Pamąstymai ir t.t.

Nors ir žadėjau rašyti dažniau, kažkaip gavosi taip, jog apleidau šį tinklaraštį. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Atvirkščiai, minčių turiu labai daug, tačiau kadangi kalba eina apie vertimus, norisi, kad ir įrašai būtų vertingesni, su rimtais pavyzdžiais, o ne šiaip sau „nes man taip patinka“. Tačiau kadangi jau seniai šia tema berašiau, nusprendžiau pasidalinti tam tikrais pamąstymais. O konkrečiau – kas yra grožinės literatūros vertimas.

Savaime suprantama, jog tai yra visai kitas vertimo lygis. Žinot, kaip yra amatininkai ir menininkai, tai sakyčiau, visokių administracinių ir t.t. tekstų vertėjai yra amatininkai, o štai dirbantys su grožine literatūra jau yra menininkai. Ir čia nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog noriu pabrėžti pačia vertimo principo specifiką.

Pats paprasčiausias vertimo apibrėžimas būtų, A kalba teksto pateiktas ekvivalentas B kalba. Jei yra kažkoks terminas, reikia rasti būtent tinkamiausią terminą kitoje kalboje, jei yra kažkoks žodžių junginys, būtina rasti atitinkamą kitoje kalboje. Ir nors visko pasitaiko visuose vertimuose, tačiau grožinė literatūra išsiskiria tuo, jog pats veikimo principas nėra vien tik atitinkamų blokų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą.

Netgi vertinant vertimus yra tokios sąvokos kaip tikslus ir geras vertimas. Verčiant dokumentus vertimas turi būti tikslus. Kalbant apie grožinę, tikslumą neretai tenka aukoti vardan taiklumo ir gerumo. Nes jei nėra vieno ar kito žodžio kalboje, tu negali jo tiesiog išrasti.

Pavyzdžiui, dabar tvarkau Alekso Košo „Specialios paskirties pasakininko“ vertimą, ir ten yra vienas momentas, kai pas pasakininką atvykstą mergina, kuri taip pat yra pasakininkė. Problema atsiranda dėl giminių. Rusų kalboje specialybės atstovas yra vyriškos giminės, nesvarbu, kad tas specialistas yra moteris. Jei per stebuklą Rusijoje būtų išrinkta prezidentĖ, jis vis tiek būtų президент, o ne президентша. Lietuvių kalboje tokių problemų nėra, todėl yra neįmanoma išversti šioje situacijoje susidariusio kalambūro. Todėl tenka aukoti tikslumą tam, kad išlaikyti humoristinį efektą, tad teko iš esmės pakeisti kelis sakinius. Štai būtent tos aukos apie kurias ir kalbėjau.

Dar prisiminiau diskusiją su kolege apie Andy Weir „The Martian“ pirmosios frazės „I'm pretty much fucked“ vertimą į lietuvių kalbą - „Jaučiu, susimoviau“. Draugė labai piktinosi šiuo variantu, ir atvirai pasakius, man jis irgi nelabai prie širdies, kadangi ir tikslumo atveju čia kalbama apie veikėjo situaciją, o ne jo veiksmų rezultatus, kai tuo labiau puikiai žinom, kad anas iš viso nekaltas, jog įstrigo Marse. Sukom galvą, ką čia būtų galima pateikti geriau. Kadangi pamąstymai buvo gan paviršutiniški, tai apsistojom ties „Man šakės“, „Tai bent įkliuvau/įklimpau“, nors ir tai kažkas mano viduje krebžda, jog galima rasti ir geresnį variantą. Apie tai aš dar pagalvosiu.

Kuo toliau, tuo labiau suvokiu grožinės literatūros vertimą kaip chemijos laboratoriją. Žodžiai yra medžiagos, ir jei tos medžiagos tinkamai sudėliojamos, įvyksta cheminė reakcija. Ir vertėjo pareiga išversti taip, kad gautųsi ta pati cheminė reakcija, net jei kitą kartą reikia pakeisti sudedamąsias dalis, ar kai kurių ir visai atsisakyti.

Atsimenu, kai dar bakalauro laikais „ragavom“ grožinės literatūros vertimą, ir reikėjo išversti nedidelį tekstą į lietuvių kalbą. Puikiai suprantu, kodėl dėstytoja parinko tą tekstą, nes jame buvusį kalambūrą suprato vos keli. Pabandysiu pateikti schemą.

A pasakė B, kad C.

B pasakė, jog C yra C.

Ta pajuodinta C ir yra kalambūras – cheminė reakcija. Ir reikėjo išversti taip, kad ir lietuviškai C būtų C. Tačiau dauguma kursioku šioje vietoje suklupo, ir pas juos gavosi taip:

A pasakė B, kad C.

B pasakė, jog C yra C.

Jie išvertė žodžius, bet neišvertė pasakyto teksto.

Iš tikrųjų grožinės literatūros vertėjų darbas yra labai skaudinantis. Nežinau, kaip kitiems, bet man, kai nepavyksta sugalvoti gerą atitikmenį vertimui, pasidaro liūdna. Nes juk tekstas skursta be tų elementų, kuriuos autorius sukuria. Štai kad ir verčiant tą Košo pasaką buvo situacija su televizoriumi. Televizorių pagamino firma „Соня“, kas yra akivaizdi žymios firmos „Sony“ transformacija. Rusų kalboje Соня yra miegalius, apsimiegojęs ir pan., o taip pat ir vardas. O šioje pasakoje dar ir televizoriuje gyvenančios vedėjos vardas. Ir ką man su juo daryti? Va ką man su juo daryti? Aš jau galvojau, velniop ta Sony, imsiu kitą gamintoją, bet tai kas iš to.. Neišveža mano vaizduotė gero atitikmens :D Tai ir palikau Sonia. Šiuo atveju buvo paaukota viskas – tekstas, cheminė reakcija. Ne tik kad nulinis rezultatas, bet sakyčiau, net ir minusinis. Nors dabar man kaip tik šovė mintis su „Panasonic“ vardu.. ale „Pana Sonia“ :D mhm.. o gali ir pavykt.. :D Taip sakant, yra galimybė išlaikyti humoristinį efektą, tik nukreiptą kiek kita linkme :D Kaip gerai, kad šiąnakt sugalvojau parašyti blogą..

Dar praeitais metais išverčiau Veronica Roth „Hearken“ istoriją, tačiau labai smarkiai užbuskavau su teksto redagavimu. Ir tai dėl labai ir labai skirtingų sakinių struktūrų lietuvių ir anglų kalbose. O dar ir pačios rašytojos rašymo maniera. T.y., aš turiu išverstą tekstą, bet man dabar reikia iš jo padaryti skaitomą istoriją, nes dabar skaitosi labai nenatūraliai.

Tiesa, buvau sugalvojus išversti Olgos Gromyko irgi naują pasakų interpretaciją, bet užstrigau jau ties pirma pastraipa. Gromyko labai turtinga rašytoja. Sakydama, jog ji yra turtinga, noriu pabrėžti, kad jos tekstai labai gausūs visko – aprašymų, sudėtingų ar net senų žodžių, kur reikia tikrai gerai pasiknisti, kad rastum atitikmenį. O ką jau kalbėti apie humoro jausmą. Tokių tekstų vertimus vadinu pragarišku malonumu.

Čia ta cheminė reakcija :D

Aš visada maniau, kad humoristinių tekstų vertimas yra aukščiausias pilotažas, ypatingai jei kalba eina apie vertimą į lietuvių kalbą, kuri, vis tik prisipažinkim, toli gražu nėra linksma. Tai įrodo humoro kultūros nebuvimas. Aš nenoriu pasakyti, jog lietuviai neturi humoro jausmo. Žinoma, kad turi daugiau ar mažiau, tačiau ne humoro kultūrą. Pažiūrėkite rusų televizijos programas ir lietuviškų televizijų programas, ir palyginkite, kiek humoristinių laidų yra pas vienus ir pas kitus. Jei tingit lyginti, prisiminkite, kiek komikų turime Lietuvoje, ir kiek jų Rusijoje. Jei mes ir turime humoro kultūrą, tai tik užuomazgas. Nežinau, ar tebėra organizuojamas ale humoro festivalis „Juokis“, kurį iš reikalo seniau rodydavo LRT, tačiau net ir ten buvo juokiamasi tik iš „kaimo“, kvailos ir lėkštos hiperbolės, akivaizdžios ir net nejuokingos ironijos.

Visi geriausi lietuviški anekdotai 99% yra išversti iš kurios nors kalbos, o dabartinės humoristinės laidos yra identiškos rusiškų arba amerikietiškų laidų kopijos, ir dažniausiai nelabai vykusios. Reikės nepatingėt ir pažiūrėti lietuviškuosius „Internus“. Tikrai smalsu, ką lietuviai ten padarė, nes labai ir labai barė šį serialą :D

Realiai pas mus populiarumo sulaukia tik politizuotos humoro laidos iš serijos „Dviračio šou“, na ir dar pašaipūnai „Kakadu“ ir ko.. Tai nėra humoro kultūra. Pabandykim prisiminti mūsų humoristus autorius. Daug kas prisimintų Juozą Erlicką, nes realiai daugiau nelabai ką yra prisiminti. Aš visada juokauju, kad pati linksmiausia lietuvių literatūroje knyga yra „Dievų miškas“. Na, juk bet taip ir yra :D

Lietuvių kalba yra labai sunki, labai tokia net apsunkinta. Kai kurie žodžiai lyg ir turėtų būti neutralūs, bet vis tiek turi kažkokio niūrumo, sunkumo. Kad ir palyginkim vien iš garsinės pusės, kas skamba lengviau: Winter – Зима — Žiema. Pirmais atvejais žodžiai tariami labai greitai ir lengvai, su Žiema reikalas visai kitaip. Aš atlikau mini bandymą, ir visi kaip vienas „Žiemą“ ištarė kiek lėčiau, nes juk ir dvibalsis ie daro savo darbą, o ir galūnėje esanti a tokia ganėtinai ilga..sunki.. Ir būtent dėl to sunkumo kartais žodžiai patys to nenorėdami vertime gali sukurti papildomus efektus ar sugadinti norimą išgauti efektą.

Net ir draugė sakė, kad kažkada norėjo parašyti kažką niūraus. Ji ir šiaip tokio depresyvaus rašymo mėgėja. Tačiau jai niekaip nepavyko rusiškai išreikšti tos minčių juodumos. Užtat kartą pabandė parašyti lietuviškai, ir ji iš pat pirmo karto sulaukė norimo efekto :D

Tiesiog pati kalba yra mažai pritaikyta juokavimui, ir labiau pritaikyta ganėtinai neigiamiems dalykams. Todėl ir lietuviai tokie nelaimingi patys iš savęs, nes nepaisant to, kad nėra ko liūdėti, džiaugtis irgi nėra kuo :D Tai geriausiai atspindi žiniasklaidos antraštės. Pabandykite surasti neutralią arba linksmą (be ironijos) antraštę, ir pamatysite, kaip žiniasklaida mus pastoviai gąsdina, kad pasijaustume nesaugūs. Norite, aš jus dabar išgąsdinsiu? Putinas. Na, ką? Baisu? Jaučiate tą grėsmę kybančią ore? Čia irgi pakamantinėjau pažįstamus, kad užrašytų pirmiausiai į galvą šaunančias mintis išgirdus Putino pavardę. O kur gi tu tos grėsmės nejausi. Net ir aš, politikai visiškai abejingas žmogus, važiuodama troleibuse matydama 15min skelbiamas antraštes ir pamatydama Putino pavardę, iš karto žinau, jog visa kita informacija bus neigiama, nes rašyti Putino pavarde kažką gero žadančiame sakinyje turbūt būtų oksimoronas :D O juk kaip žmonės pastoviai naršo tuos pseudo informacinius portalus, paskaito antraštes ir praryja viską nekramtę. Ir taip ugdo savyje nerimą ir nesaugumo jausmą.

Tai tiek čia tų minčių apie vertimus ir smegenų plovimą :D