Niekam ne paslaptis, jog esu didelė YA (young adult) literatūros gerbėja. Tad tapau neseniai atsiradusio "knygų klubo" nare. Pervertintos demokratijos dėka dabar skaitome "Kaulų miestą". Smalsumo vedina nusprendžiau skaityti knygą lietuvių kalba..
..neperskaičiau ir pirmo skyriaus, kaip nesiskaitė knyga. Knyga skirta auditorijai vargu ar vyresnei nei keturiolika metų, bet jaunuolių dialogai tokie nenatūralūs, kažkokie kampuoti.. susidarė toks įspūdis, jog vertė koks nors senelis, nesusipažinęs su šiuolaikine jaunimo kalba. Pagūglinus vertėją sužinojau, jog žmogus yra itin garbingo amžiaus.. ir susimąsčiau. Negi 70-metis žmogus gali versti literatūrą, skirtą vaikams? Ir ne šiaip vaikams, o paaugliams, kurių kalba yra dinamiška, greitai kintanti.. ir skaitant tą knygą jautėsi savotiška cenzūra, žodžiai sušvelninami ir pan. Šiaip įdomu. Vertėjas priklauso LLVS, ir net neabejoju, jog jis puikus vertėjas, bet. Bet, bet, bet.. vis tik didžiulė sukaupta patirtis negarantuoja lankstumo verčiant jaunimui skirtą literatūrą.
Tai sakau, reiks pasirašyti sau pačiai laišką, kad išėjus į pensiją neversčiau knygų, skirtų mano anūkams :D Šiaip šiuo įrašu nenorėjau nieko įžeidinėt, tik pasidalinti mintimis.. visada džiaugiausi savo pasirinkimu, kur stoti mokytis, ką dirbti, nes visada maniau, kad šis sprendimas atveria dideles galimybes, suteikia mano ateičiai ir gyvenimui lankstumo. Ir mane visada ramino tas faktas, jog nesvarbu, kuriame pasaulio užkampyje begyvenčiau, ką bedaryčiau, tačiau kol turiu prieigą prie interneto, galėsiu užtikrinti sau pastovų duonos kąsnį. Ir visada buvau tikra, jog amžius man nesutrukdys užsiimti mylima veikla.. ir va, te tau..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą