Tai, kad originalus tekstas turi įtakos vertimui, tikra tiesa. Bet kartais ta įtaka tokia stipri, jog vertėjas gali tiesiog pamiršti gimtąją kalbą (na, arba ne gimtąją, tiesiog bet kokią kalbą į kurią atliekamas vertimas). Verčiant apima gan keista savijauta. Tarsi būtum kitoje dimensijoje, ir dirbant vertimas atrodo visai logiškas. Bet po kurio laiko pažvelgus į išverstą tekstą rimtai sukyla noras pasidaryti harakiri. Ir sakiniai kreivi, ir žodžiai ne tie, ir taškas negražus. Tada jau tvarkai tą šiukšlyną, šlifuoji ir pateiki padorų variantą.
Tai kame mistika? Ogi tame. Atrodo, gi moki kalbą. Taigi net ir esi kalbos specialistas, o ne šiaip tik gimtakalbis. Bet va kažkas smegenyse susisuka, susipainioja, ir mes gauname kreivą vertimą. Kreivą kalbą. Asmeniškai man iš nuovargio kartais būna pasiekiamas toks lygmuo, kai nesuprantu, ar žodis rusų ar lietuvių kalba. Na, pvz., žodis "eiti". Pats banaliausiais žodis, o va susimąstai taip rimtai, surauki antakius ir bandai sugaudyti nematomą ore tvyrantį žinojimą - tai vis tik "eiti" yra lietuvių ar rusų kalba? Kai pasiekiu tokį lygį, suprantu, kad pailsėti reikėjo jau gerokai anksčiau nei šiaip prieš keletą valandų.
Žodžiu, daugiau laiko poilsiui ir teksto redagavimui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą