Vartau jau lietuvių autoriaus knygą apie vertimą žodžiu ir kažkiek stebiuosi. Nors tuo pačiu dalyku stebiuosi jau ne pirmą kartą. Profesinis išdidumas. Manau, kiekvienas gali didžiuotis savo atliekamu darbu, jei jis atliekamas profesionaliai, tačiau jokioje kitoje srityje neteko girdėti, kad apie tai būtų dėstoma. Jei teisingai prisimenu, šiam aspektui Norvegijoje yra skirtas net atskiras dalykas, na, o mūsų universitetuose irgi nevengiama apie tai užsiminti. Man tai panašu į dirbtinį bandymą kelti specialybės prestižą. Pati neretai susiduriu su nuostaba "ooo", kai prisistatau esanti vertėja. Tas "ooo" įprastai implikuoja, kad turėčiau būti labai protinga. Bet man pikta, nes manau, jog tokie turėtume būti mes visi, o ne tik vertėjai.
Tebūnie aplinkiniai taip mano, tačiau liūdniau būna, kai patys vertėjai tampa save pačią išpildančia pranašyste. Sužvaigždėti yra nepaprastai lengva, tačiau reikia laiku susivokti, jog šviežiai spausdintas diplomas nepadaro tavęs profesionaliu vertėju, kuriuo ir yra žavimasi. Pastoviai susiduriu su pasakymu, kad vienas vertėjas, sukaupęs 10 metų patirtį, vertas 10 nepatyrusių. Tai jūs man pasakykit, kurioje srityje yra kitaip?
Prie sudėtingų specialybių priskiriama medicina. Ir mane pačią žavi ne tas žinių kiekis ar gebėjimas įsisavinti informaciją, kiek medikų įdirbis, kai nustatyti diagnozę gali sprendžiant vien iš žmogaus eisenos (ir pan. dalykai). Taip ir vertėjais neverta žavėtis vien todėl, kad jie dirba vertėjais. Visur visokių yra.
Kaip ten bebūtų, bet šio įrašo nebūtų, jei ne ši citata:
Nesikabinėsiu prie šio sakinio klaidingumo, spręskite patys, bet pati mintis - vertėjais gimstama - absoliutus melas. Jei tam užtektų tik gimti, nereikėtų nei mokymų, nei praktikos. O ten, kur reikia mokymų ir praktikos, rezultatų gali pasiekti bet kuris asmuo, neturintis sutrikimų.
Man pasisekė gimti dvikalbėje šeimoje, tad turiu dvi gimtąsias kalbas. Puikiai atsimenu (nors gali būti ir false memory), kaip nuosekliuoju būdu verčiau pokalbį tarp tėčio ir senelės, o aš tada dar net skaityt nemokėjau. Kad gerai verčiau, žinau ne dėl kokios banalios tėviškos meilės, kur bet kas yra nuostabu, ką mažas vaikas padaro, o todėl kad mano pačios tėtis buvo profesionalus vertėjas žodžiu ir itin objektyvus žmogus (žaidžiant stalo žaidimus jis niekada man, kaip vaikui, nepasiduodavo). Kas įdomiausia, su mitu, jog versti žodžiu yra sunku, susidūriau jau gal universitete. Man vertimas žodžiu niekada nebuvo panašus į išrinktųjų veiklą, tad manau, jog dauguma vertėjų bijo išmėginti savo jėgas būtent dėl šio mito. Aš toli gražu nesakau, kad versti žodžiu yra lengva, bet tai nėra neįmanoma, kaip bandoma sudaryti įspūdį.
Tik negalvokit, aš jokiais būdais neprilyginu buitinio pokalbio vertimo konferencijų pranešimų vertimams, tačiau principas juk tas pats. Viskas, ko reikia, išmanyti kalbas ir išlaikyti šaltą protą.
Daug kas turbūt pultų prunkštaut, kad to tikrai per mažai, nes tokiam darbui taip pat būtina visokeriopa iškalba, retorikos įgūdžiai, lankstumas, ekonomikos, kultūros, politikos ir kokios tik nori žinios. Ir aš kategoriškai su tuo sutinku, bet šiuos dalykus by default priskiriu kalbų išmanymui.
Dar knygoje buvo užsiminta, kad vertėjai studentai neturi tokios privilegijos stažuotis, kokią turi universitetus pasibaigę jaunieji medikai. Ties čia man tiesiog kraujas užverda. Jau ir šiame bloge ne kartą minėjau, kad vertėjai kaip tik yra privilegijuoti, nes gali praktikuotis visur ir visada, nes visas pasaulis yra ištisas tekstas. Vertėjams nereikia jokių laboratorijų, lavonų ar gyvų pacientų, kad galėtų pasipraktikuoti. Gali pasiimti tekstą ir murmėti sau po nosimi, gali pasijungti youtube ir versti ką tik širdis geidžia. Gali važiuoti autobusu ir versti stenduose pamatytus sloganus. Taip, trūksta to vadinamojo atgalinio ryšio, bet savo darbus galima sekti tiek savarankiškai viską užrašant, tiek pasidalinant mintimis su kolegomis.
Rašydama tai jaučiuosi savotišku Pavliku Morozovu, bet taip jau yra - nėra vertėjo specialybėje jokios magijos. Magija vyksta pačiame vertimo procese, na, o magais savo srityje galime tapti kiekvienas, jei tik investuosime laiką ir pastangas.
