Ble, ble..

Atsiprašau mano tinklaraščio jautresnių skaitytojų, kuriems necenzūrinė leksika yra nepriimtina, tačiau, kaip yra sakoma, visokių yra, visokių reikia - tą patį pritaikyčiau ir žodžiams. Šį kartą pakalbėsiu būtent apie visiems puikiai žinomą žodį "ble".

Netyčia užtikau mielą diskusiją fb skaitytojų grupėje. Įrašo autorė kaip tik skaitė John Katzenbach knygą "Trys raudonos". Ir vienas šios knygos veikėjas kartais pavartoja šį "ble". Skaitytojai iškilo klausimas - wtf? Na, gerai. Ji taip nesakė. Mergina kultūringa ir tokių žodžių nevartoja. Bet sutikit, šiame wtf sutelpa viskas - nuostaba, nesuvokimas, smalsumas, noras suprasti, kas įvyko ir t.t. Taigi.. mergina ir klausia, kaip čia taip galėjo būti, jog grožinės literatūros vertime atsirado šitoks parazitas. Iš esmės didesnė klausimo dalis buvo nutaikyta į tai, ar šis žodis tikrai yra tinkamas?

Kaip aš dievinu šiuos galvosūkius. Keiksmažodžiai yra neatsiejama mūsų kalbos dalis. Vieni keikiasi kultūringiau, kiti gi nesismulkina. Bet keikiamės visi. Kalbant apie save, nepasakyčiau, jog keikčiausi labai jau taip negražiai. Rusiškų (tarkim, jie rusiški) keiksmažodžių nevartoju, nebent kartais išlenda koks "блин". Dažniau vartoju wtf, fuck, damn it. Teoriškai jie nėra tokie jau labiau "cenzūriški" už rusiškus variantus, bet mūsų ausiai jie neskamba taip baisiai kaip koks "blet" ar kiti žodžiai, kurie mums visiems puikiai žinomi. Įdomiausia, jog kažkodėl mokantis užsienio kalbos visada lengvai ir greitai išmokstame keiksmažodžius nei kokius nors reikalingesnius žodžius.

Ilgai laužau galvą dėl to, kaip šiuos padarėlius išversti tinkamai į lietuvių kalbą. Viena iš didžiausių problemų, kuri niekada nebus išspręsta, lietuviški žodžiai yra ilgi. Kai atsitinka kažkas nemalonaus, mums reikia panaudoti kokį nors jaustuką arba keiksmažodį, kuris neturėtų būti ilgesnis nei du skiemenys, idealiausiu atveju - vienas skiemuo. Tad nenuostabu, kad tokie žodžiai kaip "fuck" ar "ble/blet" mūsų žodynuose yra gana jaukiai įsitaisę. O jei dar pasakom "blet, blet", net nereikia nieko daugiau ir pasakot, suprantam, kad padėtis tikrai rimta. Ir jokia "žalia rūta" ar "rupūs miltai" nė per nago juodymą nesugebės atspindėti visos padėties sudėtingumo.

Iš tokių trumpesnių variantų mes turime "šūdas/šūds", "kurva" ir kiti dalykai. Turim ir dar vulgaresnių žodžių "pizė", "bi(y)bi(y)s" ir pan., bet lyginant su "ble" jie neatspindi padėties, nes nors šių žodžių konotacijos gal ir sutampa, tačiau panaudojimas skiriasi. John Katzenhach tekste "ble" atlieka dalelytės vaidmenį, kuri paryškina veikėjo nepasitenkinimą: "kur, ble, logika?". Šiaip pamąsčiau, kad turbūt tą "ble" visai sėkmingai būtų galima pakeisti "kurva". Tačiau šiuo atveju būtų galima sulaukti nepageidaujamo žodžio vaidmens sumaišymo - galima pagalvoti, jog tai yra kreipinys, nors nepasitenkinimas reiškiamas padėtimi, o ne tuo, su kuo mezgamas dialogas. Bet ir šios maišaties būtų galima išvengti, jei veikėjas pastoviai naudotų "kurvą" kaip savo kalbos parazitą. Deja, originalaus teksto man rasti nepavyko, tačiau lietuviškajame variante "ble" naudojamas buvo gana retai, tad "kurva" gali ir nepaeiti.

Jei kas klaustų mano nuomonės, šiuo atveju "ble" palikčiau nepageidautino skolinio teisėmis. Taip, tekstas amerikiečių autoriaus. Tačiau lietuviams "ble" yra puikiai pažįstamas žodis, kurio reikšmės aiškinti nereikia. Taip pat nemanau, kad užsienio literatūros tikslas yra ugdyti lietuviškumo pagrindus, ir tai taip pat neturėtų būti vertimų į lietuvių kalbą darbas. "Ble" knygoje buvo pavartotas tikrai mažai kartų, tad manau, kad didelės nuodėmės čia nebuvo. Vis tik buvo stengiamasi perteikti originalaus teksto mintį, ir, manau, tai yra svarbiau už žodžio "legalumą".

Skaitytoja dar pasidalino tokiu pastebėjimu, jog kitose knygose su "ble" susidurti neteko, dėl to ir buvo nustebusi. Tame nėra jokios mistikos. "Ble" nepraleidžia redaktoriai, o gal ir patys vertėjai jo neteikia kaip varianto, tad ir nematome šio žodžio literatūroje. Įtariu, jog iškilus panašiai dilemai įvyksta vienas iš dviejų dalykų:
a) vertėjas neradęs tinkamesnio atitikmens paprasčiausiai jį praleidžia (ir neskaitęs originalaus teksto nežinai, kad veikėjas galėjo taip kalbėti).
b) būna parenkamas koks nors švelnesnis variantas arba koks nors lietuviškas variantas, kuris sto pudof yra griozdiškas (tačiau neperskaičius originalaus teksto niekas nesužinos tiesos)
Pirmu atveju galima prarasti veikėjo "bruožą". Šitai yra neatleistina. Taip kad "ble" yra žymiai mažesnė blogybė nei veikėjo korekcija.

Antru atveju, bijau, prasideda originalaus teksto stilizavimas, kas yra dar labiau neatleistina. Kalbu apie tai, jog nenormalu, jei koks Džeikas Pauersas pradėtų burnoti "žaliomis rūtomis" ar "rupiais miltais". Galite sakyti, jog tam pačiam Džeikui pasakius "ble" irgi prasideda teksto stilizavimas, tikrai nepradėsiu Jums prieštarauti. Knygos "Trys raudonos" skaitytoja vis tik skaitydama "ble" mato rusišką žodį. Aš gi, girdėdama šį žodį savo aplinkoje neidentifikuoju jo kaip rusiško, nes jį noriai vartoja jaunimas, absoliučiai nemokantis rusų kalbos. Man "ble" yra labiau neutralus, bet čia jau kiekvienam pagal savo kognityvinę bazę.
O dabar atskleisiu paslaptį.. teisingo atsakymo nėra. Aš esu atvira pasiūlymams, tad nematau nieko baisaus kartais nusižengti vardan aukštesnio gėrio. Kitam gi vertėjui ar skaitytojui gali būti neatleistinas dalykas vartoti nelietuviškus žodžius tekste. Patenkintų niekada nebus, tad reikia apsišarvuoti argumentais ir kovoti už savo vertimą.