Нора Галь - Слово живое и мертвое arba.. kokia vis tik graži ta lietuvių kalba..

Prologas: Ši knyga tokia turininga ir visokiariopai nuostabi, kad iki skausmo akivaizdu, jog vieno įrašo čia nepakaks, tad tam, kad Jums nenusibostų mano pažintis su šia nuostabia moterimi, paskirstysiu šią knygą dalimis ir pakursiu atskirus įrašus :D

Nora Gal' (Eleonora Galperina) – vertėja, kuri paėmė ir išvertė nuostabiausią klasiką (tiek tą "rimtąją", tiek mokslinę fantastiką :D) vien tam, kad tokie vertėjai kaip aš nesugadintų kūrinių :D

O jei rimtai.. ši moteris yra tiesiog neįtikėtinai charizmatiška asmenybė. Ir tai jaučiasi iš pat pirmųjų knygos eilučių. Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg mažas vaikas stovėdamas tarp milžinų, kuriems geriausiu atveju sieki kelius, ir užvertus galvą išpūstomis akimis žvelgi su neaprėpiamu susižavėjimu ir net savotiška baime.. čia kai vaikystėje pamatai kokį supermeną ir strykčiodamas šauki: „Ir aš! Ir aš taip noriu!“.

Ką čia beslėpsi, dar kartą įsitikinau, kokia aš naivi ir visiškai žalia vertimuose. Bet čia jau kalbu apie grožinę literatūrą. Tačiau mane paguodžia tai, jog daug dalykų, kuriuos perskaičiau šioje knygoje, aš jau pati buvau susivokus be svetimos pagalbos, tad jaučiu savotišką pasididžiavimą savo tokiu savarankišku mąstymu :D

Kol skaičiau šią knygą, vis galvojau.. na, kodėl, kodėl mums to niekas nepasakojo univere? Kodėl tada paprasčiausiai nepasakyt – gerb.studentai, paskaitykit šią knygą. Man sunku patikėti tuo, kad mano dėstytojai šios knygos būtų neskaitę, iš kitos pusės, mus labiau ruošė versti „pelningesnius“ tekstus, kur literatūrinė klausa praktiškai nereikalinga. O ką jau kalbėti apie savivaliavimą..

Dar pasidariau labai svarbią išvadą – reikia nelaukti, kol kas pasakys, parekomenduos ir t.t., o pasiimti ir pačiam viską susirasti. Aišku, smagu, kai yra kas nors prijaučiantis šalia, bet jei nėra..

-

Knygą galima skelti į tris dalis – kaip nereikia daryti, ką galima padaryti, ir kas jau buvo padaryta.

Labai svajoju įsigyti šį leidimą..

Stebėtina, jog tai, apie ką rašė Nora Gal’, gąsdinančiai tinka ir mūsų lietuvių kalbai. Kas nežino rusų kalbos, mano, jog lietuvių kalba su rusų visiškai nepanašios, bet tai tik dėl skambesio, o gyvenime yra taip, kad jos juodai panašios, kad net siutas ima, kai užstringi ties kokiu pasakymu ir galvoji: čia jis lietuviškas, ar vis tik vertalas iš rusų kalbos? Na, kaip pavyzdį galiu pateikti – nuvažiavo stogas. Man mokykloj sakė, jog taip sakyti negerai. Na, bet ką daryti, jei tikrai stogas važiuoja, ypatingai nuo tokių atradimų? :D

Atkreipkit dėmesį į tai, jog knyga pirmą kartą pasirodė 1972 metais, ir štai 2016 metais pasirodė net 11 leidimas.. o tai reiškia, jog kalbos pūliniai, nedavę ramybės XX amžiaus antros pusės vertėjams, kalbininkams ir apskritai neabejingiems kalbos švarai, išlieka skaudūs ir šiandieną. Kas dar labai svarbu, jog knyga skirta ne vien specialistams, bet ir žmonėms, kuriems gimtosios kalbos likimas yra taip pat svarbus.

Gėda prisipažinti, bet man visada buvo kvailos tos LNK laidelės „Žodis ne žvirblis“ arba analogiškos laidos per Lietuvos radiją (kai gyveni pas močiutę, nori to ar ne, vis tiek teks išgirsti šią radiją), tetos Betos viktorinos.. ir man taip kvailai skambėdavo tas, tuo metu atrodęs, nepagrįstas kipišas dėl kalbėjimo taisyklingumo.. o ką jau kalbėti apie kirtį, kai visi aplinkui sako „viskas normAliai“.

Grammar nazi before it was cool

Bet jau ir pati pagavau taisant save, jog reikia taip kirčiuoti, jog reikia taip sakyti.. Vis dažniau atsiverčiu tarptautinių žodžių žodyną, o DLKZ iš viso yra viena iš pagrindinių mano naršyklės žymių.

Jau vien prisiminus tautInių šokių konkursą „Kadagys“. Kaip buvo miela ausiai girdėti, tą tikrą ir lietuvišką tautInių šokių skambesį. Taip kad ir aš dabar stengiuosi puoselėti lietuvių kalbą, rasti šios kalbos gintarėlius. Nes kaip bepasakytum, o juk savais žodžiais visada gaunasi gražiau. Tikras paradoksas, jog meilė lietuvių kalbai atsirado būtent besimokant užsienio kalbas..

Nora Gal’ savo knygoje aktyviai kovoja su tarptautinę pilietybę įgavusiais žodžiais. Taip taip, supratot teisingai. Kalba eina apie tarptautinius žodžius. Anksčiau aš į juos nelabai kreipiau dėmesį ir net pati buvau juos pamėgusi, tačiau „išgirdusi“, jog kiekvienas tarptautinis žodis turi savo puikų atitikmenį gimtąja kalba, įdėmiau įsiklausiau. Juk gimtąja kalba tas žodis pasakytas yra suprantamesnis ir artimesnis. Ir iš tikrųjų.. aš net darbe bendraudama su klientais atsikračiau „informacijos“, ir pastebėjau, kaip išnyko perdėtas formalumas. Palyginkite patys:

Norime Jus informuoti                                  Norime Jums pranešti

Tas pranešti yra daug jaukesnis ir mažiau formalus, o ir pats bendravimas tampa ne toks šaltas ir įpareigojantis. Man tik labai sunku su tolerancija ir pakantumu.. tolerancija man skamba laisviau už pakantumą.. pakantume man kažkaip vis tiek išlieka asociacija, jog sėdi žmogus dantis sukandęs :D

Tai, ką aš dabar paminėjau, Nora Gal’ pavadino liga – kanceliaritu.

Norint suteikti tekstui oficialumo ir tariamo profesionalumo – labai patogu naudoti įvairius tarptautinius žodžius ir neveikiamąją rūšį. Šį reikalą labai mėgsta mūsų filosofai – noriu Jums paaiškinti taip, kad Jūs nesuprastumėte. Ir nesistebiu, kodėl net ir dirbantys su žodžiu žmonės, dažnai vartoja tuos negyvus žodžius. O ypatingai moksle, mat tokių negyvėlių prifarširuotas tekstas atrodo „protingiau“. O juk jis tampa tiesiog nuobodus ir mažiau suprantamas, dėl to man visada sekdavosi rašyti ganėtinai koncentruotus darbus be didelio pilstymo iš tuščio į kiaurą, nes juk mokslinio darbo vertė nuo „protingo“ parašymo visai nepriklauso.

Taip kad gal iš tikrųjų reikėtų kiek įmanoma atsisakyti visiškai nepuošiančių ir net sausinančių kalbą žodžių? Atsisakyti tų negyvėlių vardan aiškumo? Nesakau, kad aš pasiryžusi visiškai atsisakyti įvairiausių svetimybių ir t.t. (nes man jos vis tik patinka, priduoda savotiškumo :D), bet va su tarptautiniais žodžiais tikrai galima kažką apmąstyti.. o kitas įrašas bus skirtas konkretiems pavyzdžiams, kaip nereikia versti, galimus sprendimus. Tiesa, šie patarimai pravers ne tik vertėjams, bet ir rašantiems ar apskritai dirbantiems su žodžiu.

Kai mintys neleidžia užmigt..

Nežinau, kaip kitiems žmonėms, kurie gyvena žodžiu, tačiau spėju, jog ir jiems teko savo kailiu patirti tikrų tikriausią šventvagystę mokslo atžvilgiu (rašau visai kaip mūsų žiniasklaida, gąsdinu skaitytoją :D). Šiuo atveju kalbu apie stereotipą – jei laisvai kalbi kokia tai kalba, tai tu jau automatu yra laikomas tos kalbos specialistas. Pasidalinsiu banaliausiu argumentu – visi mes kalbame ir net rašome lietuvių kalba, bet kiek iš mūsų yra lituanistų?

Iš tikrųjų jau seniai ant žmonių nebepykstu, kadangi tai daryti nėra protinga. Iš viso susidaro įspūdis, kad dauguma žmonių mano, jog kalba tėra kelios rašybos taisyklės ir žodžiai. O kad viskas būtų taip paprasta.. bet ne. Geriau jau tegul nebūna.

Tačiau mane ištinka kuo tikriausias šokas, kai tokius dalykus pradeda kalbėti kolega! Kaip.. kaip žmogus, kuris lankė tas pačias paskaitas kaip ir aš.. rašęs darbus.. analizavęs tekstus – gali vertinti kito žmogaus žinias pagal jo kalbos mokėjimo lygį? Tikrai gerai atsimenu, jog tarp mano kursiokų buvo tokių asmenų, kurie manė, jog universitete jiems nebus ką veikt vien dėl to, jog rusų kalba jiems yra gimtoji, o anglų kalbą ir šiaip gerai moka. Tai, kad vis tik bakalaurą pabaigė mažiau nei pusė kurso kalba už save. Ir kas apmaudžiausia, jog net ne dėl to, kad būtų sunku. Mat vis tik pabaigti sugebėjo net ir tie, kuriems rusų kalba buvo tiek pat svetima kaip ir anglų. Problema buvo paprasčiausiame nesimokyme. Iškalbos gimtąja kalba neužteko tam, kad atlikti vertimus raštu ar žodžiu, analizuoti tekstus, ar tiesiog parašyti baigiamąjį darbą. Aišku, baigiamieji darbai nėra proto rodiklis. Jie parodo tik žmogaus discipliną.

Šoko būseną pakeitė pyktis, o pyktį pakeitė nusivylimas. Nejaugi aš viena manau, kad kalbininkas turi pastoviai mokytis? Nejaugi man vienai atrodo, jog baigtas aukštasis nėra ta galimybių riba? Negi tikrai žmonės statosi sau, kaip specialistams, antkapius vos tik gavę diplomus? Dar galiu suprasti kitas specialybes, kur tu mokaisi kokio tai amato, ir tu išmoksi kažko, o tada renkiesi, ar tau užteks ir to, ką jau žinai, ar ieškosi kitų būdų ar net jį sukursi.. bet kaip galima taip galvoti dirbant su žodžiu? Nors čia turbūt klystų.. mokytis reikia visur, nesvarbu, ar tu esi vertėjas, ar stalius. Visi mes galime būti tik eiliniais amatininkais, arba tapti kažkuo daugiau..

Pamenu, ketvirtame kurse viena dėstytoja mums kažką aiškino ir pavadino mus specialistais. Aš nesusilaikiau ir tyliai prunkštelėjau. Visų pirma dėl to, jog mes tikrai nebuvom specialistais. O visų antra, jog iš jos lūpų tai skambėjo kaip sarkazmas. O juk blogiausia yra tai, jog yra žmonių, kurie tuo ir patikėjo. Dėl to ir turim daugybę pasipūtusių ir savo jėgas pervertinančių jaunų žmonių, kurie realiai tik reikalauja ir garsiai rėkia, kad jie specialistai vietoj to, kad darbai kalbėtų už juos. Galbūt atsirastų tokių, kurie su manimi nesutiktų teigdamas, jog jauni žmonės yra ambicingi. O man tai labiau panašu į puikybę. Anie specialistai nori būti vertinami ir uždirbti pinigus, kurių jie nenusipelnė, nes realiai nieko nesukūrė. Aš ambicingu laikau žmogų, kuris nori kažko pasiekti savo darbu, galva, kuris lenktyniauja pats su savimi, nes juk visada buvo ir bus geresnių už tave, tačiau tu visada gali tapti geresnis nei esi dabar.

Kaip tik dabar jau baigiu perskaityti Noros Gal’ knygą ir jaučiu tokį didelį įkvėpimą. Iš viso skaitant šią knygą pajutau visą gamą užplūdusių jausmų – susižavėjimą, gėdą, neviltį ir viltį. O labiausiai patiko momentas, kur ji rašo apie savo vertimų patirtį, o būtent apie tai, kad vis ieškodavo savo vertimams geresnių variantų, tinkamesnių žodžių ar net viso sakinio. Ir kai tokie vertimų grandai kalba apie tokius dalykus, kurie man, kaip pradedančiajai, irgi artimi, tiesiog belieka ramia širdimi susitaikyti su ta mintimi, jog tekstas niekada manęs nepaleis. Aš visada jausiu tą kirminą, jog galima išversti ir geriau.. tačiau tai nereiškia, jog reikia nustoti ieškoti geresnio sprendimo.

Dar vienas košmaras..

Knygų vertimai: Patrick Rothfuss - the Name of the Wind

Draugas jau kelis metus mane įkalbinėjo perskaityti "Vėjo vardą". Kažkada buvau pradėjusi, bet, matomai, ne sezonas, ir įveikusi vos kelis skyrius, numečiau (kiek tai įmanoma padaryti su skaitmenine versija) knygą šonan. Tačiau jau gruodį ši knyga netikėtai (vėl to paties draugo įkalbinėjimų dėka) atsidūrė mano rankose, ir negaliu atsidžiaugt :D Šioje knygoje daug momentų, kurios turėtų priversti kiekvieną vertėją gerokai pasukti galvą, bet mane labiausiai sudominęs momentas yra (jei kas skaitėt knygą, turėtumėte nujausti, apie ką aš čia ketinu kalbėti) sukurtas kalambūras su vieno iš veikėjų vardu.

Knygoje yra vienas toks šiknius Ambrose Jakis. Kadangi jis yra tikrų tikriausias šiknius, pagrindinis veikėjas su nepagrindiniu veikėju apie jį sukūrė gan įspūdingą dainą „Jackass, jackass“. Štai keli momentai iš originalaus teksto:

"He’s a well-bred ass, you can see it in his stride!

And for a copper penny he will let you take a ride!"

"A pizzle bound to fizzle"

Rusų vertime šis veikėjas išverstas kaip Амброз Джакис (ambroz džakis), o „Jackass“ išvertė kaip ишак — (išak) asilas. Atvirai pasakius, kalambūras nesigavo, bet visai šmaikščiai pavyko išversti aukščiau pateiktas eilutes:

Превосходной породы ишак —

Это сразу видать по рысям!

За один медный пенни — пустяк! —

Покатиться позволит он вам!

Кончик, мягкий как пончик – galiukas minkštas kaip spurga

Nežinau, ar šis įrašas būtų apskritai pasirodęs, jei ne intriguojantis lietuviškas variantas :D Realiai labai vargau, kol radau, kaip buvo išversta Ambrozo pavardė į lietuvių kalbą, ir kai radau, negalėjau patikėti :D Vertėjo ketinimus suprantu – viskas daroma žodžių žaismo vardan, tačiau šiuo atveju jis gavosi kiek pernelyg akivaizdus – Ambrose Jakis lietuviškai buvo išverstas kaip Ambrozas Džasilas.

Daug kas lygina šią trilogiją su Hario Poterio serija, tačiau viskas, kas šias knygas ir gali jungti – žanras. Gal daug ką nuvilsiu, bet atskleisiu paslaptį – J.K. Rowling burtininkų mokymosi įstaigą sugalvojo ne pirmoji, taip kad nėra kažkokio copyright’o tokiam reikalui, kai „Vėjo varde“ siužeto centre yra pati istorija, o ne tikslas mokytis universitete. Kaip ten bebūtų, Haris Poteris skirtas jaunesnei auditorijai (nors suaugę šią seriją dievina ne mažiau), kai tuo tarpu „Vėjo vardas“ jau labiau tinkamas paaugliams (ir vyresniems taip pat :D), tad tokie vertimų variantai kaip Hermiona Įkyrėlė ar Drakas Smirdžius visai atitinka savo auditoriją, bet jau Džasilas kažkaip jau nerimta.

Sakysit, o ką daryt? Nežinau. Visų pirma, pavardę palikčiau Džakis, o asilą būtų galima pridėti šalia prie kokio nors sudurtinio žodžio x+akis. Pvz., asilas išverstakis. Šiuo atveju ir dainos pavadinimą tektų keisti į „Asilas išverstakis“. Arba.. būtų galima kažką sugalvoti su vardu.. koks nors „asilas virtuozas“. Šiaip reikia sutikti, galvosūkis ne iš lengvųjų :D

Su dainos teksto vertimu jau lengviau:

Kokia puiki veislė jo

Iš bėgsenos regėti!

Nepagailėk varioko -

Jis leis pajodinėti!

Ir…

Pimpiukas kaip giliukas

Suprantama, čia yra daugiau erdvės, kur galima apsisukti, nes juk pagrindinė viso to esmė ne žodžių tikslumas, o pažeminti tą niekšelį :D

Nauji metai - nauji iššūkiai

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalinti šių metų iššūkiais, nes praeitų metų dalis iššūkių įgyvendinta nebuvo. Nuoširdžiai dėl to gaila, bet nieko. Reikės kažką sugavloti.

Uždirbti bent 1500 eurų

Praeitais metais buvau užsibrėžusi tikslą užsidirbti 1000 eurų, ir tik per plauką man nepavyko to padaryti, tad šiais metais būsiu didesnė optimistė ir sumą padidinau.

Išversti dvi knygas

Mane jau pačią užknisa, kai mėtausi nuo vienos knygos prie kitos, taip iki galo nė vienos normaliai neišversdama. Taip kad šių metų tikslas užbaigti „Naują sargybą“ ir „Orange is the new black“. Redagavimas į šį iššūkį neįeina :D

Išleisti sci-fi/fantasy apsakymų rinkinuką

Situacija tokia, kad aš turiu ne vieną nuostabų apsakymą išvertusi, bet reikia juos suredaguot. Turiu gal kokias jau 8 istorijas, taip kad būtų neblogas rinkinukas Linkomanijai :D

Perskaityti 3 knygas apie vertimus

Jau kažkaip ir straipsnių nebepaskaitau.. pagaunu save, kad kažkaip stoviu vietoj.. Reikia pasigriebt ką įdomiau.

Paruošti pirmai „Firefly“ serijai lietuviškus subtitrus

Jau pernai vis niekaip neprisėdau.. atidėliojau, atidėliojau, net gėda jau..

Sukurt 26 įrašus šiame bloge

Praeitais metais ketinau sukurti bent 20, tačiau nesigavo. Ir ne dėl to, kad neturėčiau apie ką rašyt.. o tiesiog laiko ir susikaupimo trūkumas. Kadangi praeitais metais išstenėjau vos 14 įrašų, šiais metais pasistengsiu padirbėti rimčiau ir prie šių metų iššūkio prisidėjau plius 6 baudos įrašus :D

Žiūrėsma, kaip ten man seksis.. :D

Linkomanijos liaudis savam stiliuj :D

Cenzūra vertimuose

Tik ką baigiau skaityti PFAF serijos knygą „Balsas tyruose“. Ši knyga susideda iš apsakymų. Viename apsakyme (Philip K. Dick - Second Variety/Antrasis modelis) buvo tokie įdomus „nagai“ - žmones žudančios sferos, tad sugalvojau peržiūrėti, kas ten su vertimu darosi, bet nieko įdomaus su tais „nagais“ nebuvo, užtat aptikau tikrą kriminalą :D

Rusai turi net du šio apsakymo vertimus. Vienas teisingas, o kitas – su cenzūra! Kažką tokio buvau aptikusi dar magistre studijuodama kongnityvinę lingvistiką, kai analizavau vieną amerikiečių straipsnį ir aptikau, kad Obamos citata buvo panaudota ne laiku ir ne į temą.

Pagal siužetą, istorijos pradžioje pas amerikiečius ėjo rusų kareivis, o tame cenzūruotame vertime jokie rusai nefigūravo. Ir pas amerikiečius ėjo ne rusas o „priešų kareivis“, o dar po kelių sakinių rusų kareivį pavertė azijiečiu :D Galiausiai gavosi, jog amerikiečiai su azijiečiais ir kariavo, ir iš austro Klaus’o Epstein’o padarė vietnamietį Di Sin Ča :D Bent jau prancūzų kurtizanę paliko prancūze :D

Kai pagalvoji, vis dėlto kokia tai yra ironija.. reali istorija yra apie karo pasekmes.. ir tos pačios istorijos vertimas yra įspraustas į to karo mechanizmo rėmus..