Nora Gal' - genialu tai, kas paprasta

Kaip jau minėjau praeitame įraše, dabartinis bus skirtas Noros Gal’ išskirtiems „teksto gerinimo būdams“. Greičiausiai dauguma patarimų nieko nenustebins, bet o gal čia apsilankys toks pat geltonsnapis žmogus, dirbantis su žodžiu, tad tikrai tikiu, jog šie vertimų „life hacks“ pasirodys visai naudingi :D

• Tarptautinį žodį pakeisti gimtuoju

Štai islandai ypatingai rūpinasi savo kalbos švara, ir savo kalboje turi atitikmenį vos ne kiekvienai svetimybei ar skoliniui. Kitas klausimas, kiek jie tuos dirbtinai sukurtus žodžius vartoja.. Iš esmės lituanistai taip pat nesėdi rankų sudėję, tik kad jų vargas kitą kartą būna tiesiog išjuokiamas.. nors kartais žodis visai sėkmingai prigyja, kaip antai asmenutė :D O kalbant bendrai, tai natūraliu būdu atsiradęs žodis praktiškai visada bus geresnis už svetimą. Pabandykite patys. Gaudykite šiuos žodžius savo galvoje ir bandykite pakeisti juos lietuviškais. Sakyčiau, labai gera mankšta. Jūsų kalbai tai priduos daug daugiau nei švaistymasis bespalviais ir beskoniais tarptautiniais žodžiais.

• Mažiau veiksmažodinių daiktavardžių, daugiau pačių veiksmažodžių

Man labai sunku įsivaizduoti akademinį tekstą be šių gyvos kalbos žudikų. Prisipažinsiu, pati iš įpročio dažnai griešinu, tačiau man ir pačiai tokios struktūros niekada nepatiko, nes kaip Nora Gal ir rašė, tekstas nuo to turiningesnis netapdavo. Kam rašyt „protingai“ ir sudėtingai, jei galima parašyti paprastai ir aiškiai? Jei kas nors prieštarauja šiai minčiai, paskaitykite prof. dr. Melnikienės monografiją apie dvikalbius žodynus. Visų pirma, vien dėl to, kad ją privaloma perskaityti visiems, kas dirba su žodynais, o visų antra, Jūs pamatysite kaip nuostabiai autorė dėsto savo mintis be visokių sudėtingų struktūrų. Apie ką eina kalba suprastų net ir nieko bendro su lingvistika neturintis žmogus. Na, o galiausiai, šis patarimas yra būtinas kuriantiems žmonėms. Nori sukurti gyvą tekstą, pirmyn.

Dar trumpai apie aiškią ir suprantamą kalbą. Nora Gal’ pateikė labai gerą pavyzdį iš grožinės literatūros, kai žmogus įkrito į duobę, ir jam buvo numesta virvė. Ir tas nelaimėlis, vietoj to, kad išliptų iš duobės, pradėjo svarstyti, kas gi yra virvė? Taip ir akademiniuose raštuose, reikia kalbėti apie esmę, o ne puošti ją visokiais numirėliais.

• Atsargiai su įvardžiais

Iš tikrųjų paprastai kalboje mums įvardžių reikia žymiai mažiau nei, pavyzdžiui, anglų ar vokiečių kalbose. Mes turime visą galybę kaitymų, dėl ko mokytis lietuvių kalbą darosi tik sunkiau, tačiau šios ypatybės dėka sėkmingai galime išvengti nereikalingo įvardžių vartojimo. Čia dar galime šiek tiek paliesti vertimo laisvės klausimą, bet apie jį kitame įraše. Vertimo esmė yra perduoti teksto prasmę, ir jei jau netikite manimi, tai patikėkite tais vertimų ir literatūros milžinais, kurie kurdami savo gimtąja kalba niekada nenaudotų tiek įvardžių, kiek mes jų galėtume išversti. Tekstas bus natūralesnis, jei vieną kitą įvardį pakeisime vardu, pareigybe, ar iš viso jais atsikratysime. Kaip suprasti, kada galime atsikratyti įvardžio – jei galima pasakyti tą pačią mintį be įvardžio, reiškia – metam lauk. Šį reikalą taip pat labai naudinga taikyti ir kuriant.

• Atsikratom neaiškumais

Kalba eina apie žodžius, kurie iš esmės nieko nepasako, o taip pat ir nesuteikia jokių spalvų – figure, thing, situation, to do ir t.t. Tekstas, parašytas anglų kalba, paklūsta anglų kalbos dėsniams, tačiau vertimo esmė perteikti ne kiekvieno žodžio ar net viso sakinio struktūrą, o tai, kas yra sakoma, tad verčiant reikėtų taikyti lietuvių kalbos dėsnius.

• Kuo tikslesnis žodis, tuo sodresnis ir gyvesnis tekstas bei mažiau klaidų

Jei yra kažkas pabrėžiama, nereikia versti labai/labiau. Labai didelį galima pakeisti į milžinišką, labai baisų į siaubingą, greitą bėgimą į lėkimą išdegusiomis akimis ir t.t. Ir tai jokiais būdais nėra savivaliavimas, arba kaip rusų kalboje yra puikus žodis – отсебятина. Niekas neleistų tokio lietuvių autoriaus knygų, jei jo tekste visur šmėžuotų „labai“, tad ir vertimuose vertėtų naudoti gyvą žodyną. Na, ir apskritai, ar verta minėti, jog visada reikia ieškoti tikslų žodį?

• Žaidimas su spalvomis

Šį žodžių žaismą, jei taip galima pavadinti, mums dar trečiame kurse atsiuntė vertimų dėstytoja. Iš esmės būtų juokinga, jei nebūtų tiesa :D Ir čia taip pat bus paliestas laisvės klausimas.. ir vėl bus paliesti lietuvių kalbos dėsniai.. mes turime nuostabius veiksmažodžius, kodėl gi jų nepanaudojus? Kodėl vietoj „medžiai buvo žali“ nepasakyti - „medžiai žaliavo“? Na, čia labai vaikiškas pavyzdys, bet tikiu, jog esmę pagavot :D Jei nepritariate šiam teiginiui.. vėlgi.. kas skamba įtikinamiau? Kas labiau kutena vaizduotę? O koks autoriaus tikslas? Užmigdyti nuobodžiu stiliumi ar suteikti kokius tai pojūčius?

• Mažiau tokių junginių: veiksmažodis + bendratis

Šitai man buvo naujiena. Niekada nekreipiau į tai dėmesio. Ir tik sužinojusi pastebėjau, kaip dažnai naudoju šią struktūrą. Va, Jums dar vienas vaikiškas pavyzdys – jis nori valgyti. Kaip galime pakeisti? Jis alkanas, išbadėjęs, žarna žarną ryja ir t.t. Jaučiate skirtumą? Puiku. Apie tą jausmą plačiau aprašysiu kitoje dalyje :D

• Ne išnašoms!

Puikiai pamenu, kaip dėstytojai mus barė dėl šio reikalo, nors kartais apimdavo tikra neviltis – kaip, kaip gi išsisukti??? Spėju, reikės ateityje šiam kenkėjui skirti net atskirą įrašą, tad šį kartą tiesiog parašysiu tai, ką parašė Nora Gal – jog tas vertėjas, kuris slepiasi už išnašos, akivaizdžiai parodo talento trūkumą. Žinoma, ji kiek kitaip šią minti išsakė ir daug plačiau, bet esmė išlieka ta pati.

• Tarmybės ir netaisyklinga kalba

Grožinėje literatūroje toks galvos skausmas pasitaiko ir net labai dažnai. Kas labiausiai priverčia mano kraują užvirti, kai vertėjas ištaiso tą kalbą vertime. Čia jau prisilaikoma tos kvailos aksiomos, jog literatūra turi šviesti skaitytoją, tad ir kalba turi būti taisyklinga, tačiau tokią šventvagystę aš ir vadinu savivaliavimu. Patys pagalvokit, jei koks nemokša visą gyvenimą nematęs nieko toliau savo kaimo, baigęs vos kelias klases ir niekada nelaikęs rankoje jokios knygos, iš kur jam tokiam kalbėti sklandžia literatūrine kalba? Jei žmogus keikiasi riebiais keiksmažodžiais, kokią vertėjas turi teisę sušvelninti juos ar iš viso panaikinti??? Na, bet čia irgi jau vertimo laisvės klausimas. O Nora Gal’ šiuo klausimu pateikia keletą paprastų patarimų – perteikti tarmybę į verčiamą klabą labai sunku, kadangi vienas dalykas yra amerikiečio ranča, brito ferma ir lietuvio ūkis. Patys pajutot, kaip pasikeitė spalvos? Tas galioja ir su tarmybėmis. Jei panaudosime pernelyg tarmišką žodį, galime išvysti nesuderinamus vaizdus – Vingių Joną tarp kaubojų. O šitai vertėjui taip pat yra tabu. Tad palengvinti savo dalią galime keisdami kalbėsenos struktūrą, pridėti netaisyklingų formų „sėsk už vairą“ ir pan. Čia jau kiek išveža Jūsų vaizduotė :D Man belenkaip patinka iš internetų :D

Tai tiek šiam kartui.. o štai kitame įraše aprašysiu, kokios savybės yra būtinos vertėjui :)