Truputį naujienų ir romantikos

Perskaičiau tokį įkvepiantį straipsnį, kad net nusprendžiau juo pasidalinti su jumis. Prisijungiau prie blogo, iššoko pranešimas, kad nebeveiks prenumerata. Tad nežinau, ar suksiu galvą dėl kokios alternatyvos, tačiau išsisaugojau itin gausų (cha cha) prenumeratorių sąrašą. Taigi, ką nors sugalvojus, būtinai prasinešiu apie naujus įrašus, kurie, kaip patys suprantat, nėra itin dažni :D

O dabar grįžkim prie straipsnio: Dini P. U, Vertimas ir „Etymologica veritas“ (remiantis pradžios knyga 2, 23). Prisipažinsiu, pradėjus skaityti šį straipsnį, buvau nusiteikusi gana skeptiškai. Vertimai ir etimologija. Jei labai nesigilinant, atrodo, na, ką čia dar svarstyti? Kaip ir viskas akivaizdu, bet kai prieiname prie praktikos, paaiškėja, jog viskas yra žymiai sudėtingiau. Būtent toks jausmas ir apėmė skaitant šį straipsnį. Nes su etimologija susiduriam taip pat dažnai kaip su kurmiarausiais lauke pavasarį. Tik ką mes su ja darome? Dažniausiai ignoruojame. Kaip straipsnio autorius ir minėjo "skaitytojas nėra žodžio archeologas". Kaip ir žmogui, kuris tenori išmokti kalbos, nebūtina pasakoti visų kalbotyros subtilybių. Vaikai juk puikiausiai apsieina ir be to.

Bet jei atvirai, man šis straipsnis patiko ne tiek turiniu, nors jis pasirodė gana įdomus, kiek savo dvasia. Susidarė įspūdis, kad autorius tikrai myli tai, apie ką rašo. Ir rašo taip gyvai, dalinasi mintimis, lūkesčiais. Kviečia diskutuoti. Ką, manau, ir turėtų daryti mokslinė literatūra. Nes nėra graudesnio straipsnio už tą, kurį gimdo vardan to, kad tik kažką pagimdyt.

Man visada patiko pats procesas. Gyveni sau gyvenimą, o tada kažkas atkreipia tavo dėmesį. Kažkas sukutena smalsumą, ir pirmiausia ką gali padaryti - pagūglinti. Tada sužinai kažką naujo, pasigilini, sužinai daugiau. Ir tada jau pradedi svarstyt, ar nepasidalinus tuo su kitais? Ir turbūt žaviausias momentas, kad tokie pseudo eurekos momentai gali ištikti bet kada. Ar tai stovint parduotuvėje eilėje, ar kalbant su kokios nors paslaugos operatoriumi, ar iš nuobodulio vartant random po ranka pasitaikiusį leidinį, ar nagrinėjant stotelės reklamą. Smegenys visada ieško ko nors naujo ir įdomaus. Tad natūraliai iškyla klausimas, o kodėl taip? O kas čia? O kaip tai veikia? Juk tekstas mus supa visada, norime to ar ne.

Štai aną kartą svarsčiau apie dausas ir dangų, небо ir небеса, sky ir heaven. Arba veidmainis ir двуличный. Arba ar žodis страсть turi bendrą šaknį su žodžiu страх? Arba kaip švepluoja išgėrę lenkai? Arba kokį Bon Appetit analogą turi anglakalbiai? (Su Dilgėle išrišom cheers ir enjoy). Arba kodėl čiaudint mes sakom į sveikatą, o anglakalbiai Bless you? Ir apskritai, kodėl reikia iš viso kažką sakyti tokiu atveju?

Tad tiek pasvarstymų šiam kartui.

Aurelija Leonavičienė - Kultūrinių teksto reikšmių interpretacija ir vertimas

Jūs tik įvertinkit, kokio nuostabaus grožio viršelis! Turinys ne mažiau vertas pasigrožėjimo. Gavau šią knygą dovanų iš Dilgėlės. Galiu pasigirti, jog ji yra iš papildomo 28 egz. tiražo :D

Kaip ir "Atodangose", taip ir šioje knygoje daugiau kalbama apie lt-fr kombinacijas. Tačiau nepamirškim, jog realijų vertimai yra visai kitas, labiau ekstralingvistinis, lygmuo, tad vertimo principai, išdrįsiu teigti - universalūs visoms kalboms. T.y. žiūrim ne į karkasą, o į turinį.

Kuo mane Leonavičienė dar labiau žavi - lakoniškumu. Knygoje vos pusantro šimto puslapių (atmetus rodyklę ir summary), ketvirtadalis, jei ne trečdalis turinio yra pavyzdžiai, ir vis tiek knygoje pateikiama tiek daug konkrečios informacijos. Čia jums ne mano blogus skaityt, kur du trečdalius sudaro bambėjimai dėl kokios nors smulkmės. O ši knyga yra nušlifuotas deimantas, kuriame taip koncentruotai pateikiamos įvairios teorijos, naudinga ir praktikoje pritaikoma informacija.

Jei pridėčiau ranką prie širdies, turėčiau pripažinti, jog vis tik man "Atodangos" buvo įdomesnės. O bet tačiau, kai pamačiau šią knygą, man iškilo klausimas, kodėl dėstytoja mums nesiūlė jos perskaityti. Kai perskaičiau, supratau, kad ji tikrai nemelavo sakydama "neduokite valgyti, duokite pakalbėti apie realijų vertimus". Tad iš esmės didžioji knygos turinio dalis man buvo išdėstyta žodžiu :D

Kam verta perskaityti šią knygą? Bet kam, kas draugauja su kalbomis, o vertėjams net ir būtina. Knygą malonu skaityti ne tik dėl naudingo turinio, bet ir dėl literatūrinio autorės stiliaus. Skaitai ir supranti, kad žmogus rašo gyvai, mylėdamas dalyką apie kurį pasakoja.

Terminukai terminučiai terminyčiai

Niekam ne paslaptis, jog lietuvių kalba yra labai dėkinga žodžių daryba. Vis tingiu pagūglint informacijos, ar mes turim kur nors vienoje vietoje priesagų reikšmes. Jei ne, būt gerai išleisti tokią knygą. Aišku, pirmiau reikėtų diserį apsigint, o tada jau galima kelis leidimus knygų paleist. Aš tikrai tokią nusipirkčiau. Mano taip mylima Anna Vežbickaja tai padarė su rusiškom priesagom, ir paskaičius jos darbus labai daug dalykų paaiškėja vien dėl to, kad supranti priesagos reikšmę. Jei mano blogą netyčia skaito asmuo, kuris neturi nieko bendro su kalba, pateiksiu elementarų pavyzdį, kad būtų aiškiau. Štai priesagos su galūnėm: -torius ir -iukas. Na, nesunkiai turėtumėte sugalvoti šioms priesagoms žodžius ir pajausti skirtumą.

Kodėl toks leidinys būtų naudingas? Todėl, kad galėtume atsikratyti tokiu dalyku kaip nuojauta, kalbos pajauta ir horoskopai. Jau apie tai ne kartą rašiau, jog kalbos pajauta vadovaujasi tie, kurie neišmano teorijos. Tsakant, žinai, kad veikia, bet nežinai, kodėl. Na, nėra nuodėmės, jei vadovaujatės pajauta, bet tikrai rekomenduoju gerai pasianalizuoti, kodėl jaučiate, kad vienas ar kitas sprendimas yra tinkamiausias. Štai tokių priesagų knyga pagelbėtų tiems, kieno "pajauta" nėra išvystyta, tad gali pasinaudoti šortkatu ir suvirškinti sukramtytą teoriją. Kad štai -torius labiau tinkama priesaga visokiems mechanizmams ar pareigoms formuoti, o ne meilius gražius žodelius kaip su priesaga -iukas.

Taigi, po ilgos įžangos noriu jums pristatyti tokį terminą kaip suknelinė. Deja, interneto platybėse man jo aptikti nepavyko, bet draugė, kuri yra aktyvi cosplayerė iš kažkur ištraukė, jog cosplay lietuviškai sugalvota vadinti sukneline. Kas žino, kas yra cosplay, po tokio sprendimo turėjo pražilti bent penkiais plaukais, o tiems, kas palaiko lietuvinimą, bet irgi žino, kas yra cosplay, turėtų pradėti trūkčioti akis.

Bet šį kartą noriu pakalbėti ne apie termino legalumą. Kosplėjeriai greičiau susidegins nei pradės sakyti suknelinė. Ir štai čia puikus momentas, kai galime paanalizuoti tokį drastišką terminą. Į ką būtina atsižvelgti lietuvinant kokį nors terminą? O tokių aspektų yra begalė. Tačiau kai kalba eina apie kultūrinius dalykus, labai svarbi yra bendruomenė, kurioje šis žodis gyvens. Ar cosplay yra koks nors mokslinis terminas? Ar žodis pats yra talpus? Ar tai realija? Taigi. Čia tik vienas aspektas, o kur dar tokie techniniai dalykai, kaip darybinės galimybės, kalbos ekonomija ir apskritai adekvatumas.

Cosplay yra daugiau nei tiesiog kostiumuotas renginys. Žodis cosplay itin talpus, nes tai yra kultūrinis reiškinys. Bet koks lietuviškas variantas taps žodžiu zombiu, nes kad ir kaip gražiai suknelinė beskambėtų (nu tikrai smagus variantas), ji yra tikra nieko bendro neturinti su cosplay tragedija. Jau vien tai, kokias asociacijas pats žodis sukelia be cosplay konteksto.

Ir dar pabambėsiu apie e sportą. Pasirodo, mūsų žiniasklaida apie tai rašo. Bet apie e sportą rašoma gana paviršutiniškai. Tarkim, paimkim kokį straipsnį apie krepšinį, ten iš karto bus visokie treneriai, puolėjas toks ir toks, atliko perdavimą, įmetė lemiamą tritaškį. O kaip kalbama e sporte? Žaidėjas (nenurodant jo pozicijos, nors tokios yra) priėmė teisingą sprendimą, dėl ko pelnė taškų. O ką tas žaidėjas padarė.. mistika :D manau, tai būtų puiki tema kokiam straipsniui, net žinau, kas apie tai galėtų parašyti. Tiesa, buvo atvejų, kada vienas kitas terminas apeidavo cenzūrą, nes buvo imamas interviu. Na, o iš dainos žodžių neišimsi.

Manau, šį kartą suteikiau nemenkai peno pasvarstymams, nors tiek rašyti ir nesiruošiau, o jau ir rašau šia tema ne pirmą kartą :D

Ar įmanoma išmokti kalbos per mėnesį?

O per 100 valandų? O jei savarankiškai? Ir ką reiškia - išmokti? Šitai bandysiu sužinoti artimiausiu metu. Neseniai užsiregistravau į korėjiečių kalbos kursus. Jie turėjo būti gana intensyvūs, bet, jei atvirai, jie pasirodė daugiau varginantys nei naudingi. Mokytoja tikrai labai stengėsi viską išaiškinti, bet ar tai kad tikėjausi kažko kito, ar kad nuotoliniai mokymai, ar šiaip daug žmonių grupėje. Aišku, dar ir darbo kintantis grafikas prisidėjo, kad negalėjau lankyti pamokų, o tai kelia įtampą dar labiau. Ką supratau, jog iš tikrųjų mėgstu mokytis savarankiškai. Manau, esu pakankamai įgudus mokytis savarankiškai, atsirinkti, ko reikia, ir ko nereikia, plius - tikslas - kam mokausi. Taigi, kažkaip gaila tapo 4 valandų per savaitę tokiems kursams, kai tiek laiko tikrai galiu mokytis savarankiškai žymiai efektyviau. Tad mečiau korėjiečių kalbos kursus ir grįžau prie vokiečių. Kadangi vokiečių teko truputį mokytis tiek mokykloje, tiek universitete, manau, turiu neblogus pagrindus. Tačiau nenoriu mokytis kalbos lėtai. Apskritai, atsižvelgiant į mūsų įsiminimo galimybes, kalbų iš tikrųjų reikėtų mokytis intensyviai, nes tokiu atveju daug daug kartoji. Ir taip, ne veltui kartojimas vadinamas mokslų motina.

Taigi, kaip atrodys mano greitasis kalbos mokymasis? Pirmiausia pasikeičiau kalbą telefone. Keistas jausmas. Pribloškiantis toks. Tsakant, natūraliuoju būdu bandau įsisavinti kalbą arba bent jau žodyną. Klausausi visokių dainų vokiečių kalba, bandau mokytis tekstus, versti. Žiūriu įvairius video vokiečių kalba. Galvoju, reikia susirasti savo mėgstamus serialus įgarsintus vokiškai ir pasileisti fonui. Nebus streso dėl neaiškaus turinio, o ausis pratinsis prie girdimų garsų. Dar parsisiunčiau anki korteles, kurias svaipinu vos atsibudus, ir prieš miegą, ir šiaip random dienos metu. Kol kas tik žodyno plėtimui, vėliau prisidėsiu ir pratimus. Taip pat į anki fiksuoju nežinomus žodžius, tad bus lengva fiksuoti, kiek žodžių per tuos kelis mėnesius įsisavinsiu.

Nežinau, kaip kiti, bet man reikia gramatikos. Aš noriu suprasti, kas kaip ir kodėl veikia. Kai mokiausi korėjiečių, aptikau nuostabų youtube kanalą, kur korėjietė aiškino vienokius ar kitokius aspektus. Ir kaip ji puikiai aiškino visas tarimo subtilybes, liežuvio padėtį, oro srautus. Ir viename epizode ji sako "na, ne lingvistams gi dėstau", ką ji norėjo pasakyti, jog nenori savo žiūrovų apkrauti bereikalinga nepažįstama terminija, o aš kaip tik džiaugiausi, kai ji tai darė, nes man taip tik viskas aiškiau atrodė, o ne šiaip "darykite va taip, kaip aš darau", nors tu nematai absoliučiai nieko, kas toje burnoje darosi.

Tad susiradau vadovėlį su klikbaitiniu pavadinimu - vokiečių kalba per 100 valandų. Kažkas gali pasakyti, jog tai nerealu, tačiau pagalvokim, kas yra 100 valandų. Pavyzdžiui, korėjiečių pirmas lygis buvo 15 savaičių po 4 valandas (du užsiėmimai). Kas tėra vos 60 valandų ir beveik 4 mėnesiai. Aš savo iššūkiui skyriau 60 dienų. T.y. į tas 60 dienų sutalpinsiu 100 valandų. Taip bandysiu intensyviau mokytis naujų dalykų ir nuolat kartoti jau išmoktus.

Kaip matuosiu sėkmę? Paprastai. Išsikėliau sau tikslą pasiekti B1 lygį. Kol kas neturiu didelių tikslų imti ir versti iš vokiečių kalbos, tačiau nespjaunu į šią galimybę. O čia skelbiuosi motyvacijai, kad nekiltų noras chaltūrint, nes bus gėda tiek prisišnekėjus. Tačiau dar labiau norėjau pasidalinti viena kieta nuoroda. Marburgo universitetas kaip tik organizuoja nemokamas online paskaitas (tiek kalbos, tiek kitų dalykų). Nesu tikra, ar ten galima užsiregistruoti ne studentams, tačiau tikrai ne studentams prienami įvairūs savarankiško mokymosi lingvistikos kursai, tereikia užsiregistruoti: https://oer-vlc.de/

Sėkmės mums visiems :D

Paniurnėjimai

Vakar apturėjau nuostabiai keistą ir įdomią patirtį - stebėjau e-sporto varžybas. Dilgėlė išsamiai aiškino, kas ten vyksta, ir ko komentatoriai tiek rėkauja. Į pabaigą beveik įsijaučiau ir aš, nors tokių žaidimų pati niekad nesu žaidus. Ir pasakoja man Dilgėlė, pasakoja, o aš galvoju. O kaip visą tą džiaugsmą išverst į lietuvių kalbą? Teko vartyti ne vieną straipsnį apie žaidimų lokalizavimą, tačiau čia kalba eina apie bendresnę terminiją, o ne šiaip žaidimų tekstą, pvz., supp, top, mid, adc, feedinti, healinti ir dar daugiau visokių abrakadabrų, kurių aš nežinau.

Ir problema net neslypi kokiame nors neišverčiamume. Viskas yra išverčiama, tačiau ar tikrai verta versti, kai galime tiesiog pasiskolinti? Štai kolegė verčia kažkokį baisų veikalą, susijusį su semiotika. Labai nesigilinau. Tačiau buvo įdomu, jog mokslinis konsultantas primygtinai reikalauja versti visiems gerai žinomus ir įsigalėjusius terminus į lietuvių kalbą. Tsakant lietuvinti. Suprantu to konsultanto norą "nacionalizuoti" sritį, tačiau viso to vargo nauda labai abejotina.

Prisiminiau, kaip kita kolegė geimerė rusiškai sakydavo "апнула" nuo angliško up. Toks nuostabus žodis. Ir ekonomiškas, ir aiškus. Kai pirmą kartą jį išgirdau, man net nebuvo kažkokių abejonių, ką tas žodis gali reikšti. Kai tuo tarpu lietuviškas variantas būtų belenkaip griozdiškas. Kas dar liūdniau - nevartotinas. Geimeriai gyvena toje aplinkoje su tokiu žodynu, ir lietuviško jiems neįkiši. Kam keisti jau ir taip veikiančius elementus?

Ir štai, šiandien matau vertėjų grupėje diskusiją apie tai, jog pagaliau VU išgirdo leidyklų raudas dėl profesionalių vertėjų ir redaktorių trūkumo. Kaip supratau, ketina tokį profilį parengt, o kas norės, galės pasirinkti. Smagu. Bus įdomu peržvelgt programą. Bet nustebino kolegos su savo kraštutinumais. Pvz., ne vieną dešimtį knygų išvertusi kolegė tikisi, jog tose studijose gali pasisemti kažko naudingo. Manyčiau, jei vertė ne svajonių romanus, toks žmogus pats galėtų dėstyti universitete. Ne tai kad sakyčiau, jog universitete nėra ką veikt, toli gražu. Aš tik manau, jog profesionalus vertėjas pats įgalus nuspręsti, ko jam reikia mokytis, ką pasitempti, ką paskaityti. Nebent tai būtų kokie nors kursai, kurių metu mokaisi kokios nors programos subtilybių. Tad gal laisvo klausytojo teisėmis palankyt kažką ir verta, bet tikrai ne vargt 4 metus.

Kito gi kolegos kraštutinumas - kaip galima išmokyti vertimo per teoriją? Jabuštvairogės. Skamba kaip pareiškimas žmogaus, kuris didžiuodamasis visiems aiškina, jog galima būti vertėju ir be diplomo. Tsakant, givenimas vysko išmokis. Man negaila. Lai mokosi iš savo klaidų, jei tingi paskaityti, tačiau niekinti teoriją, kurios net neskaitė, o jei skaitė, akivaizdu, nesuprato, yra kažkas baisiau nei tiesiog kvaila. Kodėl tokį atsainų požiūrį į teoriją vertimuose pateisinam, bet medikams neleidžiam praktiškai akluoju būdu taikyti visokius preparatus? Arba lakūnai. Kam jiems ten ta fizika, lai ima ir skraido.

Taigi, prie ko čia tas e-sportas ir vertimo teorija? O prie to, kad be vertimo teorijos vertėjas tik klaidžioja tarp savo (gal dar kolegų) patirties ir nuomonės. Tad ir svarstant, ką daryti su e-sporto (arba dabar labai madingos Stambulo konvencijos) terminija, užduotis tampa itin aiški. Kai susipažįsti su vertimo teorijom, strategijom, gali labai lengvai apsvarstyti įvairius sprendimus, kurie į galvą savarankiškai ateitų tik po daugelio praktikos metų. Teorija taupo laiką. Mylėkim teoriją.

Vertėjų kursai - ar tau jų reikia?

Kai pamatau vieną kitą vis pasirodantį skelbimą apie vertėjų kursus, susimąstau. T.y. patys pagalvokit. Parengti manikiūro specialistą trunka kelis mėnesius, o juk ten net nereikia gerai išmanyti žmogaus anatomijos, jo biochemijos ir pan. Štai vertėjų kursų trukmė vos mėnuo. Gal kiek daugiau ar mažiau pagal "individualų" grafiką. Maža to, reklamuodami savo paslaugas, į konkrečius klausimus arba neatsako, arba atsako "viską parenkame individualiai pagal poreikius". Kokie dar individualūs poreikiai, kai konkrečiai klausiu, su kokiomis vertimo teorijomis klientas bus supažindinamas, kokius cat tūlsus klientas gaus pačiupinėt ir pan. (čia beveik galima VVTAT kreiptis dėl katės siūlymo maiše). Nieko tame individualaus nėra. Būtent dėl tokių aspektų į tuos kursus žiūriu gana skeptiškai.

Taigi, mano atsakymas - ne, šių kursų tau nereikia.

Jei tu dar mokaisi ar jau esi kalbos specialistas ir nori užsiimti vertimais, jokių kursų tau nereikia. Paskaityk keletą knygų apie vertimo teorijas (pvz., A. Leonavičienės, L. Pažūsio, L. Černiuvienės, Douglas Robinson ar net Umberto Eco). Tada reikia skaityti jau apie kalbų subtilybes (gramatikas, stilistikas, frazeologijas ir t.t.). Tada belieka praktika. Daug daug praktikos. Vienintelis dalykas, ką kursai gali pasiūlyti -  feedbacką dėl atliktų darbų, bendravimą su redaktoriais (labai to tikėčiausi iš tokių kursų). O bet tačiau. Jei jau jūs vis tiek mokate realius pinigus už kursus, ar ne geriau būtų pasiprašyti į vertimo biurą praktikai? Gal net apmokamai? Aišku, nesakau, kad visi vertimų biurai sėdi ir laukia, kada pas juos pasibels praktikantai, tačiau tikrai žinau, jog entuziazmas atsiperka. Ir sulaukti "taip" yra realu.

Kitas momentas - klientų paieška, kaip išrašyti sąskaita, kainos, VMI deklaracijos, avansai ir t.t. Kursuose tau tikrai nepapasakos nieko tokio, ko nemokamai nepapasakotų vertėjai socialiniuose tinkluose. Tereikia prisijungti prie vertėjų bendruomenės (o grupių, pvz., fb yra ne viena), ir į visus rūpimus klausimus atsakys tuo gyvenantys žmonės bei vertimo biurų atstovai.

Jei niekur nesimokai ar baigei kažką visai į kitą pusę nuo vertimų - tau tuo labiau tie kursai nereikalingi. Plius, jei esi kažkokios srities specialistas, turi didžiulį pliusą, kuris atsveria kalbinių dalykų neišmanymą, t.y. tu gali specializuotis savo srities vertimuose. Kaip ten bebūtų, vis tik srities specialistas beveik visada tekstą išvers geriau nei šviežiai iškeptas lingvistikos bakalauras, nes tam, kad verstum atitinkamos srities tekstus, reikia turėti ir ekstralingvistinių žinių, kurių jokie universitetai ir tuo labiau kursai "nemoko". Ir taip, galbūt šviežias bakalauras pateiks gražų tekstą, bet ir turinio prasme vietomis nesuprantamą, nes tiesiog neišmano tos srities. Kad ją išmanytum, reikia daug daug praktikos. Išverti pirmą šaldytuvo instrukciją - kreivokai, kitą kartą jau seksis geriau, jau mažiau abrakadabrų, jau ir terminija su struktūra atpažįstamesnės, ir tekstas mažiau girgždantis bei labiau murkiantis. Taigi. Schema ta pati - skaitai daugiau literatūros apie kalbos ypatybes ir t.t.

Tad pagrindinis klausimas bus - ką nori versti. Jei apsisprendei, nuostabu. Švieskis, skaityk, žiūrėk, bendrauk su specialistais, vertėjais, klientais ir praktikuokis, praktikuokis, praktikuokis. Ir taip iki gyvenimo galo, o ne 4-5 savaites.

Jurijus Knozorovas ir cat toolsų naudojimas before it was cool

Foto iš Wikipedijos

Net nežinau, ką gūglinau, kad užtaikiau ant šio charizmatiškojo Jurijaus, ir sakykit ką norit, tačiau negalite nesutikti, kad ši nuotrauka tikrai patraukia dėmesį. Jurijus gimė beveik prieš šimtą metų ir nuo jaunų dienų pasižymėjo savo nuomone bei meile mokslui. Nuotykių ieškotoją patraukė egiptologija, vėliau ir majanistika. Studentaudamas pinigus leisdavo knygoms, o ne maistui, dėl ko išseko tiek, jog net į kariuomenę nepaėmė (nors vėliau vis tiek teko srėbti kareivio košės). Jurijus buvo absoliutus cat person ir taip mylėjo kates, kad net norėjo savo keturkojus pagalbininkus įamžinti publikacijose, tačiau cenzūra to neleido. Bet nereikia nusiminti, pasaulyje iškilo ne vienas jam skirtas paminklas, kur ant jo ranku ramiai ilsisi jo mylimiausia katytė Asia. Kai jį girdavo dėl tariamo talento vertimams, jis, puikiai suprasdamas, kad viskas priklauso nuo įdėto darbo, šmaikštaudavo, jog vaikystėje jam į galvą pataikė kriketo kamuolys, ir kad ne pro šalį, jei taip atsitiktų visiems vertėjais. Ką gi.. katę jau ne vieną numarinau.. kriketo kamuolys mano gyvenime nėra pasitaikęs, tačiau tikrai esu ne kartą gerokai prisitrenkus, taip kad dabar telieka sėdėti ir laukti pasaulinio pripažinimo :D

Aurelija Leonavičienė - Vertimo atodangos: teorija ir praktika (prancūzų - lietuvių kalba)

Pirmiausia norėčiau pasidžiaugti knygos autore, mat ji kaip tik šioje magistrantūroje dėstė vertimo teorijas. Suprantama, kad jos paskaita buvo viena mėgstamiausių iš tuo metu dėstomų. Jau per pirmą susitikimą supratau, kaip žvėriškai mano gyvenime trūko tokio žmogaus – suprantančio apie vertimus profesionalo. Ir čia nori nenori, pradedi lyginti „o bakalaure buvo kitaip, ten teorija buvo visai neįdomi“. Ir čia, žinot, galima būtų sakyti, kad „kaltink tik save“, bet rimtai, mūsų tuometinei dėstytojai pačiai šis dalykas buvo tooooks nuobodus, kad visos drauge per paskaitą miegojom – mes, studentės, ir dėstytoja. Kodėl manau, kad vertinu buvusią patirtį objektyviai? Todėl, kad teoriją aš visada mylėjau. Net fonetikos, kurios apskrirtai niekada nemėgau.

Iš tikrųjų ši dėstytoja yra ypatingai dėmesinga ir nuoširdi, skatinanti diskusijas, nors kažkodėl kai kurios kursiokės jos prisibijojo :D Dar ką galiu pabrėžti, kitaip nei dauguma sutiktų profesorių, ji neskuba girtis ir visiems piršti savo parašytos knygos. O galėtų.

Kitaip nei skaitant Pažūsio knygą, susiraukiau tik kartą, ir tai tik dėl europocentrizmo. Dėl ko šiaip raukytis galima, bet pykti neverta, tuo labiau kad knygoje jo labai labai mažai. Tai puikus vertimų vadovėlis visiems vertėjams (gal ne žodininkams, bet ir jiems pavartyti nepakenktų), nepaisant to, kad daugiau skirtas dirbantiems su prancūzų kalba. Visos mintys dėstomos nuosekliai, aiškiai, be jokios abra kadabros ar milijono perteklinių pavyzdžių. Vienintelis minusas, kurį galbūt pažymėčiau, jog man, kaip nemokančiai prancūzų kalbos, elementariai tingisi verstis pateiktus pavyzdžius. Galbūt esminė dalis (būtent kur kliūva vertimas) galėtų būti išversta skliausteliuose. Nors gal praleidau progą pasinaudoti tekstą atpažįstančiu ir iš karto verčiančiu įrankiu.

Negaliu atsidžiaugti, jog autorė tiek dėmesio skyrė vertimo „pasirengimui“ – teksto analizei. Nes, na kaip būna. Pvz., visai žalias vertėjas, neragavęs jokios vertimo teorijos. Jam gi viskas akivaizdu ir paprasta. Pasižiūri į tekstą ir sprendžia: jis ilgas, neilgas.. kokie ten žodžiai? Ar daug sunkių? Ir viskas. Ai, na, dar kiek sumokės ir iki kada reikia išverst. O vertimų duonos skanavęs vertėjas, net ir be papildomo išsilavinimo, į pateiktą užsakymą žiūri jau kitaip. Aišku, galbūt ne taip moksliškai, kaip tai pateikiama vadovėlyje, tačiau tai ir taip pakankamai akivaizdūs dalykai, kad ir: koks žanras, registras, auditorija, tikslas ir daugybė kitų aspektų, į kuriuos svarbu atsižvelgti verčiant.

Dar labai svarbus momentas. Kur Pažūsis savo knygoje rašo apie mistinę vertėjo pajautą, Leonavičienė nuostabiai viską pagrindžia paprastais paaiškinimais (pvz., gramatika, kalbos dėsningumais ir pan.). Nors neapsieita ir be meninių intarpų, bet čia jau vertėjo romantiko, mylinčio savo amatą, bruožas, dėl ko skaitoma teorija atgyja. T.y. skaitai ir supranti, kad autorius šią knygą rašė nes turėjo, ką parašyti, o ne todėl, kad „reikia“.  Tad tikrai rekomenduoju paskaityti tiek žaliems, tiek patyrusiems, galbūt atrasite kažką naujo.

Tiesą sakant, norėčiau, kad ši knyga būtų papildyta ir perleista. Manau, šiandien ją būtina papildyti tekstais apie lokalizaciją, CAT įrankių naudą (tai ne tik apie visokius Trados ar GT, bet ir tekstynus <3), seo tekstų vertimus, galbūt daugiau papasakoti apie situaciją ES institucijose bei vertimo etiką. O gal net ir socialinių tinklų svarbą. Nes kaip ir tekstas nėra pats sau vienas, taip ir vertėjas. Taip. Galbūt taip pat reikėtų skirti dėmesio ir pačiam vertėjui (čia puikiai galima sukišti dalis apie etiką, soc. tinklus), tada nereikės ištisai kartotis apie vertėjo erudicijos svarbą. Dar galbūt norėčiau papildymo prie teksto analizės. Nors vadovėlis kaip ir apima meninį ir nemeninį vertimus, tačiau meniniam vertimui norėtųsi daugiau dėmesio verčiamai knygai, autoriui, aplinkai, kas šiaip savaime suprantama, bet aprašius tai knygoje, kažkam tikrai būtų naudinga. Žinoma, čia kalbu tik tuo atveju, jei knyga leidžiama lietuvių kalba. Kalbomis milžinėmis šitai jau yra aprašyta ir ne kartą.

 

Žinios ir jų pritaikymas

Jei būčiau Ethan Becker, dabar visa apsiputojusi šaukčiau DON'T YOU EVER RELY ON KALBOS NUOJAUTA (ar kita mistine abrakadabra). Ypač jei vertimuose esi žalias ir traškus agurkėlis. Jau seniau esu rašiusi, jog už kiekvieno "aš taip jaučiu/man taip gražiau ir pan." slypi žinių spragos. Kai kurie vertėjai jaučiasi tiek "išvystę" savo pajautą, kad net didžiuojasi ja. Ir nenuostabu, kai turim visą krūvą straipsnių, kur vertėjo darbas yra ne tik šlovinamas, bet ir mistifikuojamas. Ir viskas atsiliepia iš tradicijos bei įsisenėjusių mitų. Kadangi mane šiandien šia tema vėl užkabino, nusprendžiau, nepakenks pasikartoti.

Mūsuose labai mėgsta visokius "auksinius protus", "kas laimės milijoną" ir pan. Žmonės dažnai įsivaizduoja, jog taip galima pamatuoti protą. Kuo daugiau atsakymų žinai, tuo protingesnis. Tas pats pritaikoma ir vertėjams. Privertė dešimtis skirtingų tekstų apie dalykus, kuriais šiaip eilinis žmogus paprasčiausiai nepagalvotų pasidomėti (pvz., keliamojo krano valdymo pultu ar kolektomijos subtilybėmis). Ir taip, beverčiant tu gali (o tiksliau esi priverstas) itin plačiai domėtis šiais klausimais, praplėsti savo žodyną, ir taip, tokiu būdu galbūt padidinsi savo šansus laimėti milijoną, bet tai nereiškia, jog tampi tos srities ekspertu. Gali tapti, jei specializuojiesi konkrečioje sferoje ar keliose, bet tikrai pamiršk apie tokį lygmenį, jei nuolat verti tarpusavyje nesusijusius tekstus. Realiai toks vertėjas kaupia šiukšlynėlį. Ir sakydama šiukšlynėlis turiu omeny pačią gražiausią šio žodžio prasmę. Tai tiesiog atsitiktinių žinių kratinys, kuris galbūt kada nors pravers, tačiau didžioji dalis paprasčiausiai pasidengs užmaršties dulkėmis.

Turėti žinių nėra blogai. Bet nepamirškim, jog viena yra kaupti žinias, ir visai kitas reikalas jas panaudoti. Dabar ypač madingas junginys problem-solving skills. Iš esmės vertimo procesas ir susideda iš problem-solvingo. Tu priimi sprendimą kažkuo remiantis, o ne todėl, "kad taip gražiau skamba". Jei yra dvejonės, reikia atlikti skrodimą. Skrosk žodžius ir fiksuok prioritetus, jokių nuojautų, mėnulio fazių ar horoskopų. Vienoje knygoje apie humoro teoriją rašoma - analizuoti, kas anekdotą daro juokingu yra tas pats, kas skrosti varlę: keli žmonės iš to sužino kažką naujo, bet varlė miršta. Kol kas nesu tikra, ar vertimai yra tinkama analogija.

Google Translate vs. Google Translate

Prisimenat tuos laikus, kai į GT įvedus Rihanna gaudavom Rytį Ciciną? Galiu garantuoti, jog tokių dalykų vis dar pasitaiko, tačiau negalime ignoruoti, kiek smarkiai GT patobulėjo. Ir vis tik. Tebėra daugybė kolegų, teigiančių, jog nesinaudoja GT. Įtariu, 99% taip teigiančių paprasčiausiai meluoja, o 1% tiesiog neturi interneto.

Naudotis GT verčiant tekstus jokiais būdais nereiškia, jog atliekama du kartus ctrl+с ir ctrl+v. O dievai. Rimtai. Jei yra tokių, kurie tikrai nežino, kaip galima išnaudoti GT galimybes, tam yra youtube ir google.

Taigi. Ne apie GT iš tikrųjų norėjau parašyti. Šiandien Dilgėlė pasipiktino naujai įsigytos sumuštinių keptuvės instrukcijos vertimu. Skaitau, skaitau.. ir žinot, ką darau beskaitant? Ne, neieškau juokingų momentų, o bandau nustatyti, vertė žmogus ar mašina. Įsivaizduojat? Čia tai bent laikai, kai vertėjams derėtų atlikti Tiuringo testą :D Bet rimtai. Pastoviai matau "net GT išverstų geriau", "čia jau tikrai su GT versta" ir t.t. Plius, nepamirškim, jog nebūtinai mūsų vertėjai šlubuoja. Gali būti, jog tai gamintojas priėmė sprendimą sutaupyti.

Tiesiai per aplinkui

Padarysiu prielaidą, jog mano blogą skaito jau suaugę žmonės. Norėčiau jūsų paklausti, kada paskutinį kartą piešėt? Ir klausiu visiškai rimtai. Aš vaikystėje labai mėgau piešti. Bet kažkaip taip net neprisiminsiu kaip, nustojau tai daryti. Ir štai, interneto amžius, žmonės susipažįsta su naujienomis iš gausiai generuojamų memų. Kadais laikraščiuose kukliai besiglaudžiančios karikatūros prasibrovė į priekį - suskaityt trumputį komiksėlį užtrunkame žymiai mažiau nei skrolindami kokį straipsnį. Juk jie maksimaliai informatyvūs - žinom, kas ką padarė, ir kokios to pasekmės. Ir su baltu pavydu žiūrėdavau į tuos komiksus, nes pati visada turėjau idėjų tokiems dalykams, bet kad - nemoku piešti. Ir tada Dilgėlė atskaitė man ilgėliausią moralą, jog tokiems dalykams piešimo įgūdžiai nėra tokie svarbūs, kiek istorija. Taigi, pasigirsiu savo keliais darbais :D

Žodžiu, manau, supratot, ką turiu omeny sakydama, kad svarbiausia yra istorija, o jau nupiešti suprantamai tikrai galima, tik reikia apgalvoti tekstą ir kompoziciją. Taigi, gyveni ir mokais. Na, bet prie ko čia tas piešimas ir vertimai? O prie to, kad Dilgėlė ne tik moralą atskaitė, bet dar ir užrodė nuostabų jutūberį - Ethan Becker. Jis nepasakoja apie piešimo pagrindus ir neaiškina, kaip ten ką daryti. Jis pasakoja apie žymiai gilesnius dalykus, apie tai, kaip suprasti ir pamatyti sistemą, kaip papasakoti istoriją. Ir tie dalykai, kuriuos jis mini, pritaikomi visur. Net ir tuose pačiuose vertimuose. Peržiūrėjau beveik visą jo kanalą ir išbandžiau ne vieną patarimą praktikoje (tiesa, piešime), tačiau tikrai žinau, kad yra momentų, į kuriuos būtinai atkreipsiu dėmesį versdama. Gal ir Jums bus naudinga, o jei ne - tai bent jau linksma.

Kolegos ir kolegai - su švente :))

Kai pradėjau pildyti šį tinklaraštį, apie vertimus lietuviškame internete buvo rašoma mažokui. Šiandien gi vertėjai būriuojasi įvairiuose socialiniuose tinkluose, kurdami tam tikrą bendruomenę. Mačiau, vienas vertimų biuras net vertėjų kursus organizuoja. Bet ko visame tame man trūksta. Nepaisant visos tos gausos - turinio vertė itin menka. Kaip tik šventės išvakarėse raudojau Dilgėlei, kad liūdna, jog sunku organizuoti diskusijas apie vertimus, jei kalba neina apie konkretaus iš konteksto išrauto žodžio vertimą.

Štai ir šiandien viena grupė sveikino su vertėjo diena ir savo sveikinime padarė dvi klaidas. Net neguodžia, jog pasveikinimas 2016 metų.

Taip pasveikinti vertėjus galėjo tik žmogus, nesusipažinęs nei su vertimo teorija, nei su leksikografijos pagrindais. Laikas jau deginti mitą apie pažodinio vertimo blogybę. Pažodinis vertimas yra taikomas žymiai dažniau nei suvokia patys vertėjai. Elementarus pavyzdys: pelėda. Kaip jūs versite pelėdą į anglų kalbą? Kaip owl ar mice eater? Taigi. Ar mes verčiame žodžių reikšmes ar morfemas? Taigi, pamorfemis vertimas yra baisu, jei mes verčiame tekstą. Tai yra etimologų darbas, kurie tiria pačią kalbą ir jos vienetus. Kitas pavyzdys: dreiundzwanzig. Negi atsirastų toks neadekvatus vertėjas, kuris vers trys ir dvidešimt? Net taip peikiamas Google Translate taip neišverstų. Bet juk yra reikšmė 23. Ir ji yra tiesioginė. Katinas miega - Кот спит. Absoliučiai pažodinis vertimas. Ar jis blogas/klaidingas/netinkamas? Pažodinis vertimas yra strategija, įrankis, būdas. Ne jis yra blogas, jei vertėjas jį taiko ne vietoje ir ne laiku. Taigi ne, pažodinis vertimas nėra prasto vertėjo sinonimas.

Dėl vertimo žodyninės reikšmės mes matome ką? Jau ne kartą mano čia iškeltą problemą - žodynai yra statiški ir nelankstūs. Žodžių reikšmės su laiku sensta, nyksta, keičiasi vietomis. Ir žodis versti šiuo atveju to puikiausias pavyzdys. Atsiverčiam mano taip mylimą tekstyną, įvedam šį žodį ir paskrolinam, ką mums randa? Peržvelgiau vos 30 sakinių, iš kurių trečdalyje atvejų kalbama apie vertimus mums visiems labiausiai suprantama prasme. Tuomet daug atvejų su kaltės ir kalnų vertimais. Taip pat medžių vertimu tiesiogine prasme. Štai taip. Žodynas turi būti interaktyvus padaras. Reikšmės turi kaitaliotis atitinkamai pagal vartoseną. Taigi ne, dabartinėje lietuvių *KALBOJE* mums miela reikšmė nėra 11 vietoje.

Vertėjų dienos proga Kauno kolegija (apskritai labai simpatizuoju šiai kolegijai, ji tokia friendly vertėjams) organizavo online paskaitą apie mašininį vertimą, kurią skaitė Egidijus Zaikauskas. Jei taip labai nuoširdžiai, manau, Zaikauskas rašo įdomiau nei pasakoja, kita vertus, galbūt tema tokia nedėkinga ir labiau tinkanti pirmos pakopos studijų antrakursiams-trečiakursiams. Nepaisant mano asmeninių preferencijų, paskaita buvo gan populiari, prisijungė net 100 klausytojų. O bet tačiau, joje mažai buvo pasakojama apie tai, ko nebūtų galima perskaityti (dėmesio) 2006 metų straipsnyje. Beklausant paskaitos dar šmėkštelėjo mintis - na, ką galima pasakoti apie mašininį vertimą, kai dalis prisijungusių vertėjų net nemoka išjungti kameros ir garso :D Tiesa, buvo žadėta, kad įkels paskaitos įrašą, tad pasistengsiu čia įkelti nuorodą, jei nepamiršiu.

[Nepamiršau, štai nuoroda.]

Ir dar vienas momentas, kuriuo noriu pasidalinti: konferencija, kuri vyks Kauno kolegijoje nuotoliniu būdu. Kol kas pati visai kaip ir noriu joje sudalyvauti. Jau pavasarį norėjau, bet dėl žinomų priežasčių ji buvo atšaukta. Dilgėlė man net mandrą temą sugalvojo, bet po Zaikausko paskaitos supratau, kad iš esmės nieko naujo nepapasakosiu, tad gal ką nors papasakočiau iš savo baigiamojo darbo tyrimo. O gal ir ne. Žodžiu, žiūrėsma :D

----------------------

*suprantu, kad kalba ir žodynas nėra tas pats, tad ir neklaidinkim vieni kitų pasenusia informacija

Sulietuvinimas - grėsmė kalbai ar racionalus sprendimas?

Studijuodama kalbas sutikau įvairių žmonių. Buvo tokių, kurie pasirinko kalbas, nes mokykloje nemokėjo matematikos arba tiesiog nežinojo, ką gyvenime veikti, ir kalbos neatrodė prasčiausias pasirinkimas. Vis tik dažniau sutikdavau kolegų, teigiančių, jog vienaip ar kitaip myli kalbas, bendravimą, literatūrą, kultūrą ir t.t. Ir visi aplinkui tik ir tekartoja - mylėk savo darbą ir tau neteks dirbti nė dienos (kas šiaip labai naivu, bet ne apie tai įrašas). Meilė yra gerai, tačiau ji taip pat yra pavojinga. Kuo? Na, skelsiu dar vieną banalybę - meilė akla. Ir meilė kalboms ne išimtis. Mylint kalbas galima lengvai prarasti objektyvumą, prisigaudyti visokių parazitinių minčių, kurios trukdo viskam.

Vienas iš tokių parazitų - neracionali meilė gimtajai kalbai. Yra ir tokių mylėtojų, kurie tarsi jaučia tam tikrą pareigą sukurti lietuviškus atitikmenis jau žinomoms ir suprantamoms sąvokoms, kurių tarptautiniai variantai kuo puikiausiai prigiję mūsų kalboje. Ir nuolat stebiu, kaip kolegos irgi mėgsta paišsidirbinėt. Vardan patriotinių sentimentų atmetami akivaizdūs vertimo sprendimai, kuriami fiktyvūs hibridai, kuriuos vadinu žombiais (žodžiai zombiai), prieštaraujantys elementariai logikai, kalbos ekonomijai ir krūvai kitų dalykų į kuriuos būtina atsižvelgti kuriant terminą. Bet juk viskas nesvarbu, bile kad lietuviškas.

Žinot, yra žmonių, kuriems patinka įvairios sąmokslo teorijos, nes jų netenkina paprastas paaiškinimas. Deja, ir vertėjų tokių pasitaiko.

Taigi ne, svetimo termino sugramatinimas nėra grėsmė kalbai. Jei taip, tada išskroskim lietuvių kalbą ir išpjaukim viską, kas yra "nelietuviška". Jei kas turi poreikį mylėti tėvynę ir kalbą, lai myli, bet tegul nekiša tos meilės kur nereikia. Tai nei moksliška, nei profesionalu, tad visada svarbu prisiminti, kokia yra kalbos pirminė funkcija.

Gėda, gėda, gėda

Gėda vertėjui dėl nekokybiško vertimo, gėda leidyklai dėl redaktoriaus neturėjimo. Bet visų didžiausia gėda leisti knygą, kurios vertimas yra atliktas ne iš originalo kalbos. Mažas nuostolis, jei kalba eina apie šaldytuvo instrukciją, tačiau visai kitas reikalas, jei kalbame apie grožinę literatūrą.

Taigi. "Kitos knygos" išleido mokslinės fantastikos rašytojo Liu Cixin knygą "Trijų kūnų problema".  Bėda ta, kad knyga versta ne iš kinų, bet anglų kalbos. NEPIRKIT ŠIOS KNYGOS. TAI YRA SUROGATAS, O NE KNYGOS VERTIMAS. Vertimas iš originalo kalbos jau ir taip daug ką atima iš skaitytojo, tad įsivaizduokit, ką jūs gaunate, kai skaitote vertimo vertimą. Pamenat, buvo tokia laida "Baimės faktorius". Rodė užduotį, kur senos moterys kramtė mėsą, iš ko paskui darė kotletus, ir dalyviams reikėjo valgyti juos šviežiai sukramtytus. Štai ką jūs gaunate skaitydami tokį vertimą.

Kažkas (neprisistatęs asmuo iš internetų) pareiškė, jog taip yra todėl, kad autorius bendradarbiavo ruošiant vertimą į anglų kalbą, ir ale kažką kažkiek pakoregavo vakariečių kultūrai (įtariu, kalba eina apie paaiškinamąsias išnašas, kurios yra tiesiog būtinos, jei nepriklausai tai kultūrai ir nežinai svarbių Kinijos istorinių įvykių, ar paprasčiausiai neišmanai kalbos ypatumų), bet ar tai priežastis versti knygą ne iš originalo kalbos? Rimtai? Suprasčiau, jei kalba būtų tiek egzotiška, jog neturėtume tinkamų specialistų, bet juk turim.

Su atvira pašaipa žvelgiam į sovietmečio vertimus, atliktus iš rusų kalbos (nes elementariai nebuvo kaip gauti originalą), tad kaip turime vertinti tokius leidyklų sprendimus šiandien? Ir vertėją pateisinčiau tik tuo atveju, jei vertimų fronte badas, reikia kažkaip uždirbt ant duonos. Bet kokiu atveju tai yra skaitytojų apgaudinėjimas ir didžiulis liūdesys dėl tokios puikios knygos, nes vertimo iš kinų kalbos dabar tikrai nebeturėsim. Puoselėju viltį, kad bent jau kitos dalys nebus verčiamos.

Kažkokia mistika

Tai, kad originalus tekstas turi įtakos vertimui, tikra tiesa. Bet kartais ta įtaka tokia stipri, jog vertėjas gali tiesiog pamiršti gimtąją kalbą (na, arba ne gimtąją, tiesiog bet kokią kalbą į kurią atliekamas vertimas). Verčiant apima gan keista savijauta. Tarsi būtum kitoje dimensijoje, ir dirbant vertimas atrodo visai logiškas. Bet po kurio laiko pažvelgus į išverstą tekstą rimtai sukyla noras pasidaryti harakiri. Ir sakiniai kreivi, ir žodžiai ne tie, ir taškas negražus. Tada jau tvarkai tą šiukšlyną, šlifuoji ir pateiki padorų variantą.

Tai kame mistika? Ogi tame. Atrodo, gi moki kalbą. Taigi net ir esi kalbos specialistas, o ne šiaip tik gimtakalbis. Bet va kažkas smegenyse susisuka, susipainioja, ir mes gauname kreivą vertimą. Kreivą kalbą. Asmeniškai man iš nuovargio kartais būna pasiekiamas toks lygmuo, kai nesuprantu, ar žodis rusų ar lietuvių kalba. Na, pvz., žodis "eiti". Pats banaliausiais žodis, o va susimąstai taip rimtai, surauki antakius ir bandai sugaudyti nematomą ore tvyrantį žinojimą - tai vis tik "eiti" yra lietuvių ar rusų kalba? Kai pasiekiu tokį lygį, suprantu, kad pailsėti reikėjo jau gerokai anksčiau nei šiaip prieš keletą valandų.

Žodžiu, daugiau laiko poilsiui ir teksto redagavimui.

Šviesioji karantino pusė

Nors pavadinimas toks gan trykštantis optimizmu, vis tik bus ir pesimistinių natų, tačiau ne tais aspektais, apie kuriuos galėtumėt pagalvoti. Taigi. Šviesioji pusė. Naiviai tikiuosi, jog įstaigos, įmonės ir t.t. pagaliau įvertins, koks nuostabus ir taupantis laiką yra reikalų tvarkymas nuotoliniu būdu. Tad viliuosi, jog ši praktika bus pastovi ir pasibaigus karantinui ne tik kad nebus nutraukta, bet dar ir patobulinta.

Karantino metu internetu tapo pasiekiama daug įvairių išteklių nemokamai. Aišku, Dilgėlė savo žvitraus proto neslepia ir būtinai primena, jog tokiu būdu paslaugų skleidėjai sau tik auginasi klientūrą, su kuo kategoriškai sutinku. Bet aš suvalkietė - chaliava yra chaliava, ir jei yra galimybė pasinaudoti kažkuo nemokamai, aš jos nebrokysiu (aišku, jei paslauga man aktuali).

Na, o dabar turbūt ne apie tokią šviesią šio reikalo pusę. Nuotolinis mokymasis. Tai yra vienas iš rimčiausių VDU privalumų. Tokiu būdu universitetas parodo savo lankstumą. Tu gali ramiai tvarkytis savo reikalus ir mokytis patogiu laiku. Žinoma, ne visada. Būtina lankyti seminarus, tačiau bet kokie nesklandumai yra išsprendžiami, reikia tik neapleist paties reikalo. Sudėtingiau galbūt tiems, kam reikia kokios nors įrangos ar dar ko nors.

Tačiau ką pastebėjau aš, ir pastebėjo daugelis tėvelių, kurie dabar priversti mokyti savo atžalas - nauda iš tų video konferencijų, deja, nėra tokia didelė kaip norėtųsi. Asmeniškai man daugeliu atveju atrodo, kad tokios paskaitos yra laiko gaišimas, nes pilnaverčiai dalyvauti jose nelabai išeina, o būtent tos diskusijos, gyvas kontaktas ir lyriniai nukrypimai yra įdomiausia paskaitų dalis, kuri nuotoliniu būdu nelabai įmanoma, nes paprasčiausiai bet koks pašalinis triukšmas traktuojamas kaip trukdymas. T.y. bet kokia reakcija yra sveikintina tik tada, kai dėstytojas jau tiesiogiai į visus kreipiasi. Kitu atveju paprasčiausiai trukdai kitiems klausyti paskaitos.

Dilgėlė jau ne kartą zyzė apie tai, kad "ko vertos tokios paskaitos, kurių nelankant gali gauti dešimtuką pasiruošęs savarankiškai?". T.y. paskaitų metu nėra suteikiama absoliučiai nieko tokio, kam negalėtum pasirengti savarankiškai. O gaila. Ir net labai. Ir pati susiduriu su tam tikromis paskaitomis, kurių video konferencijos visai neproduktyvios, ir jas būtų galima sumažinti iki 15 min konsultacijų. Ir va suprask, kas čia negerai. Ar reikalavimai nedideli? Ar su pačių paskaitų formatu kažkas negerai? Nemanau, kad bėda yra su pirmuoju aspektu. Kažko trūksta paskaitose, kad jos įgytų vertę.

Kas man labiausiai patinka, tai atsiskaitymai nuotoliniu būdu. O, dievai, kaip tai nuostabu. Ypač tie, kur tiesiog turi atsiųsti darbą kažkuriai dienai. Aišku, nuotoliniai koliai griežtai nustatytu laiku irgi nėra taip blogai, bent jau į universitetą dėl jų važiuot nereikia. Na, įsivaizduokit, važiuot į universitetą tik dėl kokio tai atsiskaitymo, kurį parašai per pusvalandį, o kiek laiko sugaištama, kol nuvyksti tenai, kol sugrįžti, o jei dar kitus reikalus reikia dėlioti aplink tą laiką..

Kaip ten bebūtų, smagu, jog yra dėstytojų, kurie neleidžia atsipalaiduoti. Štai stilistiką dabar dėstys profesorė pas kurią rašysiu baigiamąjį darbą, tai ji tokia gan proziška. Labai malonu jos klausyti. Realiai galėtų kokius podkastus leisti, klausyčiau ausis ištempus. Žodžiu, savarankiškus darbus ir kolokviumą atsiskaitėme pas kitą dėstytoją, o pas šią atsiskaitysim egzaminą. Ir ji taip paprastai sako, egzaminas sudaro 50 % galutinio pažymio, ir ji nenori, kad vienas kažkoks banalus atsiskaitymas turėtų tiek galios. Tai mums reiks parengti vienokią recenziją, kitokią išversti, ir dar parengti kažkokį hibridą. Nu, galvoju, bus ką veikt, rimtai čia viskas. Ir tada ji priduria: "O egzaminui tada..", tai net prunkštelėjau :D Žodžiu, pasakysiu atvirai ir nelabai gražiai, bet kaifuoju. Man taip patinka, kai iškelia tokius įdomius iššūkius ir tiek daug, kad net galva svaigsta. Nes tada žinau, kad sužinosiu labai daug dalykų, kurių nežinojau, darysiu tai, ko niekada nedariau, atrasiu kažką, ko nežinojau apskritai egzistuojant.

Tai iš nuotolinių paskaitų galiu pasidžiaugti nebent (man pačiai buvo netikėta) vertimu žodžiu. Mes gan šauniai ir produktyviai praktikuojamės nuotoliniu būdu, ir net turėjom vieną atsiskaitymą, kuris pasisekė tiesiog nuostabiai :D Beje, apie vertimą žodžiu dar bus atskiras įrašas, tai čia neišsiplėsiu.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

VDU gan operatyviai reagavo į situaciją su tuo užkratu. Taip operatyviai, kad užsidarė anksčiau nei buvo paskelbtas karantinas. Turiu pagirti bent jau savo studijų dalyvius, kurie ir taip jau turi patirties dirbant nuotoliniu būdu, tad kažkokios traumos mes kaip studentai tikrai nepatyrėm. Tik man labai gaila, nes mėgstu paskaitas lankyti gyvai. O bet tačiau. Šiuo metu pasipylė gėriai kaip iš gausybės rago. Atsirado daugybė nemokamų paslaugų, kuo save užimti karantino metu. Taigi, pasidalinsiu štai čia keliomis nuorodomis.

https://about.muse.jhu.edu/resources/freeresourcescovid19/

Štai čia yra suteikiama nemokama prieiga prie įvairios mokslinės literatūros. Ją galima ne tik skaityti, bet ir legaliai parsisiųsti. Tiesa, knygos pateiktos dalimis, tačiau absoliučiai pilnos, tad jei esate tokie pat ne tinginiai kaip aš, tai kantriai parsisiųsite visas tas dalis ir susiklijuosite per bet kurią programėlę kurį turi merge pdf  funkciją.

Tiesa, literatūros iš lingvistikos srities ten nėra daug, ir dažniausiai ji tokia itin siaura tema, kuri arba aktuali arba ne. Na, arba galbūt kam nors bent jau įdomi. Tačiau aš ten siaubiau labai įvairią literatūrą iš socialinių mokslų, reikės būtinai paskaityt kada nors šiame gyvenime.

Kas dar yra nuostabu, jog šioje nuorodoje pateiktas sąrašas nuolat pildomas, tad tikrai yra ką veikt, kol per visus prasieisi.

https://www.scribd.com/

Nors šiame puslapyje galbūt daugiau dėmesio skiriama grožinei literatūrai, tačiau yra ir mokslinės, nors gal daugiau mokslo populiarinimo literatūros. Bet, na juk dykai 2 mėnesiai! Kaip rusistikos magistrantūroje viena profesorė pasakė "на безрыбье, и жопа соловей".

Traduktalogija mirė, tegyvuoja traduktologija?

Kuo daugiau kapstausi vertimo teorijoje, tuo labiau suprantu, jog tai yra mirusi sritis. Kai tai supratau, atrodo, jog visas gyvenimas buvo melas. Bet tiesa ta, kad vertimo mokslas yra trypčiojimas vietoje. Praeitą semestrą per vertimo teorijų paskaitas jutau, kad praleidžiu kažką nematomo. Kažko nesuprantu, ir virš viso to kabo kažkoks Damoklo kardas. Suprantu, kad daug kas mano šias mintis palaikys absoliučiomis erezijomis, ir kad bandau išrasti dviratį, bet tiesa ta, jog būtent traduktologai tuo ir užsiiminėja.

Nebūtina perskaityti dešimtis knygų ar straipsnių apie vertimus, kad suprastume, jog priėjome aklavietę, užtenka paskaityti kad ir tą pačią knygą, kurią anksčiau rekomendavau - Vertimo minties raida Europoje. Visos tos teorijos yra viena ir ta pati vertimo teorija su išdėliotais akcentais viename ar kitame aspekte. Bet visos jos yra vienos ir tos pačios vertimo teorijos spektro dalys. Jose vyksta sąvokų ir kategorizacijų karai, bet ne daugiau. Apie tuos dalykus kinai jau mūsų eros pradžioje kalbėjo, ir šiandien toliau nuo to, ką jie kalbėjo, mes nenuėjom. Jei ir yra išlikę tam tikri neišspręsti klausimai, kuriuos bandoma spręsti mitine vertėjo kalbos ar literatūros pajauta, tai tik naivus tikėjimas horoskopais. Bet kuris dabar neturintis ką veikt vertėjas ar šiaip lingvistas gali užsiimti tomis lietuvinimo problemomis ir bet kokiomis pajautomis, nes šiandien mes jau turime tinkamus įrankius išsklaidyti šias neišmanymo tamsumas. O daugiau problemų vertimų moksle nėra. Na, Dilgėlė dar kalba apie gairių rengimą, kas turėtų padėti atskirti specialistą nuo pavertėjo, bet ir čia visai kitas šio reikalo aspektas, kuris su pačiu vertimų mokslu mažai ką turi.

Kai skaičiau vertimo žodžiu teoriją, šypsojausi. Ypač kai matydavau visokias pabraižytas schemas. Taip, jos gal ir aprašo procesą, bet vertėjui jos yra bergždžios, nes jau net raštu verčiant niekas sąmoningai nesirenka kažkokios teorijos taikymui praktikoje, o ką jau kalbėti apie vertėjus žodžiu, kurie tokiems dalykams neturi laiko. Tačiau ir mūsų turimos teorijos, skirtos vertimams raštu, iš tikrųjų naudingos ne ką daugiau. Taip, jų reikia, kad analizuodami tekstą ar jau atliktą vertimą galėtume tiksliai įvardinti problemas bei atrasti sprendimus, tačiau šis procesas kuo puikiausiai vyksta ir neišmanant šių teorijų.

Kas nors galėtų piktintis ir sakyti, kad taigi va kiek daug puikių ar nepuikių straipsnių iš vertimo srities. Bet ar tikrai jie yra puikūs? Ir ar tikrai iš vertimo srities? Dauguma jų yra mano tinklaraščio lygio. Įprastai būna vienas iš dviejų - vertėjas yra arba šlovinamas, arba kalamas ant gėdos stulpo. Antai kaip gražiai ir taikliai išvertė arba štai koks vertėjas neišmanėlis, neturi elementarių istorijos ar dar kokių nors žinių, nes kitu atveju jis nebūtų taip blogai kažko išvertęs. Jūs man atleiskit, bet patiktukų ir piktų snukučių dėliojimas ant vertimų nėra mokslas. Taaaaip, tai yra be galo įdomu, kokius sprendimus priima vertėjai sudėtinguose atvejuose, ir tikrai kartais tiesiog negali nesižavėti vertėjų išradingumu bei kalbos grožiu, tačiau nesvarbu, ar tai yra grožinis tekstas ar šaldytuvo instrukcija - vertimo tekstas turi tik vieną reikalavimą - būti maksimaliai adekvačiam. O į tai jau įeina visos tos smulkmės: tikslinė auditorija, registrai, leksika, konotacijos, ekstralingvistinės žinios ir t.t. ir t.t.

Bet kokiu atveju man tai atrodo labai neprofesionalu. Maža garbės kurtis sau akademinę karjerą analizuojant ir peikiant prastą vertimą, kaip ir girti kokios tai knygos vertimą, kurį pats straipsnio autorius ir atliko.

Dar prie vertimų srities kažkodėl pastoviai priskiriamos konceptualiosios metaforos. Taip, tai įdomu. Taip, tai kartais ne šiaip stebina, bet ir šokiruoja. O bet tačiau - tai tooooks chaliavnas darbas. Prisikeli tekstų į kokį paraconcą ir pagal raktažodžius atlieki paiešką. Primityvi programėlė tau gražiai viską sustyguoja, tau tereikia nežiopsot, viską aprašyt ir pasidaryti atitinkamas išvadas. Bet visi šie dalykai yra labiau susiję su kognityvine lingvistika, o ne vertimais. T.y. nieko nuostabaus, jei vertėjas versdamas iš giminingos kalbos tam tikras koncepcijas verčia panašiomis į originalą koncepcijomis. Na, pats banaliausias pavyzdys - širdis yra emocijų talpykla. Va, kitas dalykas, kai tai yra kepenys. Bet jau šioje vietoje vertėjas ir turėtų versti kepenis, nes čia yra kultūrinis elementas. Bet visi tie "o vau, raudona spalva reiškia pavojų ir aistrą taip pat ir kitoje kalboje" prašosi veidopalmės (kad ir kaip nehigieniškai tai beskambėtų).

Arba dar geriau - lyginti kurios kalbos žodynų apibrėžimai išsamesni ir tikslesni. Gerbiamieji, tai jau leksikografija, o ne vertimai. Su vertimais tai neturi absoliučiai nieko bendro. Na, nebent apibrėžimai buvo verčiami, bet juk žodynuose apibrėžimai yra kuriami, o ne verčiami.

Žodžiu, jaučiu didžiulę nuoskaudą, apmaudą ir neviltį. T.y. pats vertimo procesas man lieka malonus ir t.t., tačiau jaučiuosi lyg praradusi gyvenimo prasmę. Suprantu Dilgėlę, kuri myli sociolingvistiką. Ten bemiela. Tai neišsemiami klodai. Net ir atlikus tam tikrus tyrimus ir gavus rezultatus, po tam tikro laiko tuos bandymus ar tyrimus būtina pakartoti, nes viskas keičiasi. Štai naujus metus pasitikome su nauju žodžiu, kurį per dieną turbūt ištariam bent kokius 3 kartus mažiausiai. Mes savo mylimųjų vardų kitą kartą ir per savaitę tiek kartų neminim kiek tą prakeiktąją koroną. Taip, koronavirusas ir karantinas. Šis duetas dabar mūsų kasdienybė.

Aš gi manau, kad turbūt galiu ramia sąžine išreikšti meilę pragmatikai. Dabar jau apie ją skaitysiu ir mėgausiuosi, nes tai vis dar yra šiukšlynėlis, nors ir sako, kad aptvarkytas. Bet jei atvirai, man atrodo, jog tai nėra aptvarkytas lingvistinis šiukšlynėlis, tai tiesiog legalizuotas sąvartynas. Tobula!

Sakai, nori versti.. bet ar tikrai?

Kitaip nei dauguma, žinojau, kuo būsiu užaugus. Gal tik planuose buvo kita kalbų kombinacija, tačiau esmės tai nekeičia. Ir štai, aš jau vertėja. Ir kaip vertėja pastoviai susiduriu su dviem viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Viena iš jų, kad kai žmonės išgirsta, jog esu vertėja, prasideda visokie pagrįsti ir nepagrįsti įsivaizdavimai, kad ooo, tai turėtum būt labai protinga, žinoti daug kalbų ir gebėti versti tiek žodžiu ir raštu (nes nu koks gi ten skirtumas, tiesa?). Ir kita pozicija - oi, o ko taip brangiai už vos kelis lapus?

Man labai patiko Veros Verdiani straipsniukas apie vertėjo amatą (nuoroda). Iš tikrųjų jame trumpai drūtai papasakota, kaip atrodo vertėjo gyvenimas. Ir manau, jį reikėtų perskaityti visiems, kas mano, kad norėtų ar galėtų užsiimti vertimais. Nors ir ne viskam pritariu, kas ten rašoma, bet ta kasdienė rutina, nors gal kiek ir romantizuota, yra absoliučiai tokia, kaip ir aprašyta. Ir čia kalbu apie vertimą raštu. Tai tikrai gali būti ypatingai užknisantis darbas, jei tau nepatinka ilgai sėdėti ir knistis beieškant TO žodžio. Nes taip jau yra, kad vertėjas atsako už kiekvieną jo parinktą žodį. Kiekvieną kartą, kai vertėjas parenka kažkokį žodį, žodžių junginį, konstrukciją ir t.t., jis priima sprendimą. Tad šis darbas gali netikti tiems, kurie nori tiesiog atlikti darbą ir apie jį pamiršti.

Verdiani straipsnyje mini intuiciją, už ką kiekvieną taip teigiantį Dilgėlė pasirengus išvirti aliejuje ant mažos ugnies. Aš tai labiau vadinu sveiku protu. Negalime priimti sprendimo vien iš intuicijos. Jei intuicija mums kažką šnabždą, pajunkim sveiką protą, kuris padėtų tinkamai argumentuoti šį sprendimą. Nes nėra tokio dalyko kaip "nes taip gražiau skamba". Už to "gražiau" visada slypi stilistika, pragmatika, registrai, gramatika ir visi kiti dalykai susiję ne tik su kalba bet ir dalykais, išeinančiais už jos ribų. Kuo daugiau gilinuosi į vertimo teoriją, tuo labiau suprantu, kad tie, kurie vadovaujasi intuicija, ne tai kad klysta ja vadovaudamiesi, kiek tiesiog neturi pakankamų teorinių žinių. T.y., jei jūs jaučiate, kad kažkuris variantas yra geresnis už kitą, bet nežinote, kodėl - jums trūksta žinių.

Kodėl aš čia taip storžieviškai per aplinkui žmones vadinu neišmanėliais? Ne todėl, kad būčiau tokia protinga ir nuostabi, o todėl, kad pati ne kartą lipau ant to paties grėblio ir kažką verčiau iš asmeninės pajautos (gerai dar kad ne pagal mėnulio fazę). Nežinoti yra normalu. Skirtumas tik pasirinkime, ar jus tenkina tas nežinojimas. Man neužteka tiesiog jausti, aš noriu ir suprasti, kokiu pagrindu ta nuojauta veikia. Ir visgi smagiausia šio aspekto dalis - visos reikiamos žinios yra prieinamos, tereikia pasidomėti. Jei taip jau labai tingisi, tai paskaitykit bent jau apie komponentinę analizę. Iš asmeninės patirties galiu pasakykit, kad iki darbo vertimuose man vertimo teorija neatrodė įdomi ar prasminga, tačiau sukaupusi tam tikrą vertimo patirtį į teoriją žvelgiu visai kitomis akimis. Pamėginkit, jei jums buvo panašiai, duokit teorijai antrą šansą.

Manau, Verdiani per mažai akcentavo tokį dalyką kaip savarankišką mokymąsi. Taip, ji rašė, jog beversdami mes galime sužinoti tikrai visko daug, tačiau vertėjas turi pastoviai mokytis nelaukdamas vertimų. Tad pasirinkus vertėjo amatą esate pasmerkti mokytis visą gyvenimą. Bet čia kalbu ne apie kalbą. Domėtis kalba ir jos kultūra yra privalomas dalykas by default, ir man nesuprantama, kodėl straipsniuose pastoviai tai yra akcentuojama. Nes mano supratimu tai yra toks absoliučiai akivaizdus dalykas kaip kvėpuoti, kad net neverta ir užsiminti.

Tiesa, dirbant vertėju iškyla toks pavojus. Itin paprasta sužvaigždėti. Žmogus toks jau padaras, kad jei kurioje nors srityje žino kiek daugiau nei eilinis statistinis vienetas, tai jau įsivaizduoja esąs tos srities specialistas. Ir vertėjams tas sužvaigždėjimas yra ypatingai būdingas. Užtenka pavartyti straipsnius apie vertimus, kur kalbama apie tiesiog magišką vertėjo darbą, taip sukuriant iliuziją, jog gerais vertėjais gali tapti tik išrinktieji. Na, ir čia jau įvyksta save išpildanti pranašystė. Vertėjai, įgauna naujų žinių, jaučiasi išmaną tą sritį, automatu užsiaugina tam tikrą nepajudinamą autoritetą, ir ne vertėjai tuo patiki. Kodėl aš taip gal piktai kalbu? Todėl kad jokiose kitose srityse neteko sutikti savo pačių darbo šlovinimo moksliniuose straipsniuose. Taip, vertimai yra nuostabūs. Ypač grožinės literatūros. Tačiau tas nuostabumas yra absoliučiai subjektyvus (vieni taip mano iš nesupratimo, o kiti dėl tos sukurtos ir puoselėjamos iliuzijos), nes, jeigu ką, kiekviena sritis yra savaip nuostabi, tad nereikia savęs kelti aukščiau kitų. Didžiuokimės gerai atliktu darbu, bet nekurkime mitų, jog tai yra kažkokia nesuvokiama mistika.

Nereik to karo

Vakar skaičiau tokį nedidelį straipsniuką apie vieną kompiuterinį virusą, jo pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą ir apibrėžimą. Autorius lygino to termino apibrėžtis keliose kalbose. Ir jei atvirai, man tai pasirodė toks naivus straipsnis. Na, rimtai. Paimi terminą ir sulygini jo apibrėžimus keliose kalbose. Ir tai jau pagrindas straipsniui, kurio trečdalį sudaro vertimai, o net ne pats straipsnio turinys. Šiaip man labai patinka trumpi straipsniai, nes manau, jog jo galia yra ne apimtyje, o koncentruotai pateiktoje informacijoje. Kas iš 20 lapų straipsnio, jei 2/3 turinio sudaro elementarių lingvistinių dalykų atpasakojimas. Tiesa, per kontrastinę stilistiką mums aiškino, jog tai yra tokia straipsnių rašymo tradicija, norint parodyti, kiek daug straipsnio autorius nusimano. Ir šiaip aš nieko prieš, bet nieko ten ypatingo autorius nenusimano, jei dalinasi žiniomis, kurios akivaizdžios kiekvienam bakalaurui, o skaitytojui tenka gaišti laiką.

Tai vakar pasiputojau Dilgėlei ir juokais pasakiau, kad eisiu dabar rašyt rimtą straipsnį apie meilę ir jos apibrėžimus visose man prieinamose kalbose. Ir taip pamąsčius, man visai prieinami šie dalykai bent 6 kalbomis. Jau galima būtų kažką ir sukurpti, o bet tačiau, radau dar įdomesnį lobyną, kurį, kaip tuose memuose rašo, paliksiu tiesiog čia :D

Čia iš dabartinės lietuvių kalbos žodyno visas šis grožis :D