2020 m. vasario 14 d., penktadienis

Vertimo teorijos

Šį dalyką apturėjau ir bakalauro studijose, bet anas buvo dėstomas taip nuobodžiai, kad viskas, ką iš tų laikų atsimenu - Nida ir Derrida. Bet ką šie žmonės protingo pasakė, visiškai nieko neatsimenu, nes ir pati gan prastai lankiau tas paskaitas, juk penktadieniai, o ir lankymas kažkaip negelbėjo, nes dėstytojai pačiai buvo tiek nuobodu, kad vos pati išsilaikydavo neužmigus, o ką jau kalbėt apie mus, paprastus mirtinguosius studentus :D
Šioje magistrantūroje viskas visai kitaip. Dalyką dėstė tuo gyvenanti ir kvėpuojanti savo srities specialistė ir profesionali vertėja. Na, patys galit įsivaizduoti, kiek įdomios šios paskaitos turėjo būti. Deja, taip lauktos chemijos tarp šios dėstytojos ir manęs neįvyko, maksimum bff traukiam, tačiau kiekvieną jos paskaitą ryte rijau.
Ko gero, labiausiai dėl šio dalyko džiaugiuosi, nes jis man padėjo suprasti, jog tos dilemos, kurios aplanko kiekvieną vertėją, yra normalios, ir kad taip pat nėra tik vieno sprendimo. Kas irgi yra visiškai normalu. Pamenu, dar bakalauro laikais gavau per snapą kelis kartus už vertime pridėtas dalelytes. Tuo metu buvau per žalia apsiginti, kad nu aš matau tekste štai tokią atmosferą, kurios pažodinis vertimas į lietuvių kalbą neperteikia, jam trūksta pagalbinių elementų, kurių funkcijas tam kartui kuo puikiausiai atliko dalelytės. Viena mano gera draugė ir kolegė vis bijo tos vadinamos otsebiatinos (savo žodžių ar nuomonės suteikimas svetimam tekstui), tačiau kuo labiau gilinausi į šį klausimą, tuo aiškiau mačiau visą vaizdą. Geriausiai iliustruoja tam tikrų asmenų pareiškimai, kad "va šito tai žodžio į lietuvių kalbą neišversi". Viskas yra išverčiama, kitas klausimas, kiek ekonomiškai, organiškai ir sklandžiai. Kad ir žaidimai su patiekalais. Lazanija, tai tradicinis makaronų ir maltos mėsos patiekalas. Paaiškinimas / vertimas yra gan išplėstinis, ir dar net nepilnas, tačiau jis yra. Tačiau dažniausiai žmonės užsikabina, kad jei kokio tai žodžio neina išversti į kitą kalba taip pat vienu žodžiu, tai jau "toje kalboje nėra vertimo".
Žodžiai atlieka nominatyvinę funkciją, ir patys žodžiai yra realių dalykų garsinis ir grafinis fiksavimas kalboje. O tai lemia, kad ta raiška gali būti įvairi. Vieniems užteks vieno žodžio, kitiems dviejų ar net dešimties.
Kaip ten bebūtų, didžiausias košmaras yra tas momentas, kai tenka rinktis, kiek gali sau suteikti laisvės vertime. Na, kad ir elementarus "how old are you?". Juk neverčiam, kokio senumo esi, tiesa? Tad ar verčiant "kiek tau metų", mes iš tikrųjų darome kokią tai nuodėmę? Apie tai šiame kurse teko skaityti daug. Ir Ortego y Gasseto "Vertimo skurdą ir spindesį", ir Paul Ricoeur pamąstymus apie vertimą. Ir visi supranta, kad idealus vertimas neegzistuoja. O jis neegzistuoja kodėl? Todėl, kad kalbą sudaro trys lygmenys - fonetinis, semantinis ir pragmatinis. Fonetinis lygmuo labiau aktualus poezijos kalboje, tad čia akivaizdu, jog žvėriškai sunku versti taip, kad vienos kalbos garsai atliktų tą pačią funkciją kitos kalbos garsais. Pereikim prie semantinio lygmens. Tai yra viskas, kas liečia kalbą. Ir štai čia dar bėdų tiek nėra, nes šiame lygmeny mes viską galime išversti, kiek gražiai tai gaunasi, jau kitas klausimas. O štai pragmatinis lygmuo, kas yra elementarus sveikas ir nesveikas protas, visos enciklopedinės žinios, visi už kalbos ribų esantys elementai, kurie nieko bendro su pačia kalba neturi, jau sunkiai pasiduoda išverčiami. Čia yra visi neprimityvaus lygio žodžių žaismai, papildomos konotacijos, ir visi tie "ką autorius norėjo pasakyti", ir t.t. ir t.t. Kodėl tai problematiškas lygmuo? Todėl, kad pragmatika yra alchemija. Ir verčiant į kitą kalbą tekstą reikia toje kalboje surasti tuos kalbinius vienetus, kad įvyktų ne tik cheminė reakcija, bet ir alcheminė. Tačiau jau nemenkai tyrimų atlikta, kad dažniausiai jei ir pavyksta išlaikyti pačią teksto chemiją, alchemija yra paliekama už borto. Lyg ir apie tai norėjau rašyti savo baigiamąjį darbą, bet kažkaip jaučiu, kad nebenoriu, nes nieko naujo ten neiškapstysiu.
Na, o bendram tokiam žinojimui rekomenduoju knygą, kurią mums reikėjo perskaityti - Liucijos Černiuvienės "Europos vertimo minties raida". Knyga yra nemokama, tad galite siųstis ir skaityti be menkiausio sąžinės graužimo. Man patiko, kaip gyvai ši knyga parašyta, nepaisant to, jog vyrauja stereotipas, kad teorijos labai nuobodžios.
Kas mane džiugina bendrai dėl vertimo teorijų dalykų, jog atėjau mokytis jau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį, ir itin smagu buvo suprasti, kad mano išrasti dviračiai visai sėkmingai įsipaišo į protingų dėdžių ir tetų mintis. Kitaip nei kursiokėms, tai, ką kalbėjo dėstytoja paskaitų metu, man visai nebuvo sausa teorija, nes kiekvienam jos teiginiui mano galvoje sužibdavo atitinkamas atvejis iš vertimų patirties.
Turbūt žaviausias klausimas iš kurso buvo, "tai kokią teoriją reikia taikyti?". Na, niekas taip nedaro. T.y. niekas atsisėdęs prie teksto nekontempliuoja ties tuo, tai kokią aš čia dabar teoriją taikysiu :D paprastai vertimas yra tiesiog atliekamas, o jau jį galima vertinti iš tam tikros teorijos perspektyvos. Realiai teorijos padeda įvertinti vertimo adekvatumą. Žinoma, yra visokios vertimo strategijos, tačiau visi tie vertimo būdai šauna į galvą natūraliai, o ne specialiai. Niekas neišsidėsto į eilę vertimo transformacijos būdų ir nesuka galvos, kurį čia būdą panaudot. Vertimai nėra chirurgija. Ten pirmiau išpjauna, o tik tada žiūri, kokiu įrankiu buvo pasidarbuota. Na, gal ir yra tokių atskirų atvejų, kur ten kažkas taip ir daro, bet tai jau veikiau išimtis nei taisyklė :D

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą