Niekada rimtai nesvarsčiau karjeros galimybių akademinėje srityje. Nesakau, kad dabar svarstau, bet toks jau aš žmogus, labai nesilaužau. Pasiūlys ir eisiu. Dabar gi vyksta streikai, dalinami diplomai už ačių, organizuojami piligriminiai kažkokių raštų gabenimai prie Raudų sienos, o ką jau kalbėti apie fb atsiradusią galimybę užsidėti rėmelį, protesto akcijos palaikymui. Vau.
Ne tai, kad aš būčiau prieš visas tas akcijas. Ne. Manau, apie tai tikrai reikia šnekėti, bet vis tik visos tos priemonės yra bergždžios ir vargu, ar atneš kokios naudos. Bus tiesiog eilinė akcija už ten kažką.. o juk visuomenės atmintis trumpa. Nagi, prisipažinkit, kada paskutinį kartą pasidomėjote, kaip laikosi Paryžiaus katedros rekonstrukcijos darbai? Ką ir noriu pasakyti. O kiek buvo dramos.. Deja, pasiūlyti konkrečių sprendimų irgi negaliu, neturiu tam kompetencijos.
Kol akademikai kovoja už orumą nežeidžiančių atlyginimų, panaši tvarka yra ir vertimų pasaulyje. Vis dar sutinku žmonių, kurie už vertimų lapą (1500-1800 sp. ž. be (su) tarpais / ~250 žodžių) ima vos tris eurus. Aš net artimiesiems už tiek neversčiau. Bet yra kas verčia. Ir net nebūtinai blogai. Asmeniškai pažįstu tokį žmogų, kuris net turi filologinį išsilavinimą. Ir tai yra graudu. Nes žmogus susitaiko su tokiu įkainiu dėl pastovaus ir gausaus darbų srauto. Mano įkainis nėra stebuklingai didesnis, daug kas sako, jog irgi mažas, bet ir tai jaučiu pagal užsakymo kiekius, kad vertimų biurų prioritetuose esu ne pirmame dešimtuke. Užtat džiaugiuosi, jog plečiasi mano tiesioginių klientų ratas. Nėra jis toks gausus ar pastovus, kiek norėtųsi, tačiau tikrai smagu, kai klientai sugrįžta ir visiškai pasitiki mano priimamais sprendimais.
Bet kur apskritai slypi to įkainio problema? Nes, būkim biedni, bet teisingi, kenčia ne tik vertėjai, bet ir klientai. Sutaupo centus, o paskui laksto išdegusiomis akimis, sutinka mokėti aukso kalnus, nes dega projektai, dega užsakovai, visi dega. Aišku, nesakau, ne visada taip būna, tačiau tokie dalykai nestebina. Jei jūs nuspręsite kaimynui išoperuoti skrandį, manau, jūs nesurasite tokio kaimyno, kuris sutiktų gultis po jūsų duonos raikymui skirtu peiliu. Bet kažkodėl vertimų pasaulyje tai negalioja.
Šiandien skaičiau interviu, kuriame buvo kalbinti "Apostrofos" leidyklos vadovė bei redaktoriai "dinozaurai". Pokalbio metu nuskambėjo tokia frazė: "Mat jei knyga blogai suredaguota, vadinasi - kaltas redaktorius. Jeigu gerai suredaguota, sako: "oi, koks geras vertėjas" (juokiasi)". Jei atvirai, mane erzina ši priešprieša vertėjas vs. redaktorius ar autorius vs. redaktorius. Mano idealiame pasaulyje tai turi būti power couple. T.y. nei vertėjas, nei redaktorius neturi atstovauti kažkokiems savo subjektyviems įsitikinimams, bet kartu kurti tekstą, abu turi dirbti vardan jo (ir skaitytojo).
Neatsimenu, kada paskutinį kartą kokioje nors knygoje mačiau minint "meninį redaktorių", o ką jau kalbėti apie kokį korektorių. Dabar redaktorius atlieka visas funkcijas, bet nemanau, kad jis gali pasigirti kažkokiu ypatingu atlygiu. Vertimų biurai taupo redaktorių sąskaita, nors tai ir nereiškia, jog esant redaktoriui, vertėjas gali sau leisti versti bet kaip. Tikrai ne. Redaktorius nėra tas asmuo, kuris turi padaryti tekstą tekstu, nes tikiu, kad kiekvieno vertėjo siekiamybė yra tapti geresniu vertėju nei yra dabar.
Taigi straipsnyje buvo užsiminta apie tai, kad senos kartos vertėjų ir redaktorių lieka vis mažiau, o naujų vertėjų ar redaktorių prisivilioti labai sunku, net ir tuos, kurie dirba prastai, nes net mokytis nenori. Aišku, manau, daug ką lemia atlyginimas. Darbo daug, atlygis nemotyvuojantis, tai kam dirbti geriau, jei vis tiek gausi tą patį? Bet mes pamirštame, kad vertimai ar teksto redagavimas nėra kažkoks konvejeris, kur yra kokių nors dešrų ar sausainių normos. Darbas prie teksto reikalauja pastovaus mokymosi.
Man tik apmaudu, kad potencialūs darbdaviai mėtosi akmenimis į paruošimo įstaigas. Pati dabar studijuoju įvairiai pagarsėjusiame VDU, ir tikrai matau, kokia nemotyvuota liaudis ten renkasi. O dėstytojai gal tik ant ausų nešokinėja, kad tik sudomintų savo studentus, kad tik patrauktų jų dėmesį. T.y. realiai dėsto tie patys "dinozaurai", bet neužsiaugina sau pamainos (tiesa, VDU tas negalioja, gyvenime nemačiau, kad dėstytojai taip muštųsi dėl studentų).
Na, pabaigai pasidžiaugsiu savo studijomis. Na, gal ne tiek studijomis, kiek pasikeitusiu požiūriu į tekstynus. T.y. jei seniau rašiau, kad tekstynai man nėra įdomi sritis, bet suprantu visą tą magiją, tai dabar galiu pasakyti, jog pradėjau tekstynus naudoti ne ką rečiau nei guglą. Mane dažnai kankina tokie dalykai, kai reikia atlikti komponentinę analizę. Dar buvusioje magistrantūroje atsimenu, kaip tai darėme su žodynais. Dieeeve, koks akmens amžius, rimtai. Dabar gi užtenka įmesti žodį į tekstyną ir ta daaam! Visas kontekstas pateikiamas prieš nosį ir nereikia gaišt laiko su žodynais. Apie tai dar būtinai parašysiu. Žodžiu, tekstynai nėra ateitis, jie yra dabartis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą