Vakar buvo mano mylimiausias šių studijų dalykas - vertimo teorija. Jos metu nagrinėjome nenorminius filmų pavadinimų vertimų variantus. Per daug nesigilinsiu, jei gerai menu, jau ne kartą esu čia apie tai rašiusi. Gal dar ir pasikartosiu su kitais atradimais, tačiau iš vakarykštės diskusijos mano dėmesį patraukė vienas įdomus momentas - keiksmažodžių vertimas.
Taip jau susiklostė, kad turime kalbą tokią, kokią turime, tačiau net ir norminė leksika mūsų kalboje gali skambėti itin grubiai. Jei pavadinčiau savo geriausią draugę bitch, ji net neatkreiptų dėmesio. Bet jei pasakyčiau, kad ji turi kiaulės akis.. atvirai pasakius, man net pačiai tai sakant liežuvis verstųsi sunkiai.
Tai daug ką pasako apie mus pačius - gimtakalbius. O bet tačiau.. Diskusijos metu nuskambėjo tokie keiksmažodžių variantai "po perkūnais, žalia rūta, rupūs miltai ir pan.". Kelios mano kursiokės pasižymi tokiu sveiku patriotizmu, ir joms tokie variantai atrodo gražūs. Gražūs tai gražūs, bet ar mes taip dabar keikiamės? Aš taip nusikeikiu tik dėl stilistinių sumetimų ir ironiško efekto. Girdėjau, kad ir kiti žmonės taip sakė, bet vėlgi.. jei keikiamasi buvo rimtai, žmogus buvo labaaaai senas. Visais kitais atvejais tai buvo elementariausia litotė.
Taigi.. ir ką mums daryti su keiksmažodžių vertimais, kad jie nebūtų per daug vulgarūs, nors ir norminiai, atliktų tikslią funkciją, skambėtų ne kaip iš caro Riuriko epochos ir dar kad redaktorius praleistų?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą