Google Translate vs. Google Translate

Prisimenat tuos laikus, kai į GT įvedus Rihanna gaudavom Rytį Ciciną? Galiu garantuoti, jog tokių dalykų vis dar pasitaiko, tačiau negalime ignoruoti, kiek smarkiai GT patobulėjo. Ir vis tik. Tebėra daugybė kolegų, teigiančių, jog nesinaudoja GT. Įtariu, 99% taip teigiančių paprasčiausiai meluoja, o 1% tiesiog neturi interneto.

Naudotis GT verčiant tekstus jokiais būdais nereiškia, jog atliekama du kartus ctrl+с ir ctrl+v. O dievai. Rimtai. Jei yra tokių, kurie tikrai nežino, kaip galima išnaudoti GT galimybes, tam yra youtube ir google.

Taigi. Ne apie GT iš tikrųjų norėjau parašyti. Šiandien Dilgėlė pasipiktino naujai įsigytos sumuštinių keptuvės instrukcijos vertimu. Skaitau, skaitau.. ir žinot, ką darau beskaitant? Ne, neieškau juokingų momentų, o bandau nustatyti, vertė žmogus ar mašina. Įsivaizduojat? Čia tai bent laikai, kai vertėjams derėtų atlikti Tiuringo testą :D Bet rimtai. Pastoviai matau "net GT išverstų geriau", "čia jau tikrai su GT versta" ir t.t. Plius, nepamirškim, jog nebūtinai mūsų vertėjai šlubuoja. Gali būti, jog tai gamintojas priėmė sprendimą sutaupyti.

Omnia mea mecum porto!

Vartau jau lietuvių autoriaus knygą apie vertimą žodžiu ir kažkiek stebiuosi. Nors tuo pačiu dalyku stebiuosi jau ne pirmą kartą. Profesinis išdidumas. Manau, kiekvienas gali didžiuotis savo atliekamu darbu, jei jis atliekamas profesionaliai, tačiau jokioje kitoje srityje neteko girdėti, kad apie tai būtų dėstoma. Jei teisingai prisimenu, šiam aspektui Norvegijoje yra skirtas net atskiras dalykas, na, o mūsų universitetuose irgi nevengiama apie tai užsiminti. Man tai panašu į dirbtinį bandymą kelti specialybės prestižą. Pati neretai susiduriu su nuostaba "ooo", kai prisistatau esanti vertėja. Tas "ooo" įprastai implikuoja, kad turėčiau būti labai protinga. Bet man pikta, nes manau, jog tokie turėtume būti mes visi, o ne tik vertėjai.

Tebūnie aplinkiniai taip mano, tačiau liūdniau būna, kai patys vertėjai tampa save pačią išpildančia pranašyste. Sužvaigždėti yra nepaprastai lengva, tačiau reikia laiku susivokti, jog šviežiai spausdintas diplomas nepadaro tavęs profesionaliu vertėju, kuriuo ir yra žavimasi. Pastoviai susiduriu su pasakymu, kad vienas vertėjas, sukaupęs 10 metų patirtį, vertas 10 nepatyrusių. Tai jūs man pasakykit, kurioje srityje yra kitaip?

Prie sudėtingų specialybių priskiriama medicina. Ir mane pačią žavi ne tas žinių kiekis ar gebėjimas įsisavinti informaciją, kiek medikų įdirbis, kai nustatyti diagnozę gali sprendžiant vien iš žmogaus eisenos (ir pan. dalykai). Taip ir vertėjais neverta žavėtis vien todėl, kad jie dirba vertėjais. Visur visokių yra.

Kaip ten bebūtų, bet šio įrašo nebūtų, jei ne ši citata:

Nesikabinėsiu prie šio sakinio klaidingumo, spręskite patys, bet pati mintis - vertėjais gimstama - absoliutus melas. Jei tam užtektų tik gimti, nereikėtų nei mokymų, nei praktikos. O ten, kur reikia mokymų ir praktikos, rezultatų gali pasiekti bet kuris asmuo, neturintis sutrikimų.

Man pasisekė gimti dvikalbėje šeimoje, tad turiu dvi gimtąsias kalbas. Puikiai atsimenu (nors gali būti ir false memory), kaip nuosekliuoju būdu verčiau pokalbį tarp tėčio ir senelės, o aš tada dar net skaityt nemokėjau. Kad gerai verčiau, žinau ne dėl kokios banalios tėviškos meilės, kur bet kas yra nuostabu, ką mažas vaikas padaro, o todėl kad mano pačios tėtis buvo profesionalus vertėjas žodžiu ir itin objektyvus žmogus (žaidžiant stalo žaidimus jis niekada man, kaip vaikui, nepasiduodavo). Kas įdomiausia, su mitu, jog versti žodžiu yra sunku, susidūriau jau gal universitete. Man vertimas žodžiu niekada nebuvo panašus į išrinktųjų veiklą, tad manau, jog dauguma vertėjų bijo išmėginti savo jėgas būtent dėl šio mito. Aš toli gražu nesakau, kad versti žodžiu yra lengva, bet tai nėra neįmanoma, kaip bandoma sudaryti įspūdį.

Tik negalvokit, aš jokiais būdais neprilyginu buitinio pokalbio vertimo konferencijų pranešimų vertimams, tačiau principas juk tas pats. Viskas, ko reikia, išmanyti kalbas ir išlaikyti šaltą protą.

Daug kas turbūt pultų prunkštaut, kad to tikrai per mažai, nes tokiam darbui taip pat būtina visokeriopa iškalba, retorikos įgūdžiai, lankstumas, ekonomikos, kultūros, politikos ir kokios tik nori žinios. Ir aš kategoriškai su tuo sutinku, bet šiuos dalykus by default priskiriu kalbų išmanymui.

Dar knygoje buvo užsiminta, kad vertėjai studentai neturi tokios privilegijos stažuotis, kokią turi universitetus pasibaigę jaunieji medikai. Ties čia man tiesiog kraujas užverda. Jau ir šiame bloge ne kartą minėjau, kad vertėjai kaip tik yra privilegijuoti, nes gali praktikuotis visur ir visada, nes visas pasaulis yra ištisas tekstas. Vertėjams nereikia jokių laboratorijų, lavonų ar gyvų pacientų, kad galėtų pasipraktikuoti. Gali pasiimti tekstą ir murmėti sau po nosimi, gali pasijungti youtube ir versti ką tik širdis geidžia. Gali važiuoti autobusu ir versti stenduose pamatytus sloganus. Taip, trūksta to vadinamojo atgalinio ryšio, bet savo darbus galima sekti tiek savarankiškai viską užrašant, tiek pasidalinant mintimis su kolegomis.

Rašydama tai jaučiuosi savotišku Pavliku Morozovu, bet taip jau yra - nėra vertėjo specialybėje jokios magijos. Magija vyksta pačiame vertimo procese, na, o magais savo srityje galime tapti kiekvienas, jei tik investuosime laiką ir pastangas.

Tegul kraujas liejasi laisvai, arba nelietuviškų vardų lietuvinimas

O taip, nežinau kitos tokios temos, kuri sukeltų šitiek pasipiktinimų ir norą perkąst gerklę kaip kad vardų lietuvinimas. Aš ir pati ne kartą šiame tinklaraštyje liejau tulžį dėl vienokių ar kitokių vardų vertimo sprendimų, ir nors mano galvoje gan daug kas persirikiavo, vis tik aistros nenumalšinamos iki pat šiandienos. O bet tačiau, per šias Kalėdas patyriau tikrą nušvitimą. Ne be Dilgėlės pagalbos, supratau, kame slypi visas tas nesantaikos obuolys.

Priežastis ant tiek paprasta, jog tiesiog geniali. Mes visą laiką žiūrėjom visai ne į tą pusę. Ir nenuostabu. Sovietmetis mūsų kalbotyroje paliko atitinkamą pėdsaką. Ir čia kalbu ne apie tai, kad va, kokie "anie" buvo baisūs ir negeri bei mus skriaudė, nenaudėliai. O ne. Ši priespauda paveikė mus (aišku, ne visus) taip, jog nuo vienos radikalios idėjos metamės prie kitos. Atimamas dalykas visada atrodo vertingesnis nei kai šiaip voliojasi kur nors ant lentynos ir renka dulkes. Taip ir su kalba. Kuo energingiau ji engiama, tuo labiau nešiotojų garbinama ir šlovinama.

Ką visu tuo noriu pasakyti? O tai, kad žvelgdami į vardų ar vietovardžių (ne)lietuvinimus mes pamirštam, jog tai tėra mūsų paikas susitarimas, neturintis nieeeko bendro su pačia kalba. Mes pamirštame, kad ne mes kuriame kalbai taisykles, o tik fiksuojame ir aprašome joje gyvuojančius bei kintančius dėsnius.

Prie šios minties mane atvedė straipsnis apie skolinius, kurie taip gąsdina mūsų radikalius "lituanistus" ir "kelia grėsmę" mūsų kalbai. Paskaitykite, tikrai įdomus. Jei trumpai, straipsnyje kalbama apie lietuvinamus skolinius, produktyvias ir neproduktyvias galūnes. Šį straipsnį teko skaityti teorinės ir praktinės gramatikos dalykui, kur daug dėmesio buvo skiriama šnekos tyrimams. Vienas iš nustatytų dalykų, kuris šiaip nenustebino, buvo tai, kad sintetinių kalbų (lietuvių, rusų ir t.t.) vaikai anksčiau perpranta kalbos gramatiką nei analitinių (anglų, prancūzų ir t.t.). Kodėl? Todėl, kad sintetinių kalbų vaikai dažniau girdi formų kaitą.

Ir štai skaitau L. Pažūsio "Kalba ir vertimas" (oi, bus ilgas įrašas apie šią monografiją :D), kur beveik ketvirtadalis teksto skirtas tikrinių vardų vertimui. Manau, apimtis kalba pati už save, ant kiek opus yra šis klausimas. Taigi.. skaitau, ir autorius vis kalba apie vertėjų polinkius vardus lietuvinti būtent taip, o ne kitaip, stebi kažkokias tendencijas. Kaip Dilgėlė amžinai purkštauja dėl mistinės vertėjo pajautos, turbūt pradedu suprasti, ką ji turi omeny, taip ir man nesuprantama, kodėl gan nemoksliškai kalbame apie kažkokius polinkius, jei galime juos labai paprastai ištirti? Tuo labiau kai visos priemonės pasiekiamos keliais pelės spragtelėjimais.

Skaitydama straipsnį apie skolinius ir peržvelgdama Pažūsio pateikiamus gausius pavyzdžius, matau atitinkamą dėsningumą, šaknų / sufiksų jungimą su galūnėmis. VLKK ir ne tik aprašytų taisyklių / rekomendacijų gausa užkasa ir paslepia visą esmę. Čia tas atvejis, kai per medžius nesimato miško. Mes pamirštame, kad raštas tik fiksuoja kalbos dėsnius, bet jų nekuria. Užsikasę su visokiais apostrofais, galūnėmis ir transliteracijomis mes pamirštame, kad tai yra sintetika, žmogaus sukurtas produktas ir kalbos dėsniams nereikšmingas elementas (vieta gausiam diskleimeriui, bet čia generalizuoju bendrąja prasme, ne konkrečia).

Mes išgalvojom kalbotyrą. Mes išgalvojom vienetams pavadinimus: fonema, morfema, sufiksas, galūnė, sakinys, paragrafas, skyrius, tekstas, tinklapis, aparatas ir t.t. Taip, kad aprašytume kalbą, šie vienetai mums itin patogūs. Ir šiai problemai išspręsti be jų taip pat neišsiversime. Bet tai, kad mes įsisavinam kalbą vaikystėje, nereiškia, jog gyvendami su kalba naujiems žodžiams netaikome tų pačių principų. O tie principai, dėsniai ir t.t. taip pat gali veikti dažnumo pagrindu. Jei žinau tokius žodžius kaip redaktorius, konduktorius, reduktorius ir t.t. gavusi naują žodį abracadabractor, man natūraliai norėsis sakyti abrakadabraktorIUS, o ne abrakadabraktorAS ar abrakadabraktorIS. Tai reiškia, kad mums reikia žiūrėti ne į lietuvių kalbą, o lotynų ar graikų (deja, per mažai šiuo klausimu žinau, tačiau ketinu užtaisyti šias nežinojimo spragas), nes skoliniai ir yra skoliniai, kodėl į vardus turėtume žiūrėti kitaip nei kaip į skolinius?

Dar knygoje buvo kalbama apie tikrinių vardų atskyrimą, jei jie yra išgalvoti arba tikri. Kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, pagalvojau, kad išradinėju dviratį, juk buvo ir yra protingesnių žmonių už mane, kurie tikrai apie tai jau bus pagalvoję ir aprašę. Tačiau skaitau 2014 metų knygą ir suprantu, kad dviratį išradinėju ne aš. Vardo ar vietovardžio lietuvinimas jokiais būdais neturi priklausyti nuo to, ar jis yra išgalvotas ar tikras. Kalbai jokio skirtumo, čia jau mūsų pragmatinis suvokimas skiriasi, bet vartojimui šie dalykai esmės nesudaro: visi mes daugiau ar mažiau vienodai sakysime /džo'nas/ nepaisant to, ar jis bus parašytas Johnas, John'as, Džonas ar dar kokias hieroglifais. Tad ir lietuvinimas turi būti vykdomas ne pagal tai, kad Piteris Penas yra išgalvotas veikėjas, o Donald Trump tikras JAV prezidentas, o pagal verčiamo teksto tikslą ir auditoriją.

Ir ko realiai reikia? Kompiuterinių įrankių pagalba fiksuoti morfemų junginius, nustatyti dominuojančius ir juos aprašyti. Atitinkamai pasidaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Nėr kas veikt :D