Atskleisiu paslaptį..

Šiaip šis įrašas pasaulį išvydo gan spontaniškai, nes ketinau parašyti visai apie kitą dalyką, tačiau pastaruoju metu susiduriu su vienu ir tuo pačiu klausimu, kuris labai dažnai klaidina žmones, o ypač dėl neseniai pasirodžiusio populiarioje „X-faktorius“ laidoje mikčiojančio Alekso.

Man šis įvykis primena vieną citatą iš Škėmos kūrybos: „Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.“ Tad pabūsiu viena iš „Mythbusters“ ir atskleisiu vieną paslaptį, o taip pat aptarsiu keletą atvejų.

Iš tikrųjų nėra jokio stebuklo, kad mikčiojantys žmonės dainuoja. Mikčiojimas taip pat negarantuoja gražaus balso ir puikių dainavimo sugebėjimų. Tiesiog žmonėms dažnai susidaro mistinis įspūdis, kai žmogus, turintis kalbos sutrikimu, ima ir uždainuoja. Čia galima beveik prilyginti atvejui, jei nevaikštantis žmogus imtų ir nubėgtų kokius 100 metrų. Ir dėl to viską nurašo mistiškam muzikos gydymui.

Viskas daug paprasčiau. Mūsų smegenys yra labiausiai stebinantis gamtos kūrinys pasaulyje. Ir visiškai ne be reikalo. Jei kūdikiui pašalinsime visą smegenų pusrutulį, likusio smegenų pusrutulio visiškai pakaks, kad vaikas užaugtų pilnaverčiu žmogumi, nes smegenų plastiškumo dėka viena smegenų pusrutulio dalis perims funkcijas, kurias turėjo atlikti pašalintoji dalis.

Nežinau, kiek jums teko domėtis smegenimis, bet galiu pasakyti, kad smegenų tyrimai tarsi naujų pasaulių atradimas. Mūsų smegenys susideda iš daugybės skirtingų dalių, kurių pavadinimų čia tikrai nevardinsiu, bet kelias vis tik paminėsiu – Broca ir Wernicke centrai, kurie ir pažymėti pagrindiniame paveikslėlyje.

Grubiai tariant, Wernicke sritis atsako už kalbos suvokimą, o Broca – už kalbėjimą. Pažeidus vieną iš šių zonų (jei būsime žiauresni, galime pažeisti ir abi :D), galime sulaukti labai įdomių ir savotiškai linksmų kalbos sutrikimų (tikiuosi, šį įrašą skaito žmonės, turintys suvokimą apie juodąjį humorą, jei vis tik ne, tai paaiškinsiu, kad suprantama, jog šiuose sutrikimuose nieko juokingo nėra). Pavyzdžiui, žmogus gali kalbėti visiškas nesąmones, bet kuo puikiausiai suprasti arba atvirkščiai – kuo puikiausiai kalbėti ir nieko nesuprasti. Ši linksma liga bendrai vadinama afazija, tačiau yra dar visokių skirtingų jos rūšių.

Taigi.. stebuklo esmė ta, kad už dainavimą atsako dar kita smegenų dalis, kaip ir už rašymą bei, jei neklystų, ir už piešimą. Įsivaizduokime, kad mūsų smegenys yra mechanizmas, ir ta dalis, kuri atsako už kalbėjimą (Broca area) sulūžo. Tada ir prasideda visi smagumėliai, įvairiausi mikčiojimai ar net kalbos praradimas. Tačiau ta mechanizmo dalis, kuri atsako už dainavimą lieka sveika, ir nelaimėliui niekas dainuoti netrukdo. Štai taip. Kartais būna įdomu, kai žmogus negali rašyti, skaityti, kalbėti, suprasti. Visa tai susiję su negerumais mūsų smegenyse.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į labai svarbų momentą kalbant apie mikčiojimą. Dažnai mikčiojimas būna visai ne dėl kalbos centro sutrikimo, o tik yra kažkokios psichologinės problemos simptomas. Būtent dėl to ir iškilo pseudokonfliktas su mano viena pažįstama. Ji kaip ir daugelis žmonių, kurie nėra girdėję apie jokias kalbos sritis smegenyse, žavėjosi ta gražia, bet naivia (jai, kaip tiksliųjų mokslų atstovei, tai yra neatleistina :D) mintimi, kad Alekso mikčiojimą gydo dainavimas. Taigi kamooon.. nieko jis ten negydo.. Jis ir toliau sėkmingai mikčioja, ir mikčioja kiek tik save pamena. Na, aš ne specialistė, tačiau nemanau, kad suklysčiau teigdama, jog pas jį yra jau tikrasis kalbos sutrikimas. Tiesiog „chipas“ jo smegenyse, atsakantis už kalbėjimą, yra sugedęs. O jei tiksliau, tai Broca srities aktyvumas yra per didelis, dėl to žmogus ir mikčioja.

Pažįstama kategoriškai nesutiko su tuo, mat ji pati save nusprendė įsirašyti į mikčių kategoriją. Aišku, išaiškinti jai, kad ji nėra mikčius, man nepavyko. Nes juk ji kuo puikiausiai kalba be jokių užsikirtinėjimų. Bet kartais, kai ji jaučia įtampa, pradeda užsikirtinėt. Tiesiog jai mikčiojimas yra tik įtampos padarinys. Mergina turi rimtų problemų su viešuoju kalbėjimu, tad natūralu, kad užplūdus įtampai ji pradeda užsikirtinėti. Asmeniškai aš tokiais atvejai nutylu ir atsijungiu nuo visko :D Bet juk tai nėra kalbos sutrikimas.. O dar ankščiau, kai tik atsikrausčiau į Lietuvą (tuomet mano pagrindinė kalba buvo rusų), jokių problemų su lietuvių kalba neturėjau (nuo mažens kalbėjau tiek rusų, tiek lietuvių kalbomis), ir kai kalbėdavau, nesijausdavo jokio rusiško akcento, bet jei tik atsirasdavo kažkokia įtampa, mano kalboje atsirasdavo ir akcentas (čia tai geras, tik dabar prisiminiau :D). Dabar gi, kai susijaudinu, lietuviškas akcentas atsiranda rusų kalboje, mat dabartinė mano pagrindinė kalba yra lietuvių. Kiti iš įtampos raustą, laužo rankas, graužia nagus, o dar kiti – mikčioja. Tokiems žmonėms pasisekė labiau, kadangi jiems nereikia atkurti kalbos sistemos ar iš viso ją kurti. Jiems tiesiog reikia išmokti susivaldyti.

Bet ir kalbant apie jau tą tikrąjį kalbos sutrikimą, mikčiojimą įveikti galima, tik reikia labai daug dirbti su savimi. Suprantama, kad mikčiojantys žmonės yra jautresni, nes užsikertant jie pradeda panikuot dėl ko dar labiau užsikerta, ir tai virsta į pasaką be galo. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Galima repetuoti su veidrodžiu, garsiai skaityti knygas, bandyti kalbėti lėtai, na, ir žinoma, nusiteikti sklandžiam kalbėjimui. Galu gale, visada galima kreiptis į specialistus, kurie padėtų, arba bent jau pavartyti specialią literatūrą :)