2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.
Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.
Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.
Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.
Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.
Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).
Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.
Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.
Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą