Rodomi pranešimai su žymėmis grožinės literatūros vertimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis grožinės literatūros vertimas. Rodyti visus pranešimus

2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Gėda, gėda, gėda

Gėda vertėjui dėl nekokybiško vertimo, gėda leidyklai dėl redaktoriaus neturėjimo. Bet visų didžiausia gėda leisti knygą, kurios vertimas yra atliktas ne iš originalo kalbos. Mažas nuostolis, jei kalba eina apie šaldytuvo instrukciją, tačiau visai kitas reikalas, jei kalbame apie grožinę literatūrą.
Taigi. "Kitos knygos" išleido mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin knygą "Trijų kūnų problema".  Bėda ta, kad knyga versta ne iš kinų, bet anglų kalbos. NEPIRKIT ŠIOS KNYGOS. TAI YRA SUROGATAS, O NE KNYGOS VERTIMAS. Vertimas iš originalo kalbos jau ir taip daug ką atima iš skaitytojo, tad įsivaizduokit, ką jūs gaunate, kai skaitote vertimo vertimą. Pamenat, buvo tokia laida "Baimės faktorius". Rodė užduotį, kur senos moterys kramtė mėsą, iš ko paskui darė kotletus, ir dalyviams reikėjo valgyti juos šviežiai sukramtytus. Štai ką jūs gaunate skaitydami tokį vertimą.
Kažkas (neprisistatęs asmuo iš internetų) pareiškė, jog taip yra todėl, kad autorius bendradarbiavo ruošiant vertimą į anglų kalbą, ir ale kažką kažkiek pakoregavo vakariečių kultūrai (įtariu, kalba eina apie paaiškinamąsias išnašas, kurios yra tiesiog būtinos, jei nepriklausai tai kultūrai ir nežinai svarbių Kinijos istorinių įvykių, ar paprasčiausiai neišmanai kalbos ypatumų), bet ar tai priežastis versti knygą ne iš originalo kalbos? Rimtai? Suprasčiau, jei kalba būtų tiek egzotiška, jog neturėtume tinkamų specialistų, bet juk turim.
Su atvira pašaipa žvelgiam į sovietmečio vertimus, atliktus iš rusų kalbos (nes elementariai nebuvo kaip gauti originalą), tad kaip turime vertinti tokius leidyklų sprendimus šiandien? Ir vertėją pateisinčiau tik tuo atveju, jei vertimų fronte badas, reikia kažkaip uždirbt ant duonos. Bet kokiu atveju tai yra skaitytojų apgaudinėjimas ir didžiulis liūdesys dėl tokios puikios knygos, nes vertimo iš kinų kalbos dabar tikrai nebeturėsim. Puoselėju viltį, kad bent jau kitos dalys nebus verčiamos.

2018 m. gruodžio 21 d., penktadienis

Metų apibendrinimas.. ir naujo įkvėpimo begaudant..

Taigis, taigis.. kaipgis.. noriu pasigirti, jog baigiau versti Tomaš Tomaševski knygą - Godumo puodynė. Aišku, baigiau tik versti, dar laukia kampų šlifavimas, bet jų ten daug būti neturėtų, nes kaip niekad vertimas ėjosi sklandžiai be didelių lyrinių nukrypimų. Jei neklystu, knygą pradėjau versti spalio pabaigoje, tad bendras laikas gavosi apie du mėnesius, tačiau gryno vertimo buvo gal kokios dvi savaitės. Na, teksto nebuvo daug. Jei gerai atsimenu, tai kokie 3-4 autoriniai lankai. Na, ir literatūrinis sudėtingumas ne tekste buvo, tad vertimo procese kliūčių didelių nebuvo. Nebent į pabaigą, kai prasidėjo visos tos kulminacijos ir atomazgos.
Taigis, taigis.. mano sąskaitoje jau yra dvi knygos. Reikia taisyti padėtį.. tad apsisprendžiau, jog kitais metais būtinai baigsiu versti Sergejaus Lukjanenko "Naują sargybą". Dar labai norėčiau pagaliau prisėsti prie Gluchovskio "Metro 2035" (jau nekalbu apie senuosius apsakymus, kurių niekaip nesutvarkau), bet ten žiauriai didelis tekstas.. beveik 120 tūkst. žodžių.. tikrai yra ką veikt. Tad būkim realistai, ir apsistokim ties "Nauja sargyba" :D
Taip pat išsikelsiu sau tam tikrus finansinius tikslus, susijusius su vertimais, bet jų čia neviešinsiu, nes nežinau.. gal per daug asmeniški lūkesčiai :D Bet išsikelti juos tikrai reikės.. Dar problematiška man yra su reikiamos literatūros skaitymu.. šitai irgi reikia taisyti.  Bet negalima pamiršti ir šio tinklaraščio. Šių metų tikslą netgi viršijau.. tad stengsiuosi ateinantiems metams palikti tą patį kiekį, bet gal kaip nors parengti turiningesnį turinį :D taip, taip, sviestas sviestuotas, bet mintį pagavot :D
Na, o visiems skaitantiems, verčiantiems ir rašantiems ateinantiems metams palinkėsiu įkvėpimo, pelningų ir gausių užsakymų bei naujų potyrių :D

2018 m. gruodžio 18 d., antradienis

Meilei amžius ne riba..

Niekam ne paslaptis, jog esu didelė YA (young adult) literatūros gerbėja. Tad tapau neseniai atsiradusio "knygų klubo" nare. Pervertintos demokratijos dėka dabar skaitome "Kaulų miestą". Smalsumo vedina nusprendžiau skaityti knygą lietuvių kalba..
..neperskaičiau ir pirmo skyriaus, kaip nesiskaitė knyga. Knyga skirta auditorijai vargu ar vyresnei nei keturiolika metų, bet jaunuolių dialogai tokie nenatūralūs, kažkokie kampuoti.. susidarė toks įspūdis, jog vertė koks nors senelis, nesusipažinęs su šiuolaikine jaunimo kalba. Pagūglinus vertėją sužinojau, jog žmogus yra itin garbingo amžiaus.. ir susimąsčiau. Negi 70-metis žmogus gali versti literatūrą, skirtą vaikams? Ir ne šiaip vaikams, o paaugliams, kurių kalba yra dinamiška, greitai kintanti.. ir skaitant tą knygą jautėsi savotiška cenzūra, žodžiai sušvelninami ir pan. Šiaip įdomu. Vertėjas priklauso LLVS, ir net neabejoju, jog jis puikus vertėjas, bet. Bet, bet, bet.. vis tik didžiulė sukaupta patirtis negarantuoja lankstumo verčiant jaunimui skirtą literatūrą.
Tai sakau, reiks pasirašyti sau pačiai laišką, kad išėjus į pensiją neversčiau knygų, skirtų mano anūkams :D Šiaip šiuo įrašu nenorėjau nieko įžeidinėt, tik pasidalinti mintimis.. visada džiaugiausi savo pasirinkimu, kur stoti mokytis, ką dirbti, nes visada maniau, kad šis sprendimas atveria dideles galimybes, suteikia mano ateičiai ir gyvenimui lankstumo. Ir mane visada ramino tas faktas, jog nesvarbu, kuriame pasaulio užkampyje begyvenčiau, ką bedaryčiau, tačiau kol turiu prieigą prie interneto, galėsiu užtikrinti sau pastovų duonos kąsnį. Ir visada buvau tikra, jog amžius man nesutrukdys užsiimti mylima veikla.. ir va, te tau..

2018 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Labai rimti pašmaikštavimai

Jei kas nepastebėjote, šone pasirodė naujas mano verčiamas kūrinys. Ne, aš nebaigiau dar versti "Naujos sargybos", bet kada nors būtinai baigsiu :D O verčiamas kūrinys priklauso mano geram draugui-rašytojui. Beje, knyga verčiama į rusų kalbą.. o kodėl čia apskritai atsirado poreikis versti šį kūrinį? Na, eilinį kartą kalbam su juo apie knygų rašymą.. sakau, ko tu nori? Jis sako, šlovės, garbės, pinigų.. Mhm.. pagalvojau aš. Nieka nybūs, reikia versti į rusų arba anglų kalbą. Kadangi į anglų kalbą neverčiu, pradėjom dirbti su rusų kalba. Va, draugui pinigai ir šlovė, o man garbė už vertimą :D
Ir štai verčiu iš lietuvių kalbos aš tą knygą.. susimąsčiau. Visi sako, jog kaip sunku išmokti lietuvių kalbą. Pfff.. pasakysiu aš jums. Nieko ten mondro. Paimat tarptautinius žodžius ir pridedat -as, -us ir -is. Vsio. Done. Kalbėsit lietuviškai kaip gimtakalbiai :D

2016 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Cenzūra vertimuose

Tik ką baigiau skaityti PFAF serijos knygą „Balsas tyruose“. Ši knyga susideda iš apsakymų. Viename apsakyme (Philip K. Dick - Second Variety/Antrasis modelis) buvo tokie įdomus „nagai“ - žmones žudančios sferos, tad sugalvojau peržiūrėti, kas ten su vertimu darosi, bet nieko įdomaus su tais „nagais“ nebuvo, užtat aptikau tikrą kriminalą :D
Rusai turi net du šio apsakymo vertimus. Vienas teisingas, o kitas – su cenzūra! Kažką tokio buvau aptikusi dar magistre studijuodama kongnityvinę lingvistiką, kai analizavau vieną amerikiečių straipsnį ir aptikau, kad Obamos citata buvo panaudota ne laiku ir ne į temą.
Pagal siužetą, istorijos pradžioje pas amerikiečius ėjo rusų kareivis, o tame cenzūruotame vertime jokie rusai nefigūravo. Ir pas amerikiečius ėjo ne rusas o „priešų kareivis“, o dar po kelių sakinių rusų kareivį pavertė azijiečiu :D Galiausiai gavosi, jog amerikiečiai su azijiečiais ir kariavo, ir iš austro Klaus’o Epstein’o padarė vietnamietį Di Sin Ča :D Bent jau prancūzų kurtizanę paliko prancūze :D
Kai pagalvoji, vis dėlto kokia tai yra ironija.. reali istorija yra apie karo pasekmes.. ir tos pačios istorijos vertimas yra įspraustas į to karo mechanizmo rėmus..

2016 m. spalio 4 d., antradienis

Grožinės literatūros vertimas: nuo ko pradėti?

Šitos jau išvertėm penktadalį..
Taip jau gavosi, jog netikėtai mano pažintys su vertėjais kiek prasiplėtė. T.y. dabar turiu naujų pažįstamų vertėjų, kurie yra arba labiau už mane pažengę vertimuose, arba mažiau. Abi šias pažintis vertinant iš profesionalios pusės – yra labai puiki galimybė. Pirmu atveju, aš turiu iš ko mokytis. Antru atveju, bemokydama kitą prisimenu senus gerus triukus, kurie kartais užsimiršta dėl pakitusių vertimo įpročių.
Mano kolegės-bendramintės irgi svajoja apie grožinės literatūros vertimus. Lygiai taip pat kaip ir aš neranda to tiesaus ar bent vingiuoto kelio į leidyklą. Ir čia taip netikėtai pasitaikė vienas skelbimas, kur kaip tik buvo reikalingi grožinės literatūros vertėjai. Aš, žinoma, užsidegiau ir parašiau. Labai nustebau, kai išgirdau, jog niekam iš mano bendraminčių neatrašė. Net ir toms, kurios turi žymiai didesnę vertimų patirtį už mane (na, tiesa, kalba eina ne apie grožinės literatūros vertimą). Nes ir aš pati nieko ten įmantraus neparašiau, tik tiek, kad labai myliu vertimus, ir kad versti grožinę literatūrą man yra pats pačiausias dalykas gyvenime.. kad rašau štai šį tinklaraštį ir galiu atsiųsti savo turimus grožinės literatūros vertimus.
Man atrašė, bet pasakė, kad dar besikurianti įmonė negali sau leisti mokėti 5 eurų už 1700 spaudos ženklus be tarpų ar net mažiau.. Na, aš jiems linkiu kuo didžiausios sėkmės, tačiau nemanau, kad reikėtų taupyti ant vertėjų.. nes tai, ką sutaupys ant vertėjo, sumokės redaktoriui. Nuoširdžiai tikiuosi, jog jie tokį turi. Nes nu kamooon.. pigiau gali versti nebent neturintys ką veikti pirmakursiai ar kokie dvyliktokai.. O ir kokybė atitinkama. Kas tada tokias knygas skaitys? Vis dėlto gerą įvaizdį gali susikurt turint tik gerą produktą. Bet šis įrašas ne apie verslo plėtrą..
Tada versiu šitą...
Atvirai pasakius, nežinau, kodėl man atrašė, o kolegėms ne. Gal neturėjo laiko, nes įtariu, jog atsiliepusiųjų buvo tikrai nemažai. Bet galiu garantuoti jog kokie keturi penktadaliai yra rašytojai, o likusio penktadalio trečdalis redaktoriai, nes ten dar be vertėjų ieškojo rašytojų ir redaktorių.
Aš tikrai nesu atradusi to kelio į leidyklos širdį, nes jau tiek metų niekaip nesulaukiu nė vieno vienintelio „taip“. Tačiau stengiuosi tam būti pasiruošusi. Pagaliau susiredagavau vieną iš senai-naujai verstų tekstų. Kalba eina apie Veronica Roth trumpą istoriją. Taigi.. jau turiu vieną rimtesnį vertimą iš anglų kalbos, nes pas mane kažkaip dominuoja rusų autorių kūriniai :D Kad ir dabar verčiu Lukjanenko „Naują sargybą“. Gal ir aš kada nors galėsiu pasigirti kaip kokie Bronius Bružas, Nida Jakubauskienė ar Anita Kapočiūtė ištisa nuostabių knygų vertimų gausa.. Gal.. kada nors..
Žinau tik tiek, kad vien įkyriai siųsti leidykloms savo cv su zyzimais, kad nori versti grožinę literatūrą, nepakanka. Norisi tikėti, jog viskas remiasi į patirtį, ir gal, kai mano vertimų sąraše pasirodys rimtesni kūriniai, pagaliau sulauksiu to nežinios migla apsitraukusio „taip“. Tačiau argi tai yra taip paprasta?
Iš tikrųjų - taip ir yra. Reikia tiesiog imti ir versti. Dėl ko man vertimų sritis patinka, jog čia diplomai nėra esminis dalykas. Laipsnis tik parodo, jog turi kažkokį suvokimą apie kalbą ir kitus dalykus, kurie vertimuose gali labai labai praversti, jei realiai esi linkęs į šią sritį, tačiau net ir dešimt diplomų neatsvers patirties. Čia kaip ir šokėjai – kuo daugiau šoka, tuo geriau gaunasi.
...arba šitą :D
Neseniai klausiau Bodo Schaffer knygos įrašo, kuriame jis pasakojo apie vieną golfo žaidėją. Taip jau atsitiko, jog per vienas varžybas jis įmušė savo kamuoliuką į medį. Visi jau nurašė šį žaidėją, bet anas nepasidavė. Užsilipo į medį, mušė kamuoliuką, kuris nuskriejo iki reikiamos duobutės, o kitu smūgiu apsigynė čempiono titulą. Žurnalistas jam ir sako: „Misteri X (neatsimenu to sportininko pavardės), bet kaip gi jums pasisekė!“ Sportininkas taip labai ilgai nemąstęs jam ir atsako: „Žinote, aš irgi pastebėjau, kad kuo daugiau treniruojuosi, tuo man labiau sekasi“.
Taigi.. kuo daugiau verti, tuo geriau tau gaunasi.. Bet nuo ko pradėti? Manau, viskas priklauso nuo individualių vertėjo savybių. Asmeniškai aš buvau pradėjusi nuo didelės knygos.. ir kas iš to gavosi? 80 išverstų lapų iš 350, užmirštų ir paliktų. Vis guodžiu save mintimi, jog kada nors grįšiu prie to vertimo, bet pati puikiai suvokiu, jog jei ir grįšiu, tai teks viską versti iš naujo.. Gal kiti vertėjai labiau atkaklūs ir nepasimestų vertimų liūne pusiaukelėje..
Tada aš nusprendžiau versti nedidelės apimties kūrinius. Ir čia aš su vertimais pačiais nebeužstrigau. T.y. aš tekstą išverčiu nesunkiai, bet tada šimtą metų jį redaguoju.. pats žiauriausias momentas, kurio labiausiai nekenčiu.. Nežinau, kaip kitiems vertėjams, bet mane pastoviai pjauna tas nepasitenkinimo jausmas, jog galima išversti geriau.. zulini, zulini tą vieną sakinį ar net žodžių junginį, ir vis tiek kažkas nepatinka.. ir nesupranti kas.. arba kai yra keli puikūs variantai, kurį rinktis?! O paklaust nėra ko. Nes visi anglistai.
Šitam dar reikia titrus paruošt..
Bet iš esmės, mano kaip ir patarimas būtų pradėti nuo mažesnės apimties vertimų. Na, tokių kad ir 10-15 lapų. Jau kaip ir ne straipsniukas, bet dar ir ne romanas. Aš vis neprarandu vilties sutvarkyti kitus savo vertimus ir „išleisti“ fantastinių apsakymų rinkinuką.. jis turėtų būti tiesiog nuostabus. Įmesiu į Linkomaniją. Ten tai jau tikrai atsiras bent vienas skaitytojas. Dar vieną pažįstamą turiu, kuris man tą „knygą“ sumaketuos, tai bus iš viso pasaka :D
Manau, tokie nedideli vertimukai irgi veikia kaip tie portfolio, kur tu parodai savo įvairiapusiškumą. Galvoju, gal rimtai reiks pabandyti paversti ir kitokio žanro kūrinius.. Nors dabar mano vertimų sąrašas toks milžiniškas, kad net pačiai darosi baisu. Tačiau reikia galvoti apie šios svajonės įgyvendinimą..

2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

"Nauja sargyba" - kaming sūn...

Rašau šiaip iš esmės ne dėl to, kad turėčiau kažką protingo pasakyti, ar papasakoti kokią įdomesnę situaciją, susijusią su vertimais, kiek pasigirti. Po įkyrių įkalbinėjimų sutikau išversti Lukjanenko „Naują sargybą“. Įkalbinėjo mane pažįstamas, kuris yra didelis šios serijos gerbėjas. Šiaip ilgai laužiausi dėl to, kad norėjau išversti visai kitą knygą, bet kadangi jau gerokai užmečiau tos kitos knygos vertimą, pagalvojau, ko gi iš tikrųjų neišvertus „Naujos sargybos“?
Jau baigiu išversti penktadalį šios knygos, o sekasi žymiai lengviau, nei įsivaizdavau. Net su redagavimu neturėtų kilti kažkokių problemų. Iš tikrųjų net savotiškai jaučiu kažkokį nusivylimą.. Tikėjausi daugiau galvosūkių.. Tiesa, vienas pasitaikė toks įdomesnis apie kurį ir papasakosiu.
Žodžiu, užstrigau ties žodžio „сущность“ vertimu. Situacija tokia: yra Šviesieji, ir yra Tamsieji. Na, ir jie kaip ir kovoja tarpusavyje. Tačiau yra dar ir trečioji pusė – Inkvizitoriai, kurie susideda iš tų pačių Šviesiųjų ir Tamsiųjų, tik kažkada susivokę, jog iš tikrųjų abi pusės kovoja dėl vieno ir to paties. Ir kai juos paverčia Inkvizitoriais, jų aurą aptraukia tokia pilkuma, kad nesimatytų, ar tas Inkvizitorius priklausė Šviesiesiems ar Tamsiesiems. Stiprus magas gali pažiūrėti pro tą pilkumą ir pamatyti Inkvizitoriaus „сущность“. Tapimas Inkvizitoriumi tavęs nepakeičia, tu vis tiek iš tikrųjų išlieki arba Tamsusis, arba Šviesusis. Ir man iki skausmo norėjosi versti šį žodį kaip „prigimtis“. Taip sakant, nei pareigos, nei pilkuma Inkvizitorių prigimties nepakeičia, tačiau prigimtis čia netinka, nes tie Kiti negimsta Šviesiaisiais arba Tamsiaisiais, jie jais tampa. Neinicijuotas Kitas vienodai yra linkęs tapti tiek Šviesiuoju, tiek Tamsiuoju, ir viskas priklauso tik nuo aplinkybių, koks jis taps žengęs į Sutemas. Jei tu esi laimingas ir koks nors dar įsimylėjęs, tai jokių abejonių, jog tapsi Šviesiuoju, jei tau nesiseka ir šiaip esi piktas, keliausi Tamsiųjų pusėn. Nors tame yra savotiškų logikos keblumų, bet čia ne esmė.. Taip kad beliko „сущность“ versti kaip esybę. Kaip ir nėra ko ginčytis dėl tokio varianto, bet kažko jame trūksta..
Dar galvą suku dėl „Metro 2035” padėties Lietuvoje. Novelita kažkodėl ignoruoja užklausas dėl šios knygos, nors teko girdėti gandus, jog vertimas pasirodys pavasarį ar vėliausiai vasarą.. Dabar gi jau ruduo. Tai sumąsčiau, kad jei išvertus „Naują sargybą“ dar nebus pasirodęs „Metro 2035” vertimas, tai apsiimsiu ją išversti, nes taip pat turiu zyziančių ir nekantraujančių pažįstamų, kurie labai nori sužinoti, kuo viskas baigėsi. Aišku, tai bus labai nedėkingas vertimas, kadangi knygos mintį supras vienetai, tad galiu sulaukti labai piktų atsiliepimų :D Bet čia jau nesvarbu..
Aną kartą net susimąsčiau, jog būtų galima parašyti apie Lietuvos Metro 2033. Lietuvoje tokio nėra, bet juk niekas nedraudžia susigalvoti? Dar vienas bendramintis siūlė rašyti ne apie Metro, o Kaune esančius fortus.. apjungus juos visus į vieną.. Realiai labai intriguojantis reikalas. Net širdį spaudžia, kaip iki šiol mūsų fantastai nesugalvojo tokio dalyko?

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Pamąstymai ir t.t.

Nors ir žadėjau rašyti dažniau, kažkaip gavosi taip, jog apleidau šį tinklaraštį. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Atvirkščiai, minčių turiu labai daug, tačiau kadangi kalba eina apie vertimus, norisi, kad ir įrašai būtų vertingesni, su rimtais pavyzdžiais, o ne šiaip sau „nes man taip patinka“. Tačiau kadangi jau seniai šia tema berašiau, nusprendžiau pasidalinti tam tikrais pamąstymais. O konkrečiau – kas yra grožinės literatūros vertimas.
Savaime suprantama, jog tai yra visai kitas vertimo lygis. Žinot, kaip yra amatininkai ir menininkai, tai sakyčiau, visokių administracinių ir t.t. tekstų vertėjai yra amatininkai, o štai dirbantys su grožine literatūra jau yra menininkai. Ir čia nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog noriu pabrėžti pačia vertimo principo specifiką.
Pats paprasčiausias vertimo apibrėžimas būtų, A kalba teksto pateiktas ekvivalentas B kalba. Jei yra kažkoks terminas, reikia rasti būtent tinkamiausią terminą kitoje kalboje, jei yra kažkoks žodžių junginys, būtina rasti atitinkamą kitoje kalboje. Ir nors visko pasitaiko visuose vertimuose, tačiau grožinė literatūra išsiskiria tuo, jog pats veikimo principas nėra vien tik atitinkamų blokų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą.
Netgi vertinant vertimus yra tokios sąvokos kaip tikslus ir geras vertimas. Verčiant dokumentus vertimas turi būti tikslus. Kalbant apie grožinę, tikslumą neretai tenka aukoti vardan taiklumo ir gerumo. Nes jei nėra vieno ar kito žodžio kalboje, tu negali jo tiesiog išrasti.
Pavyzdžiui, dabar tvarkau Alekso Košo „Specialios paskirties pasakininko“ vertimą, ir ten yra vienas momentas, kai pas pasakininką atvykstą mergina, kuri taip pat yra pasakininkė. Problema atsiranda dėl giminių. Rusų kalboje specialybės atstovas yra vyriškos giminės, nesvarbu, kad tas specialistas yra moteris. Jei per stebuklą Rusijoje būtų išrinkta prezidentĖ, jis vis tiek būtų президент, o ne президентша. Lietuvių kalboje tokių problemų nėra, todėl yra neįmanoma išversti šioje situacijoje susidariusio kalambūro. Todėl tenka aukoti tikslumą tam, kad išlaikyti humoristinį efektą, tad teko iš esmės pakeisti kelis sakinius. Štai būtent tos aukos apie kurias ir kalbėjau.
Dar prisiminiau diskusiją su kolege apie Andy Weir „The Martian“ pirmosios frazės „I'm pretty much fucked“ vertimą į lietuvių kalbą - „Jaučiu, susimoviau“. Draugė labai piktinosi šiuo variantu, ir atvirai pasakius, man jis irgi nelabai prie širdies, kadangi ir tikslumo atveju čia kalbama apie veikėjo situaciją, o ne jo veiksmų rezultatus, kai tuo labiau puikiai žinom, kad anas iš viso nekaltas, jog įstrigo Marse. Sukom galvą, ką čia būtų galima pateikti geriau. Kadangi pamąstymai buvo gan paviršutiniški, tai apsistojom ties „Man šakės“, „Tai bent įkliuvau/įklimpau“, nors ir tai kažkas mano viduje krebžda, jog galima rasti ir geresnį variantą. Apie tai aš dar pagalvosiu.
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu grožinės literatūros vertimą kaip chemijos laboratoriją. Žodžiai yra medžiagos, ir jei tos medžiagos tinkamai sudėliojamos, įvyksta cheminė reakcija. Ir vertėjo pareiga išversti taip, kad gautųsi ta pati cheminė reakcija, net jei kitą kartą reikia pakeisti sudedamąsias dalis, ar kai kurių ir visai atsisakyti.
Atsimenu, kai dar bakalauro laikais „ragavom“ grožinės literatūros vertimą, ir reikėjo išversti nedidelį tekstą į lietuvių kalbą. Puikiai suprantu, kodėl dėstytoja parinko tą tekstą, nes jame buvusį kalambūrą suprato vos keli. Pabandysiu pateikti schemą.

A pasakė B, kad C.
B pasakė, jog C yra C.

Ta pajuodinta C ir yra kalambūras – cheminė reakcija. Ir reikėjo išversti taip, kad ir lietuviškai C būtų C. Tačiau dauguma kursioku šioje vietoje suklupo, ir pas juos gavosi taip:

A pasakė B, kad C.
B pasakė, jog C yra C.

Jie išvertė žodžius, bet neišvertė pasakyto teksto.
Iš tikrųjų grožinės literatūros vertėjų darbas yra labai skaudinantis. Nežinau, kaip kitiems, bet man, kai nepavyksta sugalvoti gerą atitikmenį vertimui, pasidaro liūdna. Nes juk tekstas skursta be tų elementų, kuriuos autorius sukuria. Štai kad ir verčiant tą Košo pasaką buvo situacija su televizoriumi. Televizorių pagamino firma „Соня“, kas yra akivaizdi žymios firmos „Sony“ transformacija. Rusų kalboje Соня yra miegalius, apsimiegojęs ir pan., o taip pat ir vardas. O šioje pasakoje dar ir televizoriuje gyvenančios vedėjos vardas. Ir ką man su juo daryti? Va ką man su juo daryti? Aš jau galvojau, velniop ta Sony, imsiu kitą gamintoją, bet tai kas iš to.. Neišveža mano vaizduotė gero atitikmens :D Tai ir palikau Sonia. Šiuo atveju buvo paaukota viskas – tekstas, cheminė reakcija. Ne tik kad nulinis rezultatas, bet sakyčiau, net ir minusinis. Nors dabar man kaip tik šovė mintis su „Panasonic“ vardu.. ale „Pana Sonia“ :D mhm.. o gali ir pavykt.. :D Taip sakant, yra galimybė išlaikyti humoristinį efektą, tik nukreiptą kiek kita linkme :D Kaip gerai, kad šiąnakt sugalvojau parašyti blogą..
Dar praeitais metais išverčiau Veronica Roth „Hearken“ istoriją, tačiau labai smarkiai užbuskavau su teksto redagavimu. Ir tai dėl labai ir labai skirtingų sakinių struktūrų lietuvių ir anglų kalbose. O dar ir pačios rašytojos rašymo maniera. T.y., aš turiu išverstą tekstą, bet man dabar reikia iš jo padaryti skaitomą istoriją, nes dabar skaitosi labai nenatūraliai.
Tiesa, buvau sugalvojus išversti Olgos Gromyko irgi naują pasakų interpretaciją, bet užstrigau jau ties pirma pastraipa. Gromyko labai turtinga rašytoja. Sakydama, jog ji yra turtinga, noriu pabrėžti, kad jos tekstai labai gausūs visko – aprašymų, sudėtingų ar net senų žodžių, kur reikia tikrai gerai pasiknisti, kad rastum atitikmenį. O ką jau kalbėti apie humoro jausmą. Tokių tekstų vertimus vadinu pragarišku malonumu.
Čia ta cheminė reakcija :D
Aš visada maniau, kad humoristinių tekstų vertimas yra aukščiausias pilotažas, ypatingai jei kalba eina apie vertimą į lietuvių kalbą, kuri, vis tik prisipažinkim, toli gražu nėra linksma. Tai įrodo humoro kultūros nebuvimas. Aš nenoriu pasakyti, jog lietuviai neturi humoro jausmo. Žinoma, kad turi daugiau ar mažiau, tačiau ne humoro kultūrą. Pažiūrėkite rusų televizijos programas ir lietuviškų televizijų programas, ir palyginkite, kiek humoristinių laidų yra pas vienus ir pas kitus. Jei tingit lyginti, prisiminkite, kiek komikų turime Lietuvoje, ir kiek jų Rusijoje. Jei mes ir turime humoro kultūrą, tai tik užuomazgas. Nežinau, ar tebėra organizuojamas ale humoro festivalis „Juokis“, kurį iš reikalo seniau rodydavo LRT, tačiau net ir ten buvo juokiamasi tik iš „kaimo“, kvailos ir lėkštos hiperbolės, akivaizdžios ir net nejuokingos ironijos.
Visi geriausi lietuviški anekdotai 99% yra išversti iš kurios nors kalbos, o dabartinės humoristinės laidos yra identiškos rusiškų arba amerikietiškų laidų kopijos, ir dažniausiai nelabai vykusios. Reikės nepatingėt ir pažiūrėti lietuviškuosius „Internus“. Tikrai smalsu, ką lietuviai ten padarė, nes labai ir labai barė šį serialą :D
Realiai pas mus populiarumo sulaukia tik politizuotos humoro laidos iš serijos „Dviračio šou“, na ir dar pašaipūnai „Kakadu“ ir ko.. Tai nėra humoro kultūra. Pabandykim prisiminti mūsų humoristus autorius. Daug kas prisimintų Juozą Erlicką, nes realiai daugiau nelabai ką yra prisiminti. Aš visada juokauju, kad pati linksmiausia lietuvių literatūroje knyga yra „Dievų miškas“. Na, juk bet taip ir yra :D
Lietuvių kalba yra labai sunki, labai tokia net apsunkinta. Kai kurie žodžiai lyg ir turėtų būti neutralūs, bet vis tiek turi kažkokio niūrumo, sunkumo. Kad ir palyginkim vien iš garsinės pusės, kas skamba lengviau: Winter – Зима — Žiema. Pirmais atvejais žodžiai tariami labai greitai ir lengvai, su Žiema reikalas visai kitaip. Aš atlikau mini bandymą, ir visi kaip vienas „Žiemą“ ištarė kiek lėčiau, nes juk ir dvibalsis ie daro savo darbą, o ir galūnėje esanti a tokia ganėtinai ilga..sunki.. Ir būtent dėl to sunkumo kartais žodžiai patys to nenorėdami vertime gali sukurti papildomus efektus ar sugadinti norimą išgauti efektą.
Net ir draugė sakė, kad kažkada norėjo parašyti kažką niūraus. Ji ir šiaip tokio depresyvaus rašymo mėgėja. Tačiau jai niekaip nepavyko rusiškai išreikšti tos minčių juodumos. Užtat kartą pabandė parašyti lietuviškai, ir ji iš pat pirmo karto sulaukė norimo efekto :D
Tiesiog pati kalba yra mažai pritaikyta juokavimui, ir labiau pritaikyta ganėtinai neigiamiems dalykams. Todėl ir lietuviai tokie nelaimingi patys iš savęs, nes nepaisant to, kad nėra ko liūdėti, džiaugtis irgi nėra kuo :D Tai geriausiai atspindi žiniasklaidos antraštės. Pabandykite surasti neutralią arba linksmą (be ironijos) antraštę, ir pamatysite, kaip žiniasklaida mus pastoviai gąsdina, kad pasijaustume nesaugūs. Norite, aš jus dabar išgąsdinsiu? Putinas. Na, ką? Baisu? Jaučiate tą grėsmę kybančią ore? Čia irgi pakamantinėjau pažįstamus, kad užrašytų pirmiausiai į galvą šaunančias mintis išgirdus Putino pavardę. O kur gi tu tos grėsmės nejausi. Net ir aš, politikai visiškai abejingas žmogus, važiuodama troleibuse matydama 15min skelbiamas antraštes ir pamatydama Putino pavardę, iš karto žinau, jog visa kita informacija bus neigiama, nes rašyti Putino pavarde kažką gero žadančiame sakinyje turbūt būtų oksimoronas :D O juk kaip žmonės pastoviai naršo tuos pseudo informacinius portalus, paskaito antraštes ir praryja viską nekramtę. Ir taip ugdo savyje nerimą ir nesaugumo jausmą.

Tai tiek čia tų minčių apie vertimus ir smegenų plovimą :D