Tegul kraujas liejasi laisvai, arba nelietuviškų vardų lietuvinimas

O taip, nežinau kitos tokios temos, kuri sukeltų šitiek pasipiktinimų ir norą perkąst gerklę kaip kad vardų lietuvinimas. Aš ir pati ne kartą šiame tinklaraštyje liejau tulžį dėl vienokių ar kitokių vardų vertimo sprendimų, ir nors mano galvoje gan daug kas persirikiavo, vis tik aistros nenumalšinamos iki pat šiandienos. O bet tačiau, per šias Kalėdas patyriau tikrą nušvitimą. Ne be Dilgėlės pagalbos, supratau, kame slypi visas tas nesantaikos obuolys.

Priežastis ant tiek paprasta, jog tiesiog geniali. Mes visą laiką žiūrėjom visai ne į tą pusę. Ir nenuostabu. Sovietmetis mūsų kalbotyroje paliko atitinkamą pėdsaką. Ir čia kalbu ne apie tai, kad va, kokie "anie" buvo baisūs ir negeri bei mus skriaudė, nenaudėliai. O ne. Ši priespauda paveikė mus (aišku, ne visus) taip, jog nuo vienos radikalios idėjos metamės prie kitos. Atimamas dalykas visada atrodo vertingesnis nei kai šiaip voliojasi kur nors ant lentynos ir renka dulkes. Taip ir su kalba. Kuo energingiau ji engiama, tuo labiau nešiotojų garbinama ir šlovinama.

Ką visu tuo noriu pasakyti? O tai, kad žvelgdami į vardų ar vietovardžių (ne)lietuvinimus mes pamirštam, jog tai tėra mūsų paikas susitarimas, neturintis nieeeko bendro su pačia kalba. Mes pamirštame, kad ne mes kuriame kalbai taisykles, o tik fiksuojame ir aprašome joje gyvuojančius bei kintančius dėsnius.

Prie šios minties mane atvedė straipsnis apie skolinius, kurie taip gąsdina mūsų radikalius "lituanistus" ir "kelia grėsmę" mūsų kalbai. Paskaitykite, tikrai įdomus. Jei trumpai, straipsnyje kalbama apie lietuvinamus skolinius, produktyvias ir neproduktyvias galūnes. Šį straipsnį teko skaityti teorinės ir praktinės gramatikos dalykui, kur daug dėmesio buvo skiriama šnekos tyrimams. Vienas iš nustatytų dalykų, kuris šiaip nenustebino, buvo tai, kad sintetinių kalbų (lietuvių, rusų ir t.t.) vaikai anksčiau perpranta kalbos gramatiką nei analitinių (anglų, prancūzų ir t.t.). Kodėl? Todėl, kad sintetinių kalbų vaikai dažniau girdi formų kaitą.

Ir štai skaitau L. Pažūsio "Kalba ir vertimas" (oi, bus ilgas įrašas apie šią monografiją :D), kur beveik ketvirtadalis teksto skirtas tikrinių vardų vertimui. Manau, apimtis kalba pati už save, ant kiek opus yra šis klausimas. Taigi.. skaitau, ir autorius vis kalba apie vertėjų polinkius vardus lietuvinti būtent taip, o ne kitaip, stebi kažkokias tendencijas. Kaip Dilgėlė amžinai purkštauja dėl mistinės vertėjo pajautos, turbūt pradedu suprasti, ką ji turi omeny, taip ir man nesuprantama, kodėl gan nemoksliškai kalbame apie kažkokius polinkius, jei galime juos labai paprastai ištirti? Tuo labiau kai visos priemonės pasiekiamos keliais pelės spragtelėjimais.

Skaitydama straipsnį apie skolinius ir peržvelgdama Pažūsio pateikiamus gausius pavyzdžius, matau atitinkamą dėsningumą, šaknų / sufiksų jungimą su galūnėmis. VLKK ir ne tik aprašytų taisyklių / rekomendacijų gausa užkasa ir paslepia visą esmę. Čia tas atvejis, kai per medžius nesimato miško. Mes pamirštame, kad raštas tik fiksuoja kalbos dėsnius, bet jų nekuria. Užsikasę su visokiais apostrofais, galūnėmis ir transliteracijomis mes pamirštame, kad tai yra sintetika, žmogaus sukurtas produktas ir kalbos dėsniams nereikšmingas elementas (vieta gausiam diskleimeriui, bet čia generalizuoju bendrąja prasme, ne konkrečia).

Mes išgalvojom kalbotyrą. Mes išgalvojom vienetams pavadinimus: fonema, morfema, sufiksas, galūnė, sakinys, paragrafas, skyrius, tekstas, tinklapis, aparatas ir t.t. Taip, kad aprašytume kalbą, šie vienetai mums itin patogūs. Ir šiai problemai išspręsti be jų taip pat neišsiversime. Bet tai, kad mes įsisavinam kalbą vaikystėje, nereiškia, jog gyvendami su kalba naujiems žodžiams netaikome tų pačių principų. O tie principai, dėsniai ir t.t. taip pat gali veikti dažnumo pagrindu. Jei žinau tokius žodžius kaip redaktorius, konduktorius, reduktorius ir t.t. gavusi naują žodį abracadabractor, man natūraliai norėsis sakyti abrakadabraktorIUS, o ne abrakadabraktorAS ar abrakadabraktorIS. Tai reiškia, kad mums reikia žiūrėti ne į lietuvių kalbą, o lotynų ar graikų (deja, per mažai šiuo klausimu žinau, tačiau ketinu užtaisyti šias nežinojimo spragas), nes skoliniai ir yra skoliniai, kodėl į vardus turėtume žiūrėti kitaip nei kaip į skolinius?

Dar knygoje buvo kalbama apie tikrinių vardų atskyrimą, jei jie yra išgalvoti arba tikri. Kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, pagalvojau, kad išradinėju dviratį, juk buvo ir yra protingesnių žmonių už mane, kurie tikrai apie tai jau bus pagalvoję ir aprašę. Tačiau skaitau 2014 metų knygą ir suprantu, kad dviratį išradinėju ne aš. Vardo ar vietovardžio lietuvinimas jokiais būdais neturi priklausyti nuo to, ar jis yra išgalvotas ar tikras. Kalbai jokio skirtumo, čia jau mūsų pragmatinis suvokimas skiriasi, bet vartojimui šie dalykai esmės nesudaro: visi mes daugiau ar mažiau vienodai sakysime /džo'nas/ nepaisant to, ar jis bus parašytas Johnas, John'as, Džonas ar dar kokias hieroglifais. Tad ir lietuvinimas turi būti vykdomas ne pagal tai, kad Piteris Penas yra išgalvotas veikėjas, o Donald Trump tikras JAV prezidentas, o pagal verčiamo teksto tikslą ir auditoriją.

Ir ko realiai reikia? Kompiuterinių įrankių pagalba fiksuoti morfemų junginius, nustatyti dominuojančius ir juos aprašyti. Atitinkamai pasidaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Nėr kas veikt :D

Ir vėl vėelkeka :D

Neseniai nuskambėjo skandalas (?) apie tai, jog VLKK parašė pareiškimą dėl fb VLKK (Visuotinės, ne valstybinės) grupės pajuokų. Na, atvirai pasakius, man šis pareiškimas pasirodė juokingas ir graudus. O juokinga ir graudu dėl to, jog sunku patikėti, kad rimti dėdės ir tetos gali ant tiek būti rimti ir nesuprasti elementarių pokštų. Nu rimtai. Nieko tokio baisaus ta grupė nepadarė, o komentaruose žmonės kaip tik net ir piktinasi kalbos kultūros klaidomis. Manyčiau, VLKK turėtų pykti tik ant savęs, jog ne ji administruoja šią grupę. Bet kokiu atveju, tikiuosi, jog šis kipišas privers VLKK šiek tiek pakrutėti.

Smagiausia, jog pamačiusi straipsnį šyptelėjau minčiai – vaaa.. čia tai bus trigeris Užkalniui. Ir akurat. Šviežut šviežutėlė tulžis liejasi laisvai. Nesu aš priešiškai nusiteikusi Užkalnio atžvilgiu. Man visai smagiai skaitosi jo knygos apie keliones, ir žodį jis valdo meistriškai, čia jau niekas nepasiginčys. Tačiau jo prizmė nu jau toookia subjektyvi, kad negalima jo pateikto teksto priimti kaip faktą. Ir šiaip niekada nepasitikėjau žmonėmis, kurie mano esą visų galų meistrai.

Pilnai kolekcijai man tetrūksta Ramanausko pasisakymo. Man turbūt labiausiai gaila šių žmonių dėl to, jog jie nesupranta pačios VLKK esmės. Taip, VLKK konservatyvi, net fb paskyros neturi, yra tolima šiuolaikiniam kalbos vartotojui, tačiau ji yra ne tam, kad linksmintų eilinį viskuo nepatenkintą pižoną, o tam, kad išliktų kalba. Tie patys terminologai puikiai suvokia, jog kalba yra gyvas organizmas, tačiau tam, kad ji gyvuotų, ją reikia puoselėti, ką VLKK ir daro.

Good guy VLKK

Praktiškai kiekvienas, kas turi reikalų su tekstais, keikia VLKK. Manau, net ir tie, kas priklauso VLKK, keikia VLKK. Dažniausiai žmonės piktinasi dėl juokingų naujadarų. Kitą kartą piktinasi dėl kokių nors svetimybių ar skolinių legalizavimo ir pan. Bet jau ne kartą tenka stebėti, kaip žmonės piktinasi VLKK veikla ir abejoja jos verte.

Aš pati nevengiu pasijuokti iš kokio naujadaro, o kartais net ir pasipiktinu dėl kokio nors sprendimo ar draudimo, tačiau jokiais būdais nemanau, jog VLKK yra nereikalinga. VLKK ne tik kuria juokingus žodžius, bet ir puoselėja pačią kalbą. Iš tikrųjų tik dėl baimės prieš VLKK mūsų kalba yra tokia, kokia yra. Ir net laisvieji internetai taip smarkiai neišsidirbinėja.

Ką noriu pasakyti? Manau, mane puikiai supras, kas naršo rusiškuose puslapiuose. Mano akys vemia nuo visokių praislistų, penkeikų, resepšenų ir pan. Jei VLKK nebūtų tokia bjauri, kokia ji yra, visi šitie dalykai būtų ir pas mus. Puikūs mums žinomi ir naudojami lietuviški žodžiai legaliai būtų keičiami į anglicizmus vien dėl to, jog „kiečiau“ skamba. Jei VLKK kažkur ir perlenkia lazdą, tebūnie. Aš pati dažnai piktnaudžiauju kalbine nekultūra, bet tik dėl to, jog man taip gražiau. Kartais panaudoju kokį žodį užsienietišką taiklumo labui arba kaip tik ironizuodama.

Noros Gal’ knyga apie kalbą man atvėrė akis šiuo klausimu galutinai – reikia mylėti savo kalbą, ją puoselėti ir saugoti. O verčiant visada pirmenybę teikti lietuviškam žodžiui (aišku, nekalbu apie naujadarus).

O ką aš manau apie naujadarus? Va, neseniai sužinojau, jog šilmuo yra kalorija, o važis – automobilis. Na, važis jokiais būdais neprigis, nes labai jau nekomercinis variantas, o va šilmuo man patinka. Apskritai mėgstu žodžius su galūne uo. Pvz., jei kepenys turėtų vienaskaitą, ar tai būtų kepenuo? :D O grįžtant prie naujadarų.. pragariškas tai darbas. Naujas terminas turi atitikti daugybę sąlygų: daryba turi būti pagrįsta, pats žodis neturėtų būti ilgas, nekelti jokių pašalinių asociacijų (kaip antai bailutės – kelnaitės ar visiems žinomas vaizduoklis) ir t.t. Naujadarų problema yra ta, jog jie vėluoja ateiti į mūsų kalbą, ir jaunimas greičiau priima svetimybę, ir nenori jos keisti į lietuvišką variantą. Nors man šilmuo labai patinka, netikiu, jog jis prigis gyvoje kalboje.

Naujadarus galima būtų skiepyti per prievartą. T.y. jei būtų kategoriškai draudžiama naudoti tarptautinius žodžius, ir būtų privaloma naudoti tik sukurtus lietuviškus, manau, žmonės neturėtų kur dingt, priprastų ir vartotų. Bet taip niekada nebus. Ir ne dėl to, jog būtų sudėtinga kontroliuoti šį reikalą, bet todėl, jog VLKK tiesiog fiziškai nespės kurti naujadarų, o tuomet kiek konfliktų kiltų iš serijos „kuo mes kalti, kad VLKK nespėja, mums žodžių reikia dabar“.

Žodžiu, mylėkime ir gerbkime VLKK už jų kovą su vėjo malūnais ir šiaip nedėkingą darbą. Beje, kviečiu prisijungti prie šmaikščios VLKK grupės fb. Tai ne VLKK grupė, jeigu ką :D

Prisispjaudžiau į šulinį..

Taip jau atsitiko, kad teko plačiau pasidomėti tokia nuobodžia sritimi kaip leksikografija. Rimtai, man ji nuobodesnė net už fonetiką.. Ok, ok, gal kam šie dalykai nėra nuobodūs, tačiau studijų laikais buvo labai nuobodu skaityti apie tuos žodynus ar kalti fonemų charakteristikas. Na, bet aš supratau kodėl. Studijuojant trūko aktualumo.

Neįmanoma išversti tekstą be žodyno pagalbos. Aišku, kai kuriuos tekstus galima, tačiau tokiu atveju gali nukentėti vertimo kokybė. Bet šiandien aš noriu pakalbėti ne apie kokybę, o būtent apie žodynus. Tiesiog paėmiau ir rimčiau pasidomėjau, kaip sudaromi žodynai, o tiksliau terminai, nes studijų laikais viskas buvo dėstoma gan apibendrintai (ir nenuostabu, patiems dėstytojams leksikografija, leksikologija nėra įdomiausi dalykai :D).

Atlikusi nedidelę paiešką, aptikau daugybę įdomių dalykų, kurių mūsų niekas nemokė :D Aišku, sakoma, jog daug dalykų ateina su patirtimi, bet tai, ką aš atradau, tiesiog gyvybiškai būtina įtraukti į visas filoloxijos studijas – internetiniai žodynai ir terminų sudarymo bent jau įvadą mažiausiai.

Šiaip palyginus retai gaunu kokį nors tekstą, kur būtų specifinė terminija, tačiau gavusi jį, vargstu, kol įsivažiuoju. O vargas dažniausiai būdavo dėl to, kad elementariai nežinomą terminą gūglinau, ir iš visų pateiktų variantų reikdavo rasti tinkamiausią. Kartais tenka netgi gūglinti vertimus EN-RU, RU-EN kombinacijomis, kad būtų galima išversti kažką į lietuvių kalbą.

Šiaip besidominti, kas per patiekalas ta leksikografija yra ir su kuo valgoma, sužinojau krūvą labai įdomių dalykų. Vienas iš labiausiai mane kvailai nustebinusių dalykų, jog Lietuvių kalbos institutas yra labai rimtai vertinamas tarptautiniu lygmeniu. Na, gal dar nėra sakoma „lietuvių mokykla“, tačiau, tikiu, jog einama to link. Kvailai nustebino dėl to, jog aš ir seniau buvau apie tai girdėjusi, tačiau dėl savo „meilės“ leksikografijai praleidau tai pro ausis. Šiaip dar truputį papasakosiu labai įdomų dalyką. Pasirodo, terminografija yra visai jaunas mokslas, kuriam nėra nė šimto metų, kai tuo tarpu leksikografija egzistuoja vos ne nuo rašto atsiradimo. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, jog šioje srityje Lietuva nepavėlavo, kaip dažnai tai būna. Apie 1930 – tuosius metus toks dėdė Viusteris iš Austrijos ir dėdė Lotė iš Rusijos pradėjo aktyviai kelti terminografijos problemas, o tuo metu Lietuvoje tuo užsiėmė dėdė Šalkauskis. Nors šaltiniuose buvo teigiama, jog jis tai darė „šiek tiek“ anksčiau. Kiek tas „šiek tiek“, niekur tiksliai rasti nepavyko, o pagal tai, ką radau, tai nieko ne anksčiau :D Tai čia nesuprasi, arba informacija klaidinga, arba vėl patriotai nesusilaikė :D

Ir tai ne viskas, kuo norėjau pasidžiaugti. Jau seniau varvinau seilę dėl ES vertimų skyriaus. Pamenu, kažkada viena vertėja pravedė seminarą apie tai, kaip ji gyveno Liuksemburge. Fantastika :D Nors nežinau, ar tai atpirktų „malonumą“ verčiant visokius nuobodžius, nuobodžius tekstus :D Nors ta moteris pasakojo, jog ir pas juos įvykdavo visokių kuriozų. Iš kitos pusės, kur jie nevyksta :D

Taigi.. pagalvojau apie ES ir susimąsčiau, nu jomajo, šitokia organizacija tikrai turi turėti kažkokį tekstyną ar šiaip kokią nors prieinamą duomenų bazę. Ir vuolia! IATE!!! InterActive Terminology for Europe :D Įrankis labai paprastas ir patogus naudotis. Net nesant lietuviškam vertimui, galima ką nors sugalvoti remiantis pateiktais duomenimis, galų gale, kad ir išversti termino aprašymą blogiausiu atveju :D Kas man labiausiai patinka, jog ten viskas jau yra paskirstyta pagal temas, o taip pat yra patikimumo įvertinimai.

Kalbant apie patikimumą, tai viskas labai logiška. Terminų yra jūra, specialistų užsiimančių su terminais mažai, tad ir patvirtinti vieno ar kito termino tinkamumą tiesiog fiziškai nėra galimybės, nes kad ir kokios pažangios technologijos bebūtų, už žmogų jos tai padaryti negali, tačiau labai gali padėti tai padaryti žmogui :D Tad ir gaunasi, jog yra jūra nepatikimų terminų, tačiau priklausomai nuo verčiamo teksto, kartais galima pasiimti variantą „iš bėdos“, nes paprasčiausiai daugiau nėra iš kur :D Galų gale, vertėjai taip pat yra vieni iš tų vartotojų, kurie padeda vienam ar kitam terminui prigyti..

Grįžtant prie nuostabių dalykų ir paieškų ir atradimų. Apskritai daug naudingo galima rasti tiesiog pagūglinus tokį raktažodį: „Europos Sąjungos Įstaigų Vertimų Centras“. Vieni iš fainesnių dalykų yra mokomoji/nukreipiančioji medžiaga tiems patiems Vertimų Centre dirbantiems vertėjams. Dažniausiai ji parengiama labai neformaliu stiliumi, tad viskas labai aiškiai ir žmoniškai paaiškinta, kuo naudotis, kodėl naudotis, ir kodėl neverta.

Tiesa, kaip galėjau pamiršti Eurovoc. Tai irgi nuostabus žvėris. Tad tikrai verta panaršyti ir susipažinti. Žodžiu, aš dar po įrašu mestelsiu nuorodas, kurios man pasirodė vertos dėmesio, nors realiai tik „praskrolinau“ su mintimi „reiks paskaityt“.

Be visų ES gėrybių, atradau dar įdomų dalyką ir Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos tinklapyje. Sužinojau, kad terminams yra keliami reikalavimai, kuriuos rengia ir skelbia būtent VLKK. Šito mūsų irgi niekas nemokė, o gaila. Būtų sutaupyta tiek daug laiko. Nors VLKK puslapį labai dažnai aplankau, bet kai dabar plačiau apie visą tą reikalą paskaičiau, supratau, kad moviausi kelnes per galvą. Dabar aš jau gudri ir to nebedarysiu. Tad tiesiog bendram supratimui tikrai nepakenks susipažinti su terminui keliamais reikalavimais. Pasirodo, negali tiesiog paimti ir sugalvoti terminą :D O atrodo, nu ką čia daryti kuriant terminą.. pridėjai kokią produktyvesnę priesagą ir jau turi :D Tik įdomu man, taip ir nesupratau, termino sulietuvinimas yra geras dalykas ar nelabai. Iš vienos pusės nelabai. Nes juk pirmenybė yra teikiama valstybinei kalbai. Iš kitos pusės termino tarptautiškumas kelia prestižą, palengvina susikalbėjimą, o taip pat ir bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje.. Na, bet tiek to :D Netaikau į terminografus, nors ir turiu savo sukurtą terminą „literatūrinė klausa“, tik va reiks su juo pasižaisti ir sukurti protingą apibrėžimą :D

Šiaip dar reikia būtinai paminėti tekstynus. Tai yra tiesiog nesveikas įrankis su daugybe funkcijų, viena iš kurių yra vertimas (na, su tam tikrais "bet", tačiau esmės tai nekeičia). Ir man tikrai keista, jog apie juos nebuvo užsiminta bestudijuojant dar Kaune. Gal dėl to, kad nebuvo tinkamų specialistų? Nu ok, tačiau juk bent jau per vertimų teoriją tikrai buvo galima užsiminti, jog tokie dalykai egzistuoja.. Jaučiuosi kaip koks neseniai gimęs kačiukas, kuris tik tik prarėgėjo.. Net gėda darosi rašant, jog nežinau tokių akivaizdžių dalykų..

IATE - nuoroda

Eurovoc - nuoroda

Naudinga info - nuoroda

Lietuviškas tekstynas - nuoroda

Terminams keliami reikalavimai - VLKK nuoroda

Terminologijos vadovėlis ES vertėjams - nuoroda