Tegul kraujas liejasi laisvai, arba nelietuviškų vardų lietuvinimas

O taip, nežinau kitos tokios temos, kuri sukeltų šitiek pasipiktinimų ir norą perkąst gerklę kaip kad vardų lietuvinimas. Aš ir pati ne kartą šiame tinklaraštyje liejau tulžį dėl vienokių ar kitokių vardų vertimo sprendimų, ir nors mano galvoje gan daug kas persirikiavo, vis tik aistros nenumalšinamos iki pat šiandienos. O bet tačiau, per šias Kalėdas patyriau tikrą nušvitimą. Ne be Dilgėlės pagalbos, supratau, kame slypi visas tas nesantaikos obuolys.

Priežastis ant tiek paprasta, jog tiesiog geniali. Mes visą laiką žiūrėjom visai ne į tą pusę. Ir nenuostabu. Sovietmetis mūsų kalbotyroje paliko atitinkamą pėdsaką. Ir čia kalbu ne apie tai, kad va, kokie "anie" buvo baisūs ir negeri bei mus skriaudė, nenaudėliai. O ne. Ši priespauda paveikė mus (aišku, ne visus) taip, jog nuo vienos radikalios idėjos metamės prie kitos. Atimamas dalykas visada atrodo vertingesnis nei kai šiaip voliojasi kur nors ant lentynos ir renka dulkes. Taip ir su kalba. Kuo energingiau ji engiama, tuo labiau nešiotojų garbinama ir šlovinama.

Ką visu tuo noriu pasakyti? O tai, kad žvelgdami į vardų ar vietovardžių (ne)lietuvinimus mes pamirštam, jog tai tėra mūsų paikas susitarimas, neturintis nieeeko bendro su pačia kalba. Mes pamirštame, kad ne mes kuriame kalbai taisykles, o tik fiksuojame ir aprašome joje gyvuojančius bei kintančius dėsnius.

Prie šios minties mane atvedė straipsnis apie skolinius, kurie taip gąsdina mūsų radikalius "lituanistus" ir "kelia grėsmę" mūsų kalbai. Paskaitykite, tikrai įdomus. Jei trumpai, straipsnyje kalbama apie lietuvinamus skolinius, produktyvias ir neproduktyvias galūnes. Šį straipsnį teko skaityti teorinės ir praktinės gramatikos dalykui, kur daug dėmesio buvo skiriama šnekos tyrimams. Vienas iš nustatytų dalykų, kuris šiaip nenustebino, buvo tai, kad sintetinių kalbų (lietuvių, rusų ir t.t.) vaikai anksčiau perpranta kalbos gramatiką nei analitinių (anglų, prancūzų ir t.t.). Kodėl? Todėl, kad sintetinių kalbų vaikai dažniau girdi formų kaitą.

Ir štai skaitau L. Pažūsio "Kalba ir vertimas" (oi, bus ilgas įrašas apie šią monografiją :D), kur beveik ketvirtadalis teksto skirtas tikrinių vardų vertimui. Manau, apimtis kalba pati už save, ant kiek opus yra šis klausimas. Taigi.. skaitau, ir autorius vis kalba apie vertėjų polinkius vardus lietuvinti būtent taip, o ne kitaip, stebi kažkokias tendencijas. Kaip Dilgėlė amžinai purkštauja dėl mistinės vertėjo pajautos, turbūt pradedu suprasti, ką ji turi omeny, taip ir man nesuprantama, kodėl gan nemoksliškai kalbame apie kažkokius polinkius, jei galime juos labai paprastai ištirti? Tuo labiau kai visos priemonės pasiekiamos keliais pelės spragtelėjimais.

Skaitydama straipsnį apie skolinius ir peržvelgdama Pažūsio pateikiamus gausius pavyzdžius, matau atitinkamą dėsningumą, šaknų / sufiksų jungimą su galūnėmis. VLKK ir ne tik aprašytų taisyklių / rekomendacijų gausa užkasa ir paslepia visą esmę. Čia tas atvejis, kai per medžius nesimato miško. Mes pamirštame, kad raštas tik fiksuoja kalbos dėsnius, bet jų nekuria. Užsikasę su visokiais apostrofais, galūnėmis ir transliteracijomis mes pamirštame, kad tai yra sintetika, žmogaus sukurtas produktas ir kalbos dėsniams nereikšmingas elementas (vieta gausiam diskleimeriui, bet čia generalizuoju bendrąja prasme, ne konkrečia).

Mes išgalvojom kalbotyrą. Mes išgalvojom vienetams pavadinimus: fonema, morfema, sufiksas, galūnė, sakinys, paragrafas, skyrius, tekstas, tinklapis, aparatas ir t.t. Taip, kad aprašytume kalbą, šie vienetai mums itin patogūs. Ir šiai problemai išspręsti be jų taip pat neišsiversime. Bet tai, kad mes įsisavinam kalbą vaikystėje, nereiškia, jog gyvendami su kalba naujiems žodžiams netaikome tų pačių principų. O tie principai, dėsniai ir t.t. taip pat gali veikti dažnumo pagrindu. Jei žinau tokius žodžius kaip redaktorius, konduktorius, reduktorius ir t.t. gavusi naują žodį abracadabractor, man natūraliai norėsis sakyti abrakadabraktorIUS, o ne abrakadabraktorAS ar abrakadabraktorIS. Tai reiškia, kad mums reikia žiūrėti ne į lietuvių kalbą, o lotynų ar graikų (deja, per mažai šiuo klausimu žinau, tačiau ketinu užtaisyti šias nežinojimo spragas), nes skoliniai ir yra skoliniai, kodėl į vardus turėtume žiūrėti kitaip nei kaip į skolinius?

Dar knygoje buvo kalbama apie tikrinių vardų atskyrimą, jei jie yra išgalvoti arba tikri. Kai pirmą kartą susimąsčiau apie tai, pagalvojau, kad išradinėju dviratį, juk buvo ir yra protingesnių žmonių už mane, kurie tikrai apie tai jau bus pagalvoję ir aprašę. Tačiau skaitau 2014 metų knygą ir suprantu, kad dviratį išradinėju ne aš. Vardo ar vietovardžio lietuvinimas jokiais būdais neturi priklausyti nuo to, ar jis yra išgalvotas ar tikras. Kalbai jokio skirtumo, čia jau mūsų pragmatinis suvokimas skiriasi, bet vartojimui šie dalykai esmės nesudaro: visi mes daugiau ar mažiau vienodai sakysime /džo'nas/ nepaisant to, ar jis bus parašytas Johnas, John'as, Džonas ar dar kokias hieroglifais. Tad ir lietuvinimas turi būti vykdomas ne pagal tai, kad Piteris Penas yra išgalvotas veikėjas, o Donald Trump tikras JAV prezidentas, o pagal verčiamo teksto tikslą ir auditoriją.

Ir ko realiai reikia? Kompiuterinių įrankių pagalba fiksuoti morfemų junginius, nustatyti dominuojančius ir juos aprašyti. Atitinkamai pasidaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Nėr kas veikt :D

Vardų vertimai: Christopher Robin

Jau seniai teko matyti tokį vertimą, supurtantį iki gelmių :D Paversti Kristoferį Robiną Jonuku man atrodo tikrų tikriausia šventvagystė. Sužinojau, jog 1984 metų knygos vertime kaip tik ir buvo Jonukas. Vyresni kolegos teigia, jog sovietmečiu labai daug literatūros yra išversta būtent tokiu būdu. Suprantu, kodėl tuo metu taip buvo verčiama. Vis tik tada tokie vardai buvo pernelyg egzotiški, o Jonukas mums visiems puikiai žinomas veikėjas su kuriuo vaikai gali lengviausiai asocijuotis. (Įdomu, kaip būtų Tomą Sojerį išvertę, jei jis nebūtų Tomas :D)

Na, ok, 1984, na, ok, sovietmetis. Bet mes juk gyvename XXI amžiuje, kai Kristoferis Robinas niekam akių nebado. Kolegos sakė, jog buvo prisilaikoma tradicijos. Bet ar teisinga prisilaikyti tradicijos, kai ji yra klaidinga? Aš suprantu, jog seniau pasirinkimas ir žinios buvo negausios, atitinkama cenzūra, reikalavimai ir t.t., bet juk dabar mes turime pasirinkimą. Net iš marketingo pusės, manau, jog tai labai keistas sprendimas.

Visada sakiau ir sakysiu, jog koks nors rančos kaubojus ne tas ūkininkas, kurį turime Lietuvoje. Todėl ir jokių Jonukų nepakęsiu svetimoje kūryboje. Žinot, nebūtų taip apmaudu, jei tai būtų migruojantis motyvas. Na, žinot, visos tos tradicinės pasakos: Jonukas ir Grytutė, Raudonkepuraitė, Snieguolė ir t.t. ir pan. Bet Kristoferis Robinas turi konkretų autorių, tad niekaip negaliu pritarti tokiai savivalei XXI amžiuje.

Iškilo įdomi diskusija dėl vertimų mišrainių, kai vieni vardai yra verčiami, o kiti ne. Panašų pavyzdį galime matyti labai daug kur, pvz., Simpsonuose. Kol nesimokiau anglų kalbos ir pirmą kartą nepažiūrėjau Simpsonų anglų kalba, nesuvokiau visų šių vardų kaip Malūnas, ponas Degėla, direktorius Lupikas, mokytoja Pikčiuvienė ir pan. kaip vertimus. Man tai buvo tiesiog vardai. Atidesnis kolega paminėjo, jog pradžioje vardai buvo verčiami, vėliau nauji vardai nebebuvo verčiami, o seni buvo palikti, kaip buvo verčiami anksčiau. Kitas kolega pasidalino žiniomis, jog pradžioje vertė vienas vertėjas, kuriam patiko versti vardus, o vėliau atėjo kitas vertėjas, kuris jų nevertė, tad nauji vardai ir nebuvo verčiami, bet seni palikti. Dėl to dabar turime nei šį nei tą. Nes verčiant yra labai daug galimybių. Logika susipjauna, kai kiekvieną kartą prisilaikoma vis kitokios logikos :D t. y. Jei jau verčiam vardus, tai verskim viską? Arba, jei neverčiam vienų, tai neverskim ir kitų? Analogiška padėtis su Hario Poterio vertimais. Turime Hermioną Įkyrėlę, bet kažkodėl neturime Hario Puodžiaus :D Why??? Plius, vaikų literatūra turi dar kitokias vertimo taisykles ir tradicijas, tad apie tai būtų galima kalbėti ir kalbėti.. Nes šiaip būnant vaiku ir nežinant kalbos, Hermiona Įkyrėlė žymiai įdomesnis personažas nei Hermiona Grendžer ar pan.

Kažkada seniai seniai rašiau apie pilkųjų atspalvių vertimą, kur nesupratau, kodėl Anastasia buvo išversta į Anastaziją, o štai Christian nevirto į Kristijoną. Aš būčiau vertus Anasteiša. Seniau į vertimą žiūrėjau kaip izoliuotą dalyką nepaisydama skaitytojo. Dabar gi jaučiuosi kiek paprotingėjusi ir labiau suvokianti tradicijos galią. Pagalvokim, kokiai auditorijai skirti tie atspalviai? Tikrai ne merginoms, bet jau įvairaus amžiaus moterims. Atitinkamas yra ir jų santykis su anglų kalba. Jų ausiai ir liežuviui Anastazija yra patogesnė nei Anasteiša, o va Kristijonas jau būtų per daug Donelaitiška :D Tikrai ne tas siužetas, kur norėtum jausti lietuviško kaimo baroko prieskonius :D Bet, aišku, čia viskas tėra mano pamąstymai. Nebūtinai yra taip, kaip čia parašiau.

Iš tikrųjų tenorėjau dar kartą atkreipti dėmesį į kiek daug aspektų reikia atsižvelgti verčiant vardus, nes ši tema niekada nepraras aktualumo. Užtenka pažiūrėti į visą Marvel herojų kolekciją :D

Knygų vertimai: E.L.James Fifty Shades of Grey

Pasidavusi draugių terorui, nusprendžiau perskaityti garsųjį E.L.James erotinį romaną "Fifty shades of grey". Galit mane pasmerkt, kad esu tokia bedvasė, ir skaitau komercinę literatūrą, pirmyn, man negaila. Neketinu vaidinti klasiką dievinančią snobę. Kiekvienam savo, kažkas mėgsta meilės romanus, kiti biografijas, aš dievinu mokslinę fantastiką. Kadangi "Fifty shades of grey" toli gražu nei mokslinė, nei fantastika, suprantama, jog lūkesčiai skaitant knygą buvo visai kitokie. Didelių reikalavimų knygai nekėliau, todėl ir nelikau nusivylusi. Tad didiems literatams pasakysiu vieną dalyką - nereikia ieškoti šiknoj smegenų. Jei tai yra meilės erotinis romanas, nereikia tikėtis, jog jame bus kažkokių gilių gyvenimiškų tiesų ar šiaip aukštų materijų. Visi esam žmonės, tad nereikia vaidinti, jog yra kitaip. Kadangi tai yra pirma knyga iš tokios serijos, kurią skaičiau, man sunku spręsti, ar ji yra įdomesnė ar prastesnė už kitas, tačiau aptikau keletą įdomių momentų.
Vis dėlto tai ne literatūros apžvalgos blogas, o vertimų, tad pasidalinsiu keliais pastebėjimais. Pasižymėjusi kelis įdomius konceptus, nusprendžiau pasižiūrėti vertimus.
Visų pirma lietuviškame vertime mane nustebino pagrindinės veikėjos vardo vertimas. Originale jos vardas yra Anastasia. Kas bent kiek susigaudo anglų kalboje, žino, kad šiuo atveju vardas bus tariamas (tikėkimės, fonetikai manęs nesudegins ant laužo) /anas'teiša/. Kažkodėl knygos vertėja nusprendė pagrindinę veikėją pakrikštyti Anastazija. Jei knygą būčiau vertus aš, gal būčiau vertus pagal tarimą, prisilaikant originalo, o gal būčiau palikus Anastasiją. Kažkam tai gal skambėtų prorusiškai, bet man šis vardas nekliūva už dantų. Tuo labiau, kad dažniausiai veikėją visi vadino paprasčiausiai Ana. Nors gal esu labiau linkusi prie varianto su tarimu. Turbūt daug kas norės prisikabint, kuo man neįtiko lietuviškas vardo variantas, juk tai yra vertėjo laisvė ir pan. Sutinku, tačiau šiuo atveju, kodėl taip išvertus pagrindinės veikėjos vardą pagrindinio veikėjo vardą praignoravo? Kodėl Christian nebuvo išverstas kaip Kristijonas? Na, reikia pasidžiaugti bent tuo, kad pavardę paliko ramybej, ir Kristianas nepatapo Pilkiu ar Pilkaičiu :D Kaip mačiau, knygoje redaktorius nepaminėtas, tad visi vertimo sprendimai krenta ant vienos vertėjos pečių. Tiesa, rusiškame variante vardas buvo išverstas remiantis į tarimą - Анастейша. Realiai paprastas variantas ir labai patogus. Patogus kame? Ogi nėra prie ko prisikabint. Vardas toks? Toks. Tariasi taip? Taip. Arti originalo? Ir dar kaip! Remiantis šia logika galima argumentuoti, kodėl Андрей netampa Andriumi, arba John netampa Jonu. Net ir menkiausi vardo tarimo pakitimai jau yra reikšmingi pakitimai. Juk niekam nepatinka, kai kas nors iškraipo tavo vardą, kodėl knygų veikėjai turėtų galvoti kitaip? O kalbant apie Anastaziją... Jei tokiu vardu būtų pavadinta lietuvė, viskas tvarkoj, tačiau Anastasia Steele ne lietuvė, tad kam reikia jos vardui priduoti lietuvybę? Mhm... Taip bemąstant, vis tik pasilieku ties variantu Anasteiša. (Na, prisiminkim dainininkę Anastasia, juk jos niekas Anastazija pas mus nevadina :D)
Kitas įdomus momentas, kuris man patiko knygoje, tai vienas iš pseudo-veikėjų - pasąmonė. O štai ir mane sudominęs sakinys:

My subconscious gives me an unhelpful I told you so expression.

Reikia pripažinti, kad šis veikėjas knygoje buvo vienas iš iškalbingiausių, tad buvo įdomu, kaip tai buvo išversta į lietuvių ir rusų kalbas.

Мое подсознание злорадно ухмыляется: «А я ведь говорило!»

Rusiškas variantas mane nustebino forma "говорило". Dar niekada tokio nemačiau, tad labai apsidžiaugiau, kai radau tokią formą pagaliau pavyko aptikti :D Nors pirma sakinio dalis išversta ganėtinai laisvai. Originale nėra paminėta apie "злорадно ухмыляется", tačiau tokį dalyką galima įsivaizduot. Vis dėlto frazė "ar aš tau nesakiau" dažniausiai ir būna lydima tokių emocijų.
Pasąmonė, nutaisiusi miną "ar aš tau nesakiau?", anaiptol man nepadeda.

Lietuviškas variantas artimesnis originaliam, o dar va ir klaustukas pridėtas :D
Kitas personažas, kuris man patiko nemažiau už pasąmonę - inner goddess. Nepaisant to, koks ryškus personažas bebūtų, vertimai nebuvo kažkuo ypatingi: dievaitė ir богиня. Na, o ko ir norėt? :D

Dar vienas sakinys, kuris mane suintrigavo vertimo prasme:

Oh Mom, – et tu Bruté?

Bet ir vėl nieko įdomaus neradau.
Ах, мама, и ты, Брут?
Ak, mama - "lr tu, Brutai?"

Vertimai praktiškai analogiški.

Tačiau man pavyko rasti šį tą įdomaus. Knygoje buvo tokia vieta, kai pagrindinė veikėja turėjo keliauti lėktuvu, ir pradžioje ją ignoravęs oro uosto darbuotojas, pamatęs, jog ji yra pirmos klasės klientė, pabudo.

He seems to have woken up and is beaming at me like I’m the Christmas Fairy and the Easter Bunny rolled into one.

Man buvo įdomu, kaip gi bus išversti personažai Christmas Fairy ir Easter Bunny.
Rusiškas variantas mane nužudė:
Служащий, еще недавно клевавший носом, сияет, словно я Дед Мороз и Снегурочка в одном лице.

Taip sakant, čystai rusiški tipai britų romane :D Šitas veiksmas lyg vadinamas lokalizacija? Tiksliai nežinau, tad nemeluosiu.
Lietuviškas variantas buvo artimesnis konceptų vertime, bet...

Jaunuolis, rodos, pabudo ir šypsosi man iki ausų kaip Kalėdų Senelis ir Velykų kiškis kartu sudėjus.

Kiek mano anglų kalbos žinios siekia, tie personažai yra nukreipti į pagrindinę veikėją, o ne į darbuotoją. T.y. Anastasija yra panaši į Kalėdų Senelį ir Velykų kiškį, o ne darbuotojas. Šiaip sakyčiau, kvailoka klaida.

Šiaip pats tekstas yra primityvokas, nemanau, kad jį verčiant turėjo kilti kažkokių labai didelių problemų. Nebent verčiant ką išdirbinėja pasąmonė su dievaite. Ir šiaip mergina turi tokį švelnų humoro jausmą, o kaip visiems puikiai žinoma, versti juokingus dalykus juokingai yra tikrai nelengva.
Lietuviškas variantas tikrai labai lietuviškas. Pvz, mis išversta kaip panelė, na, o apie vardą jau ir taip rašiau. Na, reik pasidžiaugt, kad Ana nepatapo Ona :D Jei rimtai, tai labai gerbiu vertėjus, kurie sugeba rasti atitinkamus lietuviškus ekvivalentus, nes labai nemėgstu bereikalingų anglicizmų, kurių tikrai būna labai daug šiuolaikiniuose rusiškuose vertimuose (pvz., уикэнд, ланч/ленч ir t.t.), tačiau irgi reikia jausti saiką :D

Vardų vertimai: House M.D.

Kadangi labai tingiu ruoštis rytojaus paskaitoms, nusprendžiau pasidalinti šiuo nesusipratimu :D Čia ne pokštas. Perskaičius atsiliepimus šia tema įvairiuose forumuose, susidariau įspūdį, kad ukrainiečiai būtent taip ir išvertė šį serialą. Tačiau, sprendžiant iš tų pačių komentarų, netolimi kaimynai kolegos pasitaisė. Šiaip labai norėjau pažiūrėti bent vieną seriją šia kalba, bet vis niekaip neprisiruošiau, o turėtų skambėti ganėtinai smagiai :)

Šiaip žiūrovai teigė, kad buvo padaryta daug įvairių vertimo klaidų. Asmeniškai aš nieko negaliu pasakyti apie šio serialo vertimą, tačiau teko išgirsti ne vieną nusiskundimą, kad ukrainiečiai tikrai prastai verčia. Na... pabaigus studijas bent jau žinosiu, kurioje pusėje galima ieškoti perspektyvų :D

Šiaip dar nereiktų pamiršti ir lietuviškojo vertimo, kuris irgi nėra idealus. Jau seniai begirdėjau, kad kas savo gydytoją vadintų daktaru. Jei ir girdėjau, tai buvo žmogus tinkantis man į močiutes ar net į promočiutes, o prie pačių didžausių norų ir į pro pro močiutes :D Dabartiniais laikais daktarais vadinami nebent tiesiog mokslų daktarai. Tad ar nebūtų taisyklingiau versti gydytojas Hausas? Nežinau, ar tai pripratimo reikalas, ar skamba geriau, tačiau man variantas su daktaru patinka. Įdomu, kaip būtų buvę, jei iš pat pradžių būtų išvertę gydytojas Hausas...

Gerai jau, reik namų darbus eit ruošt, kitu atveju, rytojau, geriau jau tu neišaušk :D 

Vardų vertimai: The Hunger Games

Nors man jau seniai nebėra 16 metų, netikėtai papuoliau į The Hunger Games šurmulio sūkurį. Vis tik marketingas galinga jėga, ir tik per jį sužinojau apie šią nuostabią knygų seriją. Kadangi mokslai jau tiek pažeidė mano suvokimą, negalėjau taip paprastai mėgautis skaitymu ir neanalizuoti vertimo. 

Pirmiausia man užkliuvo vardai. Tiksliau pagrindinės veikėjos vardas - Katniss. Sutikit, nelabai tradicinis :D Man pasidarė smalsu, kaip šį vardą išvertė lietuvių ir rusų vertėjai. Prieš tikrindama kitų variantus, aš pati visada pirmiau išsiverčiu taip, kaip man atrodo, turėtų būti tinkamiausias variantas. Aš esu iš tų vertėjų, kurie nesiekia sulietuvinti teksto, todėl lietuviškame vertime būčiau palikus Ketnis. Oficialiame lietuviškame vertime merginos vardas yra išverstas kaip Ketnė. Man asmeniškai šis variantas yra nepriimtinas. Visų pirma, vertėja numetė nemenką vardo dalį, kas jau prieštarauja mano "lingvoreliginiams" įsitikinimams :D 

Jei jau taip norėta sulietuvinti vardą, manau, taisyklingiau būtų versti Ketnisė, nors Ketnė gal skamba ir natūraliau. Bet aš nenorėčiau, kad koks vertėjas iškreiptų mano vardą vien dėl to, kad jo kalba jis neskamba.
Rusiškame vertime vardas jau arčiau originalo - Китнисс (Kitnis). Dar mėgėjiškuose vertimuose buvo variantai: Кэтнис, Катнисс. Nieko nuostabaus, kad rusų vertėjai turėjo tiek variantų, vis tik garsus mes interpretuojame labai įvairiai, ir nors šiuo atveju lietuvių kalba kiek turtingesnė, vis tik rusų kalba anglų kalbos atžvilgiu yra šiurkštesnė, tad nieko nuostabaus, kad rusiškuoju vertimu buvo pasirinktas  Китнисс variantas. Na, jei kam nuostabu, tai pasiaiškinsiu. Mano nuomone,  Кэтнис ir Катнисс skamba ganėtinai šiurkščiai, tuo metu originalus vardas Katniss skamba daug minkščiau.
Maža to, knygoje yra labai nuostabus (vertimo atžvilgiu) momentas. Beveik pačioje pradžioje Ketnis susitinka su Geilu, ir jis ją pavadina catnip. Tai trumpa istorija apie tai, kaip jiedu susipažino, kai Geilas iš pirmo karto nesuprato merginos vardo ir vietoj Katniss jam pasigirdo catnip, kas į lietuvių kalbą išvertus būtų katžolė.
Kadangi šiuo atveju svarbiausias dalykas skambesio panašumas, lietuviškame vertime žodis catnip buvo išverstas kaip katžolė. Žinoma, Ketnė ir katžolė skamba panašiau nei Katnisė ar Ketnis ir katžolė. Tačiau mano širdį užkariavo rusiškas vertimas - кис кис (kis kis). Catnip vertimas į rusų kalbą visiškai neskamba - кошачья мята (kashachja m'ata), o štai  Китнисс ir  кис кис skamba tiesiog fantastiškai. Gal šitas variantas, liaudiškai tariant, ne visai į temą, tačiau puikiai atspindi sukurtą nuotaiką.
Na, ir dar vienas vardas, kurio vertimas mane suintrigavo - katinas Buttercup. Ketnis sesuo katiną taip pavadino, nes kailio spalva priminė šią gėlę (nors filme katinas buvo juodai baltas :D). Lietuviškame vertime katino vardą išvertė vėdrynu (nu kodėl lietuviškai ši gležna gėlė skamba taip griozdiškai :D). Užtat rusiškas vertimas yra tiesiog pasaka - лютик (l'utik). Taip švelniai skamba, net ir įsivaizduoju tokį minkštą grožį. 
Nepagalvokit, kad aš esu priešiškai nusiteikus lietuvių kalbos atžvilgiu, o jau rusų kalbą keliu aukščiau visko. Taip tikrai nėra. Tenorėjau parodyti, kaip yra sudėtinga sukurti adekvatų vertimą lietuvių kalba. Bet argi nenuostabus visas šis vertimų žaismas? :)