O dabar grįžkim prie straipsnio: Dini P. U, Vertimas ir „Etymologica veritas“ (remiantis pradžios knyga 2, 23). Prisipažinsiu, pradėjus skaityti šį straipsnį, buvau nusiteikusi gana skeptiškai. Vertimai ir etimologija. Jei labai nesigilinant, atrodo, na, ką čia dar svarstyti? Kaip ir viskas akivaizdu, bet kai prieiname prie praktikos, paaiškėja, jog viskas yra žymiai sudėtingiau. Būtent toks jausmas ir apėmė skaitant šį straipsnį. Nes su etimologija susiduriam taip pat dažnai kaip su kurmiarausiais lauke pavasarį. Tik ką mes su ja darome? Dažniausiai ignoruojame. Kaip straipsnio autorius ir minėjo "skaitytojas nėra žodžio archeologas". Kaip ir žmogui, kuris tenori išmokti kalbos, nebūtina pasakoti visų kalbotyros subtilybių. Vaikai juk puikiausiai apsieina ir be to.
Bet jei atvirai, man šis straipsnis patiko ne tiek turiniu, nors jis pasirodė gana įdomus, kiek savo dvasia. Susidarė įspūdis, kad autorius tikrai myli tai, apie ką rašo. Ir rašo taip gyvai, dalinasi mintimis, lūkesčiais. Kviečia diskutuoti. Ką, manau, ir turėtų daryti mokslinė literatūra. Nes nėra graudesnio straipsnio už tą, kurį gimdo vardan to, kad tik kažką pagimdyt.
Man visada patiko pats procesas. Gyveni sau gyvenimą, o tada kažkas atkreipia tavo dėmesį. Kažkas sukutena smalsumą, ir pirmiausia ką gali padaryti - pagūglinti. Tada sužinai kažką naujo, pasigilini, sužinai daugiau. Ir tada jau pradedi svarstyt, ar nepasidalinus tuo su kitais? Ir turbūt žaviausias momentas, kad tokie pseudo eurekos momentai gali ištikti bet kada. Ar tai stovint parduotuvėje eilėje, ar kalbant su kokios nors paslaugos operatoriumi, ar iš nuobodulio vartant random po ranka pasitaikiusį leidinį, ar nagrinėjant stotelės reklamą. Smegenys visada ieško ko nors naujo ir įdomaus. Tad natūraliai iškyla klausimas, o kodėl taip? O kas čia? O kaip tai veikia? Juk tekstas mus supa visada, norime to ar ne.
Štai aną kartą svarsčiau apie dausas ir dangų, небо ir небеса, sky ir heaven. Arba veidmainis ir двуличный. Arba ar žodis страсть turi bendrą šaknį su žodžiu страх? Arba kaip švepluoja išgėrę lenkai? Arba kokį Bon Appetit analogą turi anglakalbiai? (Su Dilgėle išrišom cheers ir enjoy). Arba kodėl čiaudint mes sakom į sveikatą, o anglakalbiai Bless you? Ir apskritai, kodėl reikia iš viso kažką sakyti tokiu atveju?
Tad tiek pasvarstymų šiam kartui.
