2019 m. sausio 3 d., ketvirtadienis

Kad sektųsi rašyti be klaidų

Mano pačios nuostabai pirmoji naujais metais perskaityta knyga.. apie lietuvių kalbos taisykles :D Na, tai pateikiu savo įspūdžius, rašytus beskaitant šią knygą..

Labai keista pratarmė. Sakyčiau, tokia pikta. Piktinamasi ar liūdima dėl jaunimo neraštingumo. Dėl to, kad nei tėvynė, nei gimtoji kalba jaunuoliams nėra vertybė. Ir kad vis dažniau jaunimas pirmenybę teikia anglų kalbai. Jei atvirai, aš dėl to nesistebiu. Pačios autorės savo kailiu patyrė visas tas sovietmečio manipuliacijas, na, o niekas labiau neskatina meilės tėvynei kaip svetima priespauda. Laisvė tik įrodo, jog patriotizmas nėra toks jau natūralus savaime suprantamas procesas. Patriotizmas yra labiau būdas pasipriešinti kažkam, pasirodyti prieš kažką, pateikti savo privalumus nei neutrali sąmoninga piliečio būsena.
Knygos autorės nepripažįsta absoliučios laisvės. Jos nepripažįsta mūsų pasirinkimo laisvės rašyti, kaip norim. Vis tik manau, visame kame turi būti saikas. Tačiau iš visų reikalauti taisyklingo rašymo – ne tik kad kvaila, bet ir nepraktiška. Egzistuoja toks dalykas kaip kalbos ekonomija. Neigti kalbos natūralų pokyčio procesą, tas pats kas sakyti, jog visos tarmės yra nesąmonė. Ir vien dėl to, jog mes kalbame ar rašome lietuviškai, visai nereiškia, jog visi mes privalome rašyti vien tik taisyklingai, nes kitu atveju visus šveplius reikėtų mesti ant laužo. O ką jau kalbėti apie visokius "kvk" ir t.t.
Taip pat įdomus buvo momentas apie tai, jog kalba yra mūsų prestižo dalis. Kuo taisyklingesnė mūsų kalba, tuo perspektyvesni esame. Iš kitos pusės – bandoma įtikinti, jog būti raštingam yra aktualu ir praktiška, kas yra visai sveikintina.
Autorės taip pat įvardija ir vieną iš rimčiausių šiuolaikinio jaunimo neraštingumo problemą – dėmesio stoka. Su šiuo dalyku ypatingai sutinku. Dabartinis tempas yra toks, jog mes pastoviai turime kažką tikrinti, kažkur pažiūrėti, kažką paskrolinti, kad galėtume būti ramūs. Čia suaugusiam būnant sunku susilaikyti, tai ką kalbėti apie jaunus dar ne visai susiformavusius žmones?
Taip pat užsimenama apie darybinį nagrinėjimą, kurio mokyklose beveik nemokoma. Ir visiškai pritariu. Toks mokymas yra būtent tai, ko reikia tiksliukams. Visada sakiau ir sakysiu, kad jei mokyklose kalbų mokytų taip, kaip tai daroma aukštosiose, tiksliukai būtų dar raštingesni už tuos pačius humanitarus, kurie ne tiek remiasi taisyklėmis kiek savo vidiniu pojūčiu – nes taip gražiau.
Pasakojama, jog įsiminti taisykles ir rašybą daug paprasčiau, jei rašant ranka bus ir tariamas pats žodis. Įtariu, tiesos tame yra. Tik kitas klausimas, kiek tai leistina pamokų metu? :D
Ką aš sužinojau:
Jog yra aukštelėsnysis laipsnis :D itin mielas ir neįprastas. Čia kai nelyginamasis geras, tai aukštelėsnysis – gerėlesnis. Aukštesnysis būtų aukščiau nei aukštelelėsnysis. Pirmą kartą apie tokį girdžiu :D
Žodžio šuo šaknis yra š.
Jog egzistuoja geidžiamoji nuosaka.. mhm..? :D Dar ši nuosaka vadinama desideratyvu. Koks kreivas žodis :D Wikipedija sako, jog ši nuosaka yra tik sanskrite, japonų, čiukčių-kamčiadalų ir marių kalbose. O lietuvių kalboje tokio dalyko nėra, tačiau galima pritempti per junginius „o, kad...“, „norėčiau, kad...“ ir pan.
Kaip ir pratarmėje, taip ir dėstyme autorės nepripažįsta jokių kompromisų teigdamos, jog: „Literatūrinės kalbos rašybos taisyklės privalomos visiems ta kalba rašantiems žmonėms“. Mhm.. Jau nekalbu apie bendrinės kalbos ir literatūrinės kalbos sąvokas..
Iš įsimintinų žodžių, kur rašomos nosinės, šiai dienai aktualūs (bent jau man) tik du: šąla ir bąla. Visų kitų žodžių (beveik visų) reikšmės man net nėra žinomos, tai ką jau kalbėti apie vartojimą.. Ai, nu dar gęsta ir tręšta :D
Prasidėjo sintaksė.. būūū.. kaip nuobodu…
Kas buvo netikėta, jog esant dviem gramatiniams centrams, kuriuos jungia jungtukas „ir“, kablelio galima nedėti.

Bendri įspūdžiai: 
Pasirodo, ne tokia jau aš ir beraštė. O ir "Skyrybos" skyrius mane taip nuramino.. dėk kablelius ir ne kablelius į sveikatą :D
Daug daug lentelių, bet o kaip kitaip raštu pateikti informaciją, kad ji būtu aiški? Taip, nuobodu, bet gal veiksminga. Šiaip skaitydama stebėjausi, kiek daug informacijos išmokau mokykloje, ir kaip džiaugiausi, jog man tų dalykų mokytis nebereikia.. o kam reikia.. na, užjaučiu?
Žiauuuriai pasenę pavyzdžiai. Žemės ūkio pramonės vystymas, o ne lietuvių kalbos mokymas. Dabartinis jaunimas gal ir matęs kur pravažiuojantį traktorių, bet šieno ne tik, kad rankom nečiupinėję, bet ir uostyti nėra uostę. Kas iš to bandymo mokyti rašyti žodžius, kuriuos anie gyvenime ne tik kad nerašys, bet ir neištars. Įtariu, čia dar veikia labai stiprus literatūrinis fonas. Na, bet juk nėra būtina taisyklei pavyzdį traukti iš kokios nors senienos. O ta seniena bus apie žemės ūkį. 
Ne apie žemės ūkį pavyzdžius reikia rašyti ir ne žodžius, kurių dabartiniai žmonės nevartoja, nes visokios tos melžyklos ir kiti padargai yra atgyvena. Ir lituanistų toks bandymas užkonservuoti kalbą arba pateikti kaip labai jau literatūrinės kalbos pavyzdį - beprasmis. Nes, patinka jiems tai ar ne, mes gyvename šiandienos aktualijomis. Tad ne sukabintas ant tvorų melžyklas su uzbonais reikia skaičiuoti, o akcijas Maximoje. Na, gerai. Pabūkime aukščiau to - akcijas Pegase. Kaip gi pavyzdžių rinkėjai nesupranta, jog meilės ir grožėjimosi kalba atgyvenusiais pavyzdžiais jie nesukels. Meilę kalbai diegti reikia visai kitokiais būdais, o ne 1988 metų eilėmis..
Nežinau, ar verta šią knygą įsigyti moksleiviams ar studentams. Geriau jau tiesiog internete pagūglint problemines temas ir tiek. Vietomis trūksta pavyzdžių (kad ir nugyvenusių savo amžių), dėl ko teorija lieka teorija. Tiksliau krūva sąvokų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą