Kai mintys neleidžia užmigt..

Nežinau, kaip kitiems žmonėms, kurie gyvena žodžiu, tačiau spėju, jog ir jiems teko savo kailiu patirti tikrų tikriausią šventvagystę mokslo atžvilgiu (rašau visai kaip mūsų žiniasklaida, gąsdinu skaitytoją :D). Šiuo atveju kalbu apie stereotipą – jei laisvai kalbi kokia tai kalba, tai tu jau automatu yra laikomas tos kalbos specialistas. Pasidalinsiu banaliausiu argumentu – visi mes kalbame ir net rašome lietuvių kalba, bet kiek iš mūsų yra lituanistų?

Iš tikrųjų jau seniai ant žmonių nebepykstu, kadangi tai daryti nėra protinga. Iš viso susidaro įspūdis, kad dauguma žmonių mano, jog kalba tėra kelios rašybos taisyklės ir žodžiai. O kad viskas būtų taip paprasta.. bet ne. Geriau jau tegul nebūna.

Tačiau mane ištinka kuo tikriausias šokas, kai tokius dalykus pradeda kalbėti kolega! Kaip.. kaip žmogus, kuris lankė tas pačias paskaitas kaip ir aš.. rašęs darbus.. analizavęs tekstus – gali vertinti kito žmogaus žinias pagal jo kalbos mokėjimo lygį? Tikrai gerai atsimenu, jog tarp mano kursiokų buvo tokių asmenų, kurie manė, jog universitete jiems nebus ką veikt vien dėl to, jog rusų kalba jiems yra gimtoji, o anglų kalbą ir šiaip gerai moka. Tai, kad vis tik bakalaurą pabaigė mažiau nei pusė kurso kalba už save. Ir kas apmaudžiausia, jog net ne dėl to, kad būtų sunku. Mat vis tik pabaigti sugebėjo net ir tie, kuriems rusų kalba buvo tiek pat svetima kaip ir anglų. Problema buvo paprasčiausiame nesimokyme. Iškalbos gimtąja kalba neužteko tam, kad atlikti vertimus raštu ar žodžiu, analizuoti tekstus, ar tiesiog parašyti baigiamąjį darbą. Aišku, baigiamieji darbai nėra proto rodiklis. Jie parodo tik žmogaus discipliną.

Šoko būseną pakeitė pyktis, o pyktį pakeitė nusivylimas. Nejaugi aš viena manau, kad kalbininkas turi pastoviai mokytis? Nejaugi man vienai atrodo, jog baigtas aukštasis nėra ta galimybių riba? Negi tikrai žmonės statosi sau, kaip specialistams, antkapius vos tik gavę diplomus? Dar galiu suprasti kitas specialybes, kur tu mokaisi kokio tai amato, ir tu išmoksi kažko, o tada renkiesi, ar tau užteks ir to, ką jau žinai, ar ieškosi kitų būdų ar net jį sukursi.. bet kaip galima taip galvoti dirbant su žodžiu? Nors čia turbūt klystų.. mokytis reikia visur, nesvarbu, ar tu esi vertėjas, ar stalius. Visi mes galime būti tik eiliniais amatininkais, arba tapti kažkuo daugiau..

Pamenu, ketvirtame kurse viena dėstytoja mums kažką aiškino ir pavadino mus specialistais. Aš nesusilaikiau ir tyliai prunkštelėjau. Visų pirma dėl to, jog mes tikrai nebuvom specialistais. O visų antra, jog iš jos lūpų tai skambėjo kaip sarkazmas. O juk blogiausia yra tai, jog yra žmonių, kurie tuo ir patikėjo. Dėl to ir turim daugybę pasipūtusių ir savo jėgas pervertinančių jaunų žmonių, kurie realiai tik reikalauja ir garsiai rėkia, kad jie specialistai vietoj to, kad darbai kalbėtų už juos. Galbūt atsirastų tokių, kurie su manimi nesutiktų teigdamas, jog jauni žmonės yra ambicingi. O man tai labiau panašu į puikybę. Anie specialistai nori būti vertinami ir uždirbti pinigus, kurių jie nenusipelnė, nes realiai nieko nesukūrė. Aš ambicingu laikau žmogų, kuris nori kažko pasiekti savo darbu, galva, kuris lenktyniauja pats su savimi, nes juk visada buvo ir bus geresnių už tave, tačiau tu visada gali tapti geresnis nei esi dabar.

Kaip tik dabar jau baigiu perskaityti Noros Gal’ knygą ir jaučiu tokį didelį įkvėpimą. Iš viso skaitant šią knygą pajutau visą gamą užplūdusių jausmų – susižavėjimą, gėdą, neviltį ir viltį. O labiausiai patiko momentas, kur ji rašo apie savo vertimų patirtį, o būtent apie tai, kad vis ieškodavo savo vertimams geresnių variantų, tinkamesnių žodžių ar net viso sakinio. Ir kai tokie vertimų grandai kalba apie tokius dalykus, kurie man, kaip pradedančiajai, irgi artimi, tiesiog belieka ramia širdimi susitaikyti su ta mintimi, jog tekstas niekada manęs nepaleis. Aš visada jausiu tą kirminą, jog galima išversti ir geriau.. tačiau tai nereiškia, jog reikia nustoti ieškoti geresnio sprendimo.