Šiek tiek apie rusišką blogo versiją..

Taigi.. kodėl haker perevoda? Kas nemoka rusų kalbos, patikslinu. Haker perevoda reiškia vertimų hakeris. Tikrai neketinu hakerių vadinti programišiais, nes man šis žodis kaip tik labiau asocijuojasi su nemokšomis, o ne savo srities specialistais. Kažkada pagalvojau, kad vertimai labai panašūs į sistemos nulaužimą. Viena iš pagrindinių vertimo sudedamųjų – teksto mįslės įminimas. Ir nuhakinus tekstą tereikia jį surinkti atgal, ir kaip ir programavime, taip ir vertime, kiekvienas ženklas yra svarbus. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme. O tada visą tą originalaus teksto išmintį reikia per naują užkoduoti į verčiamąją kalbą, kad paskui įvairūs literatai galėtų laužyti sau galvą dėl to, „ką norėjo pasakyti autorius“ :D

Nauja pradžia

Pasigirsiu. Ne, dar nesutvarkiau turimų vertimų :D Žodžiu, sumąsčiau įdomumo dėlei pakurti analogišką blogą, tik rusų kalba. Šio blogo statistika rodo, kad mane aplanko ir kaimynai iš rytų, tačiau nelabai ką čia randa, nes paprasčiausiai nesupranta, kas čia parašyta. Ir va, atėjo nušvitimas, ir pakūriau kiek kitokio stiliaus, bet būsimo to paties turinio blogą http://hakerperevoda.blogspot.lt

Kodėl toks keistas pavadinimas, papasakosiu kitame įraše. O šiame paaiškinsiu, koks to reikalo tikslas. Esmė ta, jog kurdama šį blogą tikėjausi rasti bendraminčių, o gal net ir savotiškų mokytojų. Labai gaila, bet patyrę vertėjai, pravertę mano erezijas, visai nesiveržia su manimi bendrauti :D Nors prijaučiančių bendraminčių sutikau nemažai. Tik va nė vienas jų neturi nei vertimų ar bent jau redagavimo patirties. Tai va. Galvoju, gal kaimynai ką gero parekomenduos? :D Bet kokiu atveju, pavertėjausiu savo mėgstamu laisvuoju būdu :D

Google vertėjų bendruomenė

Ne taip seniai aptikau labai smagų dalykėlį – Google vertėjų bendruomenę. Iš tikrųjų man turėtų būti gėda, kad aptikau šį reikalą tik dabar :D Mane šiaip jau seniai domino, kaip vyksta Google vertėjo tobulinimo darbas. O viskas vyksta labai paprastai. Mes, paprasti mirtingieji, prisijungiam prie šios bendruomenės, pasirenkame kalbas, kurios mums yra gerai žinomos, ir darome vieną iš dviejų: verčiame pateiktas frazes arba patvirtiname/atmetame pateiktus vertimus. Procesas labai paprastas. Jei jauti, kad nežinai tinkamo vertimo (tingi galvoti ar ieškoti) arba nežinai, ar pateikti vertimai yra tinkami, tiesiog praleidi tą žodį/žodžių junginį. Dar smagu, jog už kiekvieną "darbelį" gauni taškus. Na, tokia žaidimo forma pateikiamas gan rimtas reikalas :D Pabandykite ir patys, jei norit pasižaist :D

Ties 1 punktu Jūs renkatės versti žodžius ir frazes. Ties 2 punktu renkatės tvirtinti jau kažkieno vertimus. Ties 3 punktu yra pateikta statistika.

Štai čia Jums pateikiamas verčiamas elementas ir eilutė, kurioje rašote savo vertimą. Jei aš dabar būčiau pateikusi vertimą „nežinau“, kažkas gudresnis tvirtinimo etape mano vertimą „išbrokuotų“ :D

Štai taip atrodo kažkieno pateiktų vertimų vertinimas :D Man teko vertinti vieną vertimą – Ice Maker. Ir buvo toks vertimas žudikas – ledų virimo aparatas :D

Jei dvejojate dėl verčiamo žodžio ar žodžių junginio, kadangi gan ne retai pasitaiko ir negerai parašytų frazių ir žodžių kratinių, galite paspausti ant vėliavėlės:

Na ką.. have fun :D

Laisvės kaina vertimuose

Studijuodama niekada nebuvau įsigilinusi į vertimų istoriją. Taip, teko girdėti vieną kitą istoriją, tačiau vystymosi eiga man susidomėjimo kažkokio nekėlė, tad buvo visai įdomu paskaityti Noros Gal’ knygoje apie tai, kokius kraštutinumus patyrė vertimų pasaulis. Tais senais gūdžiais laikais.. net nežinau kada.. na, turbūt prieš grožinės literatūros vertimo teorijos atsiradimą.. drąsuoliai ne šiaip versdavo knygas, bet iš esmės jas perrašydavo, tad labai dažnai galima sutikti, jog autorius yra tas ir tas, nors iš tikrųjų jis tik išvertė kažkieno darbą, bet tai padarė taip savaip, kad jau tokį darbą vertimu pavadinti sunku. Veikiau jau plagiatas su savo patobulinimais :D Geoffrey Chaucer kaip tik puikus to pavyzdys. Gal ir nieko taip.. nepatiko kas, paėmei, perrašei.. bet čia jau fanfikai, o ne vertimai :D

Taigi patys galit įsivaizduoti kas ištiko grožinės literatūros pasaulį, kad paskui buvo griebtasi kito kraštutinumo – viską versti pažodžiui. Abu šie kraštutinumai yra blogis. Bet antrasis variantas mane gąsdina daug labiau :D Įsivaizduokit, kas gali gautis iš grožinės literatūros, kuri yra tikra priešingybė protokolui.

Ir štai jau kiek dešimtmečių vertėjai kovoja už laisvę. Ne už laisvę savivaliauti, bet apginti grožinės literatūros kūrinį, kad ir vertimas būtų dar vienas grožinės literatūros kūrinys. Bet kaip žinot, kiek tos laisvės sau gali leisti? Pamenu, univere mums tos laisvės jokios neleido. Ir nesuprasi, ar čia tam, kad geltonsnapiai studentai neįsivaizduotų, jog grožinės literatūros vertimas yra labiau interpretacija, ar dėl to, kad rimtai buvo prisilaikoma idėjos, jog vertime neturi būti jokių papildymų ar pašalinimų.

Šiaip keista. Kalbėjome apie įvairias atvirkštines transformacijas, kai pavyzdžiui, neiginį galima išversti teiginiu ir atvirkščiai, tad kodėl negalima pridėti kokią dalelytę? Pamenu, vertėm kažkokį tekstą iš anglų kalbos, ir vienas sakinys buvo toks įdomus, o įdomus tuo, jog jame jautėsi savotiškas lengvabūdiškumas, kurį aš pasistengiau vertime priduoti dalelyčių pagalba. Aišku, mano savivalę išbrokavo, tačiau aš iki šiol nesijaučiu esanti dėl to neteisi. Lietuviškame variante buvo išversta mintis, bet nebuvo perduota kalbančiojo nuotaika. Dabar aš jau suprantu, kad tada padariau tik vieną klaidą – nesugebėjau apginti savo vertimo.

Nora Gal’ knygoje citavo Cicerono žodžius, kuriuos kiekvienas vertėjas turėtų išsitatuiruoti ant krūtinės, jog žodžius reikia ne skaičiuoti, o pasverti. Ir man tai buvo toks vau.

Verčiant grožinę literatūrą reikia jausti daug daugiau nei tiesiog gerai žinoti kalbas. Kaip jau ir anksčiau minėjau literatūrinę klausą ir grožinės literatūros kūrinio lygius, kuriuos sudaro ne vien tekstas, bet ir nuotaika, veikėjai, ta visa chemija, kuri įvyksta, kai visi elementai, kuriuos autorius panaudojo, pradeda reaguoti. Būtent visą tą cheminę reakciją vertėjas ir turi išversti į kitą kalbą. Nes ta reakcija neįvyks vien dėl to, kad sugebėjote atrinkti visas sudedamąsias dalis, reikia jas sujungti. Štai čia ir yra vertimų keblumas, atpažinti, kas vis tik tą kūrinį padaro kūriniu.

Nora Gal' - genialu tai, kas paprasta

Kaip jau minėjau praeitame įraše, dabartinis bus skirtas Noros Gal’ išskirtiems „teksto gerinimo būdams“. Greičiausiai dauguma patarimų nieko nenustebins, bet o gal čia apsilankys toks pat geltonsnapis žmogus, dirbantis su žodžiu, tad tikrai tikiu, jog šie vertimų „life hacks“ pasirodys visai naudingi :D

• Tarptautinį žodį pakeisti gimtuoju

Štai islandai ypatingai rūpinasi savo kalbos švara, ir savo kalboje turi atitikmenį vos ne kiekvienai svetimybei ar skoliniui. Kitas klausimas, kiek jie tuos dirbtinai sukurtus žodžius vartoja.. Iš esmės lituanistai taip pat nesėdi rankų sudėję, tik kad jų vargas kitą kartą būna tiesiog išjuokiamas.. nors kartais žodis visai sėkmingai prigyja, kaip antai asmenutė :D O kalbant bendrai, tai natūraliu būdu atsiradęs žodis praktiškai visada bus geresnis už svetimą. Pabandykite patys. Gaudykite šiuos žodžius savo galvoje ir bandykite pakeisti juos lietuviškais. Sakyčiau, labai gera mankšta. Jūsų kalbai tai priduos daug daugiau nei švaistymasis bespalviais ir beskoniais tarptautiniais žodžiais.

• Mažiau veiksmažodinių daiktavardžių, daugiau pačių veiksmažodžių

Man labai sunku įsivaizduoti akademinį tekstą be šių gyvos kalbos žudikų. Prisipažinsiu, pati iš įpročio dažnai griešinu, tačiau man ir pačiai tokios struktūros niekada nepatiko, nes kaip Nora Gal ir rašė, tekstas nuo to turiningesnis netapdavo. Kam rašyt „protingai“ ir sudėtingai, jei galima parašyti paprastai ir aiškiai? Jei kas nors prieštarauja šiai minčiai, paskaitykite prof. dr. Melnikienės monografiją apie dvikalbius žodynus. Visų pirma, vien dėl to, kad ją privaloma perskaityti visiems, kas dirba su žodynais, o visų antra, Jūs pamatysite kaip nuostabiai autorė dėsto savo mintis be visokių sudėtingų struktūrų. Apie ką eina kalba suprastų net ir nieko bendro su lingvistika neturintis žmogus. Na, o galiausiai, šis patarimas yra būtinas kuriantiems žmonėms. Nori sukurti gyvą tekstą, pirmyn.

Dar trumpai apie aiškią ir suprantamą kalbą. Nora Gal’ pateikė labai gerą pavyzdį iš grožinės literatūros, kai žmogus įkrito į duobę, ir jam buvo numesta virvė. Ir tas nelaimėlis, vietoj to, kad išliptų iš duobės, pradėjo svarstyti, kas gi yra virvė? Taip ir akademiniuose raštuose, reikia kalbėti apie esmę, o ne puošti ją visokiais numirėliais.

• Atsargiai su įvardžiais

Iš tikrųjų paprastai kalboje mums įvardžių reikia žymiai mažiau nei, pavyzdžiui, anglų ar vokiečių kalbose. Mes turime visą galybę kaitymų, dėl ko mokytis lietuvių kalbą darosi tik sunkiau, tačiau šios ypatybės dėka sėkmingai galime išvengti nereikalingo įvardžių vartojimo. Čia dar galime šiek tiek paliesti vertimo laisvės klausimą, bet apie jį kitame įraše. Vertimo esmė yra perduoti teksto prasmę, ir jei jau netikite manimi, tai patikėkite tais vertimų ir literatūros milžinais, kurie kurdami savo gimtąja kalba niekada nenaudotų tiek įvardžių, kiek mes jų galėtume išversti. Tekstas bus natūralesnis, jei vieną kitą įvardį pakeisime vardu, pareigybe, ar iš viso jais atsikratysime. Kaip suprasti, kada galime atsikratyti įvardžio – jei galima pasakyti tą pačią mintį be įvardžio, reiškia – metam lauk. Šį reikalą taip pat labai naudinga taikyti ir kuriant.

• Atsikratom neaiškumais

Kalba eina apie žodžius, kurie iš esmės nieko nepasako, o taip pat ir nesuteikia jokių spalvų – figure, thing, situation, to do ir t.t. Tekstas, parašytas anglų kalba, paklūsta anglų kalbos dėsniams, tačiau vertimo esmė perteikti ne kiekvieno žodžio ar net viso sakinio struktūrą, o tai, kas yra sakoma, tad verčiant reikėtų taikyti lietuvių kalbos dėsnius.

• Kuo tikslesnis žodis, tuo sodresnis ir gyvesnis tekstas bei mažiau klaidų

Jei yra kažkas pabrėžiama, nereikia versti labai/labiau. Labai didelį galima pakeisti į milžinišką, labai baisų į siaubingą, greitą bėgimą į lėkimą išdegusiomis akimis ir t.t. Ir tai jokiais būdais nėra savivaliavimas, arba kaip rusų kalboje yra puikus žodis – отсебятина. Niekas neleistų tokio lietuvių autoriaus knygų, jei jo tekste visur šmėžuotų „labai“, tad ir vertimuose vertėtų naudoti gyvą žodyną. Na, ir apskritai, ar verta minėti, jog visada reikia ieškoti tikslų žodį?

• Žaidimas su spalvomis

Šį žodžių žaismą, jei taip galima pavadinti, mums dar trečiame kurse atsiuntė vertimų dėstytoja. Iš esmės būtų juokinga, jei nebūtų tiesa :D Ir čia taip pat bus paliestas laisvės klausimas.. ir vėl bus paliesti lietuvių kalbos dėsniai.. mes turime nuostabius veiksmažodžius, kodėl gi jų nepanaudojus? Kodėl vietoj „medžiai buvo žali“ nepasakyti - „medžiai žaliavo“? Na, čia labai vaikiškas pavyzdys, bet tikiu, jog esmę pagavot :D Jei nepritariate šiam teiginiui.. vėlgi.. kas skamba įtikinamiau? Kas labiau kutena vaizduotę? O koks autoriaus tikslas? Užmigdyti nuobodžiu stiliumi ar suteikti kokius tai pojūčius?

• Mažiau tokių junginių: veiksmažodis + bendratis

Šitai man buvo naujiena. Niekada nekreipiau į tai dėmesio. Ir tik sužinojusi pastebėjau, kaip dažnai naudoju šią struktūrą. Va, Jums dar vienas vaikiškas pavyzdys – jis nori valgyti. Kaip galime pakeisti? Jis alkanas, išbadėjęs, žarna žarną ryja ir t.t. Jaučiate skirtumą? Puiku. Apie tą jausmą plačiau aprašysiu kitoje dalyje :D

• Ne išnašoms!

Puikiai pamenu, kaip dėstytojai mus barė dėl šio reikalo, nors kartais apimdavo tikra neviltis – kaip, kaip gi išsisukti??? Spėju, reikės ateityje šiam kenkėjui skirti net atskirą įrašą, tad šį kartą tiesiog parašysiu tai, ką parašė Nora Gal – jog tas vertėjas, kuris slepiasi už išnašos, akivaizdžiai parodo talento trūkumą. Žinoma, ji kiek kitaip šią minti išsakė ir daug plačiau, bet esmė išlieka ta pati.

• Tarmybės ir netaisyklinga kalba

Grožinėje literatūroje toks galvos skausmas pasitaiko ir net labai dažnai. Kas labiausiai priverčia mano kraują užvirti, kai vertėjas ištaiso tą kalbą vertime. Čia jau prisilaikoma tos kvailos aksiomos, jog literatūra turi šviesti skaitytoją, tad ir kalba turi būti taisyklinga, tačiau tokią šventvagystę aš ir vadinu savivaliavimu. Patys pagalvokit, jei koks nemokša visą gyvenimą nematęs nieko toliau savo kaimo, baigęs vos kelias klases ir niekada nelaikęs rankoje jokios knygos, iš kur jam tokiam kalbėti sklandžia literatūrine kalba? Jei žmogus keikiasi riebiais keiksmažodžiais, kokią vertėjas turi teisę sušvelninti juos ar iš viso panaikinti??? Na, bet čia irgi jau vertimo laisvės klausimas. O Nora Gal’ šiuo klausimu pateikia keletą paprastų patarimų – perteikti tarmybę į verčiamą klabą labai sunku, kadangi vienas dalykas yra amerikiečio ranča, brito ferma ir lietuvio ūkis. Patys pajutot, kaip pasikeitė spalvos? Tas galioja ir su tarmybėmis. Jei panaudosime pernelyg tarmišką žodį, galime išvysti nesuderinamus vaizdus – Vingių Joną tarp kaubojų. O šitai vertėjui taip pat yra tabu. Tad palengvinti savo dalią galime keisdami kalbėsenos struktūrą, pridėti netaisyklingų formų „sėsk už vairą“ ir pan. Čia jau kiek išveža Jūsų vaizduotė :D Man belenkaip patinka iš internetų :D

Tai tiek šiam kartui.. o štai kitame įraše aprašysiu, kokios savybės yra būtinos vertėjui :)

Нора Галь - Слово живое и мертвое arba.. kokia vis tik graži ta lietuvių kalba..

Prologas: Ši knyga tokia turininga ir visokiariopai nuostabi, kad iki skausmo akivaizdu, jog vieno įrašo čia nepakaks, tad tam, kad Jums nenusibostų mano pažintis su šia nuostabia moterimi, paskirstysiu šią knygą dalimis ir pakursiu atskirus įrašus :D

Nora Gal' (Eleonora Galperina) – vertėja, kuri paėmė ir išvertė nuostabiausią klasiką (tiek tą "rimtąją", tiek mokslinę fantastiką :D) vien tam, kad tokie vertėjai kaip aš nesugadintų kūrinių :D

O jei rimtai.. ši moteris yra tiesiog neįtikėtinai charizmatiška asmenybė. Ir tai jaučiasi iš pat pirmųjų knygos eilučių. Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg mažas vaikas stovėdamas tarp milžinų, kuriems geriausiu atveju sieki kelius, ir užvertus galvą išpūstomis akimis žvelgi su neaprėpiamu susižavėjimu ir net savotiška baime.. čia kai vaikystėje pamatai kokį supermeną ir strykčiodamas šauki: „Ir aš! Ir aš taip noriu!“.

Ką čia beslėpsi, dar kartą įsitikinau, kokia aš naivi ir visiškai žalia vertimuose. Bet čia jau kalbu apie grožinę literatūrą. Tačiau mane paguodžia tai, jog daug dalykų, kuriuos perskaičiau šioje knygoje, aš jau pati buvau susivokus be svetimos pagalbos, tad jaučiu savotišką pasididžiavimą savo tokiu savarankišku mąstymu :D

Kol skaičiau šią knygą, vis galvojau.. na, kodėl, kodėl mums to niekas nepasakojo univere? Kodėl tada paprasčiausiai nepasakyt – gerb.studentai, paskaitykit šią knygą. Man sunku patikėti tuo, kad mano dėstytojai šios knygos būtų neskaitę, iš kitos pusės, mus labiau ruošė versti „pelningesnius“ tekstus, kur literatūrinė klausa praktiškai nereikalinga. O ką jau kalbėti apie savivaliavimą..

Dar pasidariau labai svarbią išvadą – reikia nelaukti, kol kas pasakys, parekomenduos ir t.t., o pasiimti ir pačiam viską susirasti. Aišku, smagu, kai yra kas nors prijaučiantis šalia, bet jei nėra..

-

Knygą galima skelti į tris dalis – kaip nereikia daryti, ką galima padaryti, ir kas jau buvo padaryta.

Labai svajoju įsigyti šį leidimą..

Stebėtina, jog tai, apie ką rašė Nora Gal’, gąsdinančiai tinka ir mūsų lietuvių kalbai. Kas nežino rusų kalbos, mano, jog lietuvių kalba su rusų visiškai nepanašios, bet tai tik dėl skambesio, o gyvenime yra taip, kad jos juodai panašios, kad net siutas ima, kai užstringi ties kokiu pasakymu ir galvoji: čia jis lietuviškas, ar vis tik vertalas iš rusų kalbos? Na, kaip pavyzdį galiu pateikti – nuvažiavo stogas. Man mokykloj sakė, jog taip sakyti negerai. Na, bet ką daryti, jei tikrai stogas važiuoja, ypatingai nuo tokių atradimų? :D

Atkreipkit dėmesį į tai, jog knyga pirmą kartą pasirodė 1972 metais, ir štai 2016 metais pasirodė net 11 leidimas.. o tai reiškia, jog kalbos pūliniai, nedavę ramybės XX amžiaus antros pusės vertėjams, kalbininkams ir apskritai neabejingiems kalbos švarai, išlieka skaudūs ir šiandieną. Kas dar labai svarbu, jog knyga skirta ne vien specialistams, bet ir žmonėms, kuriems gimtosios kalbos likimas yra taip pat svarbus.

Gėda prisipažinti, bet man visada buvo kvailos tos LNK laidelės „Žodis ne žvirblis“ arba analogiškos laidos per Lietuvos radiją (kai gyveni pas močiutę, nori to ar ne, vis tiek teks išgirsti šią radiją), tetos Betos viktorinos.. ir man taip kvailai skambėdavo tas, tuo metu atrodęs, nepagrįstas kipišas dėl kalbėjimo taisyklingumo.. o ką jau kalbėti apie kirtį, kai visi aplinkui sako „viskas normAliai“.

Grammar nazi before it was cool

Bet jau ir pati pagavau taisant save, jog reikia taip kirčiuoti, jog reikia taip sakyti.. Vis dažniau atsiverčiu tarptautinių žodžių žodyną, o DLKZ iš viso yra viena iš pagrindinių mano naršyklės žymių.

Jau vien prisiminus tautInių šokių konkursą „Kadagys“. Kaip buvo miela ausiai girdėti, tą tikrą ir lietuvišką tautInių šokių skambesį. Taip kad ir aš dabar stengiuosi puoselėti lietuvių kalbą, rasti šios kalbos gintarėlius. Nes kaip bepasakytum, o juk savais žodžiais visada gaunasi gražiau. Tikras paradoksas, jog meilė lietuvių kalbai atsirado būtent besimokant užsienio kalbas..

Nora Gal’ savo knygoje aktyviai kovoja su tarptautinę pilietybę įgavusiais žodžiais. Taip taip, supratot teisingai. Kalba eina apie tarptautinius žodžius. Anksčiau aš į juos nelabai kreipiau dėmesį ir net pati buvau juos pamėgusi, tačiau „išgirdusi“, jog kiekvienas tarptautinis žodis turi savo puikų atitikmenį gimtąja kalba, įdėmiau įsiklausiau. Juk gimtąja kalba tas žodis pasakytas yra suprantamesnis ir artimesnis. Ir iš tikrųjų.. aš net darbe bendraudama su klientais atsikračiau „informacijos“, ir pastebėjau, kaip išnyko perdėtas formalumas. Palyginkite patys:

Norime Jus informuoti                                  Norime Jums pranešti

Tas pranešti yra daug jaukesnis ir mažiau formalus, o ir pats bendravimas tampa ne toks šaltas ir įpareigojantis. Man tik labai sunku su tolerancija ir pakantumu.. tolerancija man skamba laisviau už pakantumą.. pakantume man kažkaip vis tiek išlieka asociacija, jog sėdi žmogus dantis sukandęs :D

Tai, ką aš dabar paminėjau, Nora Gal’ pavadino liga – kanceliaritu.

Norint suteikti tekstui oficialumo ir tariamo profesionalumo – labai patogu naudoti įvairius tarptautinius žodžius ir neveikiamąją rūšį. Šį reikalą labai mėgsta mūsų filosofai – noriu Jums paaiškinti taip, kad Jūs nesuprastumėte. Ir nesistebiu, kodėl net ir dirbantys su žodžiu žmonės, dažnai vartoja tuos negyvus žodžius. O ypatingai moksle, mat tokių negyvėlių prifarširuotas tekstas atrodo „protingiau“. O juk jis tampa tiesiog nuobodus ir mažiau suprantamas, dėl to man visada sekdavosi rašyti ganėtinai koncentruotus darbus be didelio pilstymo iš tuščio į kiaurą, nes juk mokslinio darbo vertė nuo „protingo“ parašymo visai nepriklauso.

Taip kad gal iš tikrųjų reikėtų kiek įmanoma atsisakyti visiškai nepuošiančių ir net sausinančių kalbą žodžių? Atsisakyti tų negyvėlių vardan aiškumo? Nesakau, kad aš pasiryžusi visiškai atsisakyti įvairiausių svetimybių ir t.t. (nes man jos vis tik patinka, priduoda savotiškumo :D), bet va su tarptautiniais žodžiais tikrai galima kažką apmąstyti.. o kitas įrašas bus skirtas konkretiems pavyzdžiams, kaip nereikia versti, galimus sprendimus. Tiesa, šie patarimai pravers ne tik vertėjams, bet ir rašantiems ar apskritai dirbantiems su žodžiu.

Kai mintys neleidžia užmigt..

Nežinau, kaip kitiems žmonėms, kurie gyvena žodžiu, tačiau spėju, jog ir jiems teko savo kailiu patirti tikrų tikriausią šventvagystę mokslo atžvilgiu (rašau visai kaip mūsų žiniasklaida, gąsdinu skaitytoją :D). Šiuo atveju kalbu apie stereotipą – jei laisvai kalbi kokia tai kalba, tai tu jau automatu yra laikomas tos kalbos specialistas. Pasidalinsiu banaliausiu argumentu – visi mes kalbame ir net rašome lietuvių kalba, bet kiek iš mūsų yra lituanistų?

Iš tikrųjų jau seniai ant žmonių nebepykstu, kadangi tai daryti nėra protinga. Iš viso susidaro įspūdis, kad dauguma žmonių mano, jog kalba tėra kelios rašybos taisyklės ir žodžiai. O kad viskas būtų taip paprasta.. bet ne. Geriau jau tegul nebūna.

Tačiau mane ištinka kuo tikriausias šokas, kai tokius dalykus pradeda kalbėti kolega! Kaip.. kaip žmogus, kuris lankė tas pačias paskaitas kaip ir aš.. rašęs darbus.. analizavęs tekstus – gali vertinti kito žmogaus žinias pagal jo kalbos mokėjimo lygį? Tikrai gerai atsimenu, jog tarp mano kursiokų buvo tokių asmenų, kurie manė, jog universitete jiems nebus ką veikt vien dėl to, jog rusų kalba jiems yra gimtoji, o anglų kalbą ir šiaip gerai moka. Tai, kad vis tik bakalaurą pabaigė mažiau nei pusė kurso kalba už save. Ir kas apmaudžiausia, jog net ne dėl to, kad būtų sunku. Mat vis tik pabaigti sugebėjo net ir tie, kuriems rusų kalba buvo tiek pat svetima kaip ir anglų. Problema buvo paprasčiausiame nesimokyme. Iškalbos gimtąja kalba neužteko tam, kad atlikti vertimus raštu ar žodžiu, analizuoti tekstus, ar tiesiog parašyti baigiamąjį darbą. Aišku, baigiamieji darbai nėra proto rodiklis. Jie parodo tik žmogaus discipliną.

Šoko būseną pakeitė pyktis, o pyktį pakeitė nusivylimas. Nejaugi aš viena manau, kad kalbininkas turi pastoviai mokytis? Nejaugi man vienai atrodo, jog baigtas aukštasis nėra ta galimybių riba? Negi tikrai žmonės statosi sau, kaip specialistams, antkapius vos tik gavę diplomus? Dar galiu suprasti kitas specialybes, kur tu mokaisi kokio tai amato, ir tu išmoksi kažko, o tada renkiesi, ar tau užteks ir to, ką jau žinai, ar ieškosi kitų būdų ar net jį sukursi.. bet kaip galima taip galvoti dirbant su žodžiu? Nors čia turbūt klystų.. mokytis reikia visur, nesvarbu, ar tu esi vertėjas, ar stalius. Visi mes galime būti tik eiliniais amatininkais, arba tapti kažkuo daugiau..

Pamenu, ketvirtame kurse viena dėstytoja mums kažką aiškino ir pavadino mus specialistais. Aš nesusilaikiau ir tyliai prunkštelėjau. Visų pirma dėl to, jog mes tikrai nebuvom specialistais. O visų antra, jog iš jos lūpų tai skambėjo kaip sarkazmas. O juk blogiausia yra tai, jog yra žmonių, kurie tuo ir patikėjo. Dėl to ir turim daugybę pasipūtusių ir savo jėgas pervertinančių jaunų žmonių, kurie realiai tik reikalauja ir garsiai rėkia, kad jie specialistai vietoj to, kad darbai kalbėtų už juos. Galbūt atsirastų tokių, kurie su manimi nesutiktų teigdamas, jog jauni žmonės yra ambicingi. O man tai labiau panašu į puikybę. Anie specialistai nori būti vertinami ir uždirbti pinigus, kurių jie nenusipelnė, nes realiai nieko nesukūrė. Aš ambicingu laikau žmogų, kuris nori kažko pasiekti savo darbu, galva, kuris lenktyniauja pats su savimi, nes juk visada buvo ir bus geresnių už tave, tačiau tu visada gali tapti geresnis nei esi dabar.

Kaip tik dabar jau baigiu perskaityti Noros Gal’ knygą ir jaučiu tokį didelį įkvėpimą. Iš viso skaitant šią knygą pajutau visą gamą užplūdusių jausmų – susižavėjimą, gėdą, neviltį ir viltį. O labiausiai patiko momentas, kur ji rašo apie savo vertimų patirtį, o būtent apie tai, kad vis ieškodavo savo vertimams geresnių variantų, tinkamesnių žodžių ar net viso sakinio. Ir kai tokie vertimų grandai kalba apie tokius dalykus, kurie man, kaip pradedančiajai, irgi artimi, tiesiog belieka ramia širdimi susitaikyti su ta mintimi, jog tekstas niekada manęs nepaleis. Aš visada jausiu tą kirminą, jog galima išversti ir geriau.. tačiau tai nereiškia, jog reikia nustoti ieškoti geresnio sprendimo.