Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.

Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.

Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.

Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.

Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.

Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).

Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.

Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.

Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

Sakai, nori versti.. bet ar tikrai?

Kitaip nei dauguma, žinojau, kuo būsiu užaugus. Gal tik planuose buvo kita kalbų kombinacija, tačiau esmės tai nekeičia. Ir štai, aš jau vertėja. Ir kaip vertėja pastoviai susiduriu su dviem viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Viena iš jų, kad kai žmonės išgirsta, jog esu vertėja, prasideda visokie pagrįsti ir nepagrįsti įsivaizdavimai, kad ooo, tai turėtum būt labai protinga, žinoti daug kalbų ir gebėti versti tiek žodžiu ir raštu (nes nu koks gi ten skirtumas, tiesa?). Ir kita pozicija - oi, o ko taip brangiai už vos kelis lapus?

Man labai patiko Veros Verdiani straipsniukas apie vertėjo amatą (nuoroda). Iš tikrųjų jame trumpai drūtai papasakota, kaip atrodo vertėjo gyvenimas. Ir manau, jį reikėtų perskaityti visiems, kas mano, kad norėtų ar galėtų užsiimti vertimais. Nors ir ne viskam pritariu, kas ten rašoma, bet ta kasdienė rutina, nors gal kiek ir romantizuota, yra absoliučiai tokia, kaip ir aprašyta. Ir čia kalbu apie vertimą raštu. Tai tikrai gali būti ypatingai užknisantis darbas, jei tau nepatinka ilgai sėdėti ir knistis beieškant TO žodžio. Nes taip jau yra, kad vertėjas atsako už kiekvieną jo parinktą žodį. Kiekvieną kartą, kai vertėjas parenka kažkokį žodį, žodžių junginį, konstrukciją ir t.t., jis priima sprendimą. Tad šis darbas gali netikti tiems, kurie nori tiesiog atlikti darbą ir apie jį pamiršti.

Verdiani straipsnyje mini intuiciją, už ką kiekvieną taip teigiantį Dilgėlė pasirengus išvirti aliejuje ant mažos ugnies. Aš tai labiau vadinu sveiku protu. Negalime priimti sprendimo vien iš intuicijos. Jei intuicija mums kažką šnabždą, pajunkim sveiką protą, kuris padėtų tinkamai argumentuoti šį sprendimą. Nes nėra tokio dalyko kaip "nes taip gražiau skamba". Už to "gražiau" visada slypi stilistika, pragmatika, registrai, gramatika ir visi kiti dalykai susiję ne tik su kalba bet ir dalykais, išeinančiais už jos ribų. Kuo daugiau gilinuosi į vertimo teoriją, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie vadovaujasi intuicija, ne tai kad klysta ja vadovaudamiesi, kiek tiesiog neturi pakankamų teorinių žinių. T.y., jei jūs jaučiate, kad kažkuris variantas yra geresnis už kitą, bet nežinote, kodėl - jums trūksta žinių.

Kodėl aš čia taip storžieviškai per aplinkui žmones vadinu neišmanėliais? Ne todėl, kad būčiau tokia protinga ir nuostabi, o todėl, kad pati ne kartą lipau ant to paties grėblio ir kažką verčiau iš asmeninės pajautos (gerai dar kad ne pagal mėnulio fazę). Nežinoti yra normalu. Skirtumas tik pasirinkime, ar jus tenkina tas nežinojimas. Man neužteka tiesiog jausti, aš noriu ir suprasti, kokiu pagrindu ta nuojauta veikia. Ir visgi smagiausia šio aspekto dalis - visos reikiamos žinios yra prieinamos, tereikia pasidomėti. Jei taip jau labai tingisi, tai paskaitykit bent jau apie komponentinę analizę. Iš asmeninės patirties galiu pasakykit, kad iki darbo vertimuose man vertimo teorija neatrodė įdomi ar prasminga, tačiau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį į teoriją žvelgiu visai kitomis akimis. Pamėginkit, jei jums buvo panašiai, duokit teorijai antrą šansą.

Manau, Verdiani per mažai akcentavo tokį dalyką kaip savarankišką mokymąsi. Taip, ji rašė, jog beversdami mes galime sužinoti tikrai visko daug, tačiau vertėjas turi pastoviai mokytis nelaukdamas vertimų. Tad pasirinkus vertėjo amatą esate pasmerkti mokytis visą gyvenimą. Bet čia kalbu ne apie kalbą. Domėtis kalba ir jos kultūra yra privalomas dalykas by default, ir man nesuprantama, kodėl straipsniuose pastoviai tai yra akcentuojama. Nes mano supratimu tai yra toks absoliučiai akivaizdus dalykas kaip kvėpuoti, kad net neverta ir užsiminti.

Tiesa, dirbant vertėju iškyla toks pavojus. Itin paprasta sužvaigždėti. Žmogus toks jau padaras, kad jei kurioje nors srityje žino kiek daugiau nei eilinis statistinis vienetas, tai jau įsivaizduoja esąs tos srities specialistas. Ir vertėjams tas sužvaigždėjimas yra ypatingai būdingas. Užtenka pavartyti straipsnius apie vertimus, kur kalbama apie tiesiog magišką vertėjo darbą, taip sukuriant iliuziją, jog gerais vertėjais gali tapti tik išrinktieji. Na, ir čia jau įvyksta save išpildanti pranašystė. Vertėjai, įgauna naujų žinių, jaučiasi išmaną tą sritį, automatu užsiaugina tam tikrą nepajudinamą autoritetą, ir ne vertėjai tuo patiki. Kodėl aš taip gal piktai kalbu? Todėl kad jokiose kitose srityse neteko sutikti savo pačių darbo šlovinimo moksliniuose straipsniuose. Taip, vertimai yra nuostabūs. Ypač grožinės literatūros. Tačiau tas nuostabumas yra absoliučiai subjektyvus (vieni taip mano iš nesupratimo, o kiti dėl tos sukurtos ir puoselėjamos iliuzijos), nes, jeigu ką, kiekviena sritis yra savaip nuostabi, tad nereikia savęs kelti aukščiau kitų. Didžiuokimės gerai atliktu darbu, bet nekurkime mitų, jog tai yra kažkokia nesuvokiama mistika.

Nereik to karo

Vakar skaičiau tokį nedidelį straipsniuką apie vieną kompiuterinį virusą, jo pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą ir apibrėžimą. Autorius lygino to termino apibrėžtis keliose kalbose. Ir jei atvirai, man tai pasirodė toks naivus straipsnis. Na, rimtai. Paimi terminą ir sulygini jo apibrėžimus keliose kalbose. Ir tai jau pagrindas straipsniui, kurio trečdalį sudaro vertimai, o net ne pats straipsnio turinys. Šiaip man labai patinka trumpi straipsniai, nes manau, jog jo galia yra ne apimtyje, o koncentruotai pateiktoje informacijoje. Kas iš 20 lapų straipsnio, jei 2/3 turinio sudaro elementarių lingvistinių dalykų atpasakojimas. Tiesa, per kontrastinę stilistiką mums aiškino, jog tai yra tokia straipsnių rašymo tradicija, norint parodyti, kiek daug straipsnio autorius nusimano. Ir šiaip aš nieko prieš, bet nieko ten ypatingo autorius nenusimano, jei dalinasi žiniomis, kurios akivaizdžios kiekvienam bakalaurui, o skaitytojui tenka gaišti laiką.

Tai vakar pasiputojau Dilgėlei ir juokais pasakiau, kad eisiu dabar rašyt rimtą straipsnį apie meilę ir jos apibrėžimus visose man prieinamose kalbose. Ir taip pamąsčius, man visai prieinami šie dalykai bent 6 kalbomis. Jau galima būtų kažką ir sukurpti, o bet tačiau, radau dar įdomesnį lobyną, kurį, kaip tuose memuose rašo, paliksiu tiesiog čia :D

Čia iš dabartinės lietuvių kalbos žodyno visas šis grožis :D

Kalbotyra, LGBT ir ten kitos tos raidės..

Pastaruoju metu man susidarė toks įspūdis, kad labai daug dėmesio skiriama įvairioms mažumoms. O dar ir studijos neatsilieka. Daugiau gal kalbame apie tautines mažumas, o man ši tema tokia jau banali ir absoliučiai nuvalkiota, jei kalbam apie mūsų šalies mažumas, tad visiškai man ši tema neįdomi. Pati priklausau toms mažumoms, bet aš konkretus ir paprastas žmogus, gyvenu ir tiek. O štai klausimas apie visas tas LGBT mažumas ne toks jau ir įprastas. Turiu omeny, paskaitų metu. Dažniausiai apie jas kalbama gan abstrakčiai, per aplinkui. Ir nesuprasi, ar čia tokia užslėpta homofobija, ar tiesiog žmonėms nėra ką apie tai pasakyt, jei nėra su tuo susidūrę :D

Seniau nelabai supratau, kas ten negerai su ta LGBT, bet kiek plačiau pasidomėjus supratau, kad tikrai yra rimtų problemų - teisinių. Taip, daug kas sako, kad mažumos taip pat gali gauti tas visus tuos reikiamus dalykus, jei ten nueis pas kokį notarą ir t.t., bet čia tiek daug terlionės, kai tuo tarpu sudarius santuoką tu visą tą paketą gauni by default. O vis tik kiek dar dalykų yra, kurių su notaru neišsispręsi. Elementariai, kad ir norint pasikeisti pavardę. Labai dažnai girdžiu tokį pasakymą "tai juk Europoj pilna vietų, kur galima susituokt, važiuok tik". Nu tai !@#$%^&*. Žmonės gimę, augę, kuriantys savo gyvenimus įprastai nori ir tuoktis toje pačioje šalyje. Ar tai jau yra kažkoks nenormalus noras? Tad natūraliai iškyla klausimas, kodėl žmonės, kurie nori kurti savo šeimą šalyje, kurioje ir taip kuria savo gyvenimą, turėtų tuoktis svetur? Tuo labiau, kad tikrai galimybės tokios yra.

Seniau į daugelį dalykų žiūrėjau kaip į savaimę suprantamus, tačiau supratau, kad kalboje iš tikrųjų turime daug dalykų, kurie kuria dirbtines ribas. Kaip antai šiame pavyzdyje:

Štai meilės aiškinimas dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. Žvelgiant iš šių dienų aktualijų perspektyvų, galima pastebėti atitinkamą diskriminaciją, tačiau nelabai tikiu, jog tie, kurie ruošė šiuos apibrėžimus, apskritai turėjo kažkokį tokį tikslą diskriminuoti LGBT bendruomenę. Tiesiog dominavo stereotipinis suvokimas, jog romantinį potraukį galima įvardinti tik jei meilė vyksta tarp skirtingų lyčių. Įdomumo dėlei palyginau en bei ru apibrėžtis. Jose daugiau kalbama apie emocinį prisirišimą ir įvairių meilių buvimą. Jei en variante apskritai nebuvo nurodoma, tarp ko gali vykti ta romantinė-seksualinė trauka, tai ru viename žodyne vis tik aptikau tokį tekstą skliausteliuose - dažniausiai tarp vyro ir moters. Taigi. Per paskaitas išmokau naujo žodžio - sąšvelnis. Tai štai "dažniausiai" ir yra šis elementas, kuris nurašo kategoriškumą, kurio neišvengta lietuviškame apibrėžime. Nors, jei atvirai, nelabai sutikčiau, jog meilė yra tiesiog stiprus traukimas. Kažkaip per primityviai.

Taigi taip, galime sakyti, jog tai tokia smulkmena, visiškai nereikšminga, tačiau iš tikrųjų daug ir nereikia, kad galima būtų padaryti kokį tai poveikį.

Nemokami vertėjų kursai

Kiek žinau, visur pilna visokiausių literatūros kursų, bet niekada neteko aptikti kursų, kur mokytų versti. Tiesa, turim ir mes vieną vertimų biurą, kuris ale siūlo vertėjų kursus, bet žinant, kaip mažai jie moka savo vertėjams, įsivaizduoju, kad parengtiems vertėjams mokės moraliniu palaikymu.. 

Kaip ten madinga sakyti - anyway.. - viena bendramintė užrodė online mokymus. Jei atvirai, turinys manęs nenustebino, tačiau tie mokymai visai trumpučiai ir nemokami, tai kodėl neišbandžius? Gal vis tik pavyks sužinoti ką nors naujo. Aišku, jei nori gauti sertifikatą, reikia susimokėti, bet mes puikiai galime apsieiti ir be visokių sertifikatų. Taigi, pažiūrėsiu, kas ten gero, jei bus, papasakosiu :)

Vertimo teorijos

Šį dalyką apturėjau ir bakalauro studijose, bet anas buvo dėstomas taip nuobodžiai, kad viskas, ką iš tų laikų atsimenu - Nida ir Derrida. Bet ką šie žmonės protingo pasakė, visiškai nieko neatsimenu, nes ir pati gan prastai lankiau tas paskaitas, juk penktadieniai, o ir lankymas kažkaip negelbėjo, nes dėstytojai pačiai buvo tiek nuobodu, kad vos pati išsilaikydavo neužmigus, o ką jau kalbėt apie mus, paprastus mirtinguosius studentus :D

Šioje magistrantūroje viskas visai kitaip. Dalyką dėstė tuo gyvenanti ir kvėpuojanti savo srities specialistė ir profesionali vertėja. Na, patys galit įsivaizduoti, kiek įdomios šios paskaitos turėjo būti. Deja, taip lauktos chemijos tarp šios dėstytojos ir manęs neįvyko, maksimum bff traukiam, tačiau kiekvieną jos paskaitą ryte rijau.

Ko gero, labiausiai dėl šio dalyko džiaugiuosi, nes jis man padėjo suprasti, jog tos dilemos, kurios aplanko kiekvieną vertėją, yra normalios, ir kad taip pat nėra tik vieno sprendimo. Kas irgi yra visiškai normalu. Pamenu, dar bakalauro laikais gavau per snapą kelis kartus už vertime pridėtas dalelytes. Tuo metu buvau per žalia apsiginti, kad nu aš matau tekste štai tokią atmosferą, kurios pažodinis vertimas į lietuvių kalbą neperteikia, jam trūksta pagalbinių elementų, kurių funkcijas tam kartui kuo puikiausiai atliko dalelytės. Viena mano gera draugė ir kolegė vis bijo tos vadinamos otsebiatinos (savo žodžių ar nuomonės suteikimas svetimam tekstui), tačiau kuo labiau gilinausi į šį klausimą, tuo aiškiau mačiau visą vaizdą. Geriausiai iliustruoja tam tikrų asmenų pareiškimai, kad "va šito tai žodžio į lietuvių kalbą neišversi". Viskas yra išverčiama, kitas klausimas, kiek ekonomiškai, organiškai ir sklandžiai. Kad ir žaidimai su patiekalais. Lazanija, tai tradicinis makaronų ir maltos mėsos patiekalas. Paaiškinimas / vertimas yra gan išplėstinis, ir dar net nepilnas, tačiau jis yra. Tačiau dažniausiai žmonės užsikabina, kad jei kokio tai žodžio neina išversti į kitą kalba taip pat vienu žodžiu, tai jau "toje kalboje nėra vertimo".

Žodžiai atlieka nominatyvinę funkciją, ir patys žodžiai yra realių dalykų garsinis ir grafinis fiksavimas kalboje. O tai lemia, kad ta raiška gali būti įvairi. Vieniems užteks vieno žodžio, kitiems dviejų ar net dešimties.

Kaip ten bebūtų, didžiausias košmaras yra tas momentas, kai tenka rinktis, kiek gali sau suteikti laisvės vertime. Na, kad ir elementarus "how old are you?". Juk neverčiam, kokio senumo esi, tiesa? Tad ar verčiant "kiek tau metų", mes iš tikrųjų darome kokią tai nuodėmę? Apie tai šiame kurse teko skaityti daug. Ir Ortego y Gasseto "Vertimo skurdą ir spindesį", ir Paul Ricoeur pamąstymus apie vertimą. Ir visi supranta, kad idealus vertimas neegzistuoja. O jis neegzistuoja kodėl? Todėl, kad kalbą sudaro trys lygmenys - fonetinis, semantinis ir pragmatinis. Fonetinis lygmuo labiau aktualus poezijos kalboje, tad čia akivaizdu, jog žvėriškai sunku versti taip, kad vienos kalbos garsai atliktų tą pačią funkciją kitos kalbos garsais. Pereikim prie semantinio lygmens. Tai yra viskas, kas liečia kalbą. Ir štai čia dar bėdų tiek nėra, nes šiame lygmeny mes viską galime išversti, kiek gražiai tai gaunasi, jau kitas klausimas. O štai pragmatinis lygmuo, kas yra elementarus sveikas ir nesveikas protas, visos enciklopedinės žinios, visi už kalbos ribų esantys elementai, kurie nieko bendro su pačia kalba neturi, jau sunkiai pasiduoda išverčiami. Čia yra visi neprimityvaus lygio žodžių žaismai, papildomos konotacijos, ir visi tie "ką autorius norėjo pasakyti", ir t.t. ir t.t. Kodėl tai problematiškas lygmuo? Todėl, kad pragmatika yra alchemija. Ir verčiant į kitą kalbą tekstą reikia toje kalboje surasti tuos kalbinius vienetus, kad įvyktų ne tik cheminė reakcija, bet ir alcheminė. Tačiau jau nemenkai tyrimų atlikta, kad dažniausiai jei ir pavyksta išlaikyti pačią teksto chemiją, alchemija yra paliekama už borto. Lyg ir apie tai norėjau rašyti savo baigiamąjį darbą, bet kažkaip jaučiu, kad nebenoriu, nes nieko naujo ten neiškapstysiu.

Na, o bendram tokiam žinojimui rekomenduoju knygą, kurią mums reikėjo perskaityti - Liucijos Černiuvienės "Europos vertimo minties raida". Knyga yra nemokama, tad galite siųstis ir skaityti be menkiausio sąžinės graužimo. Man patiko, kaip gyvai ši knyga parašyta, nepaisant to, jog vyrauja stereotipas, kad teorijos labai nuobodžios.

Kas mane džiugina bendrai dėl vertimo teorijų dalykų, jog atėjau mokytis jau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį, ir itin smagu buvo suprasti, kad mano išrasti dviračiai visai sėkmingai įsipaišo į protingų dėdžių ir tetų mintis. Kitaip nei kursiokėms, tai, ką kalbėjo dėstytoja paskaitų metu, man visai nebuvo sausa teorija, nes kiekvienam jos teiginiui mano galvoje sužibdavo atitinkamas atvejis iš vertimų patirties.

Turbūt žaviausias klausimas iš kurso buvo, "tai kokią teoriją reikia taikyti?". Na, niekas taip nedaro. T.y. niekas atsisėdęs prie teksto nekontempliuoja ties tuo, tai kokią aš čia dabar teoriją taikysiu :D paprastai vertimas yra tiesiog atliekamas, o jau jį galima vertinti iš tam tikros teorijos perspektyvos. Realiai teorijos padeda įvertinti vertimo adekvatumą. Žinoma, yra visokios vertimo strategijos, tačiau visi tie vertimo būdai šauna į galvą natūraliai, o ne specialiai. Niekas neišsidėsto į eilę vertimo transformacijos būdų ir nesuka galvos, kurį čia būdą panaudot. Vertimai nėra chirurgija. Ten pirmiau išpjauna, o tik tada žiūri, kokiu įrankiu buvo pasidarbuota. Na, gal ir yra tokių atskirų atvejų, kur ten kažkas taip ir daro, bet tai jau veikiau išimtis nei taisyklė :D

Tekstynai, tekstynų lingvistika ir netekstyniška, bet lingvistiška aš

Pirmą kartą su tekstynais susidūriau bestudijuodama rusistikos magistrantūroje VU. Liūdna ten buvo. Jokios meilės tekstynams ar lingvistikai apskritai. Tad iki dabartinės magistrantūros man tekstynai buvo kažkas tokio "ai, jo, tekstynai, girdėjau apie tokius". Dabar gi sėdžiu ir putoju, kodėl apie juos mums nepasakojo dar bakalauro metais, ypač kai studijos yra orientuotos į vertimus! 

Dabartinėse studijose man neįtikėtinai pasisekė mokytis apie tekstynus pas nepaprastai charizmatišką dėstytoją (pavardės neminėsiu konspiraciniais tikslais, nes niekada negali žinoti, ar dėstytojas nesigėdija tokių studentų kaip aš :D). Pas ją ketinu rašyti ir savo baigiamąjį darbą, nors pradžioj galvojau, kaip čia bus, ji dirba su tekstynais, aš su vertimais, nors atrodo yra ta chemija tarp mūsų, bet kaip seksis darbuotis? Žodžiu, pasidaviau chemijai, teks dabar galvot, kaip ją panaudoti kuo efektyviau ir produktyviau. Bet ne apie meilę tekstynų dėstytojai čia norėjau rašyti, o apie pačius tekstynus apie kuriuos čia vis kalbu, kalbu.. mane jau aplinkiniai traukia per dantį, kad vien tik apie tekstynus nušneku, kad neištikimauju savo meilei vertimams, bet, na, kaip čia pasakius.. jaučiuosi kaip šviežiai iškeptas veganas, kuris nori išgelbėti pasaulį. Taigi.. papasakosiu apie tai, ką turėjau atsiskaityti paskaitai, kad suprastumėte, koks gėris tie tekstynai yra.

Kiekvienas vertėjas naudojasi žodynais. Ir kiekvienas vertėjas juo besinaudodamas yra patyręs nusivylimą. Net ne dėl to, kad nerado žodžio (asmeniškai aš labai retai tikiuosi rasti reikiamą vertimą žodyne), kiek dėl to, kad pateiktas vertimas žodyne visai negelbėja. Labiausiai erzina nereprezentatyvūs žodžio pavartojimo pavyzdžiai. Pas mus labai gaji tradicija pavyzdžiams naudoti citatas iš literatūros. Jei netikit, atsidarykite lkz.lt ir pan. Kas yra negerai? Taigi. Apsimeskime, kad nežinome, kas yra rožė. O žodyne parašo, jog tai yra gėlė, o pavyzdyje matome štai tokį sakinį: Jei rožę pavadinsi kitu vardu, ar ji kvepės mažiau? T.y. mes nė velnio nesuprantam, kas ta rožė, tik suprantam, jog tai kažkas tokio kvepiančio. Geras pavyzdys turėtų būti toks: nuėjau į gėlių parduotuvę, kur nusipirkau rožių, ramunių, dilgėlių, dar ten kokių augalų. Tai yra mes iš konteksto suprantam, kas tai per daiktas. Žinoma, pavyzdys itin primityvus, tačiau jis skirtas tik pačiam mano pasipiktinimui iliustruoti.

Ant žodyno pykti negalim, jis ribotas savo apimtimi ir sensta greičiau už Japonijos gyventojus. Terminologai irgi nespėja susidoroti su didžiuliu naujų žodžių ir terminų srautu. Tad iš esmės praktiškiau naudotis aiškinamaisiais vienakalbiais žodynais nei vertimo, plius tekstynais. Tekstynų gėris, jog mes gauname daugybę realių žodžio pavartojimo pavyzdžių su gausiu kontekstu, iš kurio galime suprasti, ką tas žodis reiškia.

Taigi, kas yra tie tekstynai? Tai prišertas įvairiais tekstais įrankis, kuriame įrašius žodį ar žodžių junginį galima rasti jo realius pavartojimo atvejus. Šis įrankis patogus tuo, jog itin paprasta surinkti informaciją. Pvz., užsimanote paanalizuoti, kokiomis prasmėmis realiai yra vartojamas žodis "zombis", atsidarote VDU tekstyną, spaudžiate išplėstinę paiešką, į paieškos laukelį įrašote zomb, pasirenkate, jog tai žodžio pradžia, tuomet jums išmes visus žodžių variantus su šia šaknimi, pasižymit jus dominančias kategorijas (pvz., jus domina tik zombis, o zombiškas jums neįdomu, tai jo ir nesirenkat) ir tada jau nardote tarp konkordansų. Beje, lietuviškas tekstynas tiesiog super nuostabus. Tarkim, British National Corpus turi kiek daugiau funkcijų, tačiau man kažkaip mūsų labiau yra user-friendly. Rusiškas tekstynas neįtikėtinai didžiulis ir ypač funkcionalus, tačiau ten irgi reikia kiek padirbėti, kad galėtum iš jo išreikalauti, ko tau reikia. Nors dabar jį ten tvarko, gal irgi padarys labiau user-friendly. Taigi, grįžtam prie zombių. Viso daiktavardžio zombis (visais linksniais, giminėm ir skaičiais) radau 229 pavartojimo atvejus. Iš konteksto suprantu, kad didžiąją pavartojimo atvejų dalį sudaro vaikų grožinė literatūra. Tačiau yra ir pavartojimų publicistikoje, kur zombiais vadina ne prisikėlusius numirėlius, bet visokius neprotaujančius asmenis, benamius ir t.t. Na, o ką jau kalbėti apie reikšmes Cranberries dainoje "Zombie".

Taigi. Man per semestrą reikėjo atlikti tris rimtesnius darbukus. Biškį atsitiko techniniai nesklandumai, dėl kurių smarkiai vėlavau su atsiskaitymu, tačiau dėstytoja buvo super supratinga ir manęs nenuskalpavo. Nors reikėjo atlikti tris darbukus, papasakosiu apie vieną, nes būtent jis man parodė visą tekstynų magiją. Žodžiu, mes puikiai žinome, kad žodžiai yra daugiareikšmiai, ir žodynuose tos reikšmės būna išrikiuotos: pirminė, antrinė ir t.t. Kur slypi pavojus? Žodynų nieks kasdien nekepa, o kalba nesnaudžia. Pagalvokime apie žodį "velniava". Kokios pirmos mintys jums šovė į galvą jį perskaičius? Nežinau, apie ką jūs pagalvojot, bet padariau nedidelį eksperimentą su draugais ir artimaisiais, visi kaip vienas kartojo, kad tai kažkas neaiškaus, kažkokia kebli padėtis. Aš jų pasiteiravau, ar tame kažkame neaiškaus jie tiesiogiai supranta, jog tas dalykas susijęs su velniu, su mitinėmis būtybėmis ir t.t., į ką visi choru tarė, kad ne. Štai LKŽ pirmą reikšmę išskiria "velnių būrys". Na, kamooon, XXI amžiuje apie velnių būrį kalba tie, kuriuos laukia svečiuose svetainėse su minkštom sienom ir durim be rankenų. Na, o ta reikšmė, kurią mano apklaustieji pirmiausiai išsakė, užima vos 4 vietą iš 5. T.y. šiandien sakydami "velniava", mes negalvojame apie jokius mistinius elementus. Man pačiai kažkodėl pirmiausiai į galvą šauna "seimas" ir "kas per velniava jame darosi" :D bet tikrai negalvoju, kad seimūnus apsėdo kokie velniai, ar ten per pilnatį atlieka kokius nors netikėtus ritualus :D

Taigi, kaip suprantu, pagavot esmę apie žodžių reikšmių hierarchiją, tad grįžtam prie mano atsiskaitymo. Man reikėjo išanalizuoti žodžio "dogma" reikšmes. T.y. susiradau šio žodžio turimas reikšmes žodynuose. Jei gerai menu, jų buvo penkios. Tuomet reikėjo eiti per tekstynus lt, en (na, ir ru jau savo iniciatyva) kalbomis ir žiūrėti, kokiomis reikšmėmis, be užfiksuotų žodynuose, šis žodis vartojamas. Žinoma, dominavo pagrinde religinė dogma ir bendrai idėjinė dogma, tačiau radau tokių atvejų, kai dogma buvo vartojama kaip mitas (sklando dogma apie maitinimą krūtimi), kaip taisyklė (laužomos dogmos) ir dar ten keli atvejai, tačiau kas mane labiau sudomino, kad per to žodžio pavartojimą atsiskleidžia tiek daug dalykų apie pačius vartotojus. Pvz., mane labai nustebino, kad religine tema "dogma" JAV tekstyne dominuoja visose temose, net nesusijusiose su religija, kai tuo metu DB, LT ir RU religinė dogma sutinkama tik atitinkamuose religiniuose tekstuose. Kitas aspektas, kuris mane taip pat nustebino, kad DB tekstyne vartojama "dogma" dažniausiai susieta su politika, su reguliavimo sistema, kurią reikia keisti, tvarkyti, kai tuo tarpu LT ir RU dogmas taiko žmogui, jo pažiūroms. T.y. britai, tam, kad visiems būtų gerai, tiki, kad užtenka tik sutvarkyti pačią sistemą, o štai RU ir LT tiki, kad reikia pakeisti žmogų, kad jis būtų laisvas, mąstantis, tada jau toks žmogus galės kurti bendrą gerbūvį. Tiesa, dar RU tekstyne įdomumas buvo, kad jei LT variantuose žmogui reikia tiesiog kažkaip pasikeisti, tai RU žmogui reikia išsilaisvinti. Žiauriai daug nelaisvės metaforų su dogma pas juos. Na, patys suprantat, kad šis tyrimas man sukėlė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Bet tas jausmas, kai taip va dirbi, eini nuo eilutės prie eilutės, ir tu matai, kaip iš vos kelių žodžių atsiveria tam tikras pasaulėžiūros elementas, ateina kažkoks suvokimas, supratimas, kažkas tokio neapčiuopiamo, bet kažkas tokio tikrai vežančio, iš tikrųjų supranti, kuo gali užkabinti tekstynų magija.