Нора Галь - Слово живое и мертвое arba.. kokia vis tik graži ta lietuvių kalba..

Prologas: Ši knyga tokia turininga ir visokiariopai nuostabi, kad iki skausmo akivaizdu, jog vieno įrašo čia nepakaks, tad tam, kad Jums nenusibostų mano pažintis su šia nuostabia moterimi, paskirstysiu šią knygą dalimis ir pakursiu atskirus įrašus :D

Nora Gal' (Eleonora Galperina) – vertėja, kuri paėmė ir išvertė nuostabiausią klasiką (tiek tą "rimtąją", tiek mokslinę fantastiką :D) vien tam, kad tokie vertėjai kaip aš nesugadintų kūrinių :D

O jei rimtai.. ši moteris yra tiesiog neįtikėtinai charizmatiška asmenybė. Ir tai jaučiasi iš pat pirmųjų knygos eilučių. Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg mažas vaikas stovėdamas tarp milžinų, kuriems geriausiu atveju sieki kelius, ir užvertus galvą išpūstomis akimis žvelgi su neaprėpiamu susižavėjimu ir net savotiška baime.. čia kai vaikystėje pamatai kokį supermeną ir strykčiodamas šauki: „Ir aš! Ir aš taip noriu!“.

Ką čia beslėpsi, dar kartą įsitikinau, kokia aš naivi ir visiškai žalia vertimuose. Bet čia jau kalbu apie grožinę literatūrą. Tačiau mane paguodžia tai, jog daug dalykų, kuriuos perskaičiau šioje knygoje, aš jau pati buvau susivokus be svetimos pagalbos, tad jaučiu savotišką pasididžiavimą savo tokiu savarankišku mąstymu :D

Kol skaičiau šią knygą, vis galvojau.. na, kodėl, kodėl mums to niekas nepasakojo univere? Kodėl tada paprasčiausiai nepasakyt – gerb.studentai, paskaitykit šią knygą. Man sunku patikėti tuo, kad mano dėstytojai šios knygos būtų neskaitę, iš kitos pusės, mus labiau ruošė versti „pelningesnius“ tekstus, kur literatūrinė klausa praktiškai nereikalinga. O ką jau kalbėti apie savivaliavimą..

Dar pasidariau labai svarbią išvadą – reikia nelaukti, kol kas pasakys, parekomenduos ir t.t., o pasiimti ir pačiam viską susirasti. Aišku, smagu, kai yra kas nors prijaučiantis šalia, bet jei nėra..

-

Knygą galima skelti į tris dalis – kaip nereikia daryti, ką galima padaryti, ir kas jau buvo padaryta.

Labai svajoju įsigyti šį leidimą..

Stebėtina, jog tai, apie ką rašė Nora Gal’, gąsdinančiai tinka ir mūsų lietuvių kalbai. Kas nežino rusų kalbos, mano, jog lietuvių kalba su rusų visiškai nepanašios, bet tai tik dėl skambesio, o gyvenime yra taip, kad jos juodai panašios, kad net siutas ima, kai užstringi ties kokiu pasakymu ir galvoji: čia jis lietuviškas, ar vis tik vertalas iš rusų kalbos? Na, kaip pavyzdį galiu pateikti – nuvažiavo stogas. Man mokykloj sakė, jog taip sakyti negerai. Na, bet ką daryti, jei tikrai stogas važiuoja, ypatingai nuo tokių atradimų? :D

Atkreipkit dėmesį į tai, jog knyga pirmą kartą pasirodė 1972 metais, ir štai 2016 metais pasirodė net 11 leidimas.. o tai reiškia, jog kalbos pūliniai, nedavę ramybės XX amžiaus antros pusės vertėjams, kalbininkams ir apskritai neabejingiems kalbos švarai, išlieka skaudūs ir šiandieną. Kas dar labai svarbu, jog knyga skirta ne vien specialistams, bet ir žmonėms, kuriems gimtosios kalbos likimas yra taip pat svarbus.

Gėda prisipažinti, bet man visada buvo kvailos tos LNK laidelės „Žodis ne žvirblis“ arba analogiškos laidos per Lietuvos radiją (kai gyveni pas močiutę, nori to ar ne, vis tiek teks išgirsti šią radiją), tetos Betos viktorinos.. ir man taip kvailai skambėdavo tas, tuo metu atrodęs, nepagrįstas kipišas dėl kalbėjimo taisyklingumo.. o ką jau kalbėti apie kirtį, kai visi aplinkui sako „viskas normAliai“.

Grammar nazi before it was cool

Bet jau ir pati pagavau taisant save, jog reikia taip kirčiuoti, jog reikia taip sakyti.. Vis dažniau atsiverčiu tarptautinių žodžių žodyną, o DLKZ iš viso yra viena iš pagrindinių mano naršyklės žymių.

Jau vien prisiminus tautInių šokių konkursą „Kadagys“. Kaip buvo miela ausiai girdėti, tą tikrą ir lietuvišką tautInių šokių skambesį. Taip kad ir aš dabar stengiuosi puoselėti lietuvių kalbą, rasti šios kalbos gintarėlius. Nes kaip bepasakytum, o juk savais žodžiais visada gaunasi gražiau. Tikras paradoksas, jog meilė lietuvių kalbai atsirado būtent besimokant užsienio kalbas..

Nora Gal’ savo knygoje aktyviai kovoja su tarptautinę pilietybę įgavusiais žodžiais. Taip taip, supratot teisingai. Kalba eina apie tarptautinius žodžius. Anksčiau aš į juos nelabai kreipiau dėmesį ir net pati buvau juos pamėgusi, tačiau „išgirdusi“, jog kiekvienas tarptautinis žodis turi savo puikų atitikmenį gimtąja kalba, įdėmiau įsiklausiau. Juk gimtąja kalba tas žodis pasakytas yra suprantamesnis ir artimesnis. Ir iš tikrųjų.. aš net darbe bendraudama su klientais atsikračiau „informacijos“, ir pastebėjau, kaip išnyko perdėtas formalumas. Palyginkite patys:

Norime Jus informuoti                                  Norime Jums pranešti

Tas pranešti yra daug jaukesnis ir mažiau formalus, o ir pats bendravimas tampa ne toks šaltas ir įpareigojantis. Man tik labai sunku su tolerancija ir pakantumu.. tolerancija man skamba laisviau už pakantumą.. pakantume man kažkaip vis tiek išlieka asociacija, jog sėdi žmogus dantis sukandęs :D

Tai, ką aš dabar paminėjau, Nora Gal’ pavadino liga – kanceliaritu.

Norint suteikti tekstui oficialumo ir tariamo profesionalumo – labai patogu naudoti įvairius tarptautinius žodžius ir neveikiamąją rūšį. Šį reikalą labai mėgsta mūsų filosofai – noriu Jums paaiškinti taip, kad Jūs nesuprastumėte. Ir nesistebiu, kodėl net ir dirbantys su žodžiu žmonės, dažnai vartoja tuos negyvus žodžius. O ypatingai moksle, mat tokių negyvėlių prifarširuotas tekstas atrodo „protingiau“. O juk jis tampa tiesiog nuobodus ir mažiau suprantamas, dėl to man visada sekdavosi rašyti ganėtinai koncentruotus darbus be didelio pilstymo iš tuščio į kiaurą, nes juk mokslinio darbo vertė nuo „protingo“ parašymo visai nepriklauso.

Taip kad gal iš tikrųjų reikėtų kiek įmanoma atsisakyti visiškai nepuošiančių ir net sausinančių kalbą žodžių? Atsisakyti tų negyvėlių vardan aiškumo? Nesakau, kad aš pasiryžusi visiškai atsisakyti įvairiausių svetimybių ir t.t. (nes man jos vis tik patinka, priduoda savotiškumo :D), bet va su tarptautiniais žodžiais tikrai galima kažką apmąstyti.. o kitas įrašas bus skirtas konkretiems pavyzdžiams, kaip nereikia versti, galimus sprendimus. Tiesa, šie patarimai pravers ne tik vertėjams, bet ir rašantiems ar apskritai dirbantiems su žodžiu.