Mane visada stebino, kaip man pačiai patinka tai, kas yra absoliučiai svetima. Kaip antai grupės Leningrad dainų turinys. Žinau vos kelias jų dainas, ir štai ši daina На лабутенах groja pas mane jau pusę dienos, ir jei nenorėčiau išgąsdinti kaimynų, per priedainį klykčiau kaip skerdžiama. Nors aš nei keikiuosi, nei propaguoju tokį gyvenimo būdą, bet ir nesmerkiu, kuriems šie dalykai yra priimtini. Bet va kartais kaip užkabins kažkas tokio uždrausto, ir viskas. Ir nieko negali su savimi padaryti. Žinau ne vieną asmenį, kuris gėdinasi garsiau klausyti popso, nes neduokdie aplinkiniai išgirs ir užmėtys akmenimis. Panašiai ir man buvo, kai klausiau Lady Gagos :D Bet su metais supranti, jog viskas yra absoliučiai nesvarbu. Ypatingai aplinkiniams. Ir nieko tame gėdingo nėra. Kiekvienas iš mūsų turi kažkokių minčių ar kažkokių pomėgių, kurių galbūt neskelbtume ant viso pasaulio, bet mes puikiai žinom, jog tas kažkas tūno mumyse. Ir tai yra normalu. Kaip ir necenzūrinė leksika.
Man labai gražu stebėti numylėtoje fb vertėjų grupėje diskusijas apie tai, kaip vertėjams tenka versti keiksmažodžius. Ypatingai gražu stebėti vyresnio amžiaus vertėjus, kurie nuo mažumės buvo auklėti, jog negražūs žodžiai yra belenkoks tabu ir fu fu fu, ir kaip jiems sunku lipti per save verčiant tokius tekstus, ir kaip kartais jie net atsiprašinėja, jog rašo čia dabar tokius baisius dalykus :D Kadangi kalba yra gyvas organizmas, o veikia ji per žmogų, kuris nėra tobulas, tad, sakykim, kalba turi savo ydų. Taip, mes galime kovoti su jomis, tačiau juk kalba yra tokia, kokie esam mes, tad kodėl negalim jos priimti tokios, kokia ji yra? Tuo labiau, kai necenzūrinė leksika atlieka tikrai svarbią funkciją.
Visų pirma - išreikšti emocijas pilnumoje. Iš dūšios trenkus plaktuku per pirštą ar sudaužius šviežiai nupirktą telefoną, nepykit, bet žalių rūtų ir rūpių miltų tikrai neužteks. Daug kas į keiksmažodžius žiūri kaip į įžeidimą. Bet mano kuklia nuomone, jei jūs nesate konkretus kokios nors bliadės adresatas, kvėpuokite ramiai :D žmogus tiesiog nori išlieti pasipiktinimą :D juk negali kartoti "oi, kaip negerai, kaip negerai".. nes šie žodžiai neatskleidžia viso skaudančios sielos šauksmo :D
Kartais keiksmažodžiai, man atrodo, net suteikia tam tikro žavesio. Pvz., Deborah iš Dexter. Nors ji keikiasi it vežikas, tačiau nuo to ji atrodo tik dar mieliau :D suprantama, jog tokia leksika yra ją saugantis skydas, o ne tiesiog storžieviškumo išraiška. Taip pat keiksmažodžiai tikrai gali skambėti žaviai ir visiškai nepiktai. Pvz., seriale Ash vs. Evil Dead. Šio serialo kalba tikrai spalvinga. Kadangi mama anglų kalbos nemoka, žiūrim šį serialą rusų kalba, ir matau, kaip kartais mamos akys išlenda iš orbitų nuo sultingų epitetų :D ir matau, kad jai irgi patinka, tačiau ji negali sau to pripažinti, tad jai belieka tik stebėtis :D
Man patinka versti keiksmažodžius. Keiksmažodžių vertimas yra puiki smegenų mankšta, nes verčiant keiksmažodžius reikia versti ne lytinių organų pavadinimus ar poravimosi akto veiksmus, bet pačią idėją, kuri slypi tokioje kalboje. Pamenu, vienas dėstytojas buvo siūlęs kursiniam darbui temą "Žodžio "shit" reikšmė Eminemo dainose". Tema tikrai įdomi, bet drąsuolių, deja, neatsirado :D
Taigi.. nereikia bijoti smarkesnių žodžių, jie taip pat turi teisę gyventi :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą