2016 m. balandžio 29 d., penktadienis

Prisispjaudžiau į šulinį..

Taip jau atsitiko, kad teko plačiau pasidomėti tokia nuobodžia sritimi kaip leksikografija. Rimtai, man ji nuobodesnė net už fonetiką.. Ok, ok, gal kam šie dalykai nėra nuobodūs, tačiau studijų laikais buvo labai nuobodu skaityti apie tuos žodynus ar kalti fonemų charakteristikas. Na, bet aš supratau kodėl. Studijuojant trūko aktualumo.
Neįmanoma išversti tekstą be žodyno pagalbos. Aišku, kai kuriuos tekstus galima, tačiau tokiu atveju gali nukentėti vertimo kokybė. Bet šiandien aš noriu pakalbėti ne apie kokybę, o būtent apie žodynus. Tiesiog paėmiau ir rimčiau pasidomėjau, kaip sudaromi žodynai, o tiksliau terminai, nes studijų laikais viskas buvo dėstoma gan apibendrintai (ir nenuostabu, patiems dėstytojams leksikografija, leksikologija nėra įdomiausi dalykai :D).
Atlikusi nedidelę paiešką, aptikau daugybę įdomių dalykų, kurių mūsų niekas nemokė :D Aišku, sakoma, jog daug dalykų ateina su patirtimi, bet tai, ką aš atradau, tiesiog gyvybiškai būtina įtraukti į visas filoloxijos studijas – internetiniai žodynai ir terminų sudarymo bent jau įvadą mažiausiai.
Šiaip palyginus retai gaunu kokį nors tekstą, kur būtų specifinė terminija, tačiau gavusi jį, vargstu, kol įsivažiuoju. O vargas dažniausiai būdavo dėl to, kad elementariai nežinomą terminą gūglinau, ir iš visų pateiktų variantų reikdavo rasti tinkamiausią. Kartais tenka netgi gūglinti vertimus EN-RU, RU-EN kombinacijomis, kad būtų galima išversti kažką į lietuvių kalbą.
Šiaip besidominti, kas per patiekalas ta leksikografija yra ir su kuo valgoma, sužinojau krūvą labai įdomių dalykų. Vienas iš labiausiai mane kvailai nustebinusių dalykų, jog Lietuvių kalbos institutas yra labai rimtai vertinamas tarptautiniu lygmeniu. Na, gal dar nėra sakoma „lietuvių mokykla“, tačiau, tikiu, jog einama to link. Kvailai nustebino dėl to, jog aš ir seniau buvau apie tai girdėjusi, tačiau dėl savo „meilės“ leksikografijai praleidau tai pro ausis. Šiaip dar truputį papasakosiu labai įdomų dalyką. Pasirodo, terminografija yra visai jaunas mokslas, kuriam nėra nė šimto metų, kai tuo tarpu leksikografija egzistuoja vos ne nuo rašto atsiradimo. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, jog šioje srityje Lietuva nepavėlavo, kaip dažnai tai būna. Apie 1930 – tuosius metus toks dėdė Viusteris iš Austrijos ir dėdė Lotė iš Rusijos pradėjo aktyviai kelti terminografijos problemas, o tuo metu Lietuvoje tuo užsiėmė dėdė Šalkauskis. Nors šaltiniuose buvo teigiama, jog jis tai darė „šiek tiek“ anksčiau. Kiek tas „šiek tiek“, niekur tiksliai rasti nepavyko, o pagal tai, ką radau, tai nieko ne anksčiau :D Tai čia nesuprasi, arba informacija klaidinga, arba vėl patriotai nesusilaikė :D
Ir tai ne viskas, kuo norėjau pasidžiaugti. Jau seniau varvinau seilę dėl ES vertimų skyriaus. Pamenu, kažkada viena vertėja pravedė seminarą apie tai, kaip ji gyveno Liuksemburge. Fantastika :D Nors nežinau, ar tai atpirktų „malonumą“ verčiant visokius nuobodžius, nuobodžius tekstus :D Nors ta moteris pasakojo, jog ir pas juos įvykdavo visokių kuriozų. Iš kitos pusės, kur jie nevyksta :D
Taigi.. pagalvojau apie ES ir susimąsčiau, nu jomajo, šitokia organizacija tikrai turi turėti kažkokį tekstyną ar šiaip kokią nors prieinamą duomenų bazę. Ir vuolia! IATE!!! InterActive Terminology for Europe :D Įrankis labai paprastas ir patogus naudotis. Net nesant lietuviškam vertimui, galima ką nors sugalvoti remiantis pateiktais duomenimis, galų gale, kad ir išversti termino aprašymą blogiausiu atveju :D Kas man labiausiai patinka, jog ten viskas jau yra paskirstyta pagal temas, o taip pat yra patikimumo įvertinimai.
Kalbant apie patikimumą, tai viskas labai logiška. Terminų yra jūra, specialistų užsiimančių su terminais mažai, tad ir patvirtinti vieno ar kito termino tinkamumą tiesiog fiziškai nėra galimybės, nes kad ir kokios pažangios technologijos bebūtų, už žmogų jos tai padaryti negali, tačiau labai gali padėti tai padaryti žmogui :D Tad ir gaunasi, jog yra jūra nepatikimų terminų, tačiau priklausomai nuo verčiamo teksto, kartais galima pasiimti variantą „iš bėdos“, nes paprasčiausiai daugiau nėra iš kur :D Galų gale, vertėjai taip pat yra vieni iš tų vartotojų, kurie padeda vienam ar kitam terminui prigyti..
Grįžtant prie nuostabių dalykų ir paieškų ir atradimų. Apskritai daug naudingo galima rasti tiesiog pagūglinus tokį raktažodį: „Europos Sąjungos Įstaigų Vertimų Centras“. Vieni iš fainesnių dalykų yra mokomoji/nukreipiančioji medžiaga tiems patiems Vertimų Centre dirbantiems vertėjams. Dažniausiai ji parengiama labai neformaliu stiliumi, tad viskas labai aiškiai ir žmoniškai paaiškinta, kuo naudotis, kodėl naudotis, ir kodėl neverta.
Tiesa, kaip galėjau pamiršti Eurovoc. Tai irgi nuostabus žvėris. Tad tikrai verta panaršyti ir susipažinti. Žodžiu, aš dar po įrašu mestelsiu nuorodas, kurios man pasirodė vertos dėmesio, nors realiai tik „praskrolinau“ su mintimi „reiks paskaityt“.
Be visų ES gėrybių, atradau dar įdomų dalyką ir Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos tinklapyje. Sužinojau, kad terminams yra keliami reikalavimai, kuriuos rengia ir skelbia būtent VLKK. Šito mūsų irgi niekas nemokė, o gaila. Būtų sutaupyta tiek daug laiko. Nors VLKK puslapį labai dažnai aplankau, bet kai dabar plačiau apie visą tą reikalą paskaičiau, supratau, kad moviausi kelnes per galvą. Dabar aš jau gudri ir to nebedarysiu. Tad tiesiog bendram supratimui tikrai nepakenks susipažinti su terminui keliamais reikalavimais. Pasirodo, negali tiesiog paimti ir sugalvoti terminą :D O atrodo, nu ką čia daryti kuriant terminą.. pridėjai kokią produktyvesnę priesagą ir jau turi :D Tik įdomu man, taip ir nesupratau, termino sulietuvinimas yra geras dalykas ar nelabai. Iš vienos pusės nelabai. Nes juk pirmenybė yra teikiama valstybinei kalbai. Iš kitos pusės termino tarptautiškumas kelia prestižą, palengvina susikalbėjimą, o taip pat ir bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje.. Na, bet tiek to :D Netaikau į terminografus, nors ir turiu savo sukurtą terminą „literatūrinė klausa“, tik va reiks su juo pasižaisti ir sukurti protingą apibrėžimą :D
Šiaip dar reikia būtinai paminėti tekstynus. Tai yra tiesiog nesveikas įrankis su daugybe funkcijų, viena iš kurių yra vertimas (na, su tam tikrais "bet", tačiau esmės tai nekeičia). Ir man tikrai keista, jog apie juos nebuvo užsiminta bestudijuojant dar Kaune. Gal dėl to, kad nebuvo tinkamų specialistų? Nu ok, tačiau juk bent jau per vertimų teoriją tikrai buvo galima užsiminti, jog tokie dalykai egzistuoja.. Jaučiuosi kaip koks neseniai gimęs kačiukas, kuris tik tik prarėgėjo.. Net gėda darosi rašant, jog nežinau tokių akivaizdžių dalykų..

IATE - nuoroda
Eurovoc - nuoroda
Naudinga info - nuoroda
Lietuviškas tekstynas - nuoroda
Terminams keliami reikalavimai - VLKK nuoroda
Terminologijos vadovėlis ES vertėjams - nuoroda

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Pamąstymai ir t.t.

Nors ir žadėjau rašyti dažniau, kažkaip gavosi taip, jog apleidau šį tinklaraštį. Ne dėl to, kad neturėčiau ką pasakyti. Atvirkščiai, minčių turiu labai daug, tačiau kadangi kalba eina apie vertimus, norisi, kad ir įrašai būtų vertingesni, su rimtais pavyzdžiais, o ne šiaip sau „nes man taip patinka“. Tačiau kadangi jau seniai šia tema berašiau, nusprendžiau pasidalinti tam tikrais pamąstymais. O konkrečiau – kas yra grožinės literatūros vertimas.
Savaime suprantama, jog tai yra visai kitas vertimo lygis. Žinot, kaip yra amatininkai ir menininkai, tai sakyčiau, visokių administracinių ir t.t. tekstų vertėjai yra amatininkai, o štai dirbantys su grožine literatūra jau yra menininkai. Ir čia nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog noriu pabrėžti pačia vertimo principo specifiką.
Pats paprasčiausias vertimo apibrėžimas būtų, A kalba teksto pateiktas ekvivalentas B kalba. Jei yra kažkoks terminas, reikia rasti būtent tinkamiausią terminą kitoje kalboje, jei yra kažkoks žodžių junginys, būtina rasti atitinkamą kitoje kalboje. Ir nors visko pasitaiko visuose vertimuose, tačiau grožinė literatūra išsiskiria tuo, jog pats veikimo principas nėra vien tik atitinkamų blokų perkėlimas iš vienos kalbos į kitą.
Netgi vertinant vertimus yra tokios sąvokos kaip tikslus ir geras vertimas. Verčiant dokumentus vertimas turi būti tikslus. Kalbant apie grožinę, tikslumą neretai tenka aukoti vardan taiklumo ir gerumo. Nes jei nėra vieno ar kito žodžio kalboje, tu negali jo tiesiog išrasti.
Pavyzdžiui, dabar tvarkau Alekso Košo „Specialios paskirties pasakininko“ vertimą, ir ten yra vienas momentas, kai pas pasakininką atvykstą mergina, kuri taip pat yra pasakininkė. Problema atsiranda dėl giminių. Rusų kalboje specialybės atstovas yra vyriškos giminės, nesvarbu, kad tas specialistas yra moteris. Jei per stebuklą Rusijoje būtų išrinkta prezidentĖ, jis vis tiek būtų президент, o ne президентша. Lietuvių kalboje tokių problemų nėra, todėl yra neįmanoma išversti šioje situacijoje susidariusio kalambūro. Todėl tenka aukoti tikslumą tam, kad išlaikyti humoristinį efektą, tad teko iš esmės pakeisti kelis sakinius. Štai būtent tos aukos apie kurias ir kalbėjau.
Dar prisiminiau diskusiją su kolege apie Andy Weir „The Martian“ pirmosios frazės „I'm pretty much fucked“ vertimą į lietuvių kalbą - „Jaučiu, susimoviau“. Draugė labai piktinosi šiuo variantu, ir atvirai pasakius, man jis irgi nelabai prie širdies, kadangi ir tikslumo atveju čia kalbama apie veikėjo situaciją, o ne jo veiksmų rezultatus, kai tuo labiau puikiai žinom, kad anas iš viso nekaltas, jog įstrigo Marse. Sukom galvą, ką čia būtų galima pateikti geriau. Kadangi pamąstymai buvo gan paviršutiniški, tai apsistojom ties „Man šakės“, „Tai bent įkliuvau/įklimpau“, nors ir tai kažkas mano viduje krebžda, jog galima rasti ir geresnį variantą. Apie tai aš dar pagalvosiu.
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu grožinės literatūros vertimą kaip chemijos laboratoriją. Žodžiai yra medžiagos, ir jei tos medžiagos tinkamai sudėliojamos, įvyksta cheminė reakcija. Ir vertėjo pareiga išversti taip, kad gautųsi ta pati cheminė reakcija, net jei kitą kartą reikia pakeisti sudedamąsias dalis, ar kai kurių ir visai atsisakyti.
Atsimenu, kai dar bakalauro laikais „ragavom“ grožinės literatūros vertimą, ir reikėjo išversti nedidelį tekstą į lietuvių kalbą. Puikiai suprantu, kodėl dėstytoja parinko tą tekstą, nes jame buvusį kalambūrą suprato vos keli. Pabandysiu pateikti schemą.

A pasakė B, kad C.
B pasakė, jog C yra C.

Ta pajuodinta C ir yra kalambūras – cheminė reakcija. Ir reikėjo išversti taip, kad ir lietuviškai C būtų C. Tačiau dauguma kursioku šioje vietoje suklupo, ir pas juos gavosi taip:

A pasakė B, kad C.
B pasakė, jog C yra C.

Jie išvertė žodžius, bet neišvertė pasakyto teksto.
Iš tikrųjų grožinės literatūros vertėjų darbas yra labai skaudinantis. Nežinau, kaip kitiems, bet man, kai nepavyksta sugalvoti gerą atitikmenį vertimui, pasidaro liūdna. Nes juk tekstas skursta be tų elementų, kuriuos autorius sukuria. Štai kad ir verčiant tą Košo pasaką buvo situacija su televizoriumi. Televizorių pagamino firma „Соня“, kas yra akivaizdi žymios firmos „Sony“ transformacija. Rusų kalboje Соня yra miegalius, apsimiegojęs ir pan., o taip pat ir vardas. O šioje pasakoje dar ir televizoriuje gyvenančios vedėjos vardas. Ir ką man su juo daryti? Va ką man su juo daryti? Aš jau galvojau, velniop ta Sony, imsiu kitą gamintoją, bet tai kas iš to.. Neišveža mano vaizduotė gero atitikmens :D Tai ir palikau Sonia. Šiuo atveju buvo paaukota viskas – tekstas, cheminė reakcija. Ne tik kad nulinis rezultatas, bet sakyčiau, net ir minusinis. Nors dabar man kaip tik šovė mintis su „Panasonic“ vardu.. ale „Pana Sonia“ :D mhm.. o gali ir pavykt.. :D Taip sakant, yra galimybė išlaikyti humoristinį efektą, tik nukreiptą kiek kita linkme :D Kaip gerai, kad šiąnakt sugalvojau parašyti blogą..
Dar praeitais metais išverčiau Veronica Roth „Hearken“ istoriją, tačiau labai smarkiai užbuskavau su teksto redagavimu. Ir tai dėl labai ir labai skirtingų sakinių struktūrų lietuvių ir anglų kalbose. O dar ir pačios rašytojos rašymo maniera. T.y., aš turiu išverstą tekstą, bet man dabar reikia iš jo padaryti skaitomą istoriją, nes dabar skaitosi labai nenatūraliai.
Tiesa, buvau sugalvojus išversti Olgos Gromyko irgi naują pasakų interpretaciją, bet užstrigau jau ties pirma pastraipa. Gromyko labai turtinga rašytoja. Sakydama, jog ji yra turtinga, noriu pabrėžti, kad jos tekstai labai gausūs visko – aprašymų, sudėtingų ar net senų žodžių, kur reikia tikrai gerai pasiknisti, kad rastum atitikmenį. O ką jau kalbėti apie humoro jausmą. Tokių tekstų vertimus vadinu pragarišku malonumu.
Čia ta cheminė reakcija :D
Aš visada maniau, kad humoristinių tekstų vertimas yra aukščiausias pilotažas, ypatingai jei kalba eina apie vertimą į lietuvių kalbą, kuri, vis tik prisipažinkim, toli gražu nėra linksma. Tai įrodo humoro kultūros nebuvimas. Aš nenoriu pasakyti, jog lietuviai neturi humoro jausmo. Žinoma, kad turi daugiau ar mažiau, tačiau ne humoro kultūrą. Pažiūrėkite rusų televizijos programas ir lietuviškų televizijų programas, ir palyginkite, kiek humoristinių laidų yra pas vienus ir pas kitus. Jei tingit lyginti, prisiminkite, kiek komikų turime Lietuvoje, ir kiek jų Rusijoje. Jei mes ir turime humoro kultūrą, tai tik užuomazgas. Nežinau, ar tebėra organizuojamas ale humoro festivalis „Juokis“, kurį iš reikalo seniau rodydavo LRT, tačiau net ir ten buvo juokiamasi tik iš „kaimo“, kvailos ir lėkštos hiperbolės, akivaizdžios ir net nejuokingos ironijos.
Visi geriausi lietuviški anekdotai 99% yra išversti iš kurios nors kalbos, o dabartinės humoristinės laidos yra identiškos rusiškų arba amerikietiškų laidų kopijos, ir dažniausiai nelabai vykusios. Reikės nepatingėt ir pažiūrėti lietuviškuosius „Internus“. Tikrai smalsu, ką lietuviai ten padarė, nes labai ir labai barė šį serialą :D
Realiai pas mus populiarumo sulaukia tik politizuotos humoro laidos iš serijos „Dviračio šou“, na ir dar pašaipūnai „Kakadu“ ir ko.. Tai nėra humoro kultūra. Pabandykim prisiminti mūsų humoristus autorius. Daug kas prisimintų Juozą Erlicką, nes realiai daugiau nelabai ką yra prisiminti. Aš visada juokauju, kad pati linksmiausia lietuvių literatūroje knyga yra „Dievų miškas“. Na, juk bet taip ir yra :D
Lietuvių kalba yra labai sunki, labai tokia net apsunkinta. Kai kurie žodžiai lyg ir turėtų būti neutralūs, bet vis tiek turi kažkokio niūrumo, sunkumo. Kad ir palyginkim vien iš garsinės pusės, kas skamba lengviau: Winter – Зима — Žiema. Pirmais atvejais žodžiai tariami labai greitai ir lengvai, su Žiema reikalas visai kitaip. Aš atlikau mini bandymą, ir visi kaip vienas „Žiemą“ ištarė kiek lėčiau, nes juk ir dvibalsis ie daro savo darbą, o ir galūnėje esanti a tokia ganėtinai ilga..sunki.. Ir būtent dėl to sunkumo kartais žodžiai patys to nenorėdami vertime gali sukurti papildomus efektus ar sugadinti norimą išgauti efektą.
Net ir draugė sakė, kad kažkada norėjo parašyti kažką niūraus. Ji ir šiaip tokio depresyvaus rašymo mėgėja. Tačiau jai niekaip nepavyko rusiškai išreikšti tos minčių juodumos. Užtat kartą pabandė parašyti lietuviškai, ir ji iš pat pirmo karto sulaukė norimo efekto :D
Tiesiog pati kalba yra mažai pritaikyta juokavimui, ir labiau pritaikyta ganėtinai neigiamiems dalykams. Todėl ir lietuviai tokie nelaimingi patys iš savęs, nes nepaisant to, kad nėra ko liūdėti, džiaugtis irgi nėra kuo :D Tai geriausiai atspindi žiniasklaidos antraštės. Pabandykite surasti neutralią arba linksmą (be ironijos) antraštę, ir pamatysite, kaip žiniasklaida mus pastoviai gąsdina, kad pasijaustume nesaugūs. Norite, aš jus dabar išgąsdinsiu? Putinas. Na, ką? Baisu? Jaučiate tą grėsmę kybančią ore? Čia irgi pakamantinėjau pažįstamus, kad užrašytų pirmiausiai į galvą šaunančias mintis išgirdus Putino pavardę. O kur gi tu tos grėsmės nejausi. Net ir aš, politikai visiškai abejingas žmogus, važiuodama troleibuse matydama 15min skelbiamas antraštes ir pamatydama Putino pavardę, iš karto žinau, jog visa kita informacija bus neigiama, nes rašyti Putino pavarde kažką gero žadančiame sakinyje turbūt būtų oksimoronas :D O juk kaip žmonės pastoviai naršo tuos pseudo informacinius portalus, paskaito antraštes ir praryja viską nekramtę. Ir taip ugdo savyje nerimą ir nesaugumo jausmą.

Tai tiek čia tų minčių apie vertimus ir smegenų plovimą :D

2015 m. gruodžio 24 d., ketvirtadienis

Apie humorą ir vertimus :D

Jau kelis vakarus iš eilės žiūriu Michailo Zadornovo koncertus. Jis kad ir kandus satyrikas, tačiau vis tiek yra dar švelnus. Labai mėgstu jo istorijas. Ypatingai apie tai, kaip užsieniečiai nesupranta rusų kultūros :D Man džiugu tai, jog mes esame lankstesni už vakarus. Mes puikiai suprantame tiek vakarietišką humorą, tiek rusų. Net jei tas holivudinis humoras mums net nėra juokingas, mes suvokiam, dėl ko juokiasi kiti. Sakyčiau, Zadornovas yra kiek per griežtas amerikiečiams ir jų humoro kultūrai, nes šiaip ar taip, jie ją tikrai turi. Ir turi ne tik tą buką humorą, kurį mėgsta pašiepti likęs pasaulis, tačiau ir tikrai kokybišką bei vertingą humoro kultūrą. Tiesiog per to buko humoro gausą labai sunku įžiūrėti kažką įdomesnio, o kiti tiesiog ir nesistengia. Jiems pakanka tiesiog patikėti stereotipu ir galvoti, jog visas amerikoniškas humoras yra bukas. Zadornovo atveju, manau, jog jis pabrėždamas amerikiečių humoro bukumą, nori tiesiog sukurti didesnį kontrastą, ryškesnį efektą. Nes tas žodžių junginys "amerikietiškas humoras" jau tapo kaip ir atskiras konceptas, tapęs blogo humoro pavadinimu. Pas mus labiau tokį humorą vadina kaimišku, tačiau kuo mes labiau tolstame nuo kaimo, tuo dažniau pas mus atsiranda amerikietiškas humoras.
Aną kartą su drauge apturėjom diskusiją :D Ji yra Lietuvos rusė, užaugusi rusų šeimoje, o taip pat ir baigusi rusų mokyklą. Ji save laiko ruse. Aš esu maišyta. Mano tėtis rusas, o mama lietuvė. Dalį gyvenimo teko praleisti Rusijoje, na, o jau dabar didžiąją dalį Lietuvoje. Draugė manęs paklausė, kuo aš save laikau. Vaikystėje man šis klausimas buvo skaudus, nes kol gyvenau Rusijoje, niekam visiškai nebuvo įdomu, kas aš esu. Aš buvau tiesiog Vika. Lietuvoje viskas buvo gan sudėtinga, nes čia mane visi neišmanėliai laikė ruse. Ir nori nenori, kaupi kažkokį apmaudą ant šalies, ant žmonių, kad kokie jūs nedraugiški ir manęs nepriimat tik dėl to, kad mano pavardė rusiška. Nekęst manęs priežasties nebuvo jokios. O jei ir buvo, tai ne dėl tautybės.
Vis tik su mama gavosi juokingiau. Ji yra gryna lietuvė, gimė ir užaugo ten pat, kur mes grįžom iš Rusijos. Na, ir, suprantama, ištekėjus, pakeitė pavardę. Tačiau kažkodėl vietiniai gyventojai, kurie matė, kaip mano mama čia augo, ją laiko ruse :D
Taip kad aš nelaikau savęs vien tik lietuve ar vien tik ruse. Manyje yra daugybė bruožų kiek iš vienos, tiek iš kitos kultūros. Na, pavyzdžiui, turiu lietuvišką santūrumą ir rusišką humoro jausmą. Turiu lietuvišką darboholizmą ir rusišką tingumą. Visur yra savi trūkumai, tačiau savi yra savi, tad kvaila neigti kažką vien dėl to, jog gali nepatikti :D
Ir klausant Zadornovo monologų dažnai pagalvoju, kad iš tikrųjų kiek rusų kultūra turi visokių abstrakčių dalykų, kurie nepasiduoda vertimui. Taikomoji ir visokia kokia lingvistika yra bejėgė prieš rusų kalbą :D Man užteko vargo su „зафигачить“ beverčiant Gelasimovo „Troškulį“. Ir vis tik turbūt vienas iš didesnių iššūkių vertėjui būtų tokie žodžiai: тыковка, смекалка, заначка. Žinoma, yra ir daugiau, bet dabar neprisimenu :D Tačiau vis tik pats didžiausias košmaras būtų šitai: Эту фигню надо присобачить к этой хрени. Suprantama, jog kažką reikia pritvirtinti prie kažko, bet šis vertimas apima tik patį primityviausią kalbos lygį :D
Kadangi vis tiek jau šiais metais įrašo nebepakursiu, noriu visiems palinkėti produktyvių ir vertingų metų :D Na, ir pabaigai dar papasakosiu trumpą „įvykį“, kurį pačiai teko stebėti. Bendradarbiui paskambino anglakalbis pilietis ir bandė įvardinti vieną iš Lietuvos miestų. Ir tik girdžiu, kaip kolega klausia: Is this Biržai city? Na, jei kas turi bent panašų humoro jausmą į mano, tai turėtumėte suprast :D Saliut :) Ir metų youtube vaizdelis yra.....

2015 m. lapkričio 25 d., trečiadienis

Apie mediciną ir miegą..

Ką mes sakome ką tik gautam vertimui?
Labai seniai nerašiau, nieko nuostabaus. Tiek veiklos ir t.t. Užtat galiu pasigirti, jog pagaliau gavau vertimą už kurį man, ko gero, net ir sumokės. Bent jau kai nusiųsiu sąskaitą. Kodėl aš jos dar nenusiunčiau? Tyyyyngiu.. Na, bet nieko. Turiu šabloną, reikia tik savo duomenis nurodyti :D
Šiaip su šiuo vertimu nušoviau du savo svajonių zuikius – versti už pinigus ir versti medicininius tekstus. Nesupratlyviems paaiškinsiu, gavau medicininį tekstą. Šiaip ir seniau yra tekę tokius verst, bet toookį – pirmą kartą. Vieni burtažodžiai. Bent kažkiek žmonių kalbą priminė tik artikeliai ir prieveiksmiai. Užtat pagalvojau, jog pabūsiu labai protinga, ir beversdama ruošiu kažką panašaus į glosarijų. Patogus daiktas, ypač kai tenka versti kažką į lietuvių kalbą, o dar labiau ypač terminus.
Vis tik kaip medicininis šis tekstas buvo ilgiausias, tad šį kartą teko rimtai paplušėt. Užtat aptikau tam tikras įdomybes. Vis tik bazinė medicinos terminų dalis yra susijusi su rusiškais. Taigi, kaip galiu spėti, nauji terminai ateina iš vakarų. Bet šiaip, jei rimtai, man net baisu pagalvoti apie bet kokį vertimą nemokant rusų kalbos. Bent jau aš versdama, jei niekaip nerandu lietuviško varianto, gūglinu rusišką, o tada per rusišką variantą atseku lietuvišką. Aišku, negalvokit, kad va, iš karto griebiu pirmą pasitaikiusį vertimą, kurį tik pamatau į tą pusė. Niau, niau, niau. Aš jį visaip kaip prievartauju iš visų pusių :D Jei jau matau, kad randu tinkamus straipsnius ir iliustracijas, tada jau tvarka :D
Mano viena iš didžiausių vertėjavimo svajonių (aišku, po grožinės literatūros vertimo, legalios programinės įrangos ir t.t.) yra įsigyti anglų-lietuvių ir rusų-lietuvių medicinos terminų žodynus. Ir dar tarptautinių žodžių žodyną prigriebčiau. Labai patogu ieškant sinonimų. Ir šiaip pavartyt, kai užkrenta koks žodis, o reikalingas būtent lietuviškas atitikmuo :D
Nesu aš iš tų žmonių, kurie skaito žodynus. Ir pati 99% atvejais informacijos ieškau virtualioje erdvėje, tačiau mane žavi tas popierinių žodynų primityvumas. Atsivertei rodyklę, susiradai žodį ir vuolia. Aišku, šiuolaikiniai net ir popieriniai žodynai kitą kartą būna toookie mondri, kad reikia vos ne tris aukštuosius pabaigt, kad susigaudytum visuose žymėjimuose ir t.t. Manau, nebūtina būti vertėju, kad žmogus suprastų apie ką aš kalbu. Tarkim, reikia kažkokios informacijos, parenki gudresnius raktažodžius, atsidarai kokį straipsnį, o tada ten matai kažkokią intriguojančią nuorodą, atsidarai ją, tuomet kitą, ir jau po kokio pusvalandžio jau nebeprisimeni, ko iš viso ieškojai. Man taip būna ir su vertimais. Kartais ieškai kokio termino, bac, randi tikrai įdomų straipsnį (kad ir į temą), o paskui atsipeikėji, kai suvoki, jog reikia skubiai verst, o ne gūglinti, kur gi bus galima panaudoti mano verstą tekstą.
Man ir mano kursiokams univere dėstytojai pastoviai pasakojo apie vertėjo duonos prestižą. Apie tai, kad reikia didžiuotis savo amatu. Bet kaip ten gyvenime būna, vertėjas vertėjui nelygu. Vienas geriau apmokamas, kitas nelabai. Suprantama, kad vertėjo darbas reikalauja disciplinos ir kūrybiškumo, tačiau ir ne vertėjai labai įvairiai žvelgia į šį duonos gavybos būdą. Ypatingai klientai, kurie nenori mokėti už šį juodą darbą :D Bet iš kitos pusės tai jau vertėjo reikalas, kaip į jį žiūrės kiti. Jei jis zys, kad darbo daug, o pinigų mažai ir pan., tai faktas, jog niekas nemanys, kad tai yra būtent tas vertėjas, kokiais mus norėjo padaryti mūsų dėstytojai. Kažkas pasakytų, jog tai asmeninis reikalas už kiek save parduodi. Ir aš tikrai šios išminties nepaneigsiu. Tačiau aš prisilaikau kitos idėjos – daryk tai, kas tau patinka, ir padaryk viską, kad tau už tai dar ir mokėtų :D
Ir pabaigai noriu pasidalinti vienu įdomiu pastebėjimu. Mano draugė jau ne vienerius metus intensyviai verčia vienam vertimo biurui. Kadangi ji dar turi pilną etatą kitame darbe, patys suprantat, laisvo laiko lieka labai mažai. Bet įdomumas yra tame, kad ji labai blogai miega. Normaliai greitai užmiega tik po visiško išsekimo. Vis sukau galvą, kodėl aš miegu kareivišku miegu, o ji šitaip kankinasi. Bet pastarasis vertimas man atvėrė akis. Aš jau seniau buvau tai pastebėjusi, tačiau galvojau, jog tai sutapimas. Tiesiog aš retai kada verčiu iki vėlumos ar prieš miegą, tačiau jei jau tenka taip versti, tuomet ir man būna labai sunku užmigti. Net jei juodai noriu miegu, jau net nebesuprantu nei ką skaitau, nei ką rašau, ir galiausiai pasidavus atsigulu į lovą, aš irgi gan ilgai negaliu užmigti. Spėju, tai yra dėl padidinto smegenų veiklos aktyvumo. Vis tik laviruoti tarp trijų kalbų dar ta smegenų mankštelė. Na, ir suprantama, kad smegenos taip sau nenustos veikusios vien dėl to, kad tau jau laikas eiti miegot :D

Tai tokie mano pastebėjimai šiam kartui.. Kitą kartą gal pasidalinsiu savo sutvarkytu glosarijumi :D

2015 m. spalio 27 d., antradienis

E-žodynai ir jų nauda :D

Vargu, ar šiame pasaulyje atsirastų toks vertėjas, kuris sugebėtų išversti bent vieną tekstą nepasinaudodamas žodynu. Šis momentas labai stebina klientus „Tai ko jus ten moko, kad žodynais naudojatės?!“. Taip, taip, mes maždaug 4-6 metus per paskaitas ir namuose kalam žodynus, nes juk tai yra vertimų esmių esmė.
O jei rimtai, vis dažniau tenka pasinaudoti elektroniniais žodynais, nors kartais mieliau renkuosi popierinį variantą. Vis svajoju įsigyti tarptautinių žodžių žodyną, nes tikrai yra puikių lietuviškų atitikmenų, bet kartais jie tiesiog „užstringa“. Su lietuviškais žodynais iš tikrųjų yra daug problemų. Kalba nestovi vietoje, žodžiai įgauna daugybę reikšmių, pasensta, atsiranda naujų žodžių, o žodynai visada vėluoja, dėl to labai dažnai laimi elektroniniai žodynai, nes juose informacija yra pateikiama ir pasiekiama greičiau ir paprasčiau. O ką jau kalbėti apie žodynus lietuvių kalbai.
Visai neseniai aptikau ezodynas.lt. Tai yra EN-LT, LT-EN žodynas. Ir jis yra mokamas. Mėnesiui ši laimė kainuoja 1,16 eur, o metams 10.43 eur. Nepasakyčiau, kad kaina kandžiotųsi, tuo labiau, kad yra galimybė parsisiųsti priedą į kompiuterį ar į kitą išmanų prietaisą per Play Store. Tik man labai juokinga tai, kad nemokamai per dieną žodynas suteikia tris paieškas. Duotų bent jau kokias 20, tai bent jau pasijaustų, kaip šis žvėris veikia. Arba dar geriau, galėtų suteikti na, kokią savaitę nemokamo naudojimo, kad naudotojas realiai galėtų įvertinti, kiek naudingas šis puslapis gali būti.
Kadangi pastaruoju metu verčiu iš rusų kalbos, tai mano nepamainomas įrankis yra rulit.lt. Jei gerai pamenu, jis lyg irgi seniau buvo mokamas, bet suteikdavo nemokamų ar tai 50 vertimų paieškų, tačiau paskutiniuoju metu beverčiant jis manęs neprašė jokių apmokėjimų. Tačiau jei jau atvirai pasakius, tektų mokėti, tikrai sumokėčiau. Nors kartais tenka aptikti nelabai adekvačių vertimų, bet vis tik dažniausiai randu itin taiklius atitikmenis, kurių reikėtų gūglint ilgai, o čia tik parašei ir turi :D
Šiaip labai geri yra elektroniniai EN-EN Oksfordo žodynai. Jie yra geri tuo, kad gali įsidiegti vieną programą, ir tada į ją įsirašyti skirtingų sričių žodynus, pvz, medicina, ekonomika, teisė ir t.t. Tik kad sveria tas žvėris labai daug, ir jei kompiuteris nėra iš sparčiausių, toks „gūglinimas“ gali tapti kančia, o ne malonumu :D
Galime dar prisiminti elektroninių lietuviškų žodynų klasiką: Alkonas ir Anglonas. Jei atvirai, nepagaunu, koks tarp jų skirtumas, nes tiek vienu, tiek kitu galima versti LT-EN ir EN-LT kombinacijomis. Nors, jei gerai supratau, Alkonas yra labiau LT-EN žodynas, o Anglonas EN-LT. Pati turiu Angloną ir iš bėdos jis praverčia, nors koks trečdalis paieškų arba nieko neranda, arba netenkina manęs :D
Būtų nuodėmė pamiršti visų keikiamą ir vis tik plačiai naudojamą Google Translate. Kalbant apie EN-RU, RU-EN vertimus, tai progresas yra akivaizdus. Asmeniškai aš dažnai juo naudojuosi sinonimų paieškai. Sveria mažai, dirba sparčiai ir lengvai pasiekiamas. Beveik panašios nuomonės esu ir dėl EN-LT, LT-EN kombinacijų. Nereikalaujant kažkokių mandrybių, tikrai galima sulaukti adekvataus vertimo, nors kartais pasitaiko tokių neįtikėtinų variantų, kad taip ir norisi paklausti: "Kas tau negerai?!". Užtat situacija su RU-LT ir LT-RU yra tokia apverktina. Tiesiog graudi. Kad dažniausiai tenka pasinaudoti tokia grandine: RU-EN-LT. Iš tikrųjų, lietuvių kalba su rusų nesusišneka :D Suprantama, mažai ties tuo dirbama, galų gale, juk ir darbo daug, tačiau negalima Google Translate nuvertinti, tad neskriauskime jo :D
Dar norėjau parašyti apie vertimo įrankius, tokius kaip kad Trados, WordFast ir Heartsome, bet gal jau kitą kartą, nes dabar jau aptingau.. Geriau jau išversiu kokią pastraipą iš pragariškosios praktikos, kurios jau išverčiau daugiau nei šeštadalį :D Yay!


2015 m. spalio 13 d., antradienis

Atskleisiu paslaptį..

Šiaip šis įrašas pasaulį išvydo gan spontaniškai, nes ketinau parašyti visai apie kitą dalyką, tačiau pastaruoju metu susiduriu su vienu ir tuo pačiu klausimu, kuris labai dažnai klaidina žmones, o ypač dėl neseniai pasirodžiusio populiarioje „X-faktorius“ laidoje mikčiojančio Alekso.
Man šis įvykis primena vieną citatą iš Škėmos kūrybos: „Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.“ Tad pabūsiu viena iš „Mythbusters“ ir atskleisiu vieną paslaptį, o taip pat aptarsiu keletą atvejų.
Iš tikrųjų nėra jokio stebuklo, kad mikčiojantys žmonės dainuoja. Mikčiojimas taip pat negarantuoja gražaus balso ir puikių dainavimo sugebėjimų. Tiesiog žmonėms dažnai susidaro mistinis įspūdis, kai žmogus, turintis kalbos sutrikimu, ima ir uždainuoja. Čia galima beveik prilyginti atvejui, jei nevaikštantis žmogus imtų ir nubėgtų kokius 100 metrų. Ir dėl to viską nurašo mistiškam muzikos gydymui.
Viskas daug paprasčiau. Mūsų smegenys yra labiausiai stebinantis gamtos kūrinys pasaulyje. Ir visiškai ne be reikalo. Jei kūdikiui pašalinsime visą smegenų pusrutulį, likusio smegenų pusrutulio visiškai pakaks, kad vaikas užaugtų pilnaverčiu žmogumi, nes smegenų plastiškumo dėka viena smegenų pusrutulio dalis perims funkcijas, kurias turėjo atlikti pašalintoji dalis.
Nežinau, kiek jums teko domėtis smegenimis, bet galiu pasakyti, kad smegenų tyrimai tarsi naujų pasaulių atradimas. Mūsų smegenys susideda iš daugybės skirtingų dalių, kurių pavadinimų čia tikrai nevardinsiu, bet kelias vis tik paminėsiu – Broca ir Wernicke centrai, kurie ir pažymėti pagrindiniame paveikslėlyje.
Grubiai tariant, Wernicke sritis atsako už kalbos suvokimą, o Broca – už kalbėjimą. Pažeidus vieną iš šių zonų (jei būsime žiauresni, galime pažeisti ir abi :D), galime sulaukti labai įdomių ir savotiškai linksmų kalbos sutrikimų (tikiuosi, šį įrašą skaito žmonės, turintys suvokimą apie juodąjį humorą, jei vis tik ne, tai paaiškinsiu, kad suprantama, jog šiuose sutrikimuose nieko juokingo nėra). Pavyzdžiui, žmogus gali kalbėti visiškas nesąmones, bet kuo puikiausiai suprasti arba atvirkščiai – kuo puikiausiai kalbėti ir nieko nesuprasti. Ši linksma liga bendrai vadinama afazija, tačiau yra dar visokių skirtingų jos rūšių.
Taigi.. stebuklo esmė ta, kad už dainavimą atsako dar kita smegenų dalis, kaip ir už rašymą bei, jei neklystų, ir už piešimą. Įsivaizduokime, kad mūsų smegenys yra mechanizmas, ir ta dalis, kuri atsako už kalbėjimą (Broca area) sulūžo. Tada ir prasideda visi smagumėliai, įvairiausi mikčiojimai ar net kalbos praradimas. Tačiau ta mechanizmo dalis, kuri atsako už dainavimą lieka sveika, ir nelaimėliui niekas dainuoti netrukdo. Štai taip. Kartais būna įdomu, kai žmogus negali rašyti, skaityti, kalbėti, suprasti. Visa tai susiję su negerumais mūsų smegenyse.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į labai svarbų momentą kalbant apie mikčiojimą. Dažnai mikčiojimas būna visai ne dėl kalbos centro sutrikimo, o tik yra kažkokios psichologinės problemos simptomas. Būtent dėl to ir iškilo pseudokonfliktas su mano viena pažįstama. Ji kaip ir daugelis žmonių, kurie nėra girdėję apie jokias kalbos sritis smegenyse, žavėjosi ta gražia, bet naivia (jai, kaip tiksliųjų mokslų atstovei, tai yra neatleistina :D) mintimi, kad Alekso mikčiojimą gydo dainavimas. Taigi kamooon.. nieko jis ten negydo.. Jis ir toliau sėkmingai mikčioja, ir mikčioja kiek tik save pamena. Na, aš ne specialistė, tačiau nemanau, kad suklysčiau teigdama, jog pas jį yra jau tikrasis kalbos sutrikimas. Tiesiog „chipas“ jo smegenyse, atsakantis už kalbėjimą, yra sugedęs. O jei tiksliau, tai Broca srities aktyvumas yra per didelis, dėl to žmogus ir mikčioja.
Pažįstama kategoriškai nesutiko su tuo, mat ji pati save nusprendė įsirašyti į mikčių kategoriją. Aišku, išaiškinti jai, kad ji nėra mikčius, man nepavyko. Nes juk ji kuo puikiausiai kalba be jokių užsikirtinėjimų. Bet kartais, kai ji jaučia įtampa, pradeda užsikirtinėt. Tiesiog jai mikčiojimas yra tik įtampos padarinys. Mergina turi rimtų problemų su viešuoju kalbėjimu, tad natūralu, kad užplūdus įtampai ji pradeda užsikirtinėti. Asmeniškai aš tokiais atvejai nutylu ir atsijungiu nuo visko :D Bet juk tai nėra kalbos sutrikimas.. O dar ankščiau, kai tik atsikrausčiau į Lietuvą (tuomet mano pagrindinė kalba buvo rusų), jokių problemų su lietuvių kalba neturėjau (nuo mažens kalbėjau tiek rusų, tiek lietuvių kalbomis), ir kai kalbėdavau, nesijausdavo jokio rusiško akcento, bet jei tik atsirasdavo kažkokia įtampa, mano kalboje atsirasdavo ir akcentas (čia tai geras, tik dabar prisiminiau :D). Dabar gi, kai susijaudinu, lietuviškas akcentas atsiranda rusų kalboje, mat dabartinė mano pagrindinė kalba yra lietuvių. Kiti iš įtampos raustą, laužo rankas, graužia nagus, o dar kiti – mikčioja. Tokiems žmonėms pasisekė labiau, kadangi jiems nereikia atkurti kalbos sistemos ar iš viso ją kurti. Jiems tiesiog reikia išmokti susivaldyti.

Bet ir kalbant apie jau tą tikrąjį kalbos sutrikimą, mikčiojimą įveikti galima, tik reikia labai daug dirbti su savimi. Suprantama, kad mikčiojantys žmonės yra jautresni, nes užsikertant jie pradeda panikuot dėl ko dar labiau užsikerta, ir tai virsta į pasaką be galo. Tačiau nereikia nuleisti rankų. Galima repetuoti su veidrodžiu, garsiai skaityti knygas, bandyti kalbėti lėtai, na, ir žinoma, nusiteikti sklandžiam kalbėjimui. Galu gale, visada galima kreiptis į specialistus, kurie padėtų, arba bent jau pavartyti specialią literatūrą :)

2015 m. rugsėjo 30 d., trečiadienis

Su vertėjų diena!


Sveikinu visus, pradedančiuosius ir patyrusius su šia nuostabia švente :) Aš gi galiu pasigirti tuo, kad įsigijau naują kompiuterį, kuris padės man sparčiau dirbti ir siekti geriausių rezultatų ne tik vertimų srityje :) Na, tai tiek ir tenorėjau, pasveikinti ir pasigirti :D Iki kito karto :D