Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.

Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.

Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.

[Nepamiršau, štai nuoroda.]

Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D

----------------------

*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija

Kaip lingvistai planavo užkariauti pasaulį...

Praeitą penktadienį dalyvavau savo pirmojoje konferencijoje. Kaip pirmasis krikštas - reikalavo daug nervų, tačiau viskas praėjo daug smagiau nei tikėjausi. 

Visą ketvirtadienį man buvo bloga, net nėjo normaliai užmigti. Atsikėlusi ryte nieko nevalgiau, bet išgėriau puodelį kavos. Kol nuvažiavau į Vilnių, buvo taip bloga. Galvojau, tikrai mirsiu. Ruoštis nieko nesiruošiau, tik skaidres. O kalbą... O ką ta kalba? Kol rašiau straipsniui recenziją, perskaičiau jį šimtą milijonų kartų, tad viskas jau buvo mano galvoje.

Atėjusi į VU UKI, kur ir vyko konferencija, galvojau mirsiu, ir net turėjau mintį pabėgt. Bet juk aš suaugęs žmogus, ane? Reikia elgtis atsakingai. Tad paglosčiau fakulteto kieme besivalkiojantį katiną ir žengiau į nežinomybę. 

Konferencijoje dalyvavo septyni pranešėjai ir vienas klausytojas. Taip, vis tik rusų kalba nėra tokia populiari, kaip to norėtųsi. Arba mažai reklamos. Pirmiausia kalbėjo profesorė iš Sankt-Peterburgo universiteto. Ji pati yra fonetikė, bet, ačiū lingvistikos dievams, ji nusprendė, kad geriau papasakos apie Palaso žodyną (beje, labai įdomus dalykas). Ir moteriškė taip nuoširdžiai viską pasakojo, o dar konferenciją moderavo viena tiesiog nuostabi dėstytoja, tai pranešimai buvo skaitomi, kaip sakoma, namų sąlygomis (nors nežinau, ar lietuviai taip sako, rusiškai skambėtų по домашнему ). Tada pranešimo tema pastoviai keitėsi į ketinimus mane ir vieną bakalauro ketvirtakursę išsiųsti mokytis į Sankt-Peterburgą. Žodžiu, profesorė ne tiek pranešimą skaityt atvažiavo, kiek tiesiog žmoniškai pabendrauti su bendraminčiais. 

Paskui buvo kavos pertraukėlė, kurios metu dėstytojai ir toliau apšnekėjo galimybes išsiųsti mus į Rusiją :D Aš šiaip tikrai nieko prieš. O ir problemų su išvykimu jokių nebūtų. Smagu būtų atsidurti rusakalbėj aplinkoj ir kultūroj.

Po pertraukos tęsėm pranešimų skaitymą, ir pirmoji buvo anglų-rusų kalbų ketvirtakursė Ieva. Ji kalbėjo apie konceptą "laikas" grupės Машина Времени dainų tekstuose. Po jos kalbėjo jau anglų-rusų kalbų bakalaurė Beata. Jos pranešimo tema buvo krizės modelis žiniasklaidoje ar spaudoje. Tiksliai nepamenu, o žiūrėti tingiu. Bet pranešimas tikrai buvo įdomus. Dėstytojos labai smagiai diskutavo, ir tai buvo vienas iš pirmųjų žingsnių užkariauti pasaulį. Pvz., buvo teigiama, kad Lietuvoje, kaip ir JAV, krizės modelis panašus į stichiją, į kažką, kam žmogus yra pavaldus ir nieko padaryti negali. Būtent dėl to žmonėms ir buvo sunku įveikti krizės sunkumus. Tuo tarpu Rusijoje, kaip Putinas sakė: tai Europoje uraganas, Rusijoje tik šiaip vėjukas prapūtė, krizės sąvoka yra modeliuojama kaip liga. Jei yra liga, ją galima išgydyti. Kaip ten vyko iš tikrųjų, nežinau. Bet dėstytojoms patiko pati idėja, kad galima modeliuoti požiūrį ir sulaukti pasėkmių. Mano darbo vadovė pajuokavo, kad iš to galima net ir uždirbti. Nors... Negarantuoju, kad ji juokavo :D 

Tuomet savo pranešimą pristačiau aš. Buvo labai smagus nutikimas, kai gavusi programą elektroniniu paštu pamačiau, kad prie mano pavardės puikuojasi "Dr." ženkliukas. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatiktų, o ir visai gražiai skamba, bet su skaudama širdim parašiau jiems, kad aš dar ne daktarė. Užtat šitai pamatė mano dėstytoja, kuri moderavo konferenciją, ir pasakė, kad analogiška situacija buvo nutikus jai, ir mano darbo vadovė jai pasakė, jog tai yra likimas, tad ji pajautė pareiga dabar pasakyti tai man. Draugiškai pasijuokėm. Tada ta pati dėstytoja prisiminė, kad ir darbus visos jos rašė pas vieną ir tą pačią tikrai žymią mokslininkę (man jau tikrai susidaro įspūdis, kad realiai daugiau nėra ir pas ką rašyt :D). Tada paklausė, pas ką aš ketinu rašyt savo magistrinį darbą. Spėkit, koks buvo mano atsakymas? Va, va. Likimas :D 

Pagaliau kolektyvas liovėsi smagintis, ir aš galėjau pradėti pasakoti apie savo mylimas antraštes. Tačiau viskas pasikartojo, kai pateikiau antraščių pavyzdžius. Kadangi aš iš studenčių buvau vyriausia, tai moderatorė sumąstė atlikti bandymą - aš perskaitau antraštę, o merginos turėjo atspėti sovietmečio laikų precedentinį fenomeną (arba reiškinį :D). Kadangi merginos neįžvelgė nieko pažįstamo, pasijutau sena :D 

Po manęs kalbėjo moderatorė. Kaip jau minėjau anksčiau, ji yra fantastiškai superiškai afigieniškai gera dėstytoja, ji labai lengvai suranda bendrą kalba su studentais, dėl ko pastarieji ją ir dievina. Ji yra iš tų žmonių, kur jei būtų gydytojai, ir sakytų savo pacientams, kad jie miršta, anie jai nuoširdžiai dėkotų :D ji turbūt viena iš tų retų dėstytojų, kurie nekelia jokios baimės :D tačiau tai toli gražu nereiškia, kad jos negerbia. Anaiptol. Jei būtų galima, ją visi ant rankų nešiotų. Tai štai, ji papasakojo, kaip sukosi iš padėties į kurią buvo įspeista dėl kažkokių kvailų sumetimų. Kadangi ji gavo labai mažai valandų rusų leksikai, o grupė visiškai nekalbanti rusiškai, tad galit tik įsivaizduoti, kaip sunku mokyti tokį žmogų, ir reikalauti iš jo tikrai daug. Tam ji sukūrė belenkiek visokių saitų google. Vienuose ji talpina įvairią informaciją, kurią galima parsisiųsti bet kada ir iš bet kur. Kiti puslapiai jau interaktyvūs, ir ji yra labiau moderatorė nei aktyvi veikėja. Studentai patys kelia ten savo darbus, komentuoja, bendrauja. Tai yra genialu, kadangi taip sukūriama, nors ir virtuali, tačiau tikra rusakalbė bendruomenė. Visi dirba bendrai, visi skaito, ir visi dalyvauja. Vietoj prezentacijų, kurios bereikalingai atima daug paskaitų laiko, dėstytoja užduoda jiems nufilmuoti, pvz, kulinarijos šou. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti labai nerimta, tačiau jūs tik pagalvokit. Studentai yra verčiami ruošti konkretų tekstą. Jei ir neiškala jo, vis tiek tenka perskaityti šimtus kartų, nes tik pats didžiausias nevykėlis teiks vertinimui pirmąjį filmuotą įrašą. Na, ir trečias dalykas - toks darbas reikalauja kūrybingumo. Juk norisi, kad darbas būtų šmaikštus, įdomus. O taip ir mokytis smagiau :) man tik gaila, kad ji mūsų kursui tokių darbų neužduodavo.. aš jau įsivaizduoju, kokius siaubo filmus mes jai prikurtume :D 

Kitą pranešimą skaitė mano darbo vadovė. Jau esu senesniuose įrašuose pasakojus, kokią didžiulę pagarbą ir baimę aš jai jaučiu. Ji tikrai labai unikalus žmogus. Pavydžiu jai jos iškalbos :D o ir tema pranešimo buvo tokia.. provokuojanti. Ji tyrė cosmopolitan reklamų tekstus. Bet ne šiaip tekstus, o būtent reklamas užrašytas dideliu šriftu. Ir iš tikrųjų... Ar kada nors susimąstėt apie žodžio "naujas" šių laikų prasmę? Aš tikrai ne. Ir štai, pasirodo, jog šio vienintelio žodžio visiškai pakanka tam, kad prekė būtų parduodama. O jei prie jos prikabintas ženkliukas "new", trūksta žodžiu, bet tiesa yra tokia :D Dar ji pasakojo, kad šiuolaikinė tendencija yra tokia, kad dabar blizga ir švyti viskas, kas iš esmės neturėtų švytėti :D pvz, oda arba blakstienos :D nu pagalvokit, kokios nuotraukos gausis su blizgančia oda :D žodžiu, pranešimas tikrai buvo labai energingas.

Na, ir paskutinį pranešimą skaitė man asmeniškai nežinoma bendravardė, bet vėliau, važiuodama namo, prisiminiau, kad "kur aš ją mačiau" :D o pasirodo, ji gi rašė straipsnį panašia tema kaip mano. Bent jau taip manau. Deja, ji pasakojo ne apie precedentinius fenomenus, o apie konceptus враг/priešas rusų ir lietuvių patarlėse. Tikrai buvo įdomu klausytis. Gaunasi, kad rusiškas priešas yra vertas pagarbos, o lietuviai net ir draugu nepasitiki :D 

Kaip jau buvo galima suprasti, konferencijoje man patiko. O kaip gi, juk gavau nemokamai VU rašiklį :D Šiaip realiai gaila vieno dalyko, kad nesugalvojau pakviesti savo dabartinių kursiokių. Manau, joms tikrai būtų patikę. Ir gal būtų bent kiek įsivaizdavę, kas yra būti ANRK :) 

Jei kam įdomu, čia galite paskaityti programą :) 

Konferencijos programa