Itin skanus straipsnis. Toks su
aštriais prieskoniais, sakyčiau. Jei tingit paskaityt, aš
"trumpai" pasidalinsiu turiniu ir savo pamąstymais.
Taigi.. straipsnyje trumpai pasakojama apie rašomą darbą, kurio
metu lyginamas gimtosios kalbos dėstymas Lietuvoje ir Danijoje.
Darbo autorė užrideno ne vieną Puntuką į lietuvių kalbos
programos daržą, teigiant, jog vos ne bandoma išnaikinti tarmes.
Na, gal aš čia kiek per drastiškai išsireiškiau, na, bet man
susidarė įspūdis, jog mokyklose vyksta kažkoks teroras norminės
kalbos vardan. Ir susimąsčiau, ar čia man Stokholmo sindromas
pasireiškė, ar mano mokykloje nebuvome taip terorizuojami :D Ir
šiaip kiek pamenu, pas mus tarmes labai mylėjo, nors mano kraštas
kalba viena iš taisyklingiausių kalba Lietuvoje :D Bet ir pati
mokytoja niekada mūsų nemuštravo dėl tokių dalykų, nes iš
esmės ir nebuvo dėl ko. Tačiau dėl visų kitų dalykų labai sutinku.
O kas tie visi kiti dalykai? Požiūris į kalbą ir jos dėstymą.
Pas mus lietuvių kalbos dėstymas susideda iš lietuvių kalbos ir
literatūros, o pas danus danų kalba, literatūra ir medijos. Danai
ruošia mokinius universitetams, kad įstoję jie jau mokėtų
analizuoti tekstą su kuriuo kasdien susiduria, gebėtų atsirinkti
informaciją. Tai yra taip nuostabu, kaip ir graudu, jog šio dalyko
ne visada universitete moko, tai ką jau kalbėti apie mokyklas.
Dažnai prisimenu jaunuolius, su
kuriais tenka bendrauti, kurie amžinai manęs kažko klausia, tarsi
būčiau koks gūglas, tad jiems taip ir sakau – pagūūūglink. Ir
toks susierzinimas paimdavo, nu negi taip sunku pagūglint? Bet kad
ne visi supranta, jog galima tai padaryti. Tokiems reikia
paprasčiausiai paaiškinti, jog gūglas yra geriausias jūsų
draugas šiuolakiniame pasaulyje.
Diskutuojant šia tema pasigirdo
pasakymas, jog būtent šio mokymo dėka mes žinome tokius asmenis
kaip Valančius ir Žemaitė. Nu. Mokyklą baigiau prieš daugiau
kaip dešimt metų. Daugiau ar mažiau su literatūros pasauliu
nesiskyriau. Bet prisimenu tik tiek, jog Žemaitė parašė "Marčią"
(dar pamenu ištrauką iš knygos), o Valančius buvo vyskupas.
That's all. Nesakysiu tokių nesąmonių, jog nuo mokyklos laikų nė
karto taip ir neteko pakalbėti apie Žemaitę ar Valančių, o bet
tačiau.. kas tokio nepataisomo atsitiktų, jei žmonės
nežinotų šių pavardžių? Galite mane sudeginti ant laužo už mano erezijas
Donelaičio "Metų" atžvilgiu. Net pats Donelaitis gyvas
būdamas jų neleido, nes suprato, kad nėra ten ką leisti. Visas
tas lietuvių literatūros pagrindas turi eiti į literatūros
istorijos klodus, bet ne į literatūros pamatus. Absoliuti dauguma
su vienetinėmis išimtimis senosios lietuvių literatūros neturi
išliekamosios literatūrinės vertės. Bet paprasčiausiai veikia
principas – nėra konkurentų, reiškia – geriausias. Čia kaip
su tuo banaliu lietuvių romanu "Vėjas nuo jūros",
vadinamas geriausiu Lietuvos siaubo romanu, tarsi būtų daugiau
tokių, kas galėtų konkuruoti :D Čia tas pats, kas sakyti, jog
Tapino "Vilko valanda" yra geriausias Lietuvos stimpankas,
nes daugiau niekas šiame žanre nekuria.
O seniau, kas kūrė? Kunigai ir ko,
nes daugiau niekas rašyti nemokėjo. Paskui atsirado visokie
romantikai, neoromantikai ir kiti, kuriantys patriotinę literatūrą,
kuri niekada neturės literatūrinės vertės platesniu mastu. Kodėl
Sabaliauskaitė pralaužė ledus į platesnius vandenis? Nes ji
nerašo apie vargšus skriaudžiamus lietuvius, kurie niekam
neįdomūs. Ji rašo vienos šeimos istoriją. Viskas. Ji kuria
istoriją ir laužo lietuviškus kanonus.
Niekada nepamiršiu magistrantūroje
išgirsto pasakymo – nori susikurti karjerą, mylėk tėvynę.
Paskui taip ir turim garsius istorikus, kurie pareiškia, jog visi
popiežiai ir Anglijos karalienės turi lietuviškų šaknų. Kalbant
apie karjerą, nekalbu apie vertės sukūrimą. Galbūt tai yra
puikus būdas prasimušti ir tikrai sukurti kažką prasmingo.
Jaučiu, kaip jau nutolau nuo
pagrindinės temos :D Žodžiu, noriu pasakyti, jog šiuolaikiniame
pasaulyje ugdyti Vagnerius yra didžiausia klaida, mums reikia Faustų! Visi šiuolaikiniai
žmonės viso pasaulio žinias nešiojasi kišenėje. Kam apkrauti
jaunuolius žiniomis, kurias prireikus jie nesunkiai gali rasti kelių
mygtukų paspaudimais? Vietoj to geriau skatinti juos mąstyti
kritiškai, mokyti ieškoti patikimų šaltinių, netikėti viskuo iš
eilės, kas rašoma internete.
Pamenu, jau mokykloje sklandė
tokios kalbos, jog mokytis viską mintinai yra būtina, nes nu o kas
bus, jei nebus interneto po ranka? Galbūt, kai dar mokiausi
mokykloje, prieigą prie interneto turėjo toli gražu ne visi. Bet
dabar.. kai turime krūvas įvairiausiu malondaikčių (supraskit,
gadžetai lietuviškai :D) ir net interneto šaltinių (namų internetas, mobilusis), taip sakyti dabar, būtų tolygu, kas "kam pirkti šaldytuvą, jei gali dingti elektra"
(o ji dings bent kelis kartus per metus, aš jums garantuoju).
Negalima stabdyti progreso dėl krūvos "jeigu". Tas pats
taikoma ir gimtosios kalbos dėstyme.
Taip, diskusijoje buvo minima ir
tai, jog danų niekas nepolonizavo, nerusino ir pan., tačiau danų
kalba nėra mirusi kalba. Ji taip pat kontaktuoja su aplinkinėmis
kalbomis. Manau, ir Danijos jaunimas nelabai skiriasi nuo Lietuvos,
taip pat mėgsta maištauti kokių nors anglicizmų pagalba ir pan. O
gal ir ne. Gal aš ir klystu. Tačiau manau, jog danų dėstymas
sukuria didesnį sąmoningumo lygį kalbėtojuose nei pas mus. T.y.
mes turime įrankį – kalbą, bet visiškai nemokame juo naudotis.
Žodžiu, paskaitykit straipsnį
geriau, nes jaučiu, aš daugiau čia savo skaudulius išliejau nei
recenzavau straipsnį :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą