Akmens amžius vs. E-tekstas

Man nesveikai karšta.. greičiau ateitų žiema..

Žadėjau (praeitą) savaitgalį įkelti naują įrašą, bet apsimelavau. Gerai, jog už tai man niekas nemoka, o dėl vėlavimo skaitytojai neskuba užmėtyti mane akmenimis :D Šiaip ketinau visai kitokį tekstą pateikti.. gal labiau praktišką.. bet šis bus toks labiau filosofinis.

Apie vertėjo kasdienę duoną galima kalbėti paromis. Apie tai, kas yra vertėjas, ką vertėjas daro, ko nedaro ir t.t., tačiau tekstui dėmesys skiriamas visai kitoje srityje. Būtent apie tekstą ir noriu pakalbėti.

Prisiminkit tuos baisius akmens amžiaus laikus, kai tekstai būvo popieriniai, vertimus teko rašyti ranka ar su mašinėle. Aš tai jų tikrai neprisimenu, nes dėkui dievams, aš šią dalį prašokau tiesiai į šiuolaikinių technologijų amžių. Ir net nesu tikra, ar norėčiau išbandyti šį hipsterišką vertimo būdą.

Su kompiuteriais atsirado nuostabi e-tekstų era, kuri smarkiai pakeitė net tik vertėjo darbo turinį, bet ir formą. O kartais abu viename.

Nors šią vasarą su kursiokais atšventėm (mūsų buvo net 3!) studijų baigimo penkmetį, vis dažniau susiduriu su tokiomis sąvokomis, kurias matau ir girdžiu pirmą kartą. Pradžioje galvojau apie save labai blogai. Maniau, jog iš mano pusės tai yra labai neprofesionalu nežinoti tokių dalykų, tačiau įsigilinusi supratau, jog būtų gėda mokėti visas tas sąvokas ir apsimetinėti, jog moku viską, kas į tas sąvokas įeina.

Vis tik egzistuoja daugybė vertimo sričių, kurių vienas vertėjas nu niekaip neapžios. Galima pagalvoti, jog vienas ir tas pats vertėjas gali dirbti tiek raštu, tiek žodžiu. Ir ties čia reikia susimąstyti, kokios tai skirtingos veiklos apskritai. Tačiau vienas ir tas pats vertėjas gali taip daryti. Tačiau yra tokių, kurie gali atlikti tik vieną iš šių vertimų. O dar yra visokie titrų ruošimo vertimai, lokalizacijos, ir dar daugybė visko visko.. taigi.. mes galime žinoti, su kuo tai valgoma ir kaip, bet be patirties mes galime pasigirti tik tuo, jog žinome sąvoką.

Dirbant vertėja man labiausiai patinka tai, jog pastoviai sužinau kažką naujo. Net jei ne visada viską suprantu, vis tiek mane kabina pats pažinimo procesas. Na, bet grįžkime prie to, apie ką norėjau papasakot.. apie tekstus. Šiuolaikinis tekstas susideda ne vien tik iš paties teksto, bet dar iš visokių smulkių nesąmonių, kurios kainuoja laiką. O taip pat dažnai susiduriu su tokiu apibrėžimu „ne vertėjo darbas“. Įvairus grafinių elementų maketavimas, teksto dėliojimas ar net kokių lankstinukų ruošimas. Pastoviai kolegos kartoja – tai ne vertėjo darbas. Bet kodėl tai negali būti papildoma paslauga?

Turiu vieną šaunų klientą, kuris pradžioje mane samdė kaip seo tekstų vertėją, tačiau atkreipus dėmesį į tai, kiek daug tekstuose klaidų, juokaudama pasakiau, jog jiems pigiau būtų man mokėt už straipsnių rašymą rusų kalba. Bingo! Pokštas virto realybe.. bet juk kurti tekstus „ne vertėjo darbas“. Maketuoti tekstus irgi ne vertėjo darbas, bet.. kas draudžia suderinti šiuos gebėjimus, jei tik tokie yra?

O gal tai kaip tik puiki proga praplėsti savo ariamuosius laukus? Juk niekas nekalba apie nemokamas paslaugas. Aš į tai žiūriu kaip į papildomą progą pasididinti tarifą. Šiaip nesu photoshop’o meistrė, tačiau savo reikmėms man visiškai užtenka paint.net Labai simpatiška ir patogi programėlė.

Šiandien tekstai visko pilni, tačiau negi tai yra priežastis atsisakyti vertimo? Jei atsisakyčiau kiekvieno vertimo išsigandusi kelių lentelių, mirčiau iš bado. Ties šiuo klausimu viską lemia du aspektai – savo galimybių įvertinimas ir užsakovo atsakomybė.

Pirmu atveju, visi mes žinome, ką sugebame ir ko ne. Niekada neapsiimčiau maketuoti kokio failo leidybai ir pan. Ir jei reikia kažką padaryti su grafiniais elementais (pvz., ištrinti originalų tekstą ir užrašyti naują), visada įspėju, jog aš nesu profesionali grafinių elementų redaguotoja, ir visus panašius darbus užsakovas turės pasidaryti taip, kaip jiems reikia panaudojant mano paruoštus failus, arba pasidarys, kaip jiems patogiau. Bet už papildomas paslaugas pinigai būtinai bus paimti.

Tiesa, buvo ne vienas užsakymas, kurio teko atsisakyti dėl maketavimo darbų neišmanymo, tad buvau susimąsčiusi susirasti kokį nors „partnerį“, kuris galėtų pagelbėti su tokiais darbais. Bet po vakarykščių diskusijų susimąsčiau, ar tai ne proga pasimokyti pačiai tokių dalykų? Žinau aš save. Pastoviai užsidegu kokia nors veikla. Tai noriu būti suši meistre, tai programuotoja, tai žolininke, tai akušere.. veiklos atžvilgiu aš labai влюбчивая :D

O kalbant apie užsakovo atsakomybės aspektą - užsakovas būtinai turi jausti visą atsakomybę už priimtą sprendimą dėl grafinių elementų, jei jis sutiko, kad šiuos darbus atliktų neprofesionalus asmuo. Diskutuojant šia tema keli kolegos pasidalino tokia patirtimi, jog jų užsakovai "ištraukdavo" tekstą iš grafinių elementų ir jau paskui patys viską darė, ką jiems reikia. Matomai, tai yra pats užsakovas toks, kuriam svarbu, jog grafiniai elementai būtų sutvarkyti, kaip priklauso. Tačiau ne retai susiduriu su privačiais užsakovais, kurie stebisi, jei atsisakai atlikti maketavimo darbus. Ir jiems sunku išaiškinti, jog vertėjas pirmiausiai - neprivalo mokėti daryti šiuos darbus, kitas dalykas - jei jau vertėjas apsiima atlikti šį darbą, turi būti ir užmokėta. Dėl antro dalyko užsakovus įtikinti sunkiausia, nes juk tai "bendras tekstas" arba "nieko gi ten sunkaus". Dažniausiai tokiems klientams pasakau, jog dėl kompetencijos stokos tokie darbai man kainuoja daug laiko, tad jei klientui šį darbą pasidaryti "nieko ten sunkaus", aš išversiu grafiniuose elementuose tekstą (nes tai yra mano tiesioginis darbas, kuris yra apmokamas), o jis jau pats viską pasidarys, ką ten reikia. Maždaug du užsakovai iš trijų sutinka sumokėti papildomai. Kuris nesutinka, eina ieškoti kito vertėjo :D

Taigi.. kitą kartą pakalbėsiu apie mokėjimo kultūrą.. :D