2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Kaip lingvistai planavo užkariauti pasaulį...

Praeitą penktadienį dalyvavau savo pirmojoje konferencijoje. Kaip pirmasis krikštas - reikalavo daug nervų, tačiau viskas praėjo daug smagiau nei tikėjausi. 
Visą ketvirtadienį man buvo bloga, net nėjo normaliai užmigti. Atsikėlusi ryte nieko nevalgiau, bet išgėriau puodelį kavos. Kol nuvažiavau į Vilnių, buvo taip bloga. Galvojau, tikrai mirsiu. Ruoštis nieko nesiruošiau, tik skaidres. O kalbą... O ką ta kalba? Kol rašiau straipsniui recenziją, perskaičiau jį šimtą milijonų kartų, tad viskas jau buvo mano galvoje.
Atėjusi į VU UKI, kur ir vyko konferencija, galvojau mirsiu, ir net turėjau mintį pabėgt. Bet juk aš suaugęs žmogus, ane? Reikia elgtis atsakingai. Tad paglosčiau fakulteto kieme besivalkiojantį katiną ir žengiau į nežinomybę. 
Konferencijoje dalyvavo septyni pranešėjai ir vienas klausytojas. Taip, vis tik rusų kalba nėra tokia populiari, kaip to norėtųsi. Arba mažai reklamos. Pirmiausia kalbėjo profesorė iš Sankt-Peterburgo universiteto. Ji pati yra fonetikė, bet, ačiū lingvistikos dievams, ji nusprendė, kad geriau papasakos apie Palaso žodyną (beje, labai įdomus dalykas). Ir moteriškė taip nuoširdžiai viską pasakojo, o dar konferenciją moderavo viena tiesiog nuostabi dėstytoja, tai pranešimai buvo skaitomi, kaip sakoma, namų sąlygomis (nors nežinau, ar lietuviai taip sako, rusiškai skambėtų по домашнему ). Tada pranešimo tema pastoviai keitėsi į ketinimus mane ir vieną bakalauro ketvirtakursę išsiųsti mokytis į Sankt-Peterburgą. Žodžiu, profesorė ne tiek pranešimą skaityt atvažiavo, kiek tiesiog žmoniškai pabendrauti su bendraminčiais. 
Paskui buvo kavos pertraukėlė, kurios metu dėstytojai ir toliau apšnekėjo galimybes išsiųsti mus į Rusiją :D Aš šiaip tikrai nieko prieš. O ir problemų su išvykimu jokių nebūtų. Smagu būtų atsidurti rusakalbėj aplinkoj ir kultūroj.
Po pertraukos tęsėm pranešimų skaitymą, ir pirmoji buvo anglų-rusų kalbų ketvirtakursė Ieva. Ji kalbėjo apie konceptą "laikas" grupės Машина Времени dainų tekstuose. Po jos kalbėjo jau anglų-rusų kalbų bakalaurė Beata. Jos pranešimo tema buvo krizės modelis žiniasklaidoje ar spaudoje. Tiksliai nepamenu, o žiūrėti tingiu. Bet pranešimas tikrai buvo įdomus. Dėstytojos labai smagiai diskutavo, ir tai buvo vienas iš pirmųjų žingsnių užkariauti pasaulį. Pvz., buvo teigiama, kad Lietuvoje, kaip ir JAV, krizės modelis panašus į stichiją, į kažką, kam žmogus yra pavaldus ir nieko padaryti negali. Būtent dėl to žmonėms ir buvo sunku įveikti krizės sunkumus. Tuo tarpu Rusijoje, kaip Putinas sakė: tai Europoje uraganas, Rusijoje tik šiaip vėjukas prapūtė, krizės sąvoka yra modeliuojama kaip liga. Jei yra liga, ją galima išgydyti. Kaip ten vyko iš tikrųjų, nežinau. Bet dėstytojoms patiko pati idėja, kad galima modeliuoti požiūrį ir sulaukti pasėkmių. Mano darbo vadovė pajuokavo, kad iš to galima net ir uždirbti. Nors... Negarantuoju, kad ji juokavo :D 
Tuomet savo pranešimą pristačiau aš. Buvo labai smagus nutikimas, kai gavusi programą elektroniniu paštu pamačiau, kad prie mano pavardės puikuojasi "Dr." ženkliukas. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatiktų, o ir visai gražiai skamba, bet su skaudama širdim parašiau jiems, kad aš dar ne daktarė. Užtat šitai pamatė mano dėstytoja, kuri moderavo konferenciją, ir pasakė, kad analogiška situacija buvo nutikus jai, ir mano darbo vadovė jai pasakė, jog tai yra likimas, tad ji pajautė pareiga dabar pasakyti tai man. Draugiškai pasijuokėm. Tada ta pati dėstytoja prisiminė, kad ir darbus visos jos rašė pas vieną ir tą pačią tikrai žymią mokslininkę (man jau tikrai susidaro įspūdis, kad realiai daugiau nėra ir pas ką rašyt :D). Tada paklausė, pas ką aš ketinu rašyt savo magistrinį darbą. Spėkit, koks buvo mano atsakymas? Va, va. Likimas :D 
Pagaliau kolektyvas liovėsi smagintis, ir aš galėjau pradėti pasakoti apie savo mylimas antraštes. Tačiau viskas pasikartojo, kai pateikiau antraščių pavyzdžius. Kadangi aš iš studenčių buvau vyriausia, tai moderatorė sumąstė atlikti bandymą - aš perskaitau antraštę, o merginos turėjo atspėti sovietmečio laikų precedentinį fenomeną (arba reiškinį :D). Kadangi merginos neįžvelgė nieko pažįstamo, pasijutau sena :D 
Po manęs kalbėjo moderatorė. Kaip jau minėjau anksčiau, ji yra fantastiškai superiškai afigieniškai gera dėstytoja, ji labai lengvai suranda bendrą kalba su studentais, dėl ko pastarieji ją ir dievina. Ji yra iš tų žmonių, kur jei būtų gydytojai, ir sakytų savo pacientams, kad jie miršta, anie jai nuoširdžiai dėkotų :D ji turbūt viena iš tų retų dėstytojų, kurie nekelia jokios baimės :D tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jos negerbia. Anaiptol. Jei būtų galima, ją visi ant rankų nešiotų. Tai štai, ji papasakojo, kaip sukosi iš padėties į kurią buvo įspeista dėl kažkokių kvailų sumetimų. Kadangi ji gavo labai mažai valandų rusų leksikai, o grupė visiškai nekalbanti rusiškai, tad galit tik įsivaizduoti, kaip sunku mokyti tokį žmogų, ir reikalauti iš jo tikrai daug. Tam ji sukūrė belenkiek visokių saitų google. Vienuose ji talpina įvairią informaciją, kurią galima parsisiųsti bet kada ir iš bet kur. Kiti puslapiai jau interaktyvūs, ir ji yra labiau moderatorė nei aktyvi veikėja. Studentai patys kelia ten savo darbus, komentuoja, bendrauja. Tai yra genialu, kadangi taip sukūriama, nors ir virtuali, tačiau tikra rusakalbė bendruomenė. Visi dirba bendrai, visi skaito, ir visi dalyvauja. Vietoj prezentacijų, kurios bereikalingai atima daug paskaitų laiko, dėstytoja užduoda jiems nufilmuoti, pvz, kulinarijos šou. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti labai nerimta, tačiau jūs tik pagalvokit. Studentai yra verčiami ruošti konkretų tekstą. Jei ir neiškala jo, vis tiek tenka perskaityti šimtus kartų, nes tik pats didžiausias nevykėlis teiks vertinimui pirmąjį filmuotą įrašą. Na, ir trečias dalykas - toks darbas reikalauja kūrybingumo. Juk norisi, kad darbas būtų šmaikštus, įdomus. O taip ir mokytis smagiau :) man tik gaila, kad ji mūsų kursui tokių darbų neužduodavo.. aš jau įsivaizduoju, kokius siaubo filmus mes jai prikurtume :D 
Kitą pranešimą skaitė mano darbo vadovė. Jau esu senesniuose įrašuose pasakojus, kokią didžiulę pagarbą ir baimę aš jai jaučiu. Ji tikrai labai unikalus žmogus. Pavydžiu jai jos iškalbos :D o ir tema pranešimo buvo tokia.. provokuojanti. Ji tyrė cosmopolitan reklamų tekstus. Bet ne šiaip tekstus, o būtent reklamas užrašytas dideliu šriftu. Ir iš tikrųjų... Ar kada nors susimąstėt apie žodžio "naujas" šių laikų prasmę? Aš tikrai ne. Ir štai, pasirodo, jog šio vienintelio žodžio visiškai pakanka tam, kad prekė būtų parduodama. O jei prie jos prikabintas ženkliukas "new", trūksta žodžiu, bet tiesa yra tokia :D Dar ji pasakojo, kad šiuolaikinė tendencija yra tokia, kad dabar blizga ir švyti viskas, kas iš esmės neturėtų švytėti :D pvz, oda arba blakstienos :D nu pagalvokit, kokios nuotraukos gausis su blizgančia oda :D žodžiu, pranešimas tikrai buvo labai energingas.
Na, ir paskutinį pranešimą skaitė man asmeniškai nežinoma bendravardė, bet vėliau, važiuodama namo, prisiminiau, kad "kur aš ją mačiau" :D o pasirodo, ji gi rašė straipsnį panašia tema kaip mano. Bent jau taip manau. Deja, ji pasakojo ne apie precedentinius fenomenus, o apie konceptus враг/priešas rusų ir lietuvių patarlėse. Tikrai buvo įdomu klausytis. Gaunasi, kad rusiškas priešas yra vertas pagarbos, o lietuviai net ir draugu nepasitiki :D 
Kaip jau buvo galima suprasti, konferencijoje man patiko. O kaip gi, juk gavau nemokamai VU rašiklį :D Šiaip realiai gaila vieno dalyko, kad nesugalvojau pakviesti savo dabartinių kursiokių. Manau, joms tikrai būtų patikę. Ir gal būtų bent kiek įsivaizdavę, kas yra būti ANRK :) 

Jei kam įdomu, čia galite paskaityti programą :) 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą