Apie vieną iš daugybės vertimo subtilybių..

Šerloko Holmso motyvas, ko gero, yra amžinas. Yra nemažai knygų ekranizacijų, o kiek dar yra sukurtų interpretacijų – pradedant sukurtais Šerlokų personažais baigiant daktaro Hauso aliuzijomis. Vakarai ne vieninteliai, kurie nepalieka garsaus seklio ramybėje, rusai taip pat nesnaudžia, dėl ko 2013 metais pasirodė trumpas detektyvinis serialas su savo tam tikrais nukrypimais nuo originalaus siužeto.

Tačiau apie Šerloką čia rašau ne dėl to, jog norėčiau paanalizuoti kokią ištrauką ar pasidalinti vertimo ypatumais. O kalba eis apie vertimo žodžiu ypatumą, kurį rusai labai šmaikščiai pavaizdavo savo naujoje detektyvo interpretacijoje.

Vienoje iš serijų Šerlokas dalyvauja priėmime, kur bando šmirinėti „užkulisiuose“. Ir štai, jis nueina į kažkokias patalpas, kur yra pilna maisto, o prie stalo tą maistą greituoju būdu kemša pasipuošęs vyriškis. Šerlokui natūraliai iškyla klausimas:

- O tai jums priėmimo metu vaišintis negalima?

- Galima, - linkteli vyriškis ir toliau godžiai šveičia maistą. - Galima kiek tik nori, bet aš negaliu.

- Kodėl?

- Todėl, kad aš vertėjas.

Dar studijų metais skaičiau Minjaro Beloručevo memuarus, kur jis teigia, kad vertėjo taurė/stiklinė niekada negali būti tuščia. Ne dėl to, kad jis turi pastoviai gerti, netgi atvirkščiai. Gėrimo talpa turi būti pilna todėl, kad vertėjui dirbant niekas jo neblaškytų dėl gėrimo papildymo. Taip ir šiame seriale labai šauniai buvo parodyta, kaip vargšai vertėjai vargsta dėl maisto. Kaip gi tu versi pilna burna? :D Aš šiuo atveju serialui skiriu papildomą balą už tokį dėmesį vertėjams :)

p.s. šioje interpretacijos, oi, kokį ne paskutinį vaidmenį atliko ir mūsų aktorė Ingeborga Dapkūnaitė :)