Vertėjų smegenys: vis tik mes jas turim :D

Žodžiu, psicholingvistikai reikėjo paruošti trumpą ale rašto darbelį apie žmonių smegenis. Kad būtų kiek įdomiau, nusprendžiau pasidomėti apie smegenų veiklą, kai žmogus verčia :D Radau jūra įdomių dalykų, tačiau šiandien nieko rašyti neketinu, tik norėjau pasidalinti viena nuorodą. Buvo taip juokinga, nes tokia pažįstama situacija, kad ne tas žodis. Ir iš tikrųjų, kažkokia mistika... Pati pamenu man nutikusią panašią situaciją, kai verčiant ne tai kad būčiau užmiršus žodį, bet va būtent dėl smegenų pasidalinimo :D Žodžiu, verčiu į rusų kalbą, o priešais mane vyriškis krapšto nosį. Bet taip intensyviai, kad net nusukus žvilgsnį kitur, vis tiek negalėjau liautis apie tai galvoti, ir dar sau mintyse kartoti "o siaube, fui, nu kodėl būtent tada, kai verčiu", o tuo metu išoriškai visiškai rami verčiau kalbą. Toks jausmas, tarsi kalbos aparatas, o gal net ir visas kūnas, gyvena savo gyvenimą, o mano pačios asmenybė kažkur kamputyje lieka :D 

Štai nuoroda į tą straipsnį :) --> language and the brain

Kur stoti: Kauno humanitarinis fakultetas ir vertimai

Nežinau, kaip kitiems, bet man pirmasis magistrantūros kursas tarsi tirpte ištirpo, nors buvo ilgų kaip šimtmečiai momentų. Jau dabar retkarčiais pradedu save graužt dėl būsimo darbo. Ir net svarbiausia ne tai, kad nežinau apie ką ir pas ką rašysiu, bet pats rašymo faktas. Tiek to, kaip mano kolegė ir draugė sako - palikim šiuos rūpesčius ateities mums :D

Kadangi pati mokausi, visai pamiršau, kad kitiems kaip tik artėja pasirinkom metas, tad nusprendžiau pasidalinti kai kuriomis mintimis. Nežinau, kiek svarus mano žodis būsimam studentui, tačiau vis tik mokausi ne dėl diplomo, ir dirbu ne vien dėl atlyginimo, o ir šitą blogą rašau ne iš neturėjimo ką veikti.

Viename iš senesnių įrašų komentaruose sulaukiau klausimo dėl VU Kauno humanitariniame fakultete dėstomos audiovizualinio vertimo programos, tad nusprendžiau, kad galiu kiek plačiau papasakoti ir pareklamuoti savo mylimą fakultetą.

Norintys imtis vertėjo amato, manau, tikrai neturėtų pasigailėti pasirinkę anglų-rusų kalbų ar audiovizualinio (anglų arba vokiečių) vertimo programas. Apskritai KHF išsiskiria savo siūlomų programų lankstumu, kas ypatingai aktualu dabartinėje darbo rinkoje.

Kadangi geriausiai žinau anglų-rusų kalbų programą, tai apie ją trumpai ir papasakosiu. Programa yra orientuota į kalbas (t.y.būtent į kalbas, ne literatūrą) ir vertimus. Vertimai raštu ir žodžiu. Visa programa remiasi į praktiką, o dėstoma teorija yra būtina kiekvienam, kad nebūtų tokių "išminčių", kur sako:" nu tokį sakinį aš ir be diplomo galiu išversti". Galbūt pasikartosiu, bet universitete neruošia vertėjų, universitete žmogus pasiima įrankius, kuriuos vėliau jis galės panaudoti išversti kad ir primityviausią sakinį greičiau ir kokybiškiau. O vertėjais jums tapti teks patiems :) Kitas privalumas - jaunas kolektyvas. Dėstytojai tikrai jaunatviški, lankstūs ir visada kreipia dėmesį į studentą. Nėra jokių "užsisėdimų", tyčinių smukdymų ir pan. viskas vyksta labai sąžiningai ir draugiškai. 

Kalbant apie įsidarbinimo galimybes... Na, šiandien lygiai metai, kaip mano kursas yra diplomuotas, ir praktiškai visi dirbam pagal specialybę. O nedirba tik du žmonės, nes vienas iš esmės yra sportininkas, ir dirbt pagal specialybę niekada neketino, o viena mergina išlėkė savanoriaut i Rumuniją, tad darbo, matomai, irgi nelabai reikia :D Šiaip dauguma iš mūsų jau studijų metais vertėm ar tai privačiai, ar tai vertimo įmonėms. O ir darbo paieškos neužsitęsė. Pamenu, kai tik įstojau, daug kas man sakė, kam ta rusų kalba, fu, niekam ji nereikalinga. Na, ir gavosi taip, kad tie pažįstami dabar jau kreipiasi į mane, kad jiems ką išversčiau, ar net pačius pamokyčiau rusų kalbos. Gal tai nėra taip aktualu gyvenant Vilniuje, tačiau Kaune rusų kalbos mokėjimas yra rimtas privalumas.

Kalbant apie audiovizualinį vertimą, teko girdėti, kad labai praktiška specialybė. Na, kam gi būtų neįdomu sužinoti, kaip vyksta darbai su subtitravimu, dubliavimu ir kitais dalykais behind the scenes? :D

Kita programa, apie kurią galiu kalbėti, tai jau rusistikos magistrantūra jau pačiame Vilniuje. Būtina pabrėžti, jog tai yra rusų filologijos bakalauro pratęsimas, todėl neperskaičiusiems rusų klasikos stoti nerekomenduoju :D Ir kas neketina sieti savo ateities su akademine sritimi, taip pat nerekomenduoju, nes praktiškos naudos iš šių studijų vargu ar išspausit. Galu gale, tai nėra vertimų studijų programa :D kaip jau ne kartą sakiau, gailiuosi, kad stojau į rusistiką, bet nesigailiu, kad mokausi. Realiai šie metai apvertė mano suvokimą apie literatūrą net kelis kartus. Ir apskritai, programa iš tikrųjų yra labai stipri. Mokymosi procesas primena kokteilio gaminimą... sumetamos visos žinios, suplakamos smegenys, bet galiausiai gaunasi tikrai kokybiškas gaminys :D Neslėpsiu, mokytis tikrai sunku. Gal net ne tiek mokytis, kiek tiesiog pasiruošimas paskaitoms suėda tikrai daug laiko, praktiškai visą laisvalaikį, nes reikia belenkaip daug skaityt :D praktiškai visi metai praėjo apsikabinus el.skaityklę... Net bloga darosi pagalvojus, kiek būčiau nužudžius medžių, jei tektų viską spausdint :D tačiau nepamirškim, jog tai, kad mokytis yra sunku, dar nereiškia, kad tai yra blogai :) 

Vienintelė problema, kuri mane labiausiai pjovė, tai dėstytojų požiūris į lankomumą. Aš suprantu, kad dėstytojai nori, kad jų paskaitas studentai lankytų ir pan. Bet daryti tragediją dėl praleistų paskaitų, aš irgi nematau reikalo. Neslėpsiu, ši problema tikrai egzistuoja. O juk magistrantai dažniausiai yra jau dirbantys žmonės, o jei dar ir tenka, kaip kad man, keliauti į paskaitas iš kokio Kauno, ar iš visai kito Lietuvos užkampio... taip, geriau nekartokit mano klaidos, ir nestokit į aukštąją, esančią toliau nei 30 minučių kelio. Dar pastebėjau tokią įdomybę, kad VU dėstytojai įsivaizduoja, jog visi studentai yra užsiciklinę ant dešimtukų. Teko gauti ne vieną pastabą, kad su užduotim susidorojau prastai, arba iš viso nesusidorojau, kai tuo tarpu rašydavo už prastai atliktas užduotis tarp 6 ir 8 :D gaunasi kažkoks mindfuck'as :D niekada nesiorientavau į pažymius ir kitiems nerekomenduoju, nes įvertinimas yra toks subjektyvus dalykas, ypatingai, jei tai yra atviro tipo atsiskaitymas :D Daug ką lemia ir sėkmė, tačiau nepradėsiu čia filosofuot apie įvertinimus.

Žodžiu, jei patinka rusų kalba ir literatūra, realiai nori sužinoti kaip ir su kuo ji valgoma, nebijai didelių krūvių, tuomet gali drąsiai stot į rusistiką :) 

Bet... čia juk vertimams skirtas blogas, tad ir rekomenduoju stoti į VU siūlomas vertimų programas :) Pačiai teko netyčia pasirinkti laisvąjį vertimų dalyką, dėl ko turėjau daug probelmų, bet viskas baigėsi gerai :D tačiau tai buvo puiki proga patikrinti savo įgytus sugebėjimus mylimam KHF :D nesakau, kad sužibau tarsi žvaigždė danguje, tačiau mano vertimai buvo tikrai geri. Iš mandagumo patylėsiu apie kai kurių asmenų vertimus, tačiau iš žmonių, kurie iš to valgo duoną, tikėjausi daug daugiau.. 

Taigi... išvados: stokit i KHF :) šiemet visur buvo daug reklamų, tad labai tikiuosi, kad ir stojančių bus daugiau :) Kitaip nei Kauno humanitarinis fakultetas, Vilniaus universitetas yra per daug orientuotas į pati Vilniaus universitetą, kai aukštosios įstaigos prioritetu vis dėlto turėtų būti studentas. Tai yra dar vienas ir itin svarbus KHF pliusas, nes jam svarbus kiekvienas :) 

P.S. ne, už reklamą man niekas nemoka (niekas net nežino, kad čia tokius dalykus rašau :D). Aš tikrai labai myliu savo Alma Mater, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad taip daro kiekvienas savo univeriteto absolventas :) 

Filmų vertimai: Maleficent ir Edge of Tomorrow

Nežinau, kaip jums, bet man filmas paliko gerą įspūdį, ko negalėčiau pasakyti apie filmo pavadinimo vertimą. Kuo daugiau domiuosi ir užduodu klausimų, tuo labiau susidaro įspūdis, kad vertėjų laisvė yra labai ribojama.

Nu pasakykit man, kvailai blondinei, kur šiuo atveju yra problema verčiant Maleficent į lietuvių kalbą? Kuo netiko Malefisentė? Asmeniškai man, "Piktadarės istorija" skamba pernelyg griozdiškai. Ir net ieškant šio filmo internete kyla tam tikri menki nesusipratimai. Tokiu atveju dažniausiai yra kaltinami vertėjai, tačiau ar šiuo atveju toks vertimas buvo būtent vertėjo sprendimas, ar čia padirbėjo redaktoriai, ar dar kiti asmenys, kurie nusprendė, kad toks pavadinimas filmui tinka labiau. Nes iš tikrųjų dažnai tenka išgirsti iš vertėjų skundus, kad jie siūlo originalui artimiausią variantą, tačiau "kažkas" nusprendžia, kad geriau daryti taip ir taip, kaip buvo su Divergente rusiškame vertime (apie šios serijos vertimus parašysiu daugybę įdomių dalykų, kai gausiu lietuviško vertimo variantą).

Pabandysiu pateisinti šią "piktadarę". Gal vis tik šios negerietės vardas nėra taip plačiai žinomas Lietuvoje, kaip kad vakarų pasauliui, tad čia vyko sukonkretinimas. Tačiau vėlgi... Pripaišomos nereikalingos konotacijos, kadangi filme akivaizdžiai parodoma, jog iš esmės ji niekada nebuvo piktadarė. Vienintelis dalykas, ką ji padarė, tai prakeikė mergaitę. Ir kas bus, jei dabar kiekvieną suklydusį žmogų vadinsim piktadariu? 

Aišku, remiantis pasakomis, taip, ji yra piktadarė, tačiau nežinau... Turbūt linkstu į per dideles filosofijas. Sunku kažką spręsti, kai nežinai visų faktų.

Kitas įdomus momentas, kuris užkliuvo ne man, bet mano kolegei (mat kartu ėjom į kiną). Ji atkreipė dėmesį į "Edge of tomorrow", ką į lietuvių kalbą išvertė "Ties riba į rytojų". Čia kažką komentuoti negaliu, lyg ir niekas nekimba, tačiau draugei nepatiko, kaip buvo išverstas šūkis (ar kas tai per velnias, kuris dažnai būna virš ar po filmo pavadinimu) - Live.Die.Repeat (Gyvenk.Mirk.Iš naujo). Būtent jai nepatiko pabaiga - Iš naujo. Draugė norėjo imperatyvo, ir stebėjosi, kuo negeras variantas "pakartok". Šiuo atveju man labai sunku ką ir sakyt, nes nežinau, ar jai tai užkliuvo, nes ji nėra lietuvė, ar tai dėl to, kad aš esu labiau lietuvė, ir žodyje "pakartok" įžvelgiu kiek kitokią prasmę. Nežinau, kaip kitiems, bet man "pakartok" asocijuojasi su maistu, arba prašymu pakartoti kažką pasakytą, bet neišgirstą. Kitaip nei mano kolegei, man to imperatyvo nepritrūko, bet gal vietoj "iš naujo" man gražiau būtų "dar kartą" ar kažkas panašaus. Bet šiuo atveju kažkokių ypatingų komentarų neturiu. Čia turbūt kiekvienam pagal galimybes ir skonį :D

Prastos rusų kalbos žinios yra prastos..

Šiam kartui nieko neturiu, tad pažiūrėkit iki ašarų juokingą vaizdelį apie rytų šalyse pagamintą abėcėlę :D

p.s. straipsniai apie knygų vertimus, vertimo programas ir kitus vertimo aspektus jau (ne) greitai.

Dvikalbystė. Ar tai taip paprasta?

Praeitą savaitę per taikomosios lingvistikos paskaitą pagaliau sužinojau realiai įdomų ir naudingą dalyką apie tai, kaip mokyti mažus vaikus užsienio kalbų. Pati idėja yra ta, kad jei tėvai moka kelias kalbas, natūralu,  jog jie nori, kad ir vaikas mokėtų dvi kalbas nuo mažens. Norai geri, bet kaip pasiekti gerų rezultatų?

Gal ir užsiimu dviračio išradimu, tačiau tikiu, jog šie patarimai pasirodys naudingi. Pirmiausia, jei nori išmokyti vaiką kokios tai kalbos, turi pats ja kalbėti kuo puikiausiai. Mokyti vaiką laužytos kalbos gali būti itin kenksminga. Geriausias variantas būtų, jei vienas iš tėvų su vaiku kalbėtų viena kalba, o kitas kita kalba. Žinoma, būtų idealu, jei tos kalbos tėvams būtų gimtosios :D

Mokslininkai nustatė, kad vaikas asocijuoja kalbą su asmeniu. Ir iš tikrųjų net nėra svarbu, kokia kalba tėvai kalba tarpusavyje, svarbiausia, kad bendraujant su vaiku šios kalbos nebūtų maišomos, nes tik tada vaikas sugebės atitinkamą struktūrą. 

Išminčiai taip pat teigia,  jei norite, kad vaikas mokėtų net tris kalbas, geriausia būtų dar plius nusamdyti kita kalba kalbančią auklę. Tada vaikas neturėtų kur dingt, jam tektų išmokti ir tos kalbos. 

Aš visada maniau, kad kuo daugiau kalbų vaikas girdi, tuo geriau, o bet tačiau (:D) pasirodo, jog taip nėra. Kai vaikas girdi košę, jo galvoje ir kuriasi ne struktūra, o košė, tokiu atveju jis paskui su niekuo nesusišnekės. Spėju, čia kažkas panašaus gavosi su Vilniaus lenkų kalba, kad Vilniaus lenkai susišneka tik su Vilniaus lenkais. 

Kitas įdomus dalykas dėl kalbų. Žinome daugybę pavyzdžių, kai šeimos migruoja, ir nenori, kad jų vaikas pamirštų gimtąją kalbą. Manau, tai yra natūralu, pamiršti kalbą savo noru.. tiek to, nesivelsiu į politiką :D Jei trumpai, norint, kad vaikas kalbos nepamirštų, reikia "datraukti" iki jam sueis bent 11-12 metų. Mokslininkai nustatė, jog tai yra kritinis amžius, kai yra įsisavinama kalba. T.y. jei žmogus paliks savo gimtinę kad ir 30 metų, jis vis tiek galės atkurti savo gimtąją kalbą, nes ta sistema bus išlikusi.

Aišku, dažnai žmonės jaudinasi dėl to, kad "tokiam dideliam" vaikui bus sunku pritapti naujoje aplinkoje, mokytis kalbos ir pan. Na, faktas, niekas nesako, kad bus lengva, tačiau tai nėra neįmanoma misija. Vaikai daug imlesni, nei daugelis mano. Galu gale, niekas nedraudžia mokytis kitos kalbos dar būnant tėvynėje, tad viskas priklauso tik nuo pačių norų ir įdėtų pastangų :)

Sostų karai vertimų pasaulyje.. arba kaip liūdna gyventi be redaktoriaus.

Taip jau atsitiko, jog netekom savo redaktoriaus, ir dabar darbovietė panašesnė į užminuotą karo lauką. Baisu ne tik kad pažiūrėt į kokią pusę, bet net ir kvėpuot :D 

Seniau būdavo ramu. Jei kas negerai, kaltas redaktorius. Jei reikia ištaisyti klaidas, kaltas redaktorius. Jei reikia perdaryti visą vertimą iš pagrindų, kaltas redaktorius. Jei parduotuvėse pakilo kainos, kaltas redaktorius. Jei lauke blogas oras, jūs atspėjote teisingai, kaltas redaktorius. Ir štai, mūsų negausus kolektyvas yra numestas likimo valiai, tad vyrauja anarchinė demokratija (arba demokratinė anarchija?). Dažniausiai būna taip, kad kiekvienas turi savo vertimo variantą, ir vietoj to kad draugiškai susitartume, (tai jau tapo kaip kokia tradicija) susikapojame, ir išrenkame tą variantą dėl kurio galvą skauda mažiausiai. Aišku, būna ir tokių atveju, kad dalis įsižeidžia ir tyli, tada netylinti mažuma prabalsuoja už kažkurį kitą variantą, kas galiausiai priveda prie naujo ginčo, tik jis gali nusikelti ir į kitą dieną. Žodžiu, linksminamės kaip tik galim :D 

Didžiausia problema būtų ta, kad nei vienas iš mūsų neturi pakankamai patirties ar kompetencijos atlikti redaktoriaus darbą (nors pasirodo, norinčių užimti šias pareigas, pas mus kolektyve yra :D), tad lygybės labui, vertimus kiekvieną dieną tikrina vis kitas žmogus. Na, ir kaip tokiu atveju nekils konfliktai, kai kiekvienas aklai tiki savo tiesa? Vienas verčia vienaip, kitas kitaip. Bet juk tai yra internetinės parduotuvės vertimas, kur negali būti jokių variantų. Kaip dabar labai populiaru sakyti - it's not a rocket science :D 

Štai vienos kolegės nuomone, visi vertėjai turi savo vertimo stilių, ir vertimo variantai neturi būti laikomi klaida. Sutinku,  jei tai yra kalbama apie kūrybinį vertima, bet juk mes verčiam ne grožinę literatūrą ir net ne straipsnius, o paprasčiausias prekes. Manau, reikia prisilaikyti vientisumo, ir čia mažiausiai turi matytis vertėjo stilius. Sutinku, kad kiekvienas vertėjas būtinai turi turėti savo darbo techniką, kuri jam padeda efektyviai dirbti, bet šiuo atveju visokie asmeniškumai turi būti palikti nuošaly. (Galu gale, neįsivaizduoju tokio atvejo, kad pirkėjas, apsilankęs kokioje nors internetinėje parduotuvėje, pagalvotų: "Mhm.. Įdomu, o kaip jie išvertė tuos batelius?" arba "Koks puikus vertimas, būtinai nusipirksiu šią suknelę!". Bet kokiu atveju pirkėjui į akis krenta tik neadekvatus vertimas.)

Ką tokiu atveju daryti? Aš pasirinkau konformisto poziciją. Taip, tai labai bailus ir prisitaikėliškas būdas, bet užtat dėl manęs nekyla konfliktų, ir namo einu be sugadintų nervų :D Tiesiog suprantu, kad kartais geriau priimti situaciją tokią, kokią ji yra, nei bandyti įrodyti savo tiesas. Va, kai turėsiu pakankamai patirties, ir rimtą įdirbį, tada ir aš nersiu į sostų karus :D 

O vis dėlto, redaktorius yra labai svarbus asmuo, tik kad mažai kas suvokia jo svarbą. Tikiuosi, nepriėmėt mano hiperbolizuotų pasakymų iš pirmųjų pastraipų tiesiogiai :) Redaktorius kolektyvui yra būtinas, nes kad ir kaip ten bebūtų, kas ką besakytų ir begalvotų, subordinacija turi būti. Redaktorius ne priešas, ir jam mažiausiai rūpi sugadinti nuotaiką vertėjui, jis tam paprasčiausiai neturi laiko. Dažnai būna taip, kad vieni galvoja, jog redaktorius neturi būti viršesnis už vertėją. Manau, tokie žmonės yra keisti, nes bet kokiu atveju redaktorius turi pranašumą savo patirtimi ir kompetencija, kuo eilinis vertėjas negali pasigirti, ir tik įgavęs tos vadinamos patirties gali realiai prilygti redaktoriui.

Kiek teko girdėti, redaktoriai liaudis irzli, ir tai suprantama. Tačiau smagu, kai yra su kuo pasitarti. Nesakau, kad nereikia ginti savo nuomonės ir akla pasikliauti redaktoriumi, tačiau dirbant reikia protauti, daryti išvadas, kodėl taip ar kitaip geriau, o ne tiesiog, aš taip verčiu jau dešimt metų ir visiems buvo gerai, o čia atėjo kažkas ir sako, kad gal geriau verst šitaip. Jei žmogus taip teigia, tai gal tam yra priežasčių? Kodėl gi jų neišsiaiškinus? 

Išvados: pasirodo, vertėjas privalo ne tik visada turėti objektyvių argumentų (o ne tik "nes man taip gražiau skamba") savo pasirinktam vertimui, bet ir būti lankstus. Lankstumo dėka galima ne tik išsaugoti sveikus nervus, bet ir daug ko išmokti :) 

Nauja - užmiršta sena?

Vietoj to, kad būčiau stojusi į vertimus, patekau į rusistiką, kur tenka mokytis daugybės dalykų, kurie susiję su literatūra. Negalėčiau pasakyti, kad pykčiausi su ja, o juk ir skaityti mėgstu, tačiau man pasidarė smalsu dėl tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui, prisiminkim visokius teksto suvokimo testus, analizes ir interpretacijas. Tikri naktiniai košmarai :D Ir štai aukštosiose mokyklose aiškinama, kad negalima interpretuoti tik vienaip ir nekitaip. Svarbiausia, kad savo interpretacijai turėtum argumentų. Ir faktas, kad ir kažką analizuojant visiems sekasi skirtingai. Kažkas kažką pamato, kažkas kažką įžvelgia. Kad ir elementarių stilistinių figūrų aptikimas. Atsimenu, kaip mokyklos laikais man buvo keista, kai mano klasiokai nejausdavo kūrinyje ironijos.

Ir kaip šitai pavadint? Apsiskaitymas? Geras mokymasis? Bendras išprusimas? Visa tai yra ne-są-mo-nė. Tu gali iškalti apibrėžimą, gali atmintinai išmokti pavyzdžius, bet jei tu nematai to elemento kūrinyje, iš viso šito vargo gaunasi šnipštas. Tad kas yra tai, kas leidžia vieniems pamatyti ne tik stilistines figūras, bet ir jausti nuotaiką, kūrinio atmosferą, veikėjus?

Jau gerą pusmetį sukau dėl šito dalyko galvą ir pagaliau išmąsčiau. Net ir terminą sukūriau (:D) – literatūrinė klausa. Kaip ir muzikinė, vieni ją turi, kiti nelabai. Juk žinom daugybę pavyzdžių, kai atrodo, žmogus ir daug skaito, ir šiaip protingas, bet... Nepagauna esmės, nemoka atskirti svarbių dalykų nuo antraeilių.

Gal kam iškils klausimas, prie ko čia ta literatūrinė klausa ir vertimai? O net labai prie ko. Jei vertėjas nejaučia teksto, negirdi tų elementų, kurie daro tą kūrinį būtent tokį, koks yra, jis gali praleisti daugybę svarbių momentų. Atsimenu, kaip per vertimų paskaitas versdavom grožinę literatūrą, ir būdavo, kad kai kuriuos momentus versdavau plačiau. Aišku, už tai mane bausdavo, na, bet jei konkretaus žodžių kiekio neužtenka atskleisti ta atmosferą, kurią galime sukurti įvairių, atrodytų beprasmių, dalelyčių pagalba, argi tai jau tampa neadekvačiu vertimu?

Štai tokios mintys sukasi mano galvoje..

Niekada negali žinoti..

Pastebėjau tokį dalyką, kad žmonės, mąstantys apie vertėjo duoną, dažnai galvoja, jog iš tikrųjų žino, ką nori versti, ir ko tikrai nenori. Vieni taip kalba iš patirties, o kiti dėl to, kad skirsto į "įdomu" ir "nelabai". Pas mane buvo panaši situacija. Visada norėjau versti grožinę literatūrą, tačiau gavosi taip, kad aš stengiuosi ją verst, bet kol kas už tai man niekas nemoka :D 

Bet va atsitiko taip, kad dabar dirbu vienoje internetinėje šmutkių parduotuvėje. Niekada nesidomėjau nei mada, nei blizgučiais, ir galima teigti, jog šis mano karjeros etapas yra tikra likimo ironija. O bet tačiau.. Man pavyko atrasti įdomių dalykų - akmenys. Manau, retas vertėjęs, žengęs pirmuosius žingsnius vertimų olimpo link, pagalvoja: man patinka/nepatinka versti tekstus apie akmenis. Arba šiaip sakytų, kad akmenys labai patiktų ir pan. 

O va aš atradau savyje savotišką smalsumą. Darbe dažnai tenka versti visokius papuošalus su pačiais įvairiausiais akmenimis. Pradžioj mane kabino pats azartas, kaip vienas ar kitas akmuo verčiamas iš anglų į rusų kalbą. Tada man pradėjo darytis įdomu, ar sugebėsiu atskirti tuos akmenėlius, mat verčiant dažnai tenka žiūrėti į prekę ir skaičiuoti - daug ten tu deimantų ar nelabai :D 

Nors dirbu toje parduotuvėje dar visai trumpai, vos pusantro mėnesio, tačiau jau galiu daugmaž atskirti apie 80 akmenų-mineralų. Net parsisiunčiau knygas apie gemologiją. Maža to, pradėjau ruošti mini žodynėlį su EN-RU-LT kalbų kombinacijomis. Manau, man pavyks paruošti visai nebloga įrankį, nes ten bus ne tik vertimai, bet ir aprašymai,variacijos bei nuotraukos. 

Tačiau šiandienos įrašo esmė ne tame, ką aš ketinu padaryti, o būtent tai, kad kaip kai kurie dalykai, kuriems, atrodytų, esi visiškai abejingas, gali tave šitaip užvesti. Tai tik dar vienas įrodymas, koks nuostabus malonumas yra vertimai. Ne tik mokaisi kažką naujo, bet va, šiuo atveju, skaičių nepažįstančią užrūdijusią humanitarę privertė domėtis žemės gelmių gyventojais :D

Linkiu kiekvienam vertėjui atrasti kažką tokio.. keisto.. :D

Mano pirmoji publikacija :D

Sveiki! Šiandien norėjau užbėgti trumpam, ir pasidžiaugti su... Na, greičiausiai su savim pačia, nes nelabai kas čia lankosi :D Žodžiu, pagaliau Verbum žurnalas išleido savo ketvirtą numerį, kuriame yra ir straipsnis, parašytas remiantis mano baigiamuoju darbu :D Jei kam įdomu, galit paskaityti paspaudę ant nuorodos: Verbum žurnalas

Dar va prie to pačio straipsnio ir kinai kažkokie prisikabino, atseit davai, versk į anglų kalbą ir leidžiam :D pradžioj pagalvojau, kad tai spamas, bet po kiek laiko jie vėl parašė, ir paklausė, ar gavau jų praeitą laišką. Nežinau, nežinau :D 

Aš vis dar čia..

Tikrų tikriausio nesusipratimo dėka gavau pareigas apie kurias galėdavau tik pasvajoti, na, blogiausiu atveju, papaišyti čia. Taip, dirbu vertėja. Ne freelancer'e, kaip kad daug kas norėtų, bet apie savo darbo specifiką pasidalinsiu kita kartą. 

Šį kartą tenorėjau pasivaidenti ir priminti, kad tebesu gyva :D Kažkaip labai aktyviai šie metai prasidėjo. Labai daug minčių (ir kaip visada mažai laiko) norėtųsi čia aprašyt, bet kad nebūtų nuobodu, pasižiūrėkit geriau vaizdelį su viena iš mūsų kolegių: