2019 m. gruodžio 26 d., ketvirtadienis

Tegul kraujas liejasi laisvai, arba nelietuviškų vardų lietuvinimas

O taip, nežinau kitos tokios temos, kuri sukeltų šitiek pasipiktinimų ir norą perkąst gerklę kaip kad vardų lietuvinimas. Aš ir pati ne kartą šiame tinklaraštyje liejau tulžį dėl vienokių ar kitokių vardų vertimo sprendimų, ir nors mano galvoje gan daug kas persirikiavo, vis tik aistros nenumalšinamos iki pat šiandienos. O bet tačiau, per šias Kalėdas patyriau tikrą nušvitimą. Ne be Dilgėlės pagalbos, supratau, kame slypi visas tas nesantaikos obuolys.
Priežastis ant tiek paprasta, jog tiesiog geniali. Mes visą laiką žiūrėjom visai ne į tą pusę. Ir nenuostabu. Sovietmetis mūsų kalbotyroje paliko atitinkamą pėdsaką. Ir čia kalbu ne apie tai, kad va, kokie "anie" buvo baisūs ir negeri bei mus skriaudė, nenaudėliai. O ne. Ši priespauda paveikė mus (aišku, ne visus) taip, jog nuo vienos radikalios idėjos metamės prie kitos. Atimamas dalykas visada atrodo vertingesnis nei kai šiaip voliojasi kur nors ant lentynos ir renka dulkes. Taip ir su kalba. Kuo energingiau ji engiama, tuo labiau nešiotojų garbinama ir šlovinama.
Ką visu tuo noriu pasakyti? O tai, kad žvelgdami į vardų ar vietovardžių (ne)lietuvinimus mes pamirštam, jog tai tėra mūsų paikas susitarimas, neturintis nieeeko bendro su pačia kalba. Mes pamirštame, kad ne mes kuriame kalbai taisykles, o tik fiksuojame ir aprašome joje gyvuojančius bei kintančius dėsnius.
Prie šios minties mane atvedė straipsnis apie skolinius, kurie taip gąsdina mūsų radikalius "lituanistus" ir "kelia grėsmę" mūsų kalbai. Paskaitykite, tikrai įdomus. Jei trumpai, straipsnyje kalbama apie lietuvinamus skolinius, produktyvias ir neproduktyvias galūnes. Šį straipsnį teko skaityti teorinės ir praktinės gramatikos dalykui, kur daug dėmesio buvo skiriama šnekos tyrimams. Vienas iš nustatytų dalykų, kuris šiaip nenustebino, buvo tai, kad sintetinių kalbų (lietuvių, rusų ir t.t.) vaikai anksčiau perpranta kalbos gramatiką nei analitinių (anglų, prancūzų ir t.t.). Kodėl? Todėl, kad sintetinių kalbų vaikai dažniau girdi formų kaitą.
Ir štai skaitau L. Pažūsio "Kalba ir vertimas" (oi, bus ilgas įrašas apie šią monografiją :D), kur beveik ketvirtadalis teksto skirtas tikrinių vardų vertimui. Manau, apimtis kalba pati už save, ant kiek opus yra šis klausimas. Taigi.. skaitau, ir autorius vis kalba apie vertėjų polinkius vardus lietuvinti būtent taip, o ne kitaip, stebi kažkokias tendencijas. Kaip Dilgėlė amžinai purkštauja dėl mistinės vertėjo pajautos, turbūt pradedu suprasti, ką ji turi omeny, taip ir man nesuprantama, kodėl gan nemoksliškai kalbame apie kažkokius polinkius, jei galime juos labai paprastai ištirti? Tuo labiau kai visos priemonės pasiekiamos keliais pelės spragtelėjimais.
Skaitydama straipsnį apie skolinius ir peržvelgdama Pažūsio pateikiamus gausius pavyzdžius, matau atitinkamą dėsningumą, šaknų / sufiksų jungimą su galūnėmis. VLKK ir ne tik aprašytų taisyklių / rekomendacijų gausa užkasa ir paslepia visą esmę. Čia tas atvejis, kai per medžius nesimato miško. Mes pamirštame, kad raštas tik fiksuoja kalbos dėsnius, bet jų nekuria. Užsikasę su visokiais apostrofais, galūnėmis ir transliteracijomis mes pamirštame, kad tai yra sintetika, žmogaus sukurtas produktas ir kalbos dėsniams nereikšmingas elementas (vieta gausiam diskleimeriui, bet čia generalizuoju bendrąja prasme, ne konkrečia).
Mes išgalvojom kalbotyrą. Mes išgalvojom vienetams pavadinimus: fonema, morfema, sufiksas, galūnė, sakinys, paragrafas, skyrius, tekstas, tinklapis, aparatas ir t.t. Taip, kad aprašytume kalbą, šie vienetai mums itin patogūs. Ir šiai problemai išspręsti be jų taip pat neišsiversime. Bet tai, kad mes įsisavinam kalbą vaikystėje, nereiškia, jog gyvendami su kalba naujiems žodžiams netaikome tų pačių principų. O tie principai, dėsniai ir t.t. taip pat gali veikti dažnumo pagrindu. Jei žinau tokius žodžius kaip redaktorius, konduktorius, reduktorius ir t.t. gavusi naują žodį abracadabractor, man natūraliai norėsis sakyti abrakadabraktorIUS, o ne abrakadabraktorAS ar abrakadabraktorIS. Tai reiškia, kad mums reikia žiūrėti ne į lietuvių kalbą, o lotynų ar graikų (deja, per mažai šiuo klausimu žinau, tačiau ketinu užtaisyti šias nežinojimo spragas), nes skoliniai ir yra skoliniai, kodėl į vardus turėtume žiūrėti kitaip nei kaip į skolinius?
Dar knygoje buvo kalbama apie tikrinių vardų atskyrimą, jei jie yra išgalvoti arba tikri. Kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, pagalvojau, kad išradinėju dviratį, juk buvo ir yra protingesnių žmonių už mane, kurie tikrai apie tai jau bus pagalvoję ir aprašę. Tačiau skaitau 2014 metų knygą ir suprantu, kad dviratį išradinėju ne aš. Vardo ar vietovardžio lietuvinimas jokiais būdais neturi priklausyti nuo to, ar jis yra išgalvotas ar tikras. Kalbai jokio skirtumo, čia jau mūsų pragmatinis suvokimas skiriasi, bet vartojimui šie dalykai esmės nesudaro: visi mes daugiau ar mažiau vienodai sakysime /džo'nas/ nepaisant to, ar jis bus parašytas Johnas, John'as, Džonas ar dar kokias hieroglifais. Tad ir lietuvinimas turi būti vykdomas ne pagal tai, kad Piteris Penas yra išgalvotas veikėjas, o Donald Trump tikras JAV prezidentas, o pagal verčiamo teksto tikslą ir auditoriją.
Ir ko realiai reikia? Kompiuterinių įrankių pagalba fiksuoti morfemų junginius, nustatyti dominuojančius ir juos aprašyti. Atitinkamai pasidaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Nėr kas veikt :D

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą