Sakai, nori versti.. bet ar tikrai?

Kitaip nei dauguma, žinojau, kuo būsiu užaugus. Gal tik planuose buvo kita kalbų kombinacija, tačiau esmės tai nekeičia. Ir štai, aš jau vertėja. Ir kaip vertėja pastoviai susiduriu su dviem viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Viena iš jų, kad kai žmonės išgirsta, jog esu vertėja, prasideda visokie pagrįsti ir nepagrįsti įsivaizdavimai, kad ooo, tai turėtum būt labai protinga, žinoti daug kalbų ir gebėti versti tiek žodžiu ir raštu (nes nu koks gi ten skirtumas, tiesa?). Ir kita pozicija - oi, o ko taip brangiai už vos kelis lapus?

Man labai patiko Veros Verdiani straipsniukas apie vertėjo amatą (nuoroda). Iš tikrųjų jame trumpai drūtai papasakota, kaip atrodo vertėjo gyvenimas. Ir manau, jį reikėtų perskaityti visiems, kas mano, kad norėtų ar galėtų užsiimti vertimais. Nors ir ne viskam pritariu, kas ten rašoma, bet ta kasdienė rutina, nors gal kiek ir romantizuota, yra absoliučiai tokia, kaip ir aprašyta. Ir čia kalbu apie vertimą raštu. Tai tikrai gali būti ypatingai užknisantis darbas, jei tau nepatinka ilgai sėdėti ir knistis beieškant TO žodžio. Nes taip jau yra, kad vertėjas atsako už kiekvieną jo parinktą žodį. Kiekvieną kartą, kai vertėjas parenka kažkokį žodį, žodžių junginį, konstrukciją ir t.t., jis priima sprendimą. Tad šis darbas gali netikti tiems, kurie nori tiesiog atlikti darbą ir apie jį pamiršti.

Verdiani straipsnyje mini intuiciją, už ką kiekvieną taip teigiantį Dilgėlė pasirengus išvirti aliejuje ant mažos ugnies. Aš tai labiau vadinu sveiku protu. Negalime priimti sprendimo vien iš intuicijos. Jei intuicija mums kažką šnabždą, pajunkim sveiką protą, kuris padėtų tinkamai argumentuoti šį sprendimą. Nes nėra tokio dalyko kaip "nes taip gražiau skamba". Už to "gražiau" visada slypi stilistika, pragmatika, registrai, gramatika ir visi kiti dalykai susiję ne tik su kalba bet ir dalykais, išeinančiais už jos ribų. Kuo daugiau gilinuosi į vertimo teoriją, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie vadovaujasi intuicija, ne tai kad klysta ja vadovaudamiesi, kiek tiesiog neturi pakankamų teorinių žinių. T.y., jei jūs jaučiate, kad kažkuris variantas yra geresnis už kitą, bet nežinote, kodėl - jums trūksta žinių.

Kodėl aš čia taip storžieviškai per aplinkui žmones vadinu neišmanėliais? Ne todėl, kad būčiau tokia protinga ir nuostabi, o todėl, kad pati ne kartą lipau ant to paties grėblio ir kažką verčiau iš asmeninės pajautos (gerai dar kad ne pagal mėnulio fazę). Nežinoti yra normalu. Skirtumas tik pasirinkime, ar jus tenkina tas nežinojimas. Man neužteka tiesiog jausti, aš noriu ir suprasti, kokiu pagrindu ta nuojauta veikia. Ir visgi smagiausia šio aspekto dalis - visos reikiamos žinios yra prieinamos, tereikia pasidomėti. Jei taip jau labai tingisi, tai paskaitykit bent jau apie komponentinę analizę. Iš asmeninės patirties galiu pasakykit, kad iki darbo vertimuose man vertimo teorija neatrodė įdomi ar prasminga, tačiau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį į teoriją žvelgiu visai kitomis akimis. Pamėginkit, jei jums buvo panašiai, duokit teorijai antrą šansą.

Manau, Verdiani per mažai akcentavo tokį dalyką kaip savarankišką mokymąsi. Taip, ji rašė, jog beversdami mes galime sužinoti tikrai visko daug, tačiau vertėjas turi pastoviai mokytis nelaukdamas vertimų. Tad pasirinkus vertėjo amatą esate pasmerkti mokytis visą gyvenimą. Bet čia kalbu ne apie kalbą. Domėtis kalba ir jos kultūra yra privalomas dalykas by default, ir man nesuprantama, kodėl straipsniuose pastoviai tai yra akcentuojama. Nes mano supratimu tai yra toks absoliučiai akivaizdus dalykas kaip kvėpuoti, kad net neverta ir užsiminti.

Tiesa, dirbant vertėju iškyla toks pavojus. Itin paprasta sužvaigždėti. Žmogus toks jau padaras, kad jei kurioje nors srityje žino kiek daugiau nei eilinis statistinis vienetas, tai jau įsivaizduoja esąs tos srities specialistas. Ir vertėjams tas sužvaigždėjimas yra ypatingai būdingas. Užtenka pavartyti straipsnius apie vertimus, kur kalbama apie tiesiog magišką vertėjo darbą, taip sukuriant iliuziją, jog gerais vertėjais gali tapti tik išrinktieji. Na, ir čia jau įvyksta save išpildanti pranašystė. Vertėjai, įgauna naujų žinių, jaučiasi išmaną tą sritį, automatu užsiaugina tam tikrą nepajudinamą autoritetą, ir ne vertėjai tuo patiki. Kodėl aš taip gal piktai kalbu? Todėl kad jokiose kitose srityse neteko sutikti savo pačių darbo šlovinimo moksliniuose straipsniuose. Taip, vertimai yra nuostabūs. Ypač grožinės literatūros. Tačiau tas nuostabumas yra absoliučiai subjektyvus (vieni taip mano iš nesupratimo, o kiti dėl tos sukurtos ir puoselėjamos iliuzijos), nes, jeigu ką, kiekviena sritis yra savaip nuostabi, tad nereikia savęs kelti aukščiau kitų. Didžiuokimės gerai atliktu darbu, bet nekurkime mitų, jog tai yra kažkokia nesuvokiama mistika.