Rodomi pranešimai su žymėmis vertimai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis vertimai. Rodyti visus pranešimus

2020 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Aurelija Leonavičienė - Vertimo atodangos: teorija ir praktika (prancūzų - lietuvių kalba)

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti knygos autore, mat ji kaip tik šioje magistrantūroje dėstė vertimo teorijas. Suprantama, kad jos paskaita buvo viena mėgstamiausių iš tuo metu dėstomų. Jau per pirmą susitikimą supratau, kaip žvėriškai mano gyvenime trūko tokio žmogaus – suprantančio apie vertimus profesionalo. Ir čia nori nenori, pradedi lyginti „o bakalaure buvo kitaip, ten teorija buvo visai neįdomi“. Ir čia, žinot, galima būtų sakyti, kad „kaltink tik save“, bet rimtai, mūsų tuometinei dėstytojai pačiai šis dalykas buvo tooooks nuobodus, kad visos drauge per paskaitą miegojom – mes, studentės, ir dėstytoja. Kodėl manau, kad vertinu buvusią patirtį objektyviai? Todėl, kad teoriją aš visada mylėjau. Net fonetikos, kurios apskrirtai niekada nemėgau.

Iš tikrųjų ši dėstytoja yra ypatingai dėmesinga ir nuoširdi, skatinanti diskusijas, nors kažkodėl kai kurios kursiokės jos prisibijojo :D Dar ką galiu pabrėžti, kitaip nei dauguma sutiktų profesorių, ji neskuba girtis ir visiems piršti savo parašytos knygos. O galėtų.

Kitaip nei skaitant Pažūsio knygą, susiraukiau tik kartą, ir tai tik dėl europocentrizmo. Dėl ko šiaip raukytis galima, bet pykti neverta, tuo labiau kad knygoje jo labai labai mažai. Tai puikus vertimų vadovėlis visiems vertėjams (gal ne žodininkams, bet ir jiems pavartyti nepakenktų), nepaisant to, kad daugiau skirtas dirbantiems su prancūzų kalba. Visos mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, be jokios abra kadabros ar milijono perteklinių pavyzdžių. Vienintelis minusas, kurį galbūt pažymėčiau, jog man, kaip nemokančiai prancūzų kalbos, elementariai tingisi verstis pateiktus pavyzdžius. Galbūt esminė dalis (būtent kur kliūva vertimas) galėtų būti išversta skliausteliuose. Nors gal praleidau progą pasinaudoti tekstą atpažįstančiu ir iš karto verčiančiu įrankiu.

Negaliu atsidžiaugti, jog autorė tiek dėmesio skyrė vertimo „pasirengimui“ – teksto analizei. Nes, na kaip būna. Pvz., visai žalias vertėjas, neragavęs jokios vertimo teorijos. Jam gi viskas akivaizdu ir paprasta. Pasižiūri į tekstą ir sprendžia: jis ilgas, neilgas.. kokie ten žodžiai? Ar daug sunkių? Ir viskas. Ai, na, dar kiek sumokės ir iki kada reikia išverst. O vertimų duonos skanavęs vertėjas, net ir be papildomo išsilavinimo, į pateiktą užsakymą žiūri jau kitaip. Aišku, galbūt ne taip moksliškai, kaip tai pateikiama vadovėlyje, tačiau tai ir taip pakankamai akivaizdūs dalykai, kad ir: koks žanras, registras, auditorija, tikslas ir daugybė kitų aspektų, į kuriuos svarbu atsižvelgti verčiant.

Dar labai svarbus momentas. Kur Pažūsis savo knygoje rašo apie mistinę vertėjo pajautą, Leonavičienė nuostabiai viską pagrindžia paprastais paaiškinimais (pvz., gramatika, kalbos dėsningumais ir pan.). Nors neapsieita ir be meninių intarpų, bet čia jau vertėjo romantiko, mylinčio savo amatą, bruožas, dėl ko skaitoma teorija atgyja. T.y. skaitai ir supranti, kad autorius šią knygą rašė nes turėjo, ką parašyti, o ne todėl, kad „reikia“.  Tad tikrai rekomenduoju paskaityti tiek žaliems, tiek patyrusiems, galbūt atrasite kažką naujo.

Tiesą sakant, norėčiau, kad ši knyga būtų papildyta ir perleista. Manau, šiandien ją būtina papildyti tekstais apie lokalizaciją, CAT įrankių naudą (tai ne tik apie visokius Trados ar GT, bet ir tekstynus <3), seo tekstų vertimus, galbūt daugiau papasakoti apie situaciją ES institucijose bei vertimo etiką. O gal net ir socialinių tinklų svarbą. Nes kaip ir tekstas nėra pats sau vienas, taip ir vertėjas. Taip. Galbūt taip pat reikėtų skirti dėmesio ir pačiam vertėjui (čia puikiai galima sukišti dalis apie etiką, soc. tinklus), tada nereikės ištisai kartotis apie vertėjo erudicijos svarbą. Dar galbūt norėčiau papildymo prie teksto analizės. Nors vadovėlis kaip ir apima meninį ir nemeninį vertimus, tačiau meniniam vertimui norėtųsi daugiau dėmesio verčiamai knygai, autoriui, aplinkai, kas šiaip savaime suprantama, bet aprašius tai knygoje, kažkam tikrai būtų naudinga. Žinoma, čia kalbu tik tuo atveju, jei knyga leidžiama lietuvių kalba. Kalbomis milžinėmis šitai jau yra aprašyta ir ne kartą.

 

2020 m. spalio 13 d., antradienis

Žinios ir jų pritaikymas


Jei būčiau Ethan Becker, dabar visa apsiputojusi šaukčiau DON'T YOU EVER RELY ON KALBOS NUOJAUTA (ar kita mistine abrakadabra). Ypač jei vertimuose esi žalias ir traškus agurkėlis. Jau seniau esu rašiusi, jog už kiekvieno "aš taip jaučiu/man taip gražiau ir pan." slypi žinių spragos. Kai kurie vertėjai jaučiasi tiek "išvystę" savo pajautą, kad net didžiuojasi ja. Ir nenuostabu, kai turim visą krūvą straipsnių, kur vertėjo darbas yra ne tik šlovinamas, bet ir mistifikuojamas. Ir viskas atsiliepia iš tradicijos bei įsisenėjusių mitų. Kadangi mane šiandien šia tema vėl užkabino, nusprendžiau, nepakenks pasikartoti.

Mūsuose labai mėgsta visokius "auksinius protus", "kas laimės milijoną" ir pan. Žmonės dažnai įsivaizduoja, jog taip galima pamatuoti protą. Kuo daugiau atsakymų žinai, tuo protingesnis. Tas pats pritaikoma ir vertėjams. Privertė dešimtis skirtingų tekstų apie dalykus, kuriais šiaip eilinis žmogus paprasčiausiai nepagalvotų pasidomėti (pvz., keliamojo krano valdymo pultu ar kolektomijos subtilybėmis). Ir taip, beverčiant tu gali (o tiksliau esi priverstas) itin plačiai domėtis šiais klausimais, praplėsti savo žodyną, ir taip, tokiu būdu galbūt padidinsi savo šansus laimėti milijoną, bet tai nereiškia, jog tampi tos srities ekspertu. Gali tapti, jei specializuojiesi konkrečioje sferoje ar keliose, bet tikrai pamiršk apie tokį lygmenį, jei nuolat verti tarpusavyje nesusijusius tekstus. Realiai toks vertėjas kaupia šiukšlynėlį. Ir sakydama šiukšlynėlis turiu omeny pačią gražiausią šio žodžio prasmę. Tai tiesiog atsitiktinių žinių kratinys, kuris galbūt kada nors pravers, tačiau didžioji dalis paprasčiausiai pasidengs užmaršties dulkėmis.

Turėti žinių nėra blogai. Bet nepamirškim, jog viena yra kaupti žinias, ir visai kitas reikalas jas panaudoti. Dabar ypač madingas junginys problem-solving skills. Iš esmės vertimo procesas ir susideda iš problem-solvingo. Tu priimi sprendimą kažkuo remiantis, o ne todėl, "kad taip gražiau skamba". Jei yra dvejonės, reikia atlikti skrodimą. Skrosk žodžius ir fiksuok prioritetus, jokių nuojautų, mėnulio fazių ar horoskopų. Vienoje knygoje apie humoro teoriją rašoma - analizuoti, kas anekdotą daro juokingu yra tas pats, kas skrosti varlę: keli žmonės iš to sužino kažką naujo, bet varlė miršta. Kol kas nesu tikra, ar vertimai yra tinkama analogija.

2020 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Tiesiai per aplinkui

Padarysiu prielaidą, jog mano blogą skaito jau suaugę žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kada paskutinį kartą piešėt? Ir klausiu visiškai rimtai. Aš vaikystėje labai mėgau piešti. Bet kažkaip taip net neprisiminsiu kaip, nustojau tai daryti. Ir štai, interneto amžius, žmonės susipažįsta su naujienomis iš gausiai generuojamų memų. Kadais laikraščiuose kukliai besiglaudžiančios karikatūros prasibrovė į priekį - suskaityt trumputį komiksėlį užtrunkame žymiai mažiau nei skrolindami kokį straipsnį. Juk jie maksimaliai informatyvūs - žinom, kas ką padarė, ir kokios to pasekmės. Ir su baltu pavydu žiūrėdavau į tuos komiksus, nes pati visada turėjau idėjų tokiems dalykams, bet kad - nemoku piešti. Ir tada Dilgėlė atskaitė man ilgėliausią moralą, jog tokiems dalykams piešimo įgūdžiai nėra tokie svarbūs, kiek istorija. Taigi, pasigirsiu savo keliais darbais :D



Žodžiu, manau, supratot, ką turiu omeny sakydama, kad svarbiausia yra istorija, o jau nupiešti suprantamai tikrai galima, tik reikia apgalvoti tekstą ir kompoziciją. Taigi, gyveni ir mokais. Na, bet prie ko čia tas piešimas ir vertimai? O prie to, kad Dilgėlė ne tik moralą atskaitė, bet dar ir užrodė nuostabų jutūberį - Ethan Becker. Jis nepasakoja apie piešimo pagrindus ir neaiškina, kaip ten ką daryti. Jis pasakoja apie žymiai gilesnius dalykus, apie tai, kaip suprasti ir pamatyti sistemą, kaip papasakoti istoriją. Ir tie dalykai, kuriuos jis mini, pritaikomi visur. Net ir tuose pačiuose vertimuose. Peržiūrėjau beveik visą jo kanalą ir išbandžiau ne vieną patarimą praktikoje (tiesa, piešime), tačiau tikrai žinau, kad yra momentų, į kuriuos būtinai atkreipsiu dėmesį versdama. Gal ir Jums bus naudinga, o jei ne - tai bent jau linksma.

2020 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.


Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.
Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.
[Nepamiršau, štai nuoroda.]
Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D
----------------------
*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.
Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.
Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.
Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.
Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.
Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).
Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.
Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.
Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

2020 m. vasario 14 d., penktadienis

Vertimo teorijos

Šį dalyką apturėjau ir bakalauro studijose, bet anas buvo dėstomas taip nuobodžiai, kad viskas, ką iš tų laikų atsimenu - Nida ir Derrida. Bet ką šie žmonės protingo pasakė, visiškai nieko neatsimenu, nes ir pati gan prastai lankiau tas paskaitas, juk penktadieniai, o ir lankymas kažkaip negelbėjo, nes dėstytojai pačiai buvo tiek nuobodu, kad vos pati išsilaikydavo neužmigus, o ką jau kalbėt apie mus, paprastus mirtinguosius studentus :D
Šioje magistrantūroje viskas visai kitaip. Dalyką dėstė tuo gyvenanti ir kvėpuojanti savo srities specialistė ir profesionali vertėja. Na, patys galit įsivaizduoti, kiek įdomios šios paskaitos turėjo būti. Deja, taip lauktos chemijos tarp šios dėstytojos ir manęs neįvyko, maksimum bff traukiam, tačiau kiekvieną jos paskaitą ryte rijau.
Ko gero, labiausiai dėl šio dalyko džiaugiuosi, nes jis man padėjo suprasti, jog tos dilemos, kurios aplanko kiekvieną vertėją, yra normalios, ir kad taip pat nėra tik vieno sprendimo. Kas irgi yra visiškai normalu. Pamenu, dar bakalauro laikais gavau per snapą kelis kartus už vertime pridėtas dalelytes. Tuo metu buvau per žalia apsiginti, kad nu aš matau tekste štai tokią atmosferą, kurios pažodinis vertimas į lietuvių kalbą neperteikia, jam trūksta pagalbinių elementų, kurių funkcijas tam kartui kuo puikiausiai atliko dalelytės. Viena mano gera draugė ir kolegė vis bijo tos vadinamos otsebiatinos (savo žodžių ar nuomonės suteikimas svetimam tekstui), tačiau kuo labiau gilinausi į šį klausimą, tuo aiškiau mačiau visą vaizdą. Geriausiai iliustruoja tam tikrų asmenų pareiškimai, kad "va šito tai žodžio į lietuvių kalbą neišversi". Viskas yra išverčiama, kitas klausimas, kiek ekonomiškai, organiškai ir sklandžiai. Kad ir žaidimai su patiekalais. Lazanija, tai tradicinis makaronų ir maltos mėsos patiekalas. Paaiškinimas / vertimas yra gan išplėstinis, ir dar net nepilnas, tačiau jis yra. Tačiau dažniausiai žmonės užsikabina, kad jei kokio tai žodžio neina išversti į kitą kalba taip pat vienu žodžiu, tai jau "toje kalboje nėra vertimo".
Žodžiai atlieka nominatyvinę funkciją, ir patys žodžiai yra realių dalykų garsinis ir grafinis fiksavimas kalboje. O tai lemia, kad ta raiška gali būti įvairi. Vieniems užteks vieno žodžio, kitiems dviejų ar net dešimties.
Kaip ten bebūtų, didžiausias košmaras yra tas momentas, kai tenka rinktis, kiek gali sau suteikti laisvės vertime. Na, kad ir elementarus "how old are you?". Juk neverčiam, kokio senumo esi, tiesa? Tad ar verčiant "kiek tau metų", mes iš tikrųjų darome kokią tai nuodėmę? Apie tai šiame kurse teko skaityti daug. Ir Ortego y Gasseto "Vertimo skurdą ir spindesį", ir Paul Ricoeur pamąstymus apie vertimą. Ir visi supranta, kad idealus vertimas neegzistuoja. O jis neegzistuoja kodėl? Todėl, kad kalbą sudaro trys lygmenys - fonetinis, semantinis ir pragmatinis. Fonetinis lygmuo labiau aktualus poezijos kalboje, tad čia akivaizdu, jog žvėriškai sunku versti taip, kad vienos kalbos garsai atliktų tą pačią funkciją kitos kalbos garsais. Pereikim prie semantinio lygmens. Tai yra viskas, kas liečia kalbą. Ir štai čia dar bėdų tiek nėra, nes šiame lygmeny mes viską galime išversti, kiek gražiai tai gaunasi, jau kitas klausimas. O štai pragmatinis lygmuo, kas yra elementarus sveikas ir nesveikas protas, visos enciklopedinės žinios, visi už kalbos ribų esantys elementai, kurie nieko bendro su pačia kalba neturi, jau sunkiai pasiduoda išverčiami. Čia yra visi neprimityvaus lygio žodžių žaismai, papildomos konotacijos, ir visi tie "ką autorius norėjo pasakyti", ir t.t. ir t.t. Kodėl tai problematiškas lygmuo? Todėl, kad pragmatika yra alchemija. Ir verčiant į kitą kalbą tekstą reikia toje kalboje surasti tuos kalbinius vienetus, kad įvyktų ne tik cheminė reakcija, bet ir alcheminė. Tačiau jau nemenkai tyrimų atlikta, kad dažniausiai jei ir pavyksta išlaikyti pačią teksto chemiją, alchemija yra paliekama už borto. Lyg ir apie tai norėjau rašyti savo baigiamąjį darbą, bet kažkaip jaučiu, kad nebenoriu, nes nieko naujo ten neiškapstysiu.
Na, o bendram tokiam žinojimui rekomenduoju knygą, kurią mums reikėjo perskaityti - Liucijos Černiuvienės "Europos vertimo minties raida". Knyga yra nemokama, tad galite siųstis ir skaityti be menkiausio sąžinės graužimo. Man patiko, kaip gyvai ši knyga parašyta, nepaisant to, jog vyrauja stereotipas, kad teorijos labai nuobodžios.
Kas mane džiugina bendrai dėl vertimo teorijų dalykų, jog atėjau mokytis jau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį, ir itin smagu buvo suprasti, kad mano išrasti dviračiai visai sėkmingai įsipaišo į protingų dėdžių ir tetų mintis. Kitaip nei kursiokėms, tai, ką kalbėjo dėstytoja paskaitų metu, man visai nebuvo sausa teorija, nes kiekvienam jos teiginiui mano galvoje sužibdavo atitinkamas atvejis iš vertimų patirties.
Turbūt žaviausias klausimas iš kurso buvo, "tai kokią teoriją reikia taikyti?". Na, niekas taip nedaro. T.y. niekas atsisėdęs prie teksto nekontempliuoja ties tuo, tai kokią aš čia dabar teoriją taikysiu :D paprastai vertimas yra tiesiog atliekamas, o jau jį galima vertinti iš tam tikros teorijos perspektyvos. Realiai teorijos padeda įvertinti vertimo adekvatumą. Žinoma, yra visokios vertimo strategijos, tačiau visi tie vertimo būdai šauna į galvą natūraliai, o ne specialiai. Niekas neišsidėsto į eilę vertimo transformacijos būdų ir nesuka galvos, kurį čia būdą panaudot. Vertimai nėra chirurgija. Ten pirmiau išpjauna, o tik tada žiūri, kokiu įrankiu buvo pasidarbuota. Na, gal ir yra tokių atskirų atvejų, kur ten kažkas taip ir daro, bet tai jau veikiau išimtis nei taisyklė :D

2020 m. sausio 12 d., sekmadienis

Lionginas Pažūsis - Kalba ir vertimas

Šią knygą turi perskaityti kiekvienas vertėjas, nesvarbu, verčiantis raštu ar žodžiu, svarbiausia verčiantis į lietuvių kalbą. Nors su kokiu trečdaliu knygos nesutinku, manau, vis tiek naudinga susipažinti su daugeliu knygoje aptariamų aspektų. Tad, jei tingite skaityti mano stenėjimus, paskaitykit pačią knygą, ją galima nemokamai ir visiškai legaliai parsisiųsti paspaudus šią nuorodą.
Net sunku išsirinkti nuo ko pradėt. Taip jau yra, kad man skaitant (iš esmės bet ką), visada kenčia mano draugai ir prijaučiantys, nes pastoviai dėl ko nors bambu ar kuo nors stebiuosi, arba šiaip manau, kad tai yra įdomu, ir visi turi apie tai sužinoti. Tad didžiausia išleistos tulžies dalis liko praeituose metuose, ir įrašas neturėtų gautis toks piktas, koks maniau, kad gausis.
Knyga iš esmės yra padalinta į dvi dalis. Tai štai būtent dėl pirmos dalies man taip norisi su deglais ir šakėm eiti ir perkąsti kam nors gerklę. Joje kalbama apie vardų lietuvinimą. Tai bene labiausiai krentantis dalykas į akis, lengvai nubraukiantis visą vertėjo kompetenciją neišmanančio vertimo subtilybių skaitytojo akyse (pun intended). Kadangi vertimo procesas yra žymiai sudėtingesnis nei gali pasirodyti (ir jei atrodo, kad darbas padarytas lengvai, žinokit, tai tik parodo vertėjo meistriškumą), nėra vienareikšmės nuomonės apie tai "kaip turi būti verčiama", kaip ir nėra tokio dalyko "vienintelis teisingas vertimas" (ir apie tai verta parašyti atskirą įrašą).
Viskas būtų gerai, ir nesinorėtų lieti tiek kraujo, jei pirmoji dalis, skirta vardų ir vietovardžių vertimams, nebūtų užgriozdinta VLKK nuostatomis ir rekomendacijomis. Gal ir kyla klausimas, ko aš čia piktinuosi, o piktinuosi, nes VLKK reiškinys ir ideologija tiek įleido savo šaknis, jog mes pamiršom, kad kalba yra savarankiškas organizmas, kuris egzistavo ir egzistuos nepriklausomai nuo kažkokių VLKK ar kitų grėsmingų akronimų, tad man yra apmaudu, kai tokią patirtį sukaupęs mokslininkas tiek daug dėmesio skiria VLKK nutarimams, kuriuos galima išspręsti pasitelkus vieną kitą kompiuterinį įrankį ir skyrus tam laiko.
Kas man pasirodė keista, jog autorius skiria išgalvotų veikėjų ir tikrų asmenų vardų lietuvinimą. Įtariu, keliu norą paleisti į mane akmenį, bet dar neskubėkit :D Ką noriu pasakyt. Kad vardų ar vietovardžių lietuvinimas turėtų būti vykdomas atsižvelgiant į tekstą, o ne į žodį. Tekstas yra tas dalykas, kuris ir turi lemti vardo ar vietovardžio lietuvinimo poreikį. Na, pateiksiu patį primityviausią pavyzdį su atspalviais, kur pagrindinė veikėja Anastasia Steele buvo išversta kaip Anastazija. Tebūnie Anastazija, bet kodėl tada Christian Grey nėra verčiamas Kristijonu? Asmeniškai aš esu linkusi lietuvinti vardus atsižvelgiant į vardo tarimą. Jei vardas tariamas kaip anasteiša, nieko tame tragiško nėra. Man gal japoniški vardai nepatogūs, nes aš jų niekada neprisimenu, bet juk dėl to kokio Akihiko nevadinsiu Andriumi, nes man taip patogiau? Jau nekalbu apie vientisumą lietuvinant vardus.
Nebandysiu sukišti į šį įrašą visko, kam autorius skyrė vos ne pusę knygos, nors, tiesa, buvo pateikta gausybė pavyzdžių, dėl ko knygos apimtis tokia įspūdinga, tačiau manau, jog vis tik šiuo klausimu knygoje atsakymai pateikti nebuvo, o juk kalbama buvo tik apie vertimus iš anglų kalbos.
Kitas aspektas, kuris man užkliuvo - vertimo tradicija. Viskas su ta tradicija gerai, tačiau reikia suprasti, jog dabar XXI amžius, ir tęsti tradiciją remiantis tik tuo, jog tai tradicija, yra neracionalu. Autorius užsiminė, kad princui Čarlzui tapus karaliumi, vertėjai solidarizuotųsi ir jį verstų Karoliu. Šitai, švelniai tariant, mane pribloškė. Visą gyvenimą jis buvo verčiamas kaip Čarlzas, o dabar bus Karolis. O Viljamas taptų Vilhelmu. Nors užmuškit, nematau tame jokios būtinybės, ir nuoširdžiai tikiuosi, jog Elžbieta II bus paskutinė šios tradicijos (na, nesinori sakyti auka) rezultatas. O bet tačiau. Karališkų šeimų nariai dažnai turi ne po vieną vardą, ir perimdami estafetę pasirenka vieną iš turimų. Jei princas Čarlzas, tapęs karaliumi, nuspręstų pasiimti savo kaip karališką vardą George senelio garbei, čia jau visai būtų logiška jį vardinti Jurgiu, nes tai tiesioginis ryšys, plius, nieks Čarlzo nevadina Džordžu, tad ir tokios netikėtos metamorfozės nebūtų kaip tarp Čarlzo ir Karolio.
Kitas ne ką mažiau mane stebinantis aspektas - šventieji ir visi kiti vardai susiję su katalikybe. Suprantu, knygos autorius pats yra anglistas ir viskas yra gerai, tačiau kaip galima kalbėti apie kokių ten šventųjų vardų vertimus, kai visų pirma jie originaliai nėra kažkokie "angliški". Visi tie vardai jau yra realijos, tad ir vertimai vykdomi atitinkamai. Tuoj pateiksiu iliustraciją. Tarkim, "Pope John Paul II was head of the Catholic Church..". Joks normalus vertėjas nevers Jono Pauliaus kokiu Džonu Polu, ir ne Janiu Pavelu, ir ne Ioanu Pavelu, ir ne Žanu Poliu. Šie vardai eina iš lotynų kalbos tradicijos. Kadangi popiežiai renkasi savo vardus pagal buvusius šventuosius ir t.t., tai ir jų vardai verčiami tradiciškai. Į tą temą buvo smagus nutikimas Jonavoje. Ten yra šv. Jokūbo bažnyčia. Prie bažnyčios stendas su vertimu į anglų kalbą, kur rašo, jog bažnyčia yra St. James. Pradžioj galvojom, kad čia vertimo klaida, bet gūglas mus apšvietė, jog viskas gerai, tiesiog tradicija tokia, jog tas pats apaštalas anglakalbėje kultūroje yra vardu Džeimsas, o pas mus Jokūbas :D
Rašiau "gūglas" ir prisiminiau kitą kosmosą, kurį VLKK ignoruoja. Vertėjai ne retai nori kokį field versti kaip fyldas, moore kaip mūras ir t.t. Ir tai natūralu, nes šių žodžių šaknyse yra ilgieji balsiai. O VLKK teigia, kad nereikia rašyti ilgos balsės, nes originalo kalboje ilgumas nėra išreikštas (vieta galingam feispalmui). Čia man kyla klausimas, ar tokius patarimus teikiantys asmenys iš viso mokėsi anglų kalbos, tačiau smagu, jog knygos autorius dalinasi įvairiomis nuomonėmis, o ne pateikia kurią nors kaip dogmą.
Taip pat norėtųsi nepamiršti ir redaktorių, kuriems dėmesio nebuvo skirta. Vis tik galutinis rezultatas, patekęs į skaitytojo rankas, yra ne vien vertėjo nuopelnas, bet ir redaktoriaus. Nesakau, kad reikia visus mėtomus akmenis nukreipti į redaktorius, tačiau ir šlovinant kokį nors vertimą, reikia prisiminti ir kitus asmenis, prisidėjusius prie bendro gėrio.
Žodžiu, jei neskaitėt, tai pirmyn, siunčiamės ir godžiai ryjam kiekvieną raidę.

2020 m. sausio 10 d., penktadienis

- Gal kavos? - Ne, ne, aš čia tik meniu paskaityt atėjau..

Kai atsiverčiau šį straipsnį, nesitikėjau perskaityti nieko įdomaus, ir net vienu tarpu beskaitant pagalvojau, kad jau per daug svarbių pavardžių judinama tokiam dalykui kaip meniu teksto vertimui, tačiau prisikapsčius prie praktinių pavyzdžių, galutinai įsitikinau, kad nėra nereikšmingų tekstų. Jei tingit skaityti visą straipsnį, tai bent jau praskrolinkit 7 lapus ir paskaitykit išskirtus pavyzdžius, na, o juoktis ar verkt, spręskite patys :D

2019 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

Svajuko dramblionės, arba metų apibendrinimas

Kaip sakoma, vyti dievo į medį negaliu, bet many dar gyvas nepasotinamas Faustas, tad puoselėju dideles viltis ateinantiems metams. Maža to, kitais metais panašiu laiku ginsiuos savo baigiamąjį darbą, nors dar net neturiu suformuluotos temos. Ir jau net nebežinau, ar tikrai noriu rašyti apie tai, ką galvoju, kad noriu. Būtent šioms kontempliacijoms skirsiu atostogas. Beje, galiu pasigirti geru studijų vidurkiu, nors jei atvirai, nežinau, kaip jį vertinti. Kas ironiškiausia, iš vertimo teorijų turiu 8. Biaaaat, iš praktinių užsiėmimų turiu kiaurą dešimtuką, tai kaip ir guodžia, kad įgūdžiai atsveria pamirštas pavardes.
Visą semestrą stebėjausi ir leipau iš meilės universitetui ir dėstytojams. Nieko panašaus nebuvo nei Kauno VU, nei tuo labiau Vilniaus. Bet turbūt ir aš visai kitokia dabar nei buvau tada. Manau, spontaniškas sprendimas stoti mokytis (ne be Dilgėlės nuopelnų) yra pats geriausias per pastaruosius dešimt metų. Kitas dalykas, stojau itin laiku. Manau, prieš kažkur stojant labai sveika išbandyti save įvairiose srityse, net ir nesusijusiose su specialybe. Tada visai kitaip žiūri į studijas bei kitaip jas vertini. T.y. tu dar tik mokaisi, o jau žinai, kur gali pritaikyti įgyjamas žinias. Vienintelis dalykas, kurio man gaila, kad šios studijos toookios trumpos. Taigi, dabar sėdžiu apsikrovus knygomis iš bibliotekos ir ruošiuosi ateinančiam semestrui.
Bus vertimas žodžiu, kurio žiauriai bijau. Ir bus kontrastinė anglų-lietuvių kalbų stilistika, kurios irgi bijau. Ir dar bijau semantikos su pragmatika. Žodžiu, visko bijau :D Bet taip juk ir įdomiau..
Taigi, bandysiu įvardinti savo pasiekimus. Pastoviai dirbu su dviem biurais, nepastoviai dar su keturiais. Turiu kelis pastovius privačius klientus, bet pastebiu, jog pas mane sugrįžta ir tokie, kuriems verčiau prieš pusmetį ar metus. Netyčia pasikėliau įkainį, tikiuosi, pavyks jį išlaikyti :D Bet realiai man gal būtų svarbiau darbų srauto pastovumas, nes dažniausiai būna, kad jei jau vienas kažką atsiunčia, tai ir visi kiti sukrenta, arba badas :D Aišku, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Tai kitas žingsnis bus dar vienas bandymas prasibrauti į leidyklą su grožinės literatūros vertimais, nors šiame kelyje pasitaikė asmuo, pasakęs, jog geriau jau man nesiimti vertimų dėl kompetencijos stokos. Na, bet kaip jos įgysi, jei ne versdamas? Seniau itin kreivai žiūrėjau į klaidas. Dabar gi į jas žiūriu kaip į galimybę suprasti, ko dar turiu išmokti.
Taip, o mokytis teks daug. Užtat galiu pasidžiaugti, jog su studijomis išsisprendė problema dėl profesinės literatūros skaitymo. Galvoju pasidalinti čia atitinkamu sąrašiuku, gal kam pravers, kai tuo labiau dalis tų knygų yra legaliai prieinamos internetu, kaip ir dabar mano pradėta skaityti Pažūsio "Kalba ir vertimas". Dar planuoju pasidalinti išsamesniais pasakojimais apie man jau išdėstytus dalykus, tikrai bus naudinga kiekvienam.
Trumpai tariant, tikslai nepasikeitė, keičiam jų siekimo būdus :D

2019 m. kovo 27 d., trečiadienis

Šiaip linksmybės..

Kai ieškai darbo, vienas iš esminių momentų yra atlyginimas. Apsvarstai visus už ir prieš ir nusprendi, apsimoka tau dirbti tai, ką siūlo už tai, ką gausi, ar ne. Kažkodėl yra daugybė paslaugų pirkėjų, manančių, jog laisvai samdomiems darbuotojams atlyginimas rūpi mažiausiai.
Ne kartą ir pačiai teko susidurti su galimybe atsiskaityti barteriu. Ir tiesą sakant, kartais būna tikrai viliojančių ir visai vertų pasiūlymų, jei tik jie yra aktualūs. Pvz., vienas žmogus siūlė atsiskaityti vyriškais odiniais diržais už vertimą. Na, jei tik toks dalykas turėtų paklausą, gal visai ir būčiau sutikus, nes vertimo ne daug, o ten lyg ir kokybiškas daiktas visai. O kitą kartą buvo pasiūlymas sudalyvauti nemokamai festivalyje. Irgi gundantis variantas, bet kad vienai ten trenktis neįdomu, o jau surinkti žmones į festivalį buvo per vėlu..
Kai kurie kolegos įsižeidžia dėl panašių pasiūlymų, tačiau aš žiūriu į viską bendrai. Jei tai yra vos kelių valandų darbas, o kliento biudžetas, na, toks, koks yra, tai kažkaip žiūriu į tai lanksčiau. Kitas dalykas, jei tokiu būdu siūlytų atsiskaityti už savaitės darbo krūvį.
Spėju, labiausiai panašūs dalykai pjauna visokius fotografus ar grafikos kūrėjus. Pastoviai jiems siūloma dirbti už "reklamą" arba tiesiog progą pasidaryti gerų nuotraukų savo "portfolio". Vos ne rankas kojas turi bučiuoti už tai, kad tau duoda padirbti :D Man tai atviras pasityčiojimas iš savo srities profesionalų. Jei jau galite pasiūlyti tik tokį džiaugsmą, tai paprašykite kokio pažįstamo su aifounu ir padarys jums tokių nuotraukų, nereiks ir reklamuot. O paprastų paprasčiausią logotipą galite nemokamai pasidaryti per canva.com
Dar kol kas neteko matyti panašių atsiskaitymo būdų su vertėjais, tačiau taip netikėtai likau nustebusi, kai šiomis dienomis pamačiau, kad vienas vertimų biuras, kuriam šiuo metu striuka su pinigais, ir jau turbūt pusę metų neatsiskaito su savo vertėjais, žada atsiskaityti.. vertimais.. -_-
Taip..jūs išvertėte tekstą.. išsiuntėte sąskaitą.. kad jums sumokėtų pinigais.. nemoka, nemoka.. o tada pasiūlo, davai, mes jums už tą sumą išversime tekstus? Kaip tai turėtų atrodyti? Aš gaunu užsakymą išversti tekstą iš savo kliento, nusiunčiu jį vertimo biurui.. jis nusamdo kažką, kad išverstų tekstą, kurį šiaip vertėjas pats ir turėtų išsiversti, nes nu čia jo klientas šiaip tai.. okei.. man įdomu, kokį tarifą VB taikytų tokiu atveju :D Žodžiu, situacija absurdas.. čia kaip imi greitąjį kreditą, o kad jį padengtum, imi kitą greitąjį kreditą :D

2019 m. kovo 14 d., ketvirtadienis

Kaip rasti patikimą vertėją feisbuke?

Vienas iš įprasčiausių stereotipų, jog internete visi nori tave apgauti, gana smarkiai įleidęs savo šaknis. Į tai galiu atsakyti tik tiek, jog apgavystėms platforma įtakos neturi. Jus taip pat sėkmingai gali apgauti ir gyvai. Tik tiek, kad internete lengviau pasislėpt. Ir vienintelis jūsų ryšys su apgaviku gali būti tik jo banko sąskaitos duomenys.
Bet vis tik tai ne priežastis nepirkti paslaugų iš žmonių, rastų feisbuke. Įprastai žmonės samdo kitus internetu, nes:

taip kartais pigiau
nereikia kelti šiknos ir eit ieškoti paslaugos teikėjo

Argi ne nuostabu? O jei dar gyveni ne mieste, tai kiek laiko ir ne laiko sutaupai spręsdamas dalykus internetu?
Žodžiu, pirkti paslaugą internetu tikrai nuostabus dalykas. Taigi, ką daryti, jei norite nusamdyti vertėją internetu ir nelikti ant ledo?

Atkreipkite dėmesį į asmens profilį
Neskubėkite nurašyti žmogaus su murzinos Laros Croft avataru vietoj tikros nuotraukos (taip, aš būtent tokį užsidėjus, ką galiu padaryt, patinka man :D). Pasižiūrėkite, kokia yra prieinama informacija. Įprastai žmonės, kurie ieško klientų feisbuke, neslepia savo išsilavinimo, darboviečių ir gyvenamųjų vietų. Aišku, galima paprieštarauti, jog čia bet kas gali prisirašyti milijoną kalbų, dešimtis diplomų ir pan., bet kiek nukentėjusiųjų patirtis rodo, dažniausiai apgavikai feisbuko paskyroje apskritai nenurodo jokios informacijos. Kad atrodytų patikimesni, įkelia realaus asmens nuotrauką, tačiau tai nereiškia, jog nuotraukoje yra būtent tas asmuo, su kuriuo jūs bendraujate. O ką jau kalbėti apie nuotrauką su vaikais. Na, negi tokio mielo vaikelio mamytė ar tėvelis gali būti apgavikais? Gali.
Žodžiu, pasižiūrėkite į žmogaus sieną, į jo dalinamą turinį. Nesvarbu, ar jis dalinasi vien tik kačių video (ja, ja, mea culpa), svarbu, ar ta paskyra aktyvi. Apgavikų paskyros dažniausiai būna tuščios, nes jos skirtos gaudyti klientus. Na, o žmogus, kuris siūlo paslaugas feisbuke, tikrai juo naudojasi ir ne vien klientų paieškos tikslais. Daugiau ar mažiau. Ir nepamirškite asmens pagūglinti, tiek pačiame gūgle, tiek įvairiose nepatikimų asmenų grupėse.

Atkreipkite dėmesį į bendravimą
Pas mus yra dar viena nusistovėjusi nuomonė, kad kuo geresnis specialistas, tuo mažiau klausimų jam kyla. Tai yra nesąmonė. Jei tu tikrai užsiimi tuo, kuo užsiimi, natūralu, jog tau kyla daugybė klausimų. Kalbant apie vertimus, normaliam vertėjui aktualiausi dalykai yra du: atlikimo terminas ir vertimo platforma.
Tai, kad vertėjas jums pasiūlė savo paslaugas, tai nereiškia, jog šiuo metu jis neturi ką veikt. Laisvai samdomo vertėjo darbas vyksta deadline'ų ritmu - nuo vieno iki kito, ar su keliais vienu metu. Taigi apsibrėžti terminą yra labai svarbu. Jei jūs turite 100 lapų tekstą, o vertėjas jums žada, kad vakare atsiųs vertimą, tai žinokit, čia tik su Google Translate įmanoma net neskaičius paties teksto. Na, patys pagalvokit, kiek laiko jūs užtruktumėte vien skaitydami 100 lapų. O dabar pabandykite kokį vieną sakinį išversti į kitą kalbą ir užfiksuokite, kiek užtrukote. Na, profesionalus tos srities vertėjas tą sakinį vis tiek išvers greičiau už jus, tačiau ir tas greitis nebus šviesos ar bent vėjo. Tiesiog reikia suvokti, kad vertimai nėra tik "šiaip pavertėjavimas". Tai yra daug laiko užimantis procesas, ypač jei norite kokybės. Taip kad stebuklus jums pažadėti gali tik apgavikas. Įsivertinkite darbo apimtį ir nepūskite akių, jei vertėjas prašys ilgesnio termino, nei jums atrodo, kad darbas turėtų užtrukti. Jei viskas gerai, vertėjas vertimą jums pateiks anksčiau, nes dažniausiai apsidraudimui užsimetama diena ar dvi visokiems force majeure. Joks tikras paslaugos teikėjas netemps laiko. Jis yra labiausiai suinteresuotas atsikratyti jūsų užsakymu kuo greičiau, kad gautų atlygį ir galėtų imtis kitų darbų.
Taigi, kuo daugiau klausimų (ne vien tik apie atsiskaitymą) vertėjui kyla, tuo didesnė tikimybė, jog tai yra tikras paslaugos teikėjas.

Pasirašyti sutartį ar ne?
Aš su sutartimis nesiterlioju. Iš kitos pusės dar neturėjau tokių didelių užsakymų ne iš vertimų biurų, kad kiltų noras terliotis su sutartimi. Taigi.. kaip aš, kaip vertėja, taip ir jūs, kaip užsakovai, turite priimti sprendimą, dėl kokios sumos jūs sutinkate terliotis apgavystės atveju. Ką apgavystės atveju labiau vertinsite - laiką, principus ar pinigus.
Ką noriu pasakyti - net esant pasirašytai sutarčiai nereiškia, jog darbą patikėjote ne apgavikui. Sutartyje galima prirašyti visko, kaip ir feisbuko paskyroje.

Tai ką daryti?
Taigi.. samdydami žmogų iš feisbuko, nusiteikit blogiausiam, bet tikėkitės geriausio. Vienintelis dalykas, kurį visiems patariu - bendraukite. Visas detales aptarkite pačioje pradžioje. Pvz., jei tekstas yra didelis, sutarkite, kad vertėjas, pagal galimybes, siųstų vertimą dalimis. Na, tarkim, sutarėte, jog vertimas bus padarytas per dvi savaites. Tad galite sutarti, jog kokią ketvirtą termino dieną vertėjas atsiųstų jums atliktą dalį atlikto vertimo.
Dabar labai svarbus momentas. Kodėl nesakau, jog antrą ar trečią dieną? Todėl, kad gali būti, jog vertėjas nurodė 2 savaičių terminą, nes į tą patį laiką jis dar turi anksčiau pateikti kitus vertimus, tad prie jūsų vertimo jis galbūt prisės tik iš viso antrą savaitę. Na, aišku, tokiu atveju vertėjas jus iš anksto įspės, jog dėl turimo užimtumo prie jūsų teksto galės prisėsti tik po savaitės. Bet čia tokie kraštutiniai atvejai.
Kitas momentas, kodėl reikia duoti laiko vertimo pradžiai - vertėjas turi įsivažiuoti. Vertėjai yra paprasti mirtingieji žmonės, o ne visų galų meistrai. Tad gavus tekstą tema, su kuria vertėjas yra mažai susipažinęs, pradžioje vyksta daugiau tiriamasis darbas nei vertimas, tinkamų terminų parinkimas. Tad neišsigąskite, jei pirmas vertimo gabalas bus nedidelis. Visai tikėtina, jog ir tas pirmas atsiųstas gabalas vertimo pabaigoje bus pakeistas redaguojant jau visą tekstą. Ir tai nėra nekompetencijos požymis.
Taip pat nereikia panikuoti, jei vertėjas jums iš karto neatrašo. Gali būti, jog jis gyvena naktiniu režimu. Atsikelia gerokai po pietų ir dirba naktimis. Tad visai gali būti, jog žmogus paprasčiausiai miega.

Ar žema kaina apgaviko rodiklis?
Deja, bet ne visada. Kaip ir didesnė kaina ne rodiklis, jog tai nėra apgavikas. Skirtumas tik tas, jog apgavikas tikrai didelės sumos neužsiprašys, nes bijos atsakomybės.

Taigi.. jei trumpai..
Taupykite savo ir kitų laiką bei nervus. Jei nusprendėte paskelbti vertėjo paiešką, nurodykite kalbų kombinaciją, teksto apimtį, pageidaujamą terminą ir nesikuklinkite, nurodykite biudžetą. Jei bijote heito, išjunkite komentarus. Problem solved. Jei norite mokėti mažiau nei darbas vertas, jūsų teisė. Kapitalizmo šūkis, kam mokėt daugiau, jei gali mažiau. Kažkodėl taisant mašiną tik palinguojam galva, pamatę sąskaitą, kas reikia, tai reikia, bet vertimų sferai kažkodėl tas negalioja. Taigi, jūs tikrai surasite gerą vertėją, nors ir pigų, ir sutaupysite brangesnių vertėjų bei savo laiką. Ir.. bendraukite, bendraukite, bendraukite. Kuo daugiau klausimų užduosite, tuo geriau jums.

2019 m. kovo 12 d., antradienis

O kartais būna taip

Įprastai verčiant įvairaus pobūdžio tekstus vertėjas retai išlieka jam abejingas. Turbūt tai mane ir žavi vertimuose, jog kas kartą galiu pabūti vis kažkuo kitu - tai gydytoju, tai mokslininku, tai reklamos specialistu, tai kraštotyrininku, tai rašytoju. Ir atrodo, jog tik verčiant kokias nors nuobodžias sutartis, sutikimus ar pažymas, lieki abejingas visam tam kanceliaritui. Tačiau ne retai atsitinka taip, jog tenka turėti reikalų su tuo pačiu užsakovu. Ir kai jau verti ne pirmą jam reikiamą oficialų tekstą, tarp tų visų nuobodžiųjų klišių pamatai tikslą, idėją, žmogų. O jis nė neįtaria, kad kažkur anapus Atlanto, kažkokiame kaimukyje, apie kurio egzistavimą žmonės prisimena tik grybų sezono metu, gyvena paprasta eilinė vertėja, kuri nuoširdžiai serga už tą žmogų, idėją ar tikslą.

2018 m. gruodžio 21 d., penktadienis

Metų apibendrinimas.. ir naujo įkvėpimo begaudant..

Taigis, taigis.. kaipgis.. noriu pasigirti, jog baigiau versti Tomaš Tomaševski knygą - Godumo puodynė. Aišku, baigiau tik versti, dar laukia kampų šlifavimas, bet jų ten daug būti neturėtų, nes kaip niekad vertimas ėjosi sklandžiai be didelių lyrinių nukrypimų. Jei neklystu, knygą pradėjau versti spalio pabaigoje, tad bendras laikas gavosi apie du mėnesius, tačiau gryno vertimo buvo gal kokios dvi savaitės. Na, teksto nebuvo daug. Jei gerai atsimenu, tai kokie 3-4 autoriniai lankai. Na, ir literatūrinis sudėtingumas ne tekste buvo, tad vertimo procese kliūčių didelių nebuvo. Nebent į pabaigą, kai prasidėjo visos tos kulminacijos ir atomazgos.
Taigis, taigis.. mano sąskaitoje jau yra dvi knygos. Reikia taisyti padėtį.. tad apsisprendžiau, jog kitais metais būtinai baigsiu versti Sergejaus Lukjanenko "Naują sargybą". Dar labai norėčiau pagaliau prisėsti prie Gluchovskio "Metro 2035" (jau nekalbu apie senuosius apsakymus, kurių niekaip nesutvarkau), bet ten žiauriai didelis tekstas.. beveik 120 tūkst. žodžių.. tikrai yra ką veikt. Tad būkim realistai, ir apsistokim ties "Nauja sargyba" :D
Taip pat išsikelsiu sau tam tikrus finansinius tikslus, susijusius su vertimais, bet jų čia neviešinsiu, nes nežinau.. gal per daug asmeniški lūkesčiai :D Bet išsikelti juos tikrai reikės.. Dar problematiška man yra su reikiamos literatūros skaitymu.. šitai irgi reikia taisyti.  Bet negalima pamiršti ir šio tinklaraščio. Šių metų tikslą netgi viršijau.. tad stengsiuosi ateinantiems metams palikti tą patį kiekį, bet gal kaip nors parengti turiningesnį turinį :D taip, taip, sviestas sviestuotas, bet mintį pagavot :D
Na, o visiems skaitantiems, verčiantiems ir rašantiems ateinantiems metams palinkėsiu įkvėpimo, pelningų ir gausių užsakymų bei naujų potyrių :D

2018 m. gruodžio 17 d., pirmadienis

Ir dar kartą apie profesionalumo išlaikymą..arba kaip pasakyti ne..

Skubu pasidžiaugti, jog išpildžiau ir net viršijau užsibrėžtą tikslą - per metus parašyti 32 įrašus. Dėl temų aktualumo ir mano atminties spragų galiu garantuoti, jog dažnai įrašuose kartojuosi, o bet tačiau.. kaip ten toje dainoje? Sorry not sorry? :D
Kaip jau supratote iš antraštės, dar kartą kalbėsiu apie profesionalumą. Įdomus momentas buvo užkabintas vienoje diskusijoje. Kolega pasipiktino skubiu vertimu. Viskas ok. Visus erzina klientai, kurie paslaugos nori jau vakar. Tai absoliučiai natūralus pasipiktinimas, ir nesvarbu, ar jūs vairuojate troleibusą, ar verčiate tekstus.. kaip žmogus, turintis keturių metų patirtį aktyviai bendraujant tiesiogiai su klientais, galiu pasakyti tik vieną, jog nesvarbu, kokią paslaugą parduodate, kas kaltas ir pan., svarbiausia - išlaikyti profesionalų bendravimą.
Pati visada palaikau malonų, draugišką, gal kartais kiek familiarų (koks nors lengvas juokelis, vienas kitas smailas) bendravimą, jei aplinkybės leidžia, tačiau kalbant apie darbo sąlygas, reikalingas tik profesionalus konkretumas ir nulis emocijų.
Turbūt vienas iš didžiausių naujokų šokų yra pirmasis "ne" potencialiam užsakymui. Kaip mirčiai alsuojant į nugarą, prieš akis prašvilpia padėtas kryžius ant vertėjo karjeros, biurai nebesiunčia naujų užsakymų ir t.t. Bet po pirmo "ne" visos šios baimės išnyksta. Niekas jūsų neįrašo į juodąjį vertėjų sąrašą, ir niekas nededa kryžiaus ant jūsų karjeros. Tad kvėpuokite giliai ir atsakykite trumpai.
Frilansinimo grožis slypi tame, jog jūs atsakote tik prieš save. Jei norite dirbti, dirbate. Nenorite - nedirbate. Skubus vertimas ar neskubus, jums jokio skirtumo. Jei galite ir norite, pirmyn. Neturite laiko ar įkvėpimo, neimkite užsakymo. Ir visiškai nusispjaut į priežastis.
Asmeniškai man dar neteko atsisakyti užsakymo dėl to, kad tiesiog tingėčiau ir pan., bet ir nenurodau priežasties. Kitas klausimas, jei kliūtis įvykdyti užsakymą yra terminas. Įvertinu darbo apimtį, įvertinu užimtumą ir suteiktą terminą. Jei žinau, jog netilpsiu į terminą, pasakau, koks terminas man reikalingas.
Aš netgi manau, jog bandymai pasiteisinti atsisakant užsakymo dvelkia neprofesionalumu (susirgo vaikas, sprogo šildymo katilas, numirė kas nors, tingi, mokslai, darbai ir t.t.). Jūs esate laisvai samdomas paslaugos teikėjas, o ne darbuotojas. Jūs atsakote tik prieš save. Ir tik jūs sprendžiate, ar teiksite paslaugą.
Kodėl patariu atsisakant užsakymo nenurodyti asmeninių priežasčių - asmeninės priežastys ne retai būna susijusios su asmeniniais potyriais ir emocijomis. O emocijoms profesionaliame bendravime ne vieta. Kita priežastis, kodėl neverta dalintis asmeniškumais - jūs suteikiate progą klientui/vertimo biurui pademonstruoti savo neprofesionalumą. O tada prasideda visokie asmeniškumai ir nepageidautinos problemos. Kodėl? Todėl, kad kliento nekaso jūsų problemos. Ir todėl, jog jumis niekas nepatikės.
Kažkada draugė ėjo į darbą ir į jį pavėlavo. Žinote, kodėl? Todėl, kad ji padėjo bobutei pereiti gatvę. Vėlavimas buvo nereikšmingas, tad tiesiog atsiprašė, bet neaiškino priežasties, nes niekas ja vis tiek nepatikės. Kaip ir niekas nepatikės, jog jūs netikėtai susirgote. Niekas. Neseniai iš Kauno persikėliau į savo tėviškę, o draudimo konsultantas skambino susitarti dėl susitikimo Kaune. Pasakiau aš jai, jog nebegyvenu Kaune. Manote, ji manimi patikėjo? Policijos pareigūnas prieš savaitę mane sustabdė, kad pasidžiaugtų, jog nešioju atšvaitus, tačiau papildomai informavo apie pasikeitusią tvarką, jog einant per gatvę negalima naudotis telefonu ir reikia išsitraukti ausines iš ausų. Ir štai, sustabdo mane, vėlai vakare, tamsu, ausyse skamba alternatyvus rokas, o žvilgsnis įbestas į telefoninį žaidimą. Aš nuoširdžiai pasakiau, jog tikrai žinau apie tvarką, ir kad niekada neinu per gatvę naudodamasi telefonu ir klausydamasi muzikos. Ir nepaisant to, jog tai tiesa (aš net gobtuvą nusiimu, kai einu per gatvę, kad viską matyčiau), aš mačiau, jog pareigūnė maloniai šypsodamasi manimi nepatikėjo. Viena pažįstama vertėja, kuri pati turi vertimo biurą (beje, seniau ji reklamuodavo jį šiame tinklaraštyje :D), į fb specialiai įkėlė lūžusios kojos nuotrauką, kad įrodytų, jog tikrai nemeluoja.
Taigi.. nesvarbu, ar sakote tiesą, geriau nesakyti daugiau nei reikia, nes tiesa gali lengvai pasirodyti apgailėtinu pasiteisinimu, o tai jau neprofesionalu. Klientas/VB gali pradėti spausti, kad gal spėsit ir pan., kad kokios čia dar kliūtys gali būti ir t.t. Kaip antai viena kolegė nurodė, jog VB pasipiktino vertėjos pasiteisinimu. Štai čia savo neprofesionalumą parodo VB.
Dar vienas įdomus momentas būna, kai vertėjai bando paauklėti savo klientus. Dar blogiau - kaltinti juos. Jei jau yra poreikis kažką apkaltinti, tai tik emocijas. Vienoje diskusijoje išplaukė toks variantas, jog reikia šviesti klientus, kad netemptų į naktį ir suteiktų vertimams protingą laiką. Nesutinku nei dėl švietimo, nei dėl termino.
Aš esu vertėja, tad aš ir turiu išmanyti savo darbo specifiką. Klientas perka paslaugą, jo neturi dominti, kaip verčiu, kada ar su kuo. Aš galiu nusisamdyti kinų vaikus, siuvančius Nike avalynę, jei tik mano suvokimu tie vaikai sugebės tinkamai išversti tekstą. Paslaugos gavėjui visiškai vienodai, ar jūs miegosit, ar jūs valgysit, sirgsit, mirsit. Vienintelis dalykas, kuris rūpi klientui - rezultatas.
Terminas. Šis klausimas artimas praeitam tekstui. Vėluoti yra normalu. Tad skubių vertimų visada buvo ir visada bus. Nes toks jau tas mūsų gyvenimo tempas. Tereikia su tuo susitaikyti ir susiprasti - arba apsiimi versti skubius vertimus, arba ne.
Kažkas dar įkyriai bandė įpiršti situaciją, jog už skubų vertimą turi mokėti daugiau ir t.t. Norisi įterpti čia kokį nors necenzūrinį žodį, bet aš vis dar bandau apsimesti, jog tai bent jau mokslo populiarinimo tinklaraštis, tad aš to nedarysiu. Kodėl man norisi nusikeikti? Todėl, kad vienas kitam netrukdo ir vienas kitam įtakos neturi. Prieš pradėdami ar jau bendradarbiaudami su klientu/VB jūs galite aptarti sąlygas dėl skubių vertimų. Tas sąlygas galite keisti ir bendradarbiavimo eigoje. Suvokite pagaliau, jog jūs nesate darbuotojas, o paslaugos teikėjas.
Ką aš čia noriu pasakyt.. jokio skirtumo tas tarifas iš esmės, jei jūs galite įvykdyti užsakymą. Pvz., vieni vertėjai kategoriškai atsisako dirbti savaitgaliais. Man gi jokio skirtumo, kokia savaitės diena. Skubus vertimas klientui visai nebūtinai skubus vertimas vertėjui ir atvirkščiai. Tarkim, mušat dinderį, o jums pasiūlo per porą valandų išversti kokį nors tekstą. Jūs vis tiek nieko neveikiat. O jei ir veikiat, bet gal nieko tokio, kas negalėtų palaukti, tai koks čia jums skubus vertimas? Joks. Bet teoriškai tai yra skubus vertimas, nes jis reikalingas čia ir dabar. Tai ir tarifas kaip skubaus vertimo. Bet visa tai turi būti aptarta iš anksto arba bent jau prieš apsiimant versti tą tekstą. Aš nurodau, jog skubių vertimų nesiimu, bet kartais VB kreipiasi į mane, nes daugiau tuo metu neturi į ką kreiptis, ir.. paklausti juk neskauda. Bet va galite prisirinkti neskubių vertimų, ir jų gausa gali priversti jus kiek pasispausti.. ir skubus vertimas klientui gali tapti skubiu vertimu ir jums, kadangi tam, kad galėtumėte skubiai išversti dar vieną naujai gautą tekstą, turite į šalį nustumti einamus darbus.. Na, bet nėra tokios bėdos, kurios neišspręstų laiko planavimas :D

2018 m. lapkričio 8 d., ketvirtadienis

Riba tarp profesionalumo ir gėdos..


Nesvarbu, kokia veikla užsiimate, visi mes turime savo kasdienį režimą. Keliamės, gal prasimankštiname, gal papusryčiaujame, lekiam į darbus, grįžtam, sprendžiame visokias problemas ir t.t. Frilansinant derinti savo darbinę veiklą su kitomis yra kiek paprasčiau dėl lankstumo. Ypač jei neturi kokių nors įsipareigojimų (šeimos, šunų, ...įrašykite savo variantą...). Tačiau net ir frilansinimas taps nemielas, jei nebus organizuotumo. Gal net ir baisiau, nes darbas, į kurį eini kasdien ir dirbi po 8h per dieną, maksimaliai nuspėjamas ir suderinamas. Jūs esate įsprausti į tam tikrus rėmus, tad vietos fantazijai praktiškai nelieka, visą veiklą derinate aplink darbą. Frilanseris gi savo veiklą gali derinti kaip nori. Tiek darbą prie kitos veiklos, tiek veiklą prie darbo.
Yra frilanserių, kurie tikrai dirba tuo standartiniu režimu, dirba tik darbo dienomis ir tik dienomis. Tad įtariu, jie vis tiek savo veiklą pagrinde derina prie darbo. Aš darbą derinu prie kitos veiklos. Jei žinau, kad vidury savaitės manęs lauke susitikimas su draugais, tai pirmadienį ir antradienį smarkiai pasispausiu (prireikus dirbsiu ir 16 valandų per dieną), kad trečiadienį galėčiau sau leisti nesukti sau galvos dėl darbo.
Ir kaip ten bebūtų, nesvarbu, ar tu turi pagrindinį darbą ir vertimai tėra papildomas pajamų šaltinis, ar tai yra tavo duona kasdieninė, sąlygos vertimoms visur vienodos. Viena iš jų - negalima vėluoti.
Ir ne taip seniai iškilo diskusija, kas yra mažiau profesionalu - vėluojant slėptis nuo užsakovo ir paskui išdygti jau su gatavu vertimu ar prisiduoti užsakovui ir bandyti išsiderėti kelias lyšnas dienas. Manau, atsakymas daugiau nei akivaizdus :D
O bet tačiau.. norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, ar tikrai yra neprofesionalu vėluoti? Tik prašau be fanatizmų. Nežinau, kaip jums, bet man tikrai teko ne kartą pirkti paslaugą, kuri vėlavo - remontai, kažkokia gamyba, pristatymai, užsakymai ir t.t. ir pan. Ir visada sulaukdavau tik atsiprašau, nes šiaip tokie vėlavimai yra natūrali proceso dalis. Ir nuo vėlavimų niekas nėra apsaugotas. Kodėl vertimo paslauga yra kitokia? Ar vertimo paslauga yra rimtesnė už kitas paslaugas ir nėra vėlavimo paklaidos galimybės? Už aukščiau pateiktus vėlavimus sulaukdavau tik atsiprašome, gal koks pigu.lt dar kelis pigu eurus numetė į "sąskaitą", kuriuos turi panaudoti per ribotą laiką ir dar pas juos, kas skaityk, joks atsiprašymas realiai, o beveik pasityčiojimas :D
Dabar įsivaizduokime konkrečią situaciją. Užsisakau prekes, kurias man žada pristatyti per tris darbo dienas. Ateina laiškas, ups, vėluosim, užsakymą pristatysime per penkias dienas. Iš esmės tai yra labai didelis vėlavimas (daugiau nei pusė buvusio termino), nes nu norima paslauga pasinaudoti čia ir dabar. O dabar paimkim pavyzdį su vertimais. Tarkim, gaunate užsakymą per mėnesį išversti kokį tai tekstą. Kadangi negali numatyti visų vidinių ir išorinių faktorių, kurie gali suvalgyti jūsų laiką, jūs iš akies nusprendžiate, ar tekstas jums įšiepiamas. Ir tokiu atveju kelių dienų "vėlavimas" visai realus dalykas. Tačiau bendrame vaizde aš net nelaikyčiau to vėlavimu, nes tai tik viena ar dvi dienos prie trisdešimties, o ne visos dvi prie trijų.
Vėlavimas, ko gero, yra didžiausia vertėjų baimė. Čia kaip egzaminai dvyliktokams. Bet niekas niekada nesakė, jog tai yra natūralus dalykas. Prisiminkit visus darbus (ne vertimo), kuriuos jums teko dirbti. Ir va taip nuoširdžiai atsakykite, ar niekada nevėlavote kažką atlikti? Kai prisimenu savo paskutinę darbovietę, tai nieko kito ir nedariau, kaip tik vėlavau, nes tiesiog neįmanoma suspėt visur, ir dar kai yra daugybė lemiamų faktorių, kurie nuo manęs visiškai nepriklausė. Tu gaudamas naują užduotį supranti, kad jau vėluoji, nors net nežinai, kas ten per užduotis :D
Ką gi galima padaryti? Pirmiausia - susitaikyti su ta mintimi, jog vėlavimas yra natūralus dalykas. Yra tokių principingų žmonių, kurie labai kategoriškai žiūri į vėlavimus, ir suprantama. Nes vyrauja toks supratimas - vertėjas negali vėluoti. Ir nesvarbu, jog visi aplinkui tik tą ir daro, kad vėluoja. Quod licet Jovi, non licet bovi.
O antriausia.. bendrauti su užsakovu. Užsakovas nėra žvėris. Reikia suprasti, jog jūs abu esate suinteresuoti, kad darbas būtų atliktas. Žinoma, būna įvairių kraštutinumų, tačiau bendravimas turi būti konkretus nuo pat pradžių, o ne tada, kai jau reikia priduoti užsakymą, ir jūs suprantate, kad jau tikrai nespėsit. Gavus užsakymą geriausia yra užsiprašyti protingą terminą su užsimetimu visokiems fors mažorams. Jei užsakovas sakys, kad negali duoti ilgesnio termino, būtinai reikia argumentuotai paaiškinti užsakovui, jog vėlavimo tikimybė yra reali, nes: tekstas didelis, tekstas sudėtingas ir t.t. ir pan.
Nu va, jūs jau susitarėte su užsakovu, kad išversite iki X dienos, ir galbūt vėluosite. Tačiau tai nereiškia, jog jūsų bendravimas ties tuo pasibaigia, ir kitas jūsų kontakto seansas įvyks tik priduodant darbą. Nežinau, kaip dirba kiti vertėjai, bet turėdama didesnį vertimą, stengiuosi pastoviai palaikyti ryšį su užsakovu. Tarkim, užsakymas savaitei, tai kokį trečiadienį prasinešu, kaip gi man ten sekasi, ar turėčiau spėti, ar vis tik gali būti, jog pritrūks dienos. TAI NĖRA NEPROFESIONALU. Atliekant bet kokį darbą labai svarbu informuoti visas puses, nes jei vėlavimas iš tikrųjų bus, kad tie, kam reikia, spėtų tam pasiruošti. Bendravimas su užsakovu yra itin svarbus, nes taip užsimezga ryšys ir pasitikėjimas, o taip pat ir supratingumas iš užsakovo pusės. Taip atsiranda bendradarbiavimas.
Taigi.. blaivus protas ir bendradarbiavimas padės išlaikyti profesionalumą, nugalėti vėlavimo baimę ir atlikti darbą laiku :)
pė.ės. šis įrašas absoliučiai subjektyvus, tad prieš vadovaujantis tuo, kas čia parašyta, pasitarkite su užsakovu ir kolegomis :D

2018 m. spalio 28 d., sekmadienis

Atsakomybė

Ilgą laiką kažkuriame sąmonės užkampyje mąsčiau apie šį klausimą.. sakykim, itin nedrąsiai mąsčiau.. na, aš jau toks žmogus, kol manęs nepaliečia, nelabai ir domiuosi :D O šį kartą parašysiu apie atsakomybę už savo vertimą. Vertėjas gali pridaryti labai didelių nemalonumų, jei norėtų. Bet gali pridaryti ir to nenorėdamas. Tiesiog egzistuoja toks dalykas kaip žmogiškasis faktorius: kavos trūkumas, miego trūkumas, žinių trūkumas, patirties trūkumas, suvokimo trūkumas, nelaimė šeimoje, laimė šeimoje, bloga savijauta, elementarus nuovargis ar žioplumas. Ir štai, vietoj vieno skaičiaus vertėjas "išverčia" kitą, arba vietoj vieno termino išverčia panašų, bet kiek kitokį. Nuo tokio dalyko niekas nėra apsaugotas, bet yra papildomas saugiklis - redaktorius. O ką daryti, jei tokio nėra? O ir redaktorius tėra žmogus.. Errare humanum est..
Tokia jau mūsų graudi kasdienybė, jog retas vertimų biuras turi redaktorių ypač retesnių kalbų (nes nu brungu!), o ką jau kalbėti apie savarankiškai dirbantį vertėją. Nors tikrai žinau, jog yra vertėjų, kurie turi savo redaktorius. Kaip ten bebūtų, jei verčiate ne per vertimo biurą, visa atsakomybė sugula ant jūsų gležnų pečių. Bet pasimesti nebūtina.
Pirmiausiai reikia įsitikinti, jog iš tikrųjų klaida buvo padaryta iš jūsų pusės, nes atsitinka ir taip, jog kaltinamas yra vertėjas, nors iš tikrųjų klaida padaryta originaliame tekste. Na, o ką vertėjas? Vertėjas tik verčia.
Jei vis tik klaida jūsų, išsiaiškinkite, ar dar yra galimybė tą klaidą ištaisyti. Pataisykite tekstą, suteikite nuolaidą atitinkamai atsižvelgdami į padarytą klaidą. Jei klaida nereikšminga, neleiskite užsakovui sėsti ant sprando. Nesivelkite į konfliktą, atsiprašykite, parodykite savo susirūpinimą ir pasirengimą bendradarbiauti ir spręsti problemą. Su adekvačiu klientu viskas turėtų būti gerai. Su neadekvačiu geriau iš viso reikalų neturėti :D
Kitas klausimas, kam tenka atsakomybė, jei dirbate per vertimų biurą. Jei yra pasirašoma sutartis, joje būtinai bus punktas apie atsakomybę. Tad žiūrėkite, kas ten parašyta, ir ką jūs padarėte su vertimu. Atitinkamai ir elkitės :D
O kas, jei sutartis nėra pasirašyta? Kolegos prabalsavo, jog atsakomybė tenka biurui, nes biurai turi turėti redaktorių, kuris tikrina vertimus, ir teoriškai turėtų sugaudyti visus tokius lepsusus. Jei atvirai, aš ties čia dar dvejoju. Taip, teoriškai biurai turi geresnes sąlygas turėti redaktorių nei privatus vertėjas. Tačiau tai nereiškia, jog vertėjas turi teisę nekokybiškai atlikti vertimą, net jei tai nutinka ne tyčia, nusispjaudamas į tą pačią kokybę manydamas, kad vis tiek redaktorius viską sutvarkys (teko ir pačiai ne kartą girdėti iš kolegų tokį pasakymą "ai, redaktorius sugalvos, ką čia daryti/ai, tegul redaktorius uždirba sau algą"). Žodžiu, neturint sutarties situaciją sudėtinga analizuoti, viskas priklauso nuo problemos masto, biuro ir vertėjo bendradarbiavimo santykių.
Fb grupėje kaip tik buvo vienas atvejis (kuris ir įkvėpė mane parašyti šį įrašą), kai užsakovė atsisakė sandorio dėl nereikšmingos klaidos dokumento vertime. Noriu dar pabrėžti, jog klaida iš karto buvo ištaisyta. Šiaip ten buvo dar kitokių įdomių aspektų dėl kurių sandoris neįvyko, ir tie aspektai neturi nieko bendro su vertimu apskritai. Taigi, šitai pasakoju tik dėl to, jog diskusijoje dalyvavo teisininkė, kuri užtikrino, jog jokio teismo nebūtų, nes vertimas teisinės galios neturi, o tik originalus dokumentas, tad nereikšminga klaida esmės nekeičia.
Norėčiau pasakyti, jog šis įrašas labai universalus, bet juk iš tikrųjų tai tik teorija, mano pamąstymai, kolegų mintys.. kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas atskirai :D

2018 m. spalio 20 d., šeštadienis

Kaip išdurti vertėją/užsakovą?


Šį kartą trumpai pasidalinsiu apie tokius nemalonius dalykus su kuriais teko susidurti man asmeniškai arba mano kolegoms. Iš karto noriu perspėti, jog šis tekstas tėra pramoginio pobūdžio, ir visi žemiau pateikti pavyzdžiai gali būti taikomi priklausomai nuo turimos sąžinės aktyvumo.

Užsakovas: nemokėsiu už pasikartojančius žodžius, jie jau buvo išversti teksto pradžioje.
Vertėjas: tai gal dar ir už pasikartojančias raides nemokėsite?
Čia buvo realus atvejis, atrodo, net buvau jį aprašiusi. Užsakovas norėjo sutaupyti, bet užsirovė ne ant tokios minkštos vertėjos (nors realiai man sunku įsivaizduoti tokį vertėją, kuris su šiuo dalyku būtų sutikęs), tad gavo dar ir primokėti plius. Man kol kas dar neteko susidurti su panašia situacija, tačiau pastebiu, jog tai nėra reta praktika, kai užsakovas prisigalvoja būdų sumažinti paslaugos kainą jau post factum. Šmaikštesni vertėjai kartais net pasiūlo ištrinti pasikartojančius žodžius, kad tik klientas galėtų sumokėti mažiau :D Dar būna ir tokie atvejai, įprastai bendraujant su vertimų biurais, kai tekste yra pasikartojančių "gabalų". Tam tikrų programų pagalba galima apskaičiuoti pasikartojančio teksto procentą. Paprastai pagal atitikimo procentą yra ir įkainis. Kuo didesnis atitikimas, tuo mažiau vertėjas iš jo uždirba. O bet tačiau.. tai puiki vieta papiktnaudžiauti vertėjui. T.y. uždirbti papildomai už jau išverstą tekstą. Asmeniškai aš tame blogybės nematau. Kol pas mus tokie vaikiški įkainiai, o užsakymai kitą kartą gali būti ir nepastovūs, nenuostabu, jog atsiranda vertėjų, kurie pasinaudoja šia spraga. Galų gale, vertėjas vis tiek turi peržiūrėti tą tekstą, kad neliktų kokių neatitikimų. Kita kalba, jei viskas automatizuota. Čia vertėjui nėra ką veikt, tad ir nematau bėdos, jei už tą vertimo atkarpą nieko neuždirbi papildomai. Tai tėra puikus pavyzdys, jog būtina iš anksto susitarti, už ką konkrečiai bus mokamą.

Kai užsakovas nežino, kas yra vertimo lapas.
Išrašant sąskaitą yra nurodomas vertimo lapų kiekis, o ne standartinio A4. O vertimo lapas susideda maždaug iš 1500-1800 spaudos ženklų (įprastai be tarpų) (trumpinys sžbt). Atitinkamai nuo teksto formatavimo subtilybių į A4 lapą gali sutilpti nuo vieno iki kokių 5 vertimo lapų. Kas tokiu atveju gali nutikti? Žioplesnis užsakovas, praleidęs pro ausis/akis iš ko susideda įkainis, norėdamas sutaupyti, sumąsto pateikti tekstą su pačiu mažiausiu įmanomu šriftu, kad ale „lapų“ būtų mažiau. Dar ne retai atsitinka toks atvejis, kai vertėjas pateikia tik pačią galutinę vertimo kainą, nenurodęs iš ko ji susideda, o sąskaitoje stebuklingai atsiranda daugiau „lapų“ nei kad koks word’as nurodo. Suprantama, jog akylesnis užsakovas iš karto sunerims. Kaip tai 20 lapų? Juk vos 10 jų tėra? Na, tada trumpai ir nuobodžiai aiškini žmogui, kaip skaičiuojami įkainiai.
Vertėjo išmintis byloja, jei tą pačią reikšmę galima išreikšti keliais skirtingais žodžiais – rinkis ilgiausią.
Čia vėl grįžtame prie spaudos ženklų. Kadangi kiekvienas savo įkainį apskaičiuoja individualiai, kiekviena pusė stengiasi sutaupyti. Pvz., jei verčiama į rusų kalbą, visada verstas tekstas bus ilgesnis. Su lietuvių kalba panaši situacija, jei verčiame iš anglų kalbos. Kartais pasitaiko atvirkštinių variantų. Jei skaičiuosime įkainį pagal žodžių kiekį, tokiu principu verčiant į vokiečių ar iš vokiečių kalbos galime labai apsišauti, jei įkainis bus skaičiuojamas pagal vokišką tekstą. Taigi.. vertėjas suinteresuotas gauti kuo daugiau iš tos kalbos, kur daugiausiai teksto gaunasi, o užsakovas, kur mažiausiai. Aš su vokiečių kalba nedirbu, tad į tekstą žiūriu ne kaip į žodžius, o kaip į reikšmes, ir mano įkainis susideda iš originalaus teksto kiekio (įprastai iš ženklų). Bet tikrai buvo atvejų ir mano asmeninėje praktikoje, kai piktnaudžiavau su ilgesniais žodžiais, jei mokėdavo už atliktą vertimą. Bet taip dariau tik su ne savo vertimais. Dabar jau seniai taip nebedarau, dėl to ir manau, jog sąžiningiausias apmokėjimas yra už originalų tekstą. Nors čia daug kas pasiginčytų, juk gautas vertimas gaunasi ilgesnis, daugiau spaudos ženklų vis tiek tenka naudoti, o tai kainuoja laiką ir pan., kol surenki tekstą, bet čia aš nesureikšminu. Tekstą renku greitai akluoju būdu, tad esmės man nesudaro, jog rašau keliais spaudos ženklais ilgesnį žodį. Deja, noro atlikti bandymą, kiek laiko ir piniginiu atžvilgiu laimėčiau, jei įkainis būtų už vertimą, o ne originalą, neturiu. Iš kitos pusės, mano lapas dažniausiai tėra 1500-1700 sžbt, tad čia irgi matematika paprasta. Aš iš didesnio lapų kiekio paimu tai, ką kiti paima iš gauto vertimo spaudos ženklais. Na, bet yra visokių variantų.

Atlikite bandomąjį vertimą, išverskite šiuos tris lapus ar net visą knygos skyrių.
Iiiiiiir.. padalinkime tekstą į kokias penkias dalis ir kaip bandomąjį išsiųskime penkiems skirtingiems vertėjams, kad jie viską išverstų nemokamai, o mes jau susiredaguosim, kaip mums reikia.
Taip, atsiranda ir tokių gudručių. Kolegos minėjo, jog yra tekę gauti tokių bandomųjų vertimų kaip pažyma, kas tikrai nėra bandomasis vertimas, o jau užsakymas. Tai nurodžius potencialiam užsakovui, įprastai pastarasis dingdavo iš akiračio.
Neseniai vienas kolega gavo pasiūlymą išversti „bandomąjį tekstą“ - vieną knygos skyrių, kuris susideda iš 20 lapų (A4). Suprasčiau dar, jei paprašytų puslapį išverst, kad būtų galima pamatyti, jog vertėjas palaiko patį autoriaus stilių, o ne šiaip verčia tekstą iš vienos kalbos į kitą, bet lapas yra daugiau nei pakankama, kad parodytum savo kompetenciją atlikti darbą.

Taigi.. pradedantieji vertėjai ir užsakovai, turite pakankamai peno pamąstymui, kaip ir ką daryti. Labiausiai gerbiu tuos užsakovus, kurie iš karto nurodo turimą biudžetą, o ne pradeda ieškoti pigiausio varianto, kad tik sutaupyti.
Man pastoviai potencialūs užsakovai sako, jog iš visų gautų pasiūlymų mano įkainis didžiausias. Aš visiems kartoju, jog jis yra normalus. Nes juk niekas nenori sukti galvos, jog tai praktiškai vos ne valandinis įkainis, ir kiek iš to įkainio atitenka mokesčiams. Pigiai versti apsimoka tiems, kas jų nemoka, bet jei juos moka, tai man nuoširdžiai jų gaila, nes maximos kasoje uždirbtų žymiai daugiau, ir dar laisvo laiko turėtų.