Tiesiai per aplinkui

Padarysiu prielaidą, jog mano blogą skaito jau suaugę žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kada paskutinį kartą piešėt? Ir klausiu visiškai rimtai. Aš vaikystėje labai mėgau piešti. Bet kažkaip taip net neprisiminsiu kaip, nustojau tai daryti. Ir štai, interneto amžius, žmonės susipažįsta su naujienomis iš gausiai generuojamų memų. Kadais laikraščiuose kukliai besiglaudžiančios karikatūros prasibrovė į priekį - suskaityt trumputį komiksėlį užtrunkame žymiai mažiau nei skrolindami kokį straipsnį. Juk jie maksimaliai informatyvūs - žinom, kas ką padarė, ir kokios to pasekmės. Ir su baltu pavydu žiūrėdavau į tuos komiksus, nes pati visada turėjau idėjų tokiems dalykams, bet kad - nemoku piešti. Ir tada Dilgėlė atskaitė man ilgėliausią moralą, jog tokiems dalykams piešimo įgūdžiai nėra tokie svarbūs, kiek istorija. Taigi, pasigirsiu savo keliais darbais :D

Žodžiu, manau, supratot, ką turiu omeny sakydama, kad svarbiausia yra istorija, o jau nupiešti suprantamai tikrai galima, tik reikia apgalvoti tekstą ir kompoziciją. Taigi, gyveni ir mokais. Na, bet prie ko čia tas piešimas ir vertimai? O prie to, kad Dilgėlė ne tik moralą atskaitė, bet dar ir užrodė nuostabų jutūberį - Ethan Becker. Jis nepasakoja apie piešimo pagrindus ir neaiškina, kaip ten ką daryti. Jis pasakoja apie žymiai gilesnius dalykus, apie tai, kaip suprasti ir pamatyti sistemą, kaip papasakoti istoriją. Ir tie dalykai, kuriuos jis mini, pritaikomi visur. Net ir tuose pačiuose vertimuose. Peržiūrėjau beveik visą jo kanalą ir išbandžiau ne vieną patarimą praktikoje (tiesa, piešime), tačiau tikrai žinau, kad yra momentų, į kuriuos būtinai atkreipsiu dėmesį versdama. Gal ir Jums bus naudinga, o jei ne - tai bent jau linksma.

Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.

Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.

Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.

[Nepamiršau, štai nuoroda.]

Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D

----------------------

*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija

Sulietuvinimas - grėsmė kalbai ar racionalus sprendimas?

Studijuodama kalbas sutikau įvairių žmonių. Buvo tokių, kurie pasirinko kalbas, nes mokykloje nemokėjo matematikos arba tiesiog nežinojo, ką gyvenime veikti, ir kalbos neatrodė prasčiausias pasirinkimas. Vis tik dažniau sutikdavau kolegų, teigiančių, jog vienaip ar kitaip myli kalbas, bendravimą, literatūrą, kultūrą ir t.t. Ir visi aplinkui tik ir tekartoja - mylėk savo darbą ir tau neteks dirbti nė dienos (kas šiaip labai naivu, bet ne apie tai įrašas). Meilė yra gerai, tačiau ji taip pat yra pavojinga. Kuo? Na, skelsiu dar vieną banalybę - meilė akla. Ir meilė kalboms ne išimtis. Mylint kalbas galima lengvai prarasti objektyvumą, prisigaudyti visokių parazitinių minčių, kurios trukdo viskam.

Vienas iš tokių parazitų - neracionali meilė gimtajai kalbai. Yra ir tokių mylėtojų, kurie tarsi jaučia tam tikrą pareigą sukurti lietuviškus atitikmenis jau žinomoms ir suprantamoms sąvokoms, kurių tarptautiniai variantai kuo puikiausiai prigiję mūsų kalboje. Ir nuolat stebiu, kaip kolegos irgi mėgsta paišsidirbinėt. Vardan patriotinių sentimentų atmetami akivaizdūs vertimo sprendimai, kuriami fiktyvūs hibridai, kuriuos vadinu žombiais (žodžiai zombiai), prieštaraujantys elementariai logikai, kalbos ekonomijai ir krūvai kitų dalykų į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant terminą. Bet juk viskas nesvarbu, bile kad lietuviškas.

Žinot, yra žmonių, kuriems patinka įvairios sąmokslo teorijos, nes jų netenkina paprastas paaiškinimas. Deja, ir vertėjų tokių pasitaiko.

Taigi ne, svetimo termino sugramatinimas nėra grėsmė kalbai. Jei taip, tada išskroskim lietuvių kalbą ir išpjaukim viską, kas yra "nelietuviška". Jei kas turi poreikį mylėti tėvynę ir kalbą, lai myli, bet tegul nekiša tos meilės kur nereikia. Tai nei moksliška, nei profesionalu, tad visada svarbu prisiminti, kokia yra kalbos pirminė funkcija.

Gėda, gėda, gėda

Gėda vertėjui dėl nekokybiško vertimo, gėda leidyklai dėl redaktoriaus neturėjimo. Bet visų didžiausia gėda leisti knygą, kurios vertimas yra atliktas ne iš originalo kalbos. Mažas nuostolis, jei kalba eina apie šaldytuvo instrukciją, tačiau visai kitas reikalas, jei kalbame apie grožinę literatūrą.

Taigi. "Kitos knygos" išleido mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin knygą "Trijų kūnų problema".  Bėda ta, kad knyga versta ne iš kinų, bet anglų kalbos. NEPIRKIT ŠIOS KNYGOS. TAI YRA SUROGATAS, O NE KNYGOS VERTIMAS. Vertimas iš originalo kalbos jau ir taip daug ką atima iš skaitytojo, tad įsivaizduokit, ką jūs gaunate, kai skaitote vertimo vertimą. Pamenat, buvo tokia laida "Baimės faktorius". Rodė užduotį, kur senos moterys kramtė mėsą, iš ko paskui darė kotletus, ir dalyviams reikėjo valgyti juos šviežiai sukramtytus. Štai ką jūs gaunate skaitydami tokį vertimą.

Kažkas (neprisistatęs asmuo iš internetų) pareiškė, jog taip yra todėl, kad autorius bendradarbiavo ruošiant vertimą į anglų kalbą, ir ale kažką kažkiek pakoregavo vakariečių kultūrai (įtariu, kalba eina apie paaiškinamąsias išnašas, kurios yra tiesiog būtinos, jei nepriklausai tai kultūrai ir nežinai svarbių Kinijos istorinių įvykių, ar paprasčiausiai neišmanai kalbos ypatumų), bet ar tai priežastis versti knygą ne iš originalo kalbos? Rimtai? Suprasčiau, jei kalba būtų tiek egzotiška, jog neturėtume tinkamų specialistų, bet juk turim.

Su atvira pašaipa žvelgiam į sovietmečio vertimus, atliktus iš rusų kalbos (nes elementariai nebuvo kaip gauti originalą), tad kaip turime vertinti tokius leidyklų sprendimus šiandien? Ir vertėją pateisinčiau tik tuo atveju, jei vertimų fronte badas, reikia kažkaip uždirbt ant duonos. Bet kokiu atveju tai yra skaitytojų apgaudinėjimas ir didžiulis liūdesys dėl tokios puikios knygos, nes vertimo iš kinų kalbos dabar tikrai nebeturėsim. Puoselėju viltį, kad bent jau kitos dalys nebus verčiamos.

Kažkokia mistika

Tai, kad originalus tekstas turi įtakos vertimui, tikra tiesa. Bet kartais ta įtaka tokia stipri, jog vertėjas gali tiesiog pamiršti gimtąją kalbą (na, arba ne gimtąją, tiesiog bet kokią kalbą į kurią atliekamas vertimas). Verčiant apima gan keista savijauta. Tarsi būtum kitoje dimensijoje, ir dirbant vertimas atrodo visai logiškas. Bet po kurio laiko pažvelgus į išverstą tekstą rimtai sukyla noras pasidaryti harakiri. Ir sakiniai kreivi, ir žodžiai ne tie, ir taškas negražus. Tada jau tvarkai tą šiukšlyną, šlifuoji ir pateiki padorų variantą.

Tai kame mistika? Ogi tame. Atrodo, gi moki kalbą. Taigi net ir esi kalbos specialistas, o ne šiaip tik gimtakalbis. Bet va kažkas smegenyse susisuka, susipainioja, ir mes gauname kreivą vertimą. Kreivą kalbą. Asmeniškai man iš nuovargio kartais būna pasiekiamas toks lygmuo, kai nesuprantu, ar žodis rusų ar lietuvių kalba. Na, pvz., žodis "eiti". Pats banaliausiais žodis, o va susimąstai taip rimtai, surauki antakius ir bandai sugaudyti nematomą ore tvyrantį žinojimą - tai vis tik "eiti" yra lietuvių ar rusų kalba? Kai pasiekiu tokį lygį, suprantu, kad pailsėti reikėjo jau gerokai anksčiau nei šiaip prieš keletą valandų.

Žodžiu, daugiau laiko poilsiui ir teksto redagavimui.

Šviesioji karantino pusė

Nors pavadinimas toks gan trykštantis optimizmu, vis tik bus ir pesimistinių natų, tačiau ne tais aspektais, apie kuriuos galėtumėt pagalvoti. Taigi. Šviesioji pusė. Naiviai tikiuosi, jog įstaigos, įmonės ir t.t. pagaliau įvertins, koks nuostabus ir taupantis laiką yra reikalų tvarkymas nuotoliniu būdu. Tad viliuosi, jog ši praktika bus pastovi ir pasibaigus karantinui ne tik kad nebus nutraukta, bet dar ir patobulinta.

Karantino metu internetu tapo pasiekiama daug įvairių išteklių nemokamai. Aišku, Dilgėlė savo žvitraus proto neslepia ir būtinai primena, jog tokiu būdu paslaugų skleidėjai sau tik auginasi klientūrą, su kuo kategoriškai sutinku. Bet aš suvalkietė - chaliava yra chaliava, ir jei yra galimybė pasinaudoti kažkuo nemokamai, aš jos nebrokysiu (aišku, jei paslauga man aktuali).

Na, o dabar turbūt ne apie tokią šviesią šio reikalo pusę. Nuotolinis mokymasis. Tai yra vienas iš rimčiausių VDU privalumų. Tokiu būdu universitetas parodo savo lankstumą. Tu gali ramiai tvarkytis savo reikalus ir mokytis patogiu laiku. Žinoma, ne visada. Būtina lankyti seminarus, tačiau bet kokie nesklandumai yra išsprendžiami, reikia tik neapleist paties reikalo. Sudėtingiau galbūt tiems, kam reikia kokios nors įrangos ar dar ko nors.

Tačiau ką pastebėjau aš, ir pastebėjo daugelis tėvelių, kurie dabar priversti mokyti savo atžalas - nauda iš tų video konferencijų, deja, nėra tokia didelė kaip norėtųsi. Asmeniškai man daugeliu atveju atrodo, kad tokios paskaitos yra laiko gaišimas, nes pilnaverčiai dalyvauti jose nelabai išeina, o būtent tos diskusijos, gyvas kontaktas ir lyriniai nukrypimai yra įdomiausia paskaitų dalis, kuri nuotoliniu būdu nelabai įmanoma, nes paprasčiausiai bet koks pašalinis triukšmas traktuojamas kaip trukdymas. T.y. bet kokia reakcija yra sveikintina tik tada, kai dėstytojas jau tiesiogiai į visus kreipiasi. Kitu atveju paprasčiausiai trukdai kitiems klausyti paskaitos.

Dilgėlė jau ne kartą zyzė apie tai, kad "ko vertos tokios paskaitos, kurių nelankant gali gauti dešimtuką pasiruošęs savarankiškai?". T.y. paskaitų metu nėra suteikiama absoliučiai nieko tokio, kam negalėtum pasirengti savarankiškai. O gaila. Ir net labai. Ir pati susiduriu su tam tikromis paskaitomis, kurių video konferencijos visai neproduktyvios, ir jas būtų galima sumažinti iki 15 min konsultacijų. Ir va suprask, kas čia negerai. Ar reikalavimai nedideli? Ar su pačių paskaitų formatu kažkas negerai? Nemanau, kad bėda yra su pirmuoju aspektu. Kažko trūksta paskaitose, kad jos įgytų vertę.

Kas man labiausiai patinka, tai atsiskaitymai nuotoliniu būdu. O, dievai, kaip tai nuostabu. Ypač tie, kur tiesiog turi atsiųsti darbą kažkuriai dienai. Aišku, nuotoliniai koliai griežtai nustatytu laiku irgi nėra taip blogai, bent jau į universitetą dėl jų važiuot nereikia. Na, įsivaizduokit, važiuot į universitetą tik dėl kokio tai atsiskaitymo, kurį parašai per pusvalandį, o kiek laiko sugaištama, kol nuvyksti tenai, kol sugrįžti, o jei dar kitus reikalus reikia dėlioti aplink tą laiką..

Kaip ten bebūtų, smagu, jog yra dėstytojų, kurie neleidžia atsipalaiduoti. Štai stilistiką dabar dėstys profesorė pas kurią rašysiu baigiamąjį darbą, tai ji tokia gan proziška. Labai malonu jos klausyti. Realiai galėtų kokius podkastus leisti, klausyčiau ausis ištempus. Žodžiu, savarankiškus darbus ir kolokviumą atsiskaitėme pas kitą dėstytoją, o pas šią atsiskaitysim egzaminą. Ir ji taip paprastai sako, egzaminas sudaro 50 % galutinio pažymio, ir ji nenori, kad vienas kažkoks banalus atsiskaitymas turėtų tiek galios. Tai mums reiks parengti vienokią recenziją, kitokią išversti, ir dar parengti kažkokį hibridą. Nu, galvoju, bus ką veikt, rimtai čia viskas. Ir tada ji priduria: "O egzaminui tada..", tai net prunkštelėjau :D Žodžiu, pasakysiu atvirai ir nelabai gražiai, bet kaifuoju. Man taip patinka, kai iškelia tokius įdomius iššūkius ir tiek daug, kad net galva svaigsta. Nes tada žinau, kad sužinosiu labai daug dalykų, kurių nežinojau, darysiu tai, ko niekada nedariau, atrasiu kažką, ko nežinojau apskritai egzistuojant.

Tai iš nuotolinių paskaitų galiu pasidžiaugti nebent (man pačiai buvo netikėta) vertimu žodžiu. Mes gan šauniai ir produktyviai praktikuojamės nuotoliniu būdu, ir net turėjom vieną atsiskaitymą, kuris pasisekė tiesiog nuostabiai :D Beje, apie vertimą žodžiu dar bus atskiras įrašas, tai čia neišsiplėsiu.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

VDU gan operatyviai reagavo į situaciją su tuo užkratu. Taip operatyviai, kad užsidarė anksčiau nei buvo paskelbtas karantinas. Turiu pagirti bent jau savo studijų dalyvius, kurie ir taip jau turi patirties dirbant nuotoliniu būdu, tad kažkokios traumos mes kaip studentai tikrai nepatyrėm. Tik man labai gaila, nes mėgstu paskaitas lankyti gyvai. O bet tačiau. Šiuo metu pasipylė gėriai kaip iš gausybės rago. Atsirado daugybė nemokamų paslaugų, kuo save užimti karantino metu. Taigi, pasidalinsiu štai čia keliomis nuorodomis.

https://about.muse.jhu.edu/resources/freeresourcescovid19/

Štai čia yra suteikiama nemokama prieiga prie įvairios mokslinės literatūros. Ją galima ne tik skaityti, bet ir legaliai parsisiųsti. Tiesa, knygos pateiktos dalimis, tačiau absoliučiai pilnos, tad jei esate tokie pat ne tinginiai kaip aš, tai kantriai parsisiųsite visas tas dalis ir susiklijuosite per bet kurią programėlę kurį turi merge pdf  funkciją.

Tiesa, literatūros iš lingvistikos srities ten nėra daug, ir dažniausiai ji tokia itin siaura tema, kuri arba aktuali arba ne. Na, arba galbūt kam nors bent jau įdomi. Tačiau aš ten siaubiau labai įvairią literatūrą iš socialinių mokslų, reikės būtinai paskaityt kada nors šiame gyvenime.

Kas dar yra nuostabu, jog šioje nuorodoje pateiktas sąrašas nuolat pildomas, tad tikrai yra ką veikt, kol per visus prasieisi.

https://www.scribd.com/

Nors šiame puslapyje galbūt daugiau dėmesio skiriama grožinei literatūrai, tačiau yra ir mokslinės, nors gal daugiau mokslo populiarinimo literatūros. Bet, na juk dykai 2 mėnesiai! Kaip rusistikos magistrantūroje viena profesorė pasakė "на безрыбье, и жопа соловей".