliau renkuosi popierinį variantą. Vis svajoju įsigyti tarptautinių žodžių žodyną, nes tikrai yra puikių lietuviškų atitikmenų, bet kartais jie tiesiog „užstringa“. Su lietuviškais žodynais iš tikrųjų yra daug problemų. Kalba nestovi vietoje, žodžiai įgauna daugybę reikšmių, pasensta, atsiranda naujų žodžių, o žodynai visada vėluoja, dėl to labai dažnai laimi elektroniniai žodynai, nes juose informacija yra pateikiama ir pasiekiama greičiau ir paprasčiau. O ką jau kalbėti apie žodynus lietuvių kalbai.

Visai neseniai aptikau ezodynas.lt. Tai yra EN-LT, LT-EN žodynas. Ir jis yra mokamas. Mėnesiui ši laimė kainuoja 1,16 eur, o metams 10.43 eur. Nepasakyčiau, kad kaina kandžiotųsi, tuo labiau, kad yra galimybė parsisiųsti priedą į kompiuterį ar į kitą išmanų prietaisą per Play Store. Tik man labai juokinga tai, kad nemokamai per dieną žodynas suteikia tris paieškas. Duotų bent jau kokias 20, tai bent jau pasijaustų, kaip šis žvėris veikia. Arba dar geriau, galėtų suteikti na, kokią savaitę nemokamo naudojimo, kad naudotojas realiai galėtų įvertinti, kiek naudingas šis puslapis gali būti.

Kadangi pastaruoju metu verčiu iš rusų kalbos, tai mano nepamainomas įrankis yra rulit.lt. Jei gerai pamenu, jis lyg irgi seniau buvo mokamas, bet suteikdavo nemokamų ar tai 50 vertimų paieškų, tačiau paskutiniuoju metu beverčiant jis manęs neprašė jokių apmokėjimų. Tačiau jei jau atvirai pasakius, tektų mokėti, tikrai sumokėčiau. Nors kartais tenka aptikti nelabai adekvačių vertimų, bet vis tik dažniausiai randu itin taiklius atitikmenis, kurių reikėtų gūglint ilgai, o čia tik parašei ir turi :D

Šiaip labai geri yra elektroniniai EN-EN Oksfordo žodynai. Jie yra geri tuo, kad gali įsidiegti vieną programą, ir tada į ją įsirašyti skirtingų sričių žodynus, pvz, medicina, ekonomika, teisė ir t.t. Tik kad sveria tas žvėris labai daug, ir jei kompiuteris nėra iš sparčiausių, toks „gūglinimas“ gali tapti kančia, o ne malonumu :D

Galime dar prisiminti elektroninių lietuviškų žodynų klasiką: Alkonas ir Anglonas. Jei atvirai, nepagaunu, koks tarp jų skirtumas, nes tiek vienu, tiek kitu galima versti LT-EN ir EN-LT kombinacijomis. Nors, jei gerai supratau, Alkonas yra labiau LT-EN žodynas, o Anglonas EN-LT. Pati turiu Angloną ir iš bėdos jis praverčia, nors koks trečdalis paieškų arba nieko neranda, arba netenkina manęs :D

Būtų nuodėmė pamiršti visų keikiamą ir vis tik plačiai naudojamą Google Translate. Kalbant apie EN-RU, RU-EN vertimus, tai progresas yra akivaizdus. Asmeniškai aš dažnai juo naudojuosi sinonimų paieškai. Sveria mažai, dirba sparčiai ir lengvai pasiekiamas. Beveik panašios nuomonės esu ir dėl EN-LT, LT-EN kombinacijų. Nereikalaujant kažkokių mandrybių, tikrai galima sulaukti adekvataus vertimo, nors kartais pasitaiko tokių neįtikėtinų variantų, kad taip ir norisi paklausti: "Kas tau negerai?!". Užtat situacija su RU-LT ir LT-RU yra tokia apverktina. Tiesiog graudi. Kad dažniausiai tenka pasinaudoti tokia grandine: RU-EN-LT. Iš tikrųjų, lietuvių kalba su rusų nesusišneka :D Suprantama, mažai ties tuo dirbama, galų gale, juk ir darbo daug, tačiau negalima Google Translate nuvertinti, tad neskriauskime jo :D

Dar norėjau parašyti apie vertimo įrankius, tokius kaip kad Trados, WordFast ir Heartsome, bet gal jau kitą kartą, nes dabar jau aptingau.. Geriau jau išversiu kokią pastraipą iš pragariškosios praktikos, kurios jau išverčiau daugiau nei šeštadalį :D Yay!

Atskleisiu paslaptį..

Šiaip šis įrašas pasaulį išvydo gan spontaniškai, nes ketinau parašyti visai apie kitą dalyką, tačiau pastaruoju metu susiduriu su vienu ir tuo pačiu klausimu, kuris labai dažnai klaidina žmones, o ypač dėl neseniai pasirodžiusio populiarioje „X-faktorius“ laidoje mikčiojančio Alekso.

Man šis įvykis primena vieną citatą iš Škėmos kūrybos: „Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.“ Tad pabūsiu viena iš „Mythbusters“ ir atskleisiu vieną paslaptį, o taip pat aptarsiu keletą atvejų.

Iš tikrųjų nėra jokio stebuklo, kad mikčiojantys žmonės dainuoja. Mikčiojimas taip pat negarantuoja gražaus balso ir puikių dainavimo sugebėjimų. Tiesiog žmonėms dažnai susidaro mistinis įspūdis, kai žmogus, turintis kalbos sutrikimu, ima ir uždainuoja. Čia galima beveik prilyginti atvejui, jei nevaikštantis žmogus imtų ir nubėgtų kokius 100 metrų. Ir dėl to viską nurašo mistiškam muzikos gydymui.

Viskas daug paprasčiau. Mūsų smegenys yra labiausiai stebinantis gamtos kūrinys pasaulyje. Ir visiškai ne be reikalo. Jei kūdikiui pašalinsime visą smegenų pusrutulį, likusio smegenų pusrutulio visiškai pakaks, kad vaikas užaugtų pilnaverčiu žmogumi, nes smegenų plastiškumo dėka viena smegenų pusrutulio dalis perims funkcijas, kurias turėjo atlikti pašalintoji dalis.

Nežinau, kiek jums teko domėtis smegenimis, bet galiu pasakyti, kad smegenų tyrimai tarsi naujų pasaulių atradimas. Mūsų smegenys susideda iš daugybės skirtingų dalių, kurių pavadinimų čia tikrai nevardinsiu, bet kelias vis tik paminėsiu – Broca ir Wernicke centrai, kurie ir pažymėti pagrindiniame paveikslėlyje.

Grubiai tariant, Wernicke sritis atsako už kalbos suvokimą, o Broca – už kalbėjimą. Pažeidus vieną iš šių zonų (jei būsime žiauresni, galime pažeisti ir abi :D), galime sulaukti labai įdomių ir savotiškai linksmų kalbos sutrikimų (tikiuosi, šį įrašą skaito žmonės, turintys suvokimą apie juodąjį humorą, jei vis tik ne, tai paaiškinsiu, kad suprantama, jog šiuose sutrikimuose nieko juokingo nėra). Pavyzdžiui, žmogus gali kalbėti visiškas nesąmones, bet kuo puikiausiai suprasti arba atvirkščiai – kuo puikiausiai kalbėti ir nieko nesuprasti. Ši linksma liga bendrai vadinama afazija, tačiau yra dar visokių skirtingų jos rūšių.

Taigi.. stebuklo esmė ta, kad už dainavimą atsako dar kita smegenų dalis, kaip ir už rašymą bei, jei neklystų, ir už piešimą. Įsivaizduokime, kad mūsų smegenys yra mechanizmas, ir ta dalis, kuri atsako už kalbėjimą (Broca area) sulūžo. Tada ir prasideda visi smagumėliai, įvairiausi mikčiojimai ar net kalbos praradimas. Tačiau ta mechanizmo dalis, kuri atsako už dainavimą lieka sveika, ir nelaimėliui niekas dainuoti netrukdo. Štai taip. Kartais būna įdomu, kai žmogus negali rašyti, skaityti, kalbėti, suprasti. Visa tai susiję su negerumais mūsų smegenyse.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į labai svarbų momentą kalbant apie mikčiojimą. Dažnai mikčiojimas būna visai ne dėl kalbos centro sutrikimo, o tik yra kažkokios psichologinės problemos simptomas. Būtent dėl to ir iškilo pseudokonfliktas su mano viena pažįstama. Ji kaip ir daugelis žmonių, kurie nėra girdėję apie jokias kalbos sritis smegenyse, žavėjosi ta gražia, bet naivia (jai, kaip tiksliųjų mokslų atstovei, tai yra neatleistina :D) mintimi, kad Alekso mikčiojimą gydo dainavimas. Taigi kamooon.. nieko jis ten negydo.. Jis ir toliau sėkmingai mikčioja, ir mikčioja kiek tik save pamena. Na, aš ne specialistė, tačiau nemanau, kad suklysčiau teigdama, jog pas jį yra jau tikrasis kalbos sutrikimas. Tiesiog „chipas“ jo smegenyse, atsakantis už kalbėjimą, yra sugedęs. O jei tiksliau, tai Broca srities aktyvumas yra per didelis, dėl to žmogus ir mikčioja.

Pažįstama kategoriškai nesutiko su tuo, mat ji pati save nusprendė įsirašyti į mikčių kategoriją. Aišku, išaiškinti jai, kad ji nėra mikčius, man nepavyko. Nes juk ji kuo puikiausiai kalba be jokių užsikirtinėjimų. Bet kartais, kai ji jaučia įtampa, pradeda užsikirtinėt. Tiesiog jai mikčiojimas yra tik įtampos padarinys. Mergina turi rimtų problemų su viešuoju kalbėjimu, tad natūralu, kad užplūdus įtampai ji pradeda užsikirtinėti. Asmeniškai aš tokiais atvejai nutylu ir atsijungiu nuo visko :D Bet juk tai nėra kalbos sutrikimas.. O dar ankščiau, kai tik atsikrausčiau į Lietuvą (tuomet mano pagrindinė kalba buvo rusų), jokių problemų su lietuvių kalba neturėjau (nuo mažens kalbėjau tiek rusų, tiek lietuvių kalbomis), ir kai kalbėdavau, nesijausdavo jokio rusiško akcento, bet jei tik atsirasdavo kažkokia įtampa, mano kalboje atsirasdavo ir akcentas (čia tai geras, tik dabar prisiminiau :D). Dabar gi, kai susijaudinu, lietuviškas akcentas atsiranda rusų kalboje, mat dabartinė mano pagrindinė kalba yra lietuvių. Kiti iš įtampos raustą, laužo rankas, graužia nagus, o dar kiti – mikčioja. Tokiems žmonėms pasisekė labiau, kadangi jiems nereikia atkurti kalbos sistemos ar iš viso ją kurti. Jiems tiesiog reikia išmokti susivaldyti.

Bet ir kalbant apie jau tą tikrąjį kalbos sutrikimą, mikčiojimą įveikti galima, tik reikia labai daug dirbti su savimi. Suprantama, kad mikčiojantys žmonės yra jautresni, nes užsikertant jie pradeda panikuot dėl ko dar labiau užsikerta, ir tai virsta į pasaką be galo. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Galima repetuoti su veidrodžiu, garsiai skaityti knygas, bandyti kalbėti lėtai, na, ir žinoma, nusiteikti sklandžiam kalbėjimui. Galu gale, visada galima kreiptis į specialistus, kurie padėtų, arba bent jau pavartyti specialią literatūrą :)

Su vertėjų diena!

Sveikinu visus, pradedančiuosius ir patyrusius su šia nuostabia švente :) Aš gi galiu pasigirti tuo, kad įsigijau naują kompiuterį, kuris padės man sparčiau dirbti ir siekti geriausių rezultatų ne tik vertimų srityje :) Na, tai tiek ir tenorėjau, pasveikinti ir pasigirti :D Iki kito karto :D

Šiek tiek laimės ir linksmybių :)

Šiaip rašyti šiandien neketinau, bet tą progą, kad man pietūs, nusprendžiau mestelėti vieną linksmą nuotykį. Kiek jis tikras, nežinau, bet vis tiek skamba linksmai. O jį aptikau kalbos.eu puslapyje :) Geros darbo savaitės visiems (cha, cha).

Istorija nutiko netrukus po to, kai Šarlis de Golis baigė eiti Prancūzijos prezidento pareigas. Prezidentas ir jo žmona savo namuose turėjo keletą svečių iš Amerikos. Ne visi svečiai mokėjo prancūzų kalbą, todėl šeimininkams teko kalbėti ir angliškai. De Golis nors ir retai naudojo anglų kalbą, bet gerai ją mokėjo, o štai jo žmonos anglų kalbos žinios buvo gana primityvios. Vakarienės metu vienas iš svečių, norėdamas palaikyti pokalbį, paklausė prezidentienės:

- What do you expect the most from life now that your husband has no more official duties?

Akimirką pagalvojusi, prezidentienė atsakė:

- A penis!

Netikėtai įsivyravo nejauki tyla ir svečiai paskubom nuleido žvilgsnius į savo deserto lėkštes. De Golis, nugirdęs pokalbį, pasilenkė link žmonos ir pataisė:

- Non, non, my dear, in Engleesh it eez pronounced ‘appiness!

Pavadinimų vertimai: The Goblin Reservation ir Changeling

Clifford D. Simak – mokslinės fantastikos klasikas. Sunkiai rastume sci-fi gerbėją, neskaičiusio bent kokio trumpo Clifford‘o apsakymėlį. Kaip tik aną dieną rašiau įspūdžius apie vieną jo knygą „The Goblin Reservation“. Knyga patiko, bet šiandien rašau norėdama aptarti, dėl kokių priežasčių knygos vertėjas pavadinimą išvertė kaip „Kaukų draustinis“?

Šiek tiek pagūglinus, aptikau, kad tam tikri kaukai tikrai turi panašumų su vadinamais goblinais, tačiau pačioje knygoje jokių kaukų nesutikau, o va goblinas vienas kitas tikrai buvo. Tai kam versti taip netikslingai? Ir apskritai, kam sulietuvinti tai, kas nėra lietuviška? Tai tas pats, kas aplieti kokį mėsainį mūsų spirgučių padažu cepelinams ir apsimesti, kad va, koks puikus ekvivalentas :D

P.S. Aną dieną praverčiau „Kaukų draustinį“ ir labai noriu atsiprašyti už savo žioplumą. Viskas gerai, knygoje vietoj goblinų visur buvo rašoma kaukas. Čia aš per žioplumą pamiršau, kad knygą skaičiau ne lietuvių kalba :D Tad dar kartą labai atsiprašau, o įrašo neištrinu tik todėl, kad nenoriu būti viena iš tų, kurie apsimeta visažiniais, šneka nesąmones, o paskui tai supratę, paslepia nusikaltimo pėdsakus. Gėda man, ir vieta man ant gėdos stulpo.

Iš panašių sprendimų menu gan kūrybišką filmo „Changeling“ lietuvišką variantą – „Laumės vaikas“. Šiuo atveju, manau, tikrai labai šaunus sprendimas, nes puikiai nusako situaciją. Laumės vagia vaikus, o dar ir pakiša kitus :D Ir šiaip patį filmą taip pat rekomenduoju :)

Grįžtant prie mano vertimų vargų, tai knygutė.lt pasiuntė mane ne itin gražia forma, dabar laukiu atsakymo iš Naujo Vardo :D Jau išverčiau Veronica Roth istoriją „Hearken“, dabar beliko ją suredaguoti. Taigi.. jei artimiausiu metu ką ir versiu, tai tik Sadovo „Pragarišką praktiką“, o likusias jėgas patausosiu „Hearken“ ir to pačio Sadovo girtojo studento nuotykių redagavimui.

Kaip iš vertėjos tapsiu Eridanu :D

Vakar pasiguodžiau, kad nebeteks dirbti Eridane (tarsi būčiau ten kam reikalinga :D), ir kas tokiu atveju belieka tokiai svajotojai kaip aš? Negali dirbti Eridane? Pati tapk Eridanu. Suprantu, skamba kiek kvailai. O gal net ir labai kvailai, bet taip, aš pasiryžau tam, ir tuoj pasidalinsiu savo nuostabiuoju planu.

Turiu vieną šaunų bendramintį, kuris yra parašęs knygą, tačiau visiems puikiai yra žinoma, kaip sunku išleisti knygą nežinomam asmeniui, o dar ir neturint tam pinigų. Bet mūsų visų džiaugsmui atsirado galimybė „jeigu labai nori – tai reikia!“. Bendramintis pasidalino, jog yra tokia leidykla NaujasVardas.lt, kuri leidžia nežinomų autorių darbus. Taip, tai elektroninių knygų leidykla. Jei kas tikėjotės kažko fainiau ir šiuo metu su apmaudu pasakėt „pfff“ ar „meh“, tai atsiprašyti neketinu. Mane ši leidykla sužavėjo tuo, jog tai yra nekomercinės paskirties projektas. Jie leidžia niekam nežinomus autorius ir iš to nieko neuždirba. Iš esmės, niekas iš to neuždirba. Bet juk idėja tokia nuostabi – supažindinti pasaulį su naujais autoriais. Būtų mano valia ir turėčiau pinigų tiek, kiek jų neturiu, apsiimčiau juos globoti :D nieko negaliu padaryti, man visada labai patiko tokios idėjinės avantiūros, kur būtent idėja yra svarbesnė už pelną. Jaučiu, po algos net sms'a kokį nusiųsiu :D

Dar labai įdomi mintis ar net ideologija, kurios prisilaiko NaujasVardas – kategoriškas NE popieriui :D Taip sakant, propoguoja rašytojus nežudyti medžių. Net ir komentaruose būna iš jų pusės atsiliepimų, kodėl gi tie autoriai taip veržiasi nužudyti vieną kitą medį... Taigi atsakymas labai paprastas – popierinė knyga yra materialesnė, tikresnė. Nes internetinis leidinys, kad ir su tuo pačiu turiniu kaip ir popierinis, neturi to tokio „svorio“. Jei žvelgsime į senesnius laikus, būti išleistam, analogiškai reikšdavo ir būti vertingam. Jei tave išleido, reiškia – parašei kažką tikrai vertą dėmesio. O internetinis leidinys... Psichologiškai jis nesijaučia toks svarus. Baisiai čia.. sutvarkytas tekstas, uždėtas viršelis, kurį gali nusipiešti, kas netingi, paversti tekstą visais įmanomais formatais, ir štai tau knyga :D Tokia knyga retai pelnys rimtesnio požiūrio už tekstą, patalpintą kad ir kokiam rasyk.lt. O ir ten dažną kartą autorius turi daugiau skaitytojų. Arba koks nors tinklarašatis.. irgi turi savo skaitytojų ratą.. Kad ir kaip ten bebūtų, manau, visa tai yra tik sąmoningumo ir įpročio klausimas. Elektroninė knyga bus vertinama tada, kai mes atprasime skaityti popierines knygas. Nes juk dauguma knygų mylėtojų ir skundžiasi, jog jie praranda visą malonumą skaitant per skaityklę, nes nejaučia knygos svorio ar kvapo. Asmeniškai aš labai džiaugiuosi, kad skaityklė yra kompaktiška ir nieko nesveria, o su savimi visur ir visada turiu tūkstančių knygų biblioteką.

Tai grįžtant prie temos - mintis mano tokia, kad pateikti jiems mano paruoštus vertimus, o jie jau tegul sau nusprendžia, ar verta jiems vargt su jais ar ne. Grįžtant prie to tapimo Eridanu – versiu fantastinius apsakymus, darysiu tokius rinkinukus, ir galbūt kam nors jie bus įdomus. O ir pati tuo tarpu kaupsiu publikacijas.. Nors kiek tai padės įsidarbinti, klausimas keliantis daug abejonių, bet juk ir aš idėjinis žmogus, ir vis tiek verčiu savo malonumui, tai koks gi skirtumas? Ar tie vertimai dulkės mano kompiuterio aplankaluose, ar galbūt papuls į kieno nors akiratį...

Kita leidykla, kur autoriai turi galimybę ir užsidirbti – knygute.lt. Taip taip, tai tas pats puslapis, kur Eridanas sukišo visą savo turimą fantastiką. Įdomu tai, kad galima išleisti savo elektroninę knygą ir iš to uždirbti (kuo aš šiaip labai abejoju). Pirmas variantas – investuoji į knygos paruošimą (250lt) ir gauni 50% pelno. Nieko neinvestuoji – gauni 10%. Man net smalsu pasidarė, iš ko gi jie labiau pelnosi – autorių ar skaitytojų? :D

Štai tokiu būdu ir bandysiu kaip nors pasidalinti savo numylėtais galvos skausmais, o tuo tarpu dar noriu papasakoti apie du nerealius vertėjus, kuriems žiauriai pavydžiu. Šie didvyriai yra iš rusų kalbos verčianti Nida Jakubauskaitė ir iš anglų kalbos verčiantis Bronius Bružas. Gal jie verčia ir iš kitų kalbų, nežinau, bet jie abu vertė Eridano knygas, ir praktiškai viskas, kas yra Lukjanenkos ar Vasiljevo išversta į lietuvių kalbą, tai padarė p.Nida. Žiauriai pavydžiu. Ir dabar kai Eridanas nebeleidžia knygų, gaila gi ir skaitytojų, nes juk yra keletas Lukjanenkos apsakymų apie sargybas ir net kelios naujos knygos... Ir nejaugi jų niekas nebeišvers?

P.Bronius išvertė visą jūrą klasikinės ir šiuolaikinės moklsinės ir nemokslinės fantastikos (ir ne tik fantastikos), dėl ko irgi labai labai pavydžiu. Tikiuosi, jiems abiems dabar miegant ausys nekaista nuo mano „pasišnekėjimų su savimi“. Bet juk kaip tai turėtų būt nuostabu – versti atvirai publikai mėgstamas knygas.

Manęs vienas draugas prašo, kad išversčiau Dmitrijaus Gluchovskio trečią Metro dalį. Ir garbės žodis, turbūt apsiverkčiau, jei gaučiau šią knygą. Na, bet tai beliko pasakyti draugui – laukti. Anksčiau ar vėliau vertimas tikrai pasirodys. Ir tikrai ne vėliau už manąjį. Nes, deja, negaliu skirti grožinės literatūros vertimams tiek, kiek norėtųsi :)

Apie niekaip neišsipildančias svajones ir pigias knygas..

Na štai, rašau pasidžiaugti (ar pasiguosti?), kad kelios leidyklos įtraukė mane į savo duombazę, ir gal kada nors man nusišypsos laimė, ir pagaliau gausiu išversti kažką grožinio.. Na, tiksliau, kažką grožinio už kurio vertimą man sumokės :D Užtat kitas liūdnas dalykas, jog viena iš mano svajonių taip niekada ir nebeišsipildys – dirbti Eridano leidykloje.

Ši leidykla gyvavo sau ramiai nė nežinodama apie mano egzistavimą, kai aš tuo tarpu augau su šios leidyklos kepama fantastika. Žinoma, bandydama laimę įsidarbinti pas juos, likau praignoruota.. oh well.. Užtat jų „atsinaujinusiame“ puslapyje radau žinutę, kad vyksta knygų išpardavimas. Pirma mintis, tai ką? Jau viskas? Užsidaro? Be ilgų kontempliacijų nusprendžiau vis tik apsilankyti pačioje leidykloje, o prie progos ir pigių knygų įsigyti.

Kai atsidūriau reikiamu adresu, pažvelgus į pastatą, pagalvojau: „Nu, ne.. čia tikrai negali būti jokia leidykla įsikūrus“. Baisus raudonų, nuo amžiaus ir drėgmės pajuodusių, plytų namas su nepermatomais langais. Nusprendžiau, kad reikia dar pavaikščiot ratais kvadratais. Eridano neradau, užtat radau Obuolio leidyklą, tad mintyse pasižymėjau, kad bent jau žinosiu, kur ji yra. Tuomet pasidaviau ir išsitraukiau savo negudrųjį telefoną. Jam uždaviau, kad nuvestų mane iki Eridano. Ir grįžau prie to pačio pastato, kaip ir prieš tai.

O lietus taip pila. Jau ir taip peršlapau kaip višta, nu negaliu grįžt namo tiek išvaikščiojus, peršlapus ir neradus Eridano. Galvoju, bala nematė, bus kas bus. Radau duris, paskambinau. Atidarė tokia maloni moteriškė ir patvirtino, jog Eridanas tikrai yra čia įsikūręs. Užėjau, apsidairiau. Viduje tikrai daug jaukiau ir civilizuočiau.. o ką jau ir bekalbėt apie lentynas, prikrautas pačiomis neįtikėčiausiomis istorijomis.. Pasiėmiau porą Stephen King knygų už porą eurų (parduotuvėse kainuoja apie 5-6 eur). Pasiteiravus, ar čia jau Eridano žvaigždyno paskutinis pasispardymas, darbuotoja nesuko į vatą ir patvirtino, jog greičiausiai taip. Nes jau vis tiek nieko nebeleidžia, o persikėlimas į internetinę erdvę nieko neišgelbėjo.

Pasirodo, Eridanas savo knygas pateikė elektroniniu formatu per knygute.lt puslapį. Suprantu, tai ne Eridano kaltė, tačiau tai yra visa lietuviškų elektroninių knygų problema – jos žvėriškai brangios. Man, kaip suvalkietei, nesuvokiama, kaip galima išleisti pinigus už nepilną megabaitą, kai pridėjus ne daugiau kaip eurą gali nusipirkti visą popierinę knygą ir dar naują. Pas mus knygos iš viso labai brangios, nesuprantu, kaip žmonės jas dar įperka, na bet juk perka. Ir knygynai išsilaiko.. Dėl to būtų labai įdomu tiesiog išbandyti jėgas kokioje nors leidykloje dėl patirties. Pamatyti savo akimis, kaip gi vyksta darbas. Kaip gimsta knyga.

Suprantu ir tai, kad Lietuva ne anglakalbė šalis ir net ne Rusija, kurios turi daug daug daug daug platesnę auditoriją. Jie gali sau leisti knygas už kainą „pigiau grybo“, nes jų knygas skaito visur. Pvz, visada apsmoka nuvažiuoti į Vilnių, išleisti 30 eur kelionei, ir geležinkelio stoties knygyne prisipirkti knygų rusų kalba, nes ten kainos vaikiškos. Arba net nebūtina važiuot, jie lyg turi elektroninę parduotuvę, tik kažkaip nelabai prisimenu adresą. O ką būtų galima įsigyti už 30 eur kad ir paprasčiausiame knygyne už kampo?

Labai džiaugiuosi interneto platybėmis. Ne tik dėl to, kad galima parsisiųsti knygas nemokamai, bet kad ir knygynų pasirinkimas visai kitas. Knygas perku tik internetu ir tik per akcijas. O dar dažniau jau ne naujas. T.y., šios knygos jau turi savo istoriją. Jos kažkam priklausė, tačiau yra puikios būklės, o kaina nesikandžioja. Vienas iš tokių puslapių yra knygoskiekvienam.lt. Būtent iš ten parsisiunčiau pirmuosius PFAF leidinius už juokingą kainą ir dar gavau kryžiažidį bei kalendoriuką dovanų. Sakyčiau, toks knygynas „namų sąlygomis“, kas suteikia jaukumo ir nedvelkia tokia komercija, kaip kad vienas knygynas, kuris jau užkniso su savo žinutėmis ir amžinomis akcijomis knygoms, kurių niekas net ir už dyką neimtų.

Kalbant apie akcijas, tai visada apsimoka jas medžioti populiariuosiuose prekybos centruose. Ypatingai mėgstu, kai būna kokia 80% nuolaida, tada gali už vienos knygos kainą nusipirkt visą seriją. Žinoma, pačių einamiausių kūrinių įsigyt nepavyks, bus tik kokia klasikinė populiarioji literatūra (paskutinį kartą įsigijau net 7 Agatha Christie knygas po 1.5 eur), bet kaip viena mano dėstytoja pasakė „на безрыбье и жопа соловей“ (čia ji kalbėjo apie rašančiųjų rusų kalba lietuvių autorių trūkumą).

Tai tiek šiam kartui, o rytoj parašysiu apie savo sprendimą dėl Eridano leidyklos. Įrašas bus tikrai naudingas norintiems išleisti savo kūrybą ar vertimus :)

Mano vertimas: Brian Aldiss - Super-Toys Last All Summer Long

Štai dar vienas mano verstas mini kūrinys. O šio vertimo atsiradimą lėmė viena paprasta istorija. Kažkada seniai seniai, kai man buvo gal kokie keturiolika (o taip, tai buvo tikrai seniai), viename chat‘e, kurio pavadinimo jau ir nebe prisiminsiu, su vienu bendraminčiu kalbėjome apie knygas ir šiaip įdomias istorijas. Taip jau gavosi, kad mano mokykloje anglų kalbos kursas buvo sustiprintas, tad galėjau be didelių problemų skaityti literatūrą anglų kalba. Na, bent jau tą, kur skirta paaugliams ir panašiai (gal galėjau ir kitokią literatūrą paskaityt, bet turbūt nebuvo taip įdomu). Ir vienas pašnekovas pasakė, kad labai norėtų paskaityti šią istoriją, bet nėra vertimo lietuvių kalba. Ir aš jam pažadėjau, kad užaugusi būtinai išversiu.

Štai ir užaugau, net ir tekstą išverčiau, nepaisant to, kad tas pašnekovas jau turbūt ir pats jau sugeba perskaityt tą istoriją anglų kalba, nes tekstas tikrai primityvus. Iš kitos pusės, gal jau net tas pats pašnekovas bus seniausiai pamiršęs, jog norėjo kažką perskaityti.

Bet kokiu atveju priėmiau šį nedidelį iššūkį. Na, gal kiek per garsiai pasakyta „iššūkis“, tačiau vis tiek buvo smagu pasižaisti su moksline fantastika. Kažkokių tikrai problematiškų vietų nebuvo. Nei žodžių žaismo. Buvo šiek tik įdomiau iš techninės pusės, tačiau vėlgi... Tekstas ganėtinai baltas ir pūkuotas, ir toks graudžiai naivus.

Šiaip nesusilaikiau, ir nusprendžiau pažiūrėt, kaip gi išvertė šį tekstą kolegos į rusų kalbą ir buvau labai nustebusi, kadangi tas vertimas buvo net ir išleistas. Kas mane šokiravo Andrejaus Krivolapovo (nuostabi pavardė!) vertime - vertimo laisvumas. Jis dažnai žongliruodavo įvardžiais vaikščiodamas kelių milimetrų ašmenimis. Taip pat pridėdavo kai kurias smulkmenas nuo savęs. Jeigu tai aš dar galiu suprasti (man ir pačiai dažnai tenka kovoti su šia pagunda), tai ko negaliu suprasti – tam tikrų momentų išmetimas iš teksto. Iš esmės man susidarė toks įspūdis, kad arba vertėjas yra toks pat nepatyręs vertime kaip ir aš, kadangi išmestos iš teksto ištraukos kėlė šiokių tokių nepatogumų, kur reikėtų šiek tiek užgaišt laiką, tačiau viskas buvo išsprendžiama, arba vertėjas viską darė „ant greičio“. Šiek tiek paguglinus supratau, kad greičiausiai bus antras variantas. Tai tokie įspūdžiai :) 

Skaityti online [EN] [LT] doc [LT] pdf

The Green Mile - Old Sparky

Šiandienos įrašas bus itin nešventiškas, tačiau tikrai labai įdomus. Na, bent jau man jį ruošiant darėsi vis įdomiau, ir gavosi dar įdomiau nei tikėjausi. Parašyti apie elektros kėdę buvau įkvėpta Stephen King romano „The green mile“ („Žalioji mylia“). Turbūt retas iš mūsų atsirastų, kuris nebūtų matęs šios knygos nuostabios ekranizacijos. Taigi... eilinį kartą užsikabinau už įdomaus žodžio junginio.

Šį kartą mano auka tapo elektros kėdė, o tiksliau jos variantai. Stephen King buvo minima, kad šis nemalonus prietaisas dar yra vadinamas „Old Sparky“ ir „Big Juicy“. Kaip ir priklauso, aplaksčiau lietuviškus ir rusiškus vertimų variantus.

Lietuviškame variante „Old Sparky“ buvo pavadintas „Senąja Žiežirba“. Perskaičiusi šį variantą iš pradžių sumišau. Kažkaip jis man nepatiko, nes buvo moteriškos lyties variantas. O tuomet aš patyriau nušvitimą. Senoji Žiežirba skamba kaip senoji žiežula :D nori nenori, o asociacijos tikrai nemalonios, kai tuo tarpu Old Sparky skamba gan draugiškai, kaip koks draugelis su kuriuo galima vakare išgert alaus :D užtat labai įdomų variantą priskyrė „Big Juicy“ - „Sultingoji Storulė“. Sakyčiau „apetitnas“ variantas. Pasvarsčius pačią „Big Juicy“ kilmę, manyčiau, kad pati idėja yra apie „sulčių“ spaudimą, tad labai toks diskutuotinas vertimas, nors man šiaip patiko :D tiek ekspresijos..

Rusiškame vertime „Old Sparky“ taip pat tapo moterimi su kuriuo alaus taip pat nepagersi - „Старая Замыкалка“. Šiuo atveju nelabai jaučiasi kokia tai personifikacija.. O tiksliau, visiškai nesijaučia. Tiesiog įrankis ir tiek. Taip pat iš rusų kalbos norėtųsi kažko daugiau ir su „Big Juicy“ vertimu, bet turime štai ką - „Хватунчик“. Mintis kaip ir geriau išreikšta nei lietuviškame variante, tačiau kažkaip vis tiek silpnokas įspūdis. Bent jau man mintyse iškyla vaizdas, kad kažkokį nedidelį žvėrelį ištinka kleptomanijos priepolis :D

Tačiau ties vertimais neapsistosiu. Dar trumpai papasakosiu apie kitus įdomius elektros kėdės variantus, kurie yra anglų kalba.

Yellow mama

„Yellow mama“ - taip yra vadinama kėdė iš Alabamos, mat ją dažė ryškiai geltona spalva.

„Old Smokey“ - tikrai galima numanyti, dėl ko atsirado šis pavadinimas, ir taip buvo vadinama kėdė iš Naujojo Džersio ir Pensilvanijos.

„Old Betsy“ - taip kėdę vadino Luizianoje, bet man nepavyko išguglinto, kodėl.

„Gruesome Gertie“ - taip pat iš Luizianos. Ir taip pat nežinau, kodėl Gertie :D

Kitas įdomus dalykas – veiksmažodis. Tiksliau žodžių junginys - „Ride the Lightning“. Taip netgi buvo pavadintas vienas iš Metallica albumų, kur kelių dainų autorius yra (na, greičiausiai jau buvo) mirtininkas. Į rusų kalbą buvo išversta kaip kad „оседлать молнию“. Jaučiu, lietuviškai irgi tiktų kažkas panašaus į „pabalnoti žaibą“ ir t.t.

Beguglindama netyčia (kaip dažniausiai ir būna) aptikau gan įdomią knygą. Jaučiu, reikės parsisiųsti ir paskaityti, mat ten yra labai daug įdomių (žinoma, ir žiaurių) dalykų, o ypač apie nesėkmingai sėkmingas įvykdytas mirties bausmes. Na, ir pavadinimas atitinkamas:

Олег Волховский - Маркиз и Жюстина: порочная книга для взрослых, о святости садистов и духовности мазохистов

Ten labai smulkiai yra nupasakojama, kokia iš tikrųjų baisi yra mirtis elektros kėdėje. Pati mirtis nėra baisus reiškinys, tai pats natūraliausias dalykas, bet tokia mirtis, kai žmogui akys iššoka iš orbitų, kūnas įkaista tiek, kad gydytojai turi palaukti geras 5 minutes, kad galėtų prisiliesti prie kūno nenusideginus ir t.t., ir t.t...baisu.

Trumpai - drūtai..

Štai ir baigėsi vasara, ir man nei kiek negaila. Aš vasaros metu būnu itin neproduktyvi, o ką jau kalbėti apie mano suvaikėjusį kompiuterį :D Norėjau tik pasigirt, kad artimiausiu metu turėčiau įkelti Brian Aldiss verstą istoriją apie berniuką su dirbtiniu intelektu. Liko tik kosmetinį remontą padaryt. O šiaip likusi nusivylusi tuo vertimu, nusprendžiau išversti kitą istoriją, kuri man labai labai patiko. Istorijos autorė jau daug kam gerai žinoma Veronica Roth (Divergent trilogijos autorė (ech, straipsnis apie Divergento vertimą sėdi kamputy ir graudžiai verkia..)). Istorija, kurią ketinu versti, yra konkretus sci-fi, ir jei koks režisierius užsikabintų už šios idėjos, tikiu, kad būtų galima pastatyti nerealų filmą ar net visą serialą. Tačiau šio teksto vertimas čia pasirodys dar ne greitai.

Prie to pačio norėjau papasakoti apie vieną nutikimą darbe. Teko bendrauti telefonu su Danijos universiteto atstove, kuri norėjo kalbėti su mūsų įmonės plėtros departamento vadovu. Vardo išsispelint nepavyko, o pavardė gavosi Kis-kis :D Aš sakau, vos ne iš serijos, juk jūs suprantant, kad paskambinot į Lietuvą? Moteriškė juokdamasi tarė, kad tikrai žino. Ir yra šimtu procentu įsitikinusi, kad jai reikalingas kei ai es, kei ai es. Nuuu... galvoju, gerai... Perduosiu mūsiškiams, tegul aiškinasi. Sėdžiu, žiūriu į tai, ką pasižymėau ir galvoju – Eureka! Taigi turim tokį dirbantį su pavarde Kiškis :D

Visiems įkvėpimo naujais mokslo metais!

Medice, cura te ipsum!

Žinot, kad būna tokie medikai, kurie yra užslėpti humanitarai-filologai? Na, internete ko tik nerasi :D tai aš esu atvirkštinis variantas - filologas su užslėpta meile medicinai, žiūrintis Hausą ir besididžiuojantis, kad moka pakartoti kokios nors įmantrios (ar nelabai) ligos pavadinimą (o kartais net pavyksta ir ligą atspėti!), nors realiai neturintis jokio supratimo (nei žalio, nei geltono), kas tai per liga ir su kuo ji valgoma. Dažniausiai ji būna nepageidautinai mirtina.

Taigi.. būdama didelė medicininių serialų-dramų gerbėja galiu pasigirti tik keliais verstais medicininiais straipsniais. Vienas buvo apie bananus ir Alzheimerio ligą (anot straipsnio, bananuose yra kažkas gero, kas padeda išvengti tokio susirgimo) ir dar kažkoks straipsnis, kurio net neprisimenu. Žinau tik kad labai buvo neįdomus. Man atrodo, ten kažkas buvo bendrai apie sveikatos profilaktiką..

Bandydama „pamaitinti“ savo medicininę pusę, skaitau (skaičiau) medicininius straipsnius internete. Tai darydama jaučiausi labai protinga, va, aš skaitau apie mediciną (!), bet paaiškėjo, kad toli aš nuo to gudrumo...

Anyway.. Versdama Gelasimovo apsakymą, guglinau apie chirurgines seseles, kurios dabar yra vadinamos chirurginėmis slaugytojomis. Nors giminėje turiu rimtų medikų, tačiau nesam tokie artimi, kad galėčiau taip ne iš šio, ne iš to paimt ir pasukt: „Klausyk, tai kaip ten jūs tas seseles vadinat?“. Todėl tenka viską guglint. Ir o Viešpatie su Viešpačiukais! Medikai-studentai-rezidentai rašo blogus apie mediciną! Gyvi studentai! Taigi būsimos šeimos gydytojos Emilijos tinklaraštį perskaičiau „nuo...iki...“ per keletą dienų. Kiek ten įdomybių visokių! Nors kartais pagalvoju, kad man, kaip žmogui, ypatingai jautriam visokiems sindormams, gal ir nevertėtų skaityti tokių dalykų, bet ai :D

Įdomumai ties čia nesibaigė. Emilijos kursiokė Enorca irgi yra šeimos medicinos rezidentė ir taip pat rašo asmeninį blogą. Enorcos bloge daug dinozaurų, gražus katinas ir šiaip nemažai visokios faunos ir floros, tačiau ir apie mediciną tiek visko. Pagalvojau, gerai, biologijos mokytojai ne medikai, bet ir ta pati biologija yra tokia įdomi, tai iškyla klausimas, ko jūs ją dėstot taip nuobodžiai?

Prisiminkim tuos stereotipus – daug besimokantis vaikas/mokinys/studentas (net ir humanitaras) = moksliukas-botanikas-knygų žiurkė. Net buvo momentų, kai mane kursiokai vadino botaniku, ką aš kategoriškai neigiau. Nes ne dėl to, kad aš nesimokiau (nors tai irgi tiesa *gėda*), bet būtent dėl įvaizdžio. Na nesu aš akiniuota (nors oi kaip reikėtų akinukų jau) ir susikimšusi languotus marškinius į kelnias su petnašomis. Mano stereotiponiam botaniko įsivaizdavimui aš per daug „faina“ :D O štai čia atsirado tokios va Emilija su Enorca, ir kad suskels... Kad mėgtum mokslą, tau visai nebūtina atitikti tą stereotipinį įsivaizdavimą, ir net atvirkščiai, pagyvinti jį, suteikti jam spalvų.

Iš tikrųjų dėl šių dviejų merginų mano pasaulėžiūros dalis (bent jau apie LT mediciną ir mediciną apskritai) pasikeitė kardinaliai, kadangi pačiai su gydytojais teko turėti labai mažai reikalų. Žinoma, taip pats pasikeitė ir pats supratimas apie gydimą.. Na, šiuos tinklaraščius tikrai verta paskaityti.

O šiaip parašyti norėjau apie medicininių tekstų vertimą. Kadangi pasigyriau savo kuklia patirtimi, tai Enorcos bloge kaip tik dabar skaitau dar tryliktųjų metų įrašą apie vieną knygelę, kuri į lietuvių kalbą buvo išversta baisiuoju būdu :D paskaičiau porą pavyzdžių ir susigriebiau už galvos, o kas jei ir mano vertimai tokie klaikūs?! Na ką galiu pasakyti advokataujant vertėjui.. dar klausimas, kaip jis ten vertė ir pan... Juk iš tikrųjų tam, kad kokybiškai išversti tekstą, reikia bent minimaliai išmanyti tą sritį. Taip sakant, žinoti, kaip sakoma ir kaip nesakoma. Tokių dalykų neiškalsi, tai yra patirtis ir bendras vienos ar kitos srities suvokimas. Grįžtant prie žodynų, irgi sunkoka, jei nėra nuskanuotos versijos internete, nes internetiniai žodynai dažniausiai būna itin skurdūs. Net prisiminiau, kad vis tik dar praktikai teko versti vieno ligonio anamnezę (va, kokį mondrą žodį išmokau! Kai gavau šį tekstą verst, maniau, kad tai yra ligos pavadinimas :D nu ką?! Aš gi sakiau, kad su gydytojais visiškai neturėjau jokių reikalų :D), ir praktiškai viską teko guglinti. T.y. ieškoti „ar taip sako“ principu.

Jeigu šį įrašą kada nors perskaitys koks medicinai artimas asmuo (nors labai abejoju), prašau nepulti į paniką ir nežilti nuo kiekvieno šiame bloge parašyto sakinio. Aš tiesiog trumpai papasakosiu, kaip medicinis tekstas atrodo ne medikui :D

"Burtažodis ir burtažodis sinusitas sukelia gilų veido vidurio (ką tokį?!!) skausmą. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas paprastai prasideda po vienos ar dviejų valandų atsikėlus ryte arba išsišnypštus nosį popiet. Burtažodis sinusito sukeltas skausmas stipriausias keliantis ir sumažėja atsikėlus."

Ir dažniausiai po tokių protingų pasakymų mano galvoje užsižiebia lemputė, o aš tada galvoju „ooooooooo“. Šis pavyzdys kaip tik buvo paimtas iš Enorcos įrašo, galit paskaityti ir patys, tikrai labai linksmi tie netikę vertimai, ypač apie laikiną biopsiją. Šitą „bajerį“ jau net ir aš žinojau :D
Na, bet ką daryti, kai neturi ko paklausti, o protingo šaltinio nerandi? Ir išnaršai internetą visais įmanomais ir neįmanomais būdais. Iškapstai literatūrą su paveiksliukais visom įmanomom kalbom ir lygini. Ir ieškai. Ir nesutampa. Ir vėl ieškai. Ir kažką radai. Ir tada sėdi ir kontempliuoji ties tuo vienu terminu kokias penkias valandas (nes nu jopapa, apie jį visas tekstas ir parašytas!!!)... O tuomet taip ir gaunasi, kad verti principu „skamba protingai“ :D
Žinau, žinau, ant laužo tokius „specialistus“, bet taip jau gaunasi, kad tokie verčia pigiau, iš kitos pusės, spėju, nelabai tie medikai veržiasi į vertimų pasaulį :D

Pirma pažintis su instrukcijomis..

Taip jau netikėtai atsitiko, kad per visą savo vertimų „karjerą“ dar nė karto neverčiau jokios instrukcijos. Visada tokių vertimų bijojau, nes kažkaip įsivaizdavau, kad tai toks baisus baubas, kur tikrai reikalingos YPATINGOS žinios. Ir tai yra visiška tiesa. Mano gerb.kolega ir sugyventinė (kambariokės mes :D) tiesiog dievina instrukcijas ir net pasiilgsta, jei iš biuro ilgiau negauna kokios išversti. Aš galvodavau, nu nenormali, ane? Bet taip jau gavosi, kad gavusi vertima kolegė suprato, kad nelabai turi laiko versti tą instrukciją ir pasikvietė mane į talką. Aš ilgai spyriojausi, nes maniau, kad reikia į anglų kalbą versti (graudu, bet per pastaruosius metus mano anglų kalbos žinios labai suprastėjo, tad tikrai nesiimu darytis gėdą sau ar klientui), tačiau paaiškėjus, jog reikia versti į rusų – pasidaviau. Na, šiaip pasidaviau iš draugiškumo. Ką jau padarysi, kad aš tokia faina?

Taigi... sugyventinė „atriekė“ man „gardųjį kasnelį“ ir pirmą darbo valandą buvo sunku suprasti kaip tą patiekala ir iš kurios pusės valgyti.. tuomet terminas po termino, frazė po frazės, ir jau įsivažiavau. Aišku, mes dar galingai viena kitai trukdėm beversdamos (vis dėlto versti geriausia yra būnant vienam). Jau išverčiau tris skyrius, ir jau pradėjau suvokti, kaip tas aparatas veikia, net galėčiau papasakoti, ką prie ko prijungti, ir net paaiškinti, ką jis rodo, tačiau pačio proceso, kam šis aparatas skirtas, nė nesupratau. Bet ir kaina jo kažkur apie 3000 eurų, tad manau, turbūt naudingas daiktas :D

Beverčiant šį tekstą iš tikrųjų pirmą kartą teko tiek daug dirbti su programa multitran.ru. Tikrai turtinga programa – vertėjas – tekstynas. Gal kartais net ir per turtingas, kartais tiek variantų pateikia, kad nežinai, kokį iš tos gausos pasirintk.. atrodo, ir tas tinka, ir anas.. Tik ji kvaila vienoje vietoje, jei neteisingai įrašysi žodį, ji nepasiūlys, kaip kad good guy google translate, galimus tavo norėto įrašyti žodžio variantus. Tačiau reikia pasidžiaugti tuo, jog ji atpažįsta ne tik žodžius, bet ir frazes.

Įdomu ir tai, kad multitranas yra sudarytas iš labai įvairios sričių žodynų. Aš vis tik spėju, kad jis buvo kurtas tekstyno pagrindu, kadangi žodžiai turi labai daug „tag'ų“. Smagiausia buvo dėl necenzūrinių vertimų. Aš net ketinau paruošti instrukcijos vertimo parodiją, bet kaip visada patingėjau.. gal kada nors kitame gyvenime :D

Grįžtant prie mano pačios vertimų, tai ką galiu pasakyti.. Išverčiau vieną Brian Aldiss istoriją, kuri įkvėpė filmo „Dirbtinas Intelektas“ atsiradimą. Šiaip istorija primityvoką, ir versti nebuvo taip įdomu, tad tikiuosi, artimiausiu metu ją irgi čia įkelsiu kartu su vertimo aprašymu.

Tad vis dėlto, kokiu tikslu buvo sukurtas šis įrašas – nereikia bijoti nebandytų tekstų. Su instrukcijomis, kaip ir su visais kitais tekstais, tereikia įsivažiuoti, net jei ir nesuvoki iki galo, kokiems tikslams tas aparatas sukurtas :D

Mano vertimas: Андрей Геласимов - Жажда

Šių metų vasario aštuonioliktąją pradėjau versti Андрей Геласимов apsakymą «Жажда». Ir vakar pagaliau baigiau verst. Nors realiai verst baigiau dar prieš gerą mėnesį, tiesiog daug ilgiau užtrūko redagavimo procesas. Pragariškas darbas, ir dar garantuotai palikau jūrą klaidų. Nekenčiu redagavimo. Deja, neturiu tokio gero pažįstamo lituanisto, kuriam drįsčiau draugiškai kumštelėt į petį ir pasakyt: „Pažiūrėk, ką?“. Tad pati sau vertėja, pati sau redaktorė.

Kodėl būtent šis kūrinys? Po didžiulio fiasko verčiant Sadovo „Padavimą apie girtą studentą“, supratau, kad dar esu per maža imtis tokių didelių pastangų ir patyrimo reikalaujančių tekstų vertimų. Kai netyčia (reikėjo paskaitai) perskaičiau šį apsakymą, jis man beprotiškai patiko. Susimąsčiau, kad va, ir apimtis įkandama, ir pats tekstas ganėtinai primityvus. Na, čia jau autoriaus stilius toks – genialumas paprastume. Turbūt tas toks, sakyčiau, vaikiškas nuoširdumas mane tiek papirko, kad „Troškulys“ tapo mano pirmuoju rimtu išverstu grožiniu kūriniu.

Ko prireikė? Teko šiek tiek susipažinti su karo įranga. Tačiau didžiausiai valios pastangų teko dėti valdant save. T.y. tas primityvumas, apie kurį kalbėjau aukščiau. Pvz., kai yra tiesioginė kalba, lietuvių kalba mes turim tokius variantus: pasakė, atsakė, tarė, pratarė, paklausė, pakartojo, pasiteiravo, papasakojo ir t.t., tačiau šis kūrinys reikalavo buko „pasakė“. Net jei buvo užduodamas klausiamas, jis vis tiek „pasakė“. Ir jis neatsakė į klausimą, o taip pat tiesiog „pasakė“. Taip, tai turbūt buvo sunkiausia. Problematiškiau buvo nebent tik su keiksmažodžiais ir barbarizmais, kurių teko atsikratyti su raudančia širdimi. Nors tekste keiksmažodžių tikrai buvo mažai, ir jie gana padorūs, tik kad niekas lietuviškai taip nesako. O „velniava“ ir „po paraliais“ situacijos rimtumo nelabai atspindi :D Pradžioj svarsčiau galimybę palikti originalius keiksmažodžius, tačiau vis tik nusprendžiau palikt tuos lietuviškus, kadangi pats tekstas rusų kalba neskamba grubiai, o palikti keiksmai lietuvių kalboje iš karto padarytų tekstą grubų.

Ko išmokau? Kaip yra sena studentų išmintis: „Rašyk, kol rašosi“, tai ir šiuo atveju – versk, kol verčiasi. Iš pradžių išverčiau visą tekstą, pasižymėdama tam tikras vietas, kurios man kėlė abejonių. O dėl interneto trūkumo, man abejonių kėlė daug kas, tiek frazeologizmai, karo terminologija (pritaikyta lietuvių kalboje), svetimybės, žodžių žaismas ir t.t., todėl išvertus visą tekstą dar teko blusinėtis dėl kiekvieno neaiškaus momento. Taigi.. ateičiai žinosiu, kad jau iš pat pradžių reikia galutinai apsispręsti, ką daryti su tomis svetimybėmis, barbarizmais ir keiksmažodžiais, nes paskui reikia perdarinėt tą patį per tą patį ir gaišt laiką. Suprantu, lituanistai turbūt labai pyksta dėl šio mano svarstomo punkto, kaip gi čia taip, kokie dar barbarizmai lietuviškame tekste. Na bet juk tekstas nėra lietuviškas. Ir manau, kad jei tikrai nėra atitinkamo ekvivalento, svetimybės yra tikrai leistinos, jei tik jos yra suprantamos skaitytojui. Galu gale, vertimas skirtas ne tam, kad ugdyti nacionalistinius elementus, o būtent atspindėti tikrovę, kuri pasireiškia per svetimą kalbą.

Kaip gi vis dėlto verčiau? Kaip ir minėjau prieš tai, išverčiau visą tekstą. Tada blusinėjau neaiškius momentus. Išsiaiškinusi dėl visų man kėlusių klausimus aspektų, ėmiausi redagavimo. Manau, geriausia redaguoti tekstą – skaityti garsiai. Skaitant jauti, kur kliūva liežuvis. Jauti, kur vienas ar kitas pasakymas būtų natūralesnis nepažeidžiant originalo minties. Čia kalbu apie tai, kai apie vieną ir tą patį galime pasakyti skirtingais būdais. Ir vis dėlto sutinku su ta mintimi, kad negaliu būti šimtu procentų objektyvi savo vertimo atžvilgiu. Gali būti, ir greičiausiai taip ir yra, kad dar daug ko nežinau, ar daug ką paprasčiausiai pražiopsojau.

Įdomesni momentai. Tekste buvo panaudotas frazeologizmas dėl kurio sukau galvą tikrai ne vieną savaitę: „как в воду канул“. Ir problema ne pačiame frazeologizme, o tame, kad pagal tekstą vaikas pajuokavo: „какнул“. Aš jau ir į kolegas kreipiausi, kad ką pasiūlytų, tačiau nieko geriau, nei kad buvau pati apsvarsčiusi, nepasiūlė. Aš verčiau „dingo kaip į vandenį“ ir „bingo“. Mano kolegė, kuri yra ir mano sugyventinė (gerai jau gerai, kambariokė :D), rekomendavo paaukoti žodžių žaismą ir sugalvoti ką nors vaikiškesnio.. Bet man taip patinka žodžių žaismai.. Juk aš negalėsiu naktį užmigt, jei taip pasielgsiu. Taigi.. Kol kas pasiliekam ties „bingo“. Jei kas turi įdomesnių variantų, nesilaužom, dalinamės :D

Dar vienas momentas dėl kurio taip pat negalėjau ramiai gyventi: „Человек сидит в тюрьме – у него срок есть. Он знает, чего ему ждать. А у меня даже срока нету“. Kaip jau galima numanyti, galvos skausmą man sukėlė būtent „срок“. Nieko geriau nesugalvojau, kaip „срок“ susieti su laukimu: „Žmogus sėdi kalėjime, ir jam yra skirtas bausmės laikas. Jis žino, ko jam laukti. O aš net ir laukti nebeturiu ko.“ Kodėl pasirinkau laukimą.. Todėl, kad „срок“ yra laiko tarpas, kurį nusikaltėlis išbuvęs, išlaukęs atgauna laisvę, o šiuo atveju gyvenimo nuskriausta moteris, kuri visko neteko, praktiškai pasmerkta „kalėti“ savo liūdesy iki gyvos galvos. Tad ir laukti „bausmės“ pabaigos nėra tikslo, nes pabaigos pačios kaip ir nėra. Va, kažkaip tai taip..

Verčiant galvą teko sukti ne tik dėl rimtų dalykų. Pasitaikė įdomus ir neverčiamas žodžių junginys kaip ir „заначка“ (:D) – „устроить тёмную“. Jei išvertus į žmonių kalbą, „surengti tamsiąją“ reiškia paauklėti kokį nors prasikaltusį asmenį, kuris nusižengė, pvz., tam tikros grupuotės moralinėms normoms. Ir tokiu atveju auka yra sumušama tamsoje arba uždengiant akis, kad nematytų savo budelių. Knygoje „tamsiąją“ norėjo surengti pagrindinio veikėjo tėvui už tai, kad nesirūpino šeima, buvo neištikimas žmonai, ir vaikas badauja. Tačiau tėvas jau tada buvo karininkas, tad nieko kareivukams padaryti nepavyko.

Na ir paskutinis, bet ne pagal sudėtingumą „зафигачить“. Šis žodis reiškia ir suremontuoti butą, nušauti snaiperius, užmušti nemirtingąjį Koščėjų ir t.t. ir t.t. Žodžiu, teko man rinktis labiau neutralius vertimo variantus, kadangi tinkami pagal mintį žodžiai buvo tie patys vertalai iš rusu kalbos. Ką gi padarysi, kad lietuviški žodžiai nėra tiek apdovanoti ryškiomis reikšmėmis :D

Paskaityti originalą, o taip pat ir vertimą, galite paspaudę ant šių nuorodų:

Parsisiųsti – visi formatai (RU), pdf (LT), doc (LT)

Svečias iš Japonijos

Taip jau gavosi, kad praeitą šeštadienį sulaukiau svečių iš Šiaulių su svečiais iš Japonijos :D Na, tai argi aš praleisiu progą pakamantinėt japoną? Nors dar klausimas, kuris kurį kamantinėjo.. Žodžiu, svečias buvo iš Tokijo, vardu Jungo (tariasi kaip džungo). Jis studijuoja geografiją ir pagal studentų mainų programą atvyko į Šiaulius. Taip jau nutiko, kad jis labai norėjo pamatyti Kauną.. Na, negi man gaila? Tuo labiau, kad pati nesu buvusi lankytinose Kauno vietose. Sudariau maršrutą, kad parodyti jam kuo daugiau, tačiau kelionės organizatorė viską perdarė, ir keliavom kiek kitu maršrutu. Gal taip ir geriau, nes būtume nušlifavusios kojas iki kelių :D

Kaip visada suveikė „закон подлости“. Savaitę iki šeštadienio oras buvo pasakiškas. Ir savaitę po jo. Bet būtent TĄ šeštadienį oras buvo.. na, sakykim, padarytos nuotraukos Kaunui optimizmo nesuteikė :D bet argi svarbus tas oras, kai mintys pilnos entuziazmo, puikios nuotaikos ir naujų įspūdžių troškimu?Trumpai tariant, viskas buvo labai smagu, visiems viskas patiko, pavargom kaip šunys, bet buvo verta. Tad iš karto papasakosiu tam tikrus įdomius momentus, susijusius su kalba. Visų pirma, iš Šiaulių atvykęs japonas buvo labai išalkęs, tad prie pilies esančiame turgelyje nusipirko dėžutę skruzdėlyno. Na, suprantama, klausia: „Kas tai?“. Mes ir sakom: „Anthill“. Jungo veido išraiška buvo neįkainojama :D jis vos nenorėjo mesti tą dėžutę, bet mes ji nuraminom: „Don't worry, it's just a name“. Ir šiaip, kai lankėmės Ivanausko zoologijos muziejuje, jis nupasakojo, kad praktiškai vos ne visi eksponatai Japonijoje yra valgomi, kuo jam skruzdės prasikalto :D

Šiaip stebėtina tas, jog jis per pusmetį šauniai pramoko lietuvių kalbą, tad mūsų negausiai kompanijai praktiškai nereikėjo laužyti liežuvio. Be anglų kalbos, jis taip pat šiek tiek žinojo ir rusų, tačiau kad susišnekėtume, kaip tikri poliglotai neapsiėjome be lotynų, vokiečių ir lenkų kalbų :D

Smagus momentas buvo, kad.. Kaip čia paaiškint.. Jo paklausi angliškai, jis atsako lietuviškai.. Jo paklausi lietuvišikai, jis atsako angliškai :D tad tikrai sunku pasakyti, kuri kalba buvo dominuojanti.

Taip pat labai įdomu buvo stebėti, kaip jis mokosi kalbos. Jis viską kartoja iš paskos. VISKĄ. Dėl ko pelnė muziejų personalo simpatijas :D garbės žodis, mes ne tiek laiko muziejų žiūrėjom, kiek iš jų išeidinėjom :D kaip užšnekins kokią administratorę, rūbininkę ar kasininkę.. O jei pakeliui atsirasdavo žemėlapis.. Aš net ir pasakiau, kad jis tikras žemėlapių maniakas :D na, nebūtų geografas.. toks jausmas, kad jis kiekvieną tą žemėlapį nuskanuoja ir patalpina į galvą, tarsi sci-fi filmuose, kai prieš akis pasirodo koks 3D objekto modelis, aprašymas ir t.t. :D Kadangi nei vienas muziejus neapsiėjo be žemėlapio, ir jau po pirmojo apsilankymo supratom, kas jį labiausiai domina, pamačiusios žemėlapį juokavom „мы его потеряли“ :D Jau nekalbu apie jo žinias ir įžvalgumą. Kadangi teko seniau bendrauti su kinu, tai dabar pradedu suprasti, kad azijiečiai iš tikrųjų pateisina stereotipus :D

Mano kolegė nepraleido progos ir pakamantinėjo Jungo dėl japonų kalbos. Mano meilė japonų kultūrai prasideda ties anime žiūrėjimu ir baigiasi ties studentiškų suši valgymo, tad apie kalbą nors ir esu šiek tiek domėjusis, tačiau vis tiek buvo įdomu paklausyti. Kolegė sako: „Japonų pavardės labai ilgos.“ Jungo nustebo: „Kaip tai?“ Kolegė sako: „Pavyzdžiui, Kawasaki“. Jungo susimąstė: „Bet juk tai tik keturios raidės.“ Kolegė: „O mums tai visos aštuonios“ :D ir jau nekalbu, kad keturi skiemenys..

Nežinau, ar beverta paminėti L ir R garsų kaitą. T.y., vietoj „raktas“ jis sako „laktas“, o vietoj „kalbėti“ sako „karbėti“. Mes paskui su merginomis kalbėjomės ir pasidalinom įspūdžiu, jog kiekviena iš mūsų klausydamos jo lietuvių kalbos mintyse kaitaliojom l ir r raides, kad suprast, ką jis nori pasakyti :D šis metodas dažnai pasiteisindavo :D

O kas šiaip mane dar labai nustebino jame, jau net nelabai susijęs dalykas su kalba, taktilinių pojūčių poreikis. Pirmą kartą mačiau tokį žmogų, kuris taip viską čiupinėtų, liestų, vartytų, kaip koks vaikas :D Realiai daugiau pažįstų žmones, kuriems svarbiau matyti, ar, kaip man, girdėti, bet kad taip viską tyrinėti.. Manau, tą šeštadienį visi laimėjome po dalelę naujos ir įdomios patirties.

P.S. Ivanausko muziejuje labai patogiai surašyti gyvūnų pavadinimai lotynų, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, pagalvojau, visai patogus dalykas, jei verčiant pritrūktų šaltinių :D

P.P.S. labai rekomenduoju aplankyti medicinos ir farmacijos istorijos muziejų prie rotušės, bet būtinai su gidu :D

Smagi vertimų žioplystė :D

Taip taip, žinau, nesirodžiau jau ilgai, ir vargu, ar būčiau artimiausiu metu pasirodžius, jei ne vienas itin smagus dalykas, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalint :D Šio blogo skaitytojai turėjo pastebėti mano neaprėpiamą meilę paaugliams skirtai literatūrai, tad pro mano akis nepraslydo eilinis „ant bangos“ esantis kūrinys - James Dashner „The Maze Runner“ (detalesnę vertimo analizę, kaip ir Divergento, pateiksiu.. kažkada.. :D).

Žodžiu, rankioju įdomybes lietuviškame variante, ir taip netyčia akis užkliuvo už kitos viršelio pusės, kur parašyta apie autorių, jog gerb. Džeimsas yra gimęs ir augęs Gruzijoje. Pagalvojau, nu nieko sau! Vėliau rašoma, jog mokėsi JAV, Jutoje. Tuomet praverčiau paskutinius lapus, kur taip pat buvo patalpinta pastraipa apie autorių, kurioje buvo nurodyta, jog gerb. Džeimsas jau yra gimęs ir augęs JAV, Džordžijos valstijoje..

Garbės žodis, tikiu, kad vertėjas tikrai žino, jog Georgia yra tiek JAV valstija, tiek Gruzija, tačiau negaliu nepasidžiaugti tokiomis nekaltomis, bet šypsena keliančiomis žioplystėmis :D Tai tiek, tikiuosi, kam nors šis momentas pasirodė smagus, ir niekas iš skaitančių nepradės mėtytis akmenimis :D