Kas kaltas: užsakovas, vertėjas ar vadybininkas?

Praeitą savaitę mano mėgstama ir itin gerbiama dėstytoja (kurios šiandien labai bijojau ir kuriai buvo gėda rodytis akyse :D) vertimo praktikumui uždavė perskaityti vieną diskusiją. Kas supranta rusų kalbą, gali paskaityti ją štai ČIA. Kas nesupranta rusų kalbos, trumpai papasakosiu esmę. Žodžiu, mergina, kuri sukūrė forume temą, yra kažkokio vertimų biuro vadybininkė. Pati TaniaN nėra vertėja, tačiau į jos pareigas įeina vertimo užsakymų priėmimas. Jai iškilo problema su vienu užsakovu. Gavosi taip, kad ji priėmė užsakymą išversti beveik 600 lapų iš rusų i vokiečių kalbą per mėnesį. Jei vadybininkė nemelavo, užsakymą atliko du vertėjai (kuriuos labai užjaučiu). Galiausiai buvo taip, kad užsakovas liko labai nepatenkintas darbu ir atsisakė mokėti pinigus argumentuodamas, kad vertimas nėra kokybiškas. Šiaip manau, mergina sukūrė tą temą grynai ieškodama sau moralinio palaikymo, o ne dėl teisybės ieškojimo. Tai štai, pabandysiu nupasakoti, prie kokių išvadų mes priėjome. Pasistengsiu aprašyti padėtį iš trijų pusių, nes jų tikrai trys.

Užsakovas

Užsakovas turi teisę reikalauti kokybiško vertimo ir jis visiškai neprivalo žinoti vertimo paslaugų subtilybių. Bet ar turi jis teisę piktintis netinkamu vertimu, jei prieš pasirašydamas sutartį jis nepaliko jokių komentarų? Galų gale, vertimo užsakymas nėra tolygus kokio nors torto užsakymui. Nenoriu per daug išsiplėsti dėl užsakovo, kaip ir minėjau, jis neprivalo žinoti, tačiau vis tik domėtis savo užsakymu reikėtų.

Vertėjas

Apskritai anksčiau minėtos problemos iškilo dėl paprasčiausiai nesusikalbėjimo. Tai visų pirma, didelę klaidą padarė vertėjai, kad nebendradarbiavo su užsakovu. Kaip supratau, tekstas buvo kaip kokio vadovo pobūdžio, gal kokiems gidams ir pan. Tekste buvo daugybė miestų ir vietovių pavadinimų, o kaip žinoma, galimų vertimo variantų yra dar daugiau. Jei aš būčiau atsidūrusi šių vertėjų vietoj, aš būtinai reikalaučiau iš vadybininkės kažkokių kontaktų, kad galėčiau susiekti su užsakovu. Kitas momentas, būtinai derinčiau viską su kitu vertėju, kad tekstai per daug nesiskirtų, tarkim, kad nebūtų tokių dalykų, pavyzdžiui, aš verčiu pavadinimus, o jis palieka originalų variantą ir pan. Galų gale, reikia pagalvoti ir apie redaktorių, vis tik ir jis yra žmogus. Ir būtent tas žmogus, kuris padaro tekstą skaitomą :D

Vadybininkas

Labai pykstu ant tos TaniosN, nes buvau tikrai pasibaisėjusi. Iš kitos pusės, pasijutau tikra profesionalė, nors dar ir nediplomuota. Visų pirma, ji iš viso neturėjo teisės imtis tokio užsakymo. Jei pats neatlieki vertimų, negali objektyviai įvertinti galimo darbo, todėl ji taip pat privalėjo bendrauti su savo vertėjais. Idealiausiai būtų buvę, jei šitą užsakymą ji būtų parodžius kuriam nors iš savo vertėjų prieš sutikdama atlikti vertimą. Kitas dalykas, ji aklai priėmė užsakymą visiškai negalvodama apie pasekmes. Ji pabijojo, kad jei atsisakys, užsakovų daugiau nebesulauks ir susigadins reputaciją. Bet juk reikėjo pagalvoti, kad priimdama tokį rizikingą užsakymą ji susigadins jau viso biuro reputaciją nekokybišku vertimu. Spėju, ji melavo apie savo 8 metų darbo patirtį, nes šitas grėblys, ant kurio ji sėkmingai užsiropštė, toks primityvus, kad net akivaizdu. Mergina akivaizdžiai nepasitiki nei savo, nei savo vertėjų jėgomis, tad bijo likti apkaltinta neprofesionalumu. Mokėjimas laiku atsitraukti ir yra profesionalumo požymis. Nereikia griebti visus iš eilės pasitaikančius užsakymus, jei realiai nesugebėsi jo atlikti. Jei atsakysi kokiam tai užsakovui, taip, gal tą akimirką jis įsižeis, pagalvos apie biurą kažką negero, bet po kelių akimirkų jis iš viso apie jį pamirš. Tačiau atlikus nekokybišką vertimą, iškilus konfliktui, užsakovas niekada gyvenime nepamirš šio košmaro, ir net nesvarbu, ar jūsų biuras buvo teisus, vis tiek išliks ta dėmė. Manau, TaniaN negerbia savo vertėjų, nes kaip galima būti tokiam žioplam ir nesitarti su jais. Maža to, ji tam pačiam forume pradėjo klausinėti apie vietovardžių vertimus. Kokiems velniams to reikia vadybininkui? O ypač vertimų biuro, kai po ranka turi ne vieną vertėją. Tuo labiau, kad tai net ne jos darbas ir bet kokiu atveju ji tekstų nevers. Šitie klausimai man nuskambėjo kaip skęstančiojo griebimasis už šiaudo.

Galiausiai dėstytoja paprašė mūsų pasakyti tokias kaip ir šventas tris taisykles, kurių mes, kaip vertėjai, pasiryžę laikytis dirbdami su vertimais. Aš pasirašiau štai tokias:

Bendrauti su visais: su užsakovu (tam, kad išsiaiškinti, ko jam konkrečiai reikia), su vadybininku (kad būtų realus supratimas apie galimybes, tarkim, kaip būna kai kurie vertėjai, kurie vertimais užsiima laisvu laiku nuo pagrindinių darbų, tad jei būčiau laisvesnė, paprašyčiau daugiau vertimų, jei tam tikru metu neturėčiau juodai laiko, praneščiau jam, kad paprasčiausiai nepavesti nei jo, nei tuo pačiu ir kliento), su kolegomis (jei tektų versti kartu tą patį tekstą, kad nekiltų elementarių nesklandumų, jei versti tekstą savarankiškai, „lyšnas“ kolegos patarimas niekada nepakenks), su redaktoriumi (teko skaityti ne vieną straipsnį, kad su laiku vertėjui dirbant su vienu ir tuo pačiu redaktoriumi, pastarasis taip pripranta prie vertėjo stiliaus, kad vėliau vertimą tvarko tiesiog automatiškai, tačiau būtent bendravimas su redaktoriumi gali palengvinti darbą tiek pačiam vertėjui, tiek vargšui redaktoriui).

Nesiimti visų vertimų iš eilės: reikia sugebėti objektyviai įvertinti savo galimybes tam, kad galų gale, nesusigadintum savo vardo, ir nepakištum kiaulės kitam. Štai viena vertėja taip pat šioje temoje dalinosi savo patirtimi, kad ji neprisiima visų užsakymų, o būtent tik tuos, kuriuos ji geriausiai supranta, na, o kai geriau supranti kokioje nors srityje, tai ir vertimą atlikti sekasi greičiau, o greitesnis vertimas garantuoja didesnį vertimų kiekį (bent jau kalbant apie paklausų vertėją). Automatiškai toks vertėjas ir uždirba daugiau nei tas, kuris verčia viską iš eilės.

Pasitikėti savimi ir savo vertimu: taip, aš dar tik pradedanti, tačiau žinau, kad galiu argumentuoti kiekvieną savo vertimo pasirinkimą, ir jei aš tai galiu, aš tikiu, kad mano vertimas yra tinkamas. Visada galima išversti ir padaryti geriau. Visada taip bus, tačiau reikia pasitikėti savimi nepaisant to, jei koks užsakovas skųstųsi tavo pasirinkimu ar net kaltintu neprofesionalumu. Visiems neįtiksi, tad kam kreipt dėmesį į tuos, kurie nesupranta apie ką kalba. Tačiau būtina atskirti konstruktyvią kritiką nuo šiaip padejavimų.

Na, ir toks dar vienas rastas šioje diskusijoje mini patarimas, kuris man labai patiko, ir pasirodė tikrai labai naudingas. Akivaizdu, kad geriausia vertimus daryti į gimtąją kalbą, tačiau gyvenimas toks dalykas, kad tenka versti į pačias įvairiausias ne gimtąsias kalbas. Tad viena vertėja pasakė, jog gavusi užsakymą išversti kokį tai tekstą į jai negimtą kalbą, ji sutartyje nurodo, kad užsakovas suvokia, jog vertėjui, nesant reikiamos kalbos "nešiotoju", vertimo kokybė nebus tokia, kokia būtų verčiant tos kalbos "nešiotojui". Nesvarbu, kaip tai gali pasirodytu užsakovui, jis turi suprasi riziką, kuri išlieka visuose biuruose, nepaisant to, kiek jie yra atviri su savo klientais.

Ir pabaigai tos pačios mano mėgstamos dėstytojos pasiūlytas perliukas. Jei užsakovui pradedi aiškinti, kad redaktorius yra reikalingas, ir būtų gerai, kad tą patį vertimą peržvelgtų keli vertėjai, jis tik mato, kad vertimo kaina pučiasi su kiekviena akimirka, tačiau jei užsiminsim apie vertimus pagal Euro standartus, jis gali kiek apsiraminti, juk tai skamba taip rimtai ir kokybiškai :D o tie standartai ir susideda iš tokių „smulkmenų“. Gal kada ir papaišysiu čia apie tuos standartus, o šiam kartui tiek. Prirašiau daugiau nei tikėjausi :)