Studijuodama niekada nebuvau
įsigilinusi į vertimų istoriją. Taip, teko girdėti vieną kitą
istoriją, tačiau vystymosi eiga man susidomėjimo kažkokio nekėlė,
tad buvo visai įdomu paskaityti Noros Gal’ knygoje apie tai,
kokius kraštutinumus patyrė vertimų pasaulis. Tais senais gūdžiais
laikais.. net nežinau kada.. na, turbūt prieš grožinės
literatūros vertimo teorijos atsiradimą.. drąsuoliai ne šiaip
versdavo knygas, bet iš esmės jas perrašydavo, tad labai dažnai
galima sutikti, jog autorius yra tas ir tas, nors iš tikrųjų jis
tik išvertė kažkieno darbą, bet tai padarė taip savaip, kad jau
tokį darbą vertimu pavadinti sunku. Veikiau jau plagiatas su savo
patobulinimais :D Geoffrey Chaucer kaip tik puikus to pavyzdys. Gal
ir nieko taip.. nepatiko kas, paėmei, perrašei.. bet čia jau
fanfikai, o ne vertimai :D
Taigi patys galit įsivaizduoti kas
ištiko grožinės literatūros pasaulį, kad paskui buvo griebtasi
kito kraštutinumo – viską versti pažodžiui. Abu šie
kraštutinumai yra blogis. Bet antrasis variantas mane gąsdina daug
labiau :D Įsivaizduokit, kas gali gautis iš grožinės literatūros,
kuri yra tikra priešingybė protokolui.
Ir štai jau kiek dešimtmečių
vertėjai kovoja už laisvę. Ne už laisvę savivaliauti, bet
apginti grožinės literatūros kūrinį, kad ir vertimas būtų dar
vienas grožinės literatūros kūrinys. Bet kaip žinot, kiek tos
laisvės sau gali leisti? Pamenu, univere mums tos laisvės jokios
neleido. Ir nesuprasi, ar čia tam, kad geltonsnapiai studentai
neįsivaizduotų, jog grožinės literatūros vertimas yra labiau
interpretacija, ar dėl to, kad rimtai buvo prisilaikoma idėjos, jog
vertime neturi būti jokių papildymų ar pašalinimų.
Šiaip keista. Kalbėjome apie
įvairias atvirkštines transformacijas, kai pavyzdžiui, neiginį
galima išversti teiginiu ir atvirkščiai, tad kodėl negalima
pridėti kokią dalelytę? Pamenu, vertėm kažkokį tekstą iš
anglų kalbos, ir vienas sakinys buvo toks įdomus, o įdomus tuo,
jog jame jautėsi savotiškas lengvabūdiškumas, kurį aš
pasistengiau vertime priduoti dalelyčių pagalba. Aišku, mano
savivalę išbrokavo, tačiau aš iki šiol nesijaučiu esanti dėl
to neteisi. Lietuviškame variante buvo išversta mintis, bet nebuvo
perduota kalbančiojo nuotaika. Dabar aš jau suprantu, kad tada
padariau tik vieną klaidą – nesugebėjau apginti savo vertimo.
Nora Gal’ knygoje citavo Cicerono
žodžius, kuriuos kiekvienas vertėjas turėtų išsitatuiruoti ant
krūtinės, jog žodžius reikia ne skaičiuoti, o pasverti. Ir man
tai buvo toks vau.
Verčiant grožinę literatūrą
reikia jausti daug daugiau nei tiesiog gerai žinoti kalbas. Kaip jau
ir anksčiau minėjau literatūrinę klausą ir grožinės
literatūros kūrinio lygius, kuriuos sudaro ne vien tekstas, bet ir
nuotaika, veikėjai, ta visa chemija, kuri įvyksta, kai visi
elementai, kuriuos autorius panaudojo, pradeda reaguoti. Būtent visą
tą cheminę reakciją vertėjas ir turi išversti į kitą kalbą.
Nes ta reakcija neįvyks vien dėl to, kad sugebėjote atrinkti visas
sudedamąsias dalis, reikia jas sujungti. Štai čia ir yra vertimų
keblumas, atpažinti, kas vis tik tą kūrinį padaro kūriniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą