
Praeitą
savaitę mano mėgstama ir itin gerbiama dėstytoja (kurios šiandien
labai bijojau ir kuriai buvo gėda rodytis akyse :D) vertimo
praktikumui uždavė perskaityti vieną diskusiją. Kas supranta rusų
kalbą, gali paskaityti ją štai ČIA.
Kas nesupranta rusų kalbos, trumpai papasakosiu esmę. Žodžiu,
mergina, kuri sukūrė forume temą, yra kažkokio vertimų biuro
vadybininkė. Pati TaniaN nėra vertėja, tačiau į jos pareigas
įeina vertimo užsakymų priėmimas. Jai iškilo problema su vienu
užsakovu. Gavosi taip, kad ji priėmė užsakymą išversti beveik
600 lapų iš rusų i vokiečių kalbą per
mėnesį.
Jei vadybininkė nemelavo, užsakymą atliko du vertėjai (kuriuos
labai užjaučiu). Galiausiai buvo taip, kad užsakovas liko labai
nepatenkintas darbu ir atsisakė mokėti pinigus argumentuodamas, kad
vertimas nėra kokybiškas. Šiaip manau, mergina sukūrė tą temą
grynai ieškodama sau moralinio palaikymo, o ne dėl teisybės
ieškojimo. Tai štai, pabandysiu nupasakoti, prie kokių išvadų
mes priėjome. Pasistengsiu aprašyti padėtį iš trijų pusių, nes
jų tikrai trys.
Užsakovas
Užsakovas
turi teisę reikalauti kokybiško vertimo ir jis visiškai neprivalo žinoti
vertimo paslaugų subtilybių. Bet ar turi jis teisę piktintis netinkamu vertimu,
jei prieš pasirašydamas sutartį jis nepaliko jokių komentarų? Galų gale,
vertimo užsakymas nėra tolygus kokio nors torto užsakymui. Nenoriu per daug
išsiplėsti dėl užsakovo, kaip ir minėjau, jis neprivalo žinoti, tačiau vis tik
domėtis savo užsakymu reikėtų.
Vertėjas
Apskritai
anksčiau minėtos problemos iškilo dėl paprasčiausiai nesusikalbėjimo. Tai visų
pirma, didelę klaidą padarė vertėjai, kad nebendradarbiavo su užsakovu. Kaip
supratau, tekstas buvo kaip kokio vadovo pobūdžio, gal kokiems gidams ir pan. Tekste
buvo daugybė miestų ir vietovių pavadinimų, o kaip žinoma, galimų vertimo
variantų yra dar daugiau. Jei aš būčiau atsidūrusi šių vertėjų vietoj, aš
būtinai reikalaučiau iš vadybininkės kažkokių kontaktų, kad galėčiau susiekti
su užsakovu. Kitas momentas, būtinai derinčiau viską su kitu vertėju, kad
tekstai per daug nesiskirtų, tarkim, kad nebūtų tokių dalykų, pavyzdžiui, aš
verčiu pavadinimus, o jis palieka originalų variantą ir pan. Galų gale, reikia
pagalvoti ir apie redaktorių, vis tik ir jis yra žmogus. Ir būtent tas žmogus,
kuris padaro tekstą skaitomą :D
Vadybininkas
Labai
pykstu ant tos TaniosN, nes buvau tikrai pasibaisėjusi. Iš kitos pusės,
pasijutau tikra profesionalė, nors dar ir nediplomuota. Visų pirma, ji iš viso
neturėjo teisės imtis tokio užsakymo. Jei pats neatlieki vertimų, negali
objektyviai įvertinti galimo darbo, todėl ji taip pat privalėjo bendrauti su
savo vertėjais. Idealiausiai būtų buvę, jei šitą užsakymą ji būtų parodžius
kuriam nors iš savo vertėjų prieš sutikdama atlikti vertimą. Kitas dalykas, ji
aklai priėmė užsakymą visiškai negalvodama apie pasekmes. Ji pabijojo, kad jei
atsisakys, užsakovų daugiau nebesulauks ir susigadins reputaciją. Bet juk
reikėjo pagalvoti, kad priimdama tokį rizikingą užsakymą ji susigadins jau viso
biuro reputaciją nekokybišku vertimu. Spėju, ji melavo apie savo 8 metų darbo
patirtį, nes šitas grėblys, ant kurio ji sėkmingai užsiropštė, toks primityvus,
kad net akivaizdu. Mergina akivaizdžiai nepasitiki nei savo, nei savo vertėjų
jėgomis, tad bijo likti apkaltinta neprofesionalumu. Mokėjimas laiku atsitraukti
ir yra profesionalumo požymis. Nereikia griebti visus iš eilės pasitaikančius
užsakymus, jei realiai nesugebėsi jo atlikti. Jei atsakysi kokiam tai
užsakovui, taip, gal tą akimirką jis įsižeis, pagalvos apie biurą kažką negero,
bet po kelių akimirkų jis iš viso apie jį pamirš. Tačiau atlikus nekokybišką
vertimą, iškilus konfliktui, užsakovas niekada gyvenime nepamirš šio košmaro,
ir net nesvarbu, ar jūsų biuras buvo teisus, vis tiek išliks ta dėmė. Manau,
TaniaN negerbia savo vertėjų, nes kaip galima būti tokiam žioplam ir nesitarti
su jais. Maža to, ji tam pačiam forume pradėjo klausinėti apie vietovardžių
vertimus. Kokiems velniams to reikia vadybininkui? O ypač vertimų biuro, kai po
ranka turi ne vieną vertėją. Tuo labiau, kad tai net ne jos darbas ir bet kokiu
atveju ji tekstų nevers. Šitie klausimai man nuskambėjo kaip skęstančiojo
griebimasis už šiaudo.
Galiausiai
dėstytoja paprašė mūsų pasakyti tokias kaip ir šventas tris taisykles, kurių
mes, kaip vertėjai, pasiryžę laikytis dirbdami su vertimais. Aš pasirašiau štai
tokias:
Bendrauti su
visais: su užsakovu (tam, kad išsiaiškinti, ko jam konkrečiai reikia), su
vadybininku (kad būtų realus supratimas apie galimybes, tarkim, kaip būna
kai kurie vertėjai, kurie vertimais užsiima laisvu laiku nuo pagrindinių
darbų, tad jei būčiau laisvesnė, paprašyčiau daugiau vertimų, jei tam
tikru metu neturėčiau juodai laiko, praneščiau jam, kad paprasčiausiai
nepavesti nei jo, nei tuo pačiu ir kliento), su kolegomis (jei tektų
versti kartu tą patį tekstą, kad nekiltų elementarių nesklandumų, jei
versti tekstą savarankiškai, „lyšnas“ kolegos patarimas niekada
nepakenks), su redaktoriumi (teko skaityti ne vieną straipsnį, kad su
laiku vertėjui dirbant su vienu ir tuo pačiu redaktoriumi, pastarasis taip
pripranta prie vertėjo stiliaus, kad vėliau vertimą tvarko tiesiog
automatiškai, tačiau būtent bendravimas su redaktoriumi gali palengvinti
darbą tiek pačiam vertėjui, tiek vargšui redaktoriui).
Nesiimti visų
vertimų iš eilės: reikia sugebėti objektyviai įvertinti savo galimybes
tam, kad galų gale, nesusigadintum savo vardo, ir nepakištum kiaulės
kitam. Štai viena vertėja taip pat šioje temoje dalinosi savo patirtimi,
kad ji neprisiima visų užsakymų, o būtent tik tuos, kuriuos ji geriausiai
supranta, na, o kai geriau supranti kokioje nors srityje, tai ir vertimą
atlikti sekasi greičiau, o greitesnis vertimas garantuoja didesnį vertimų
kiekį (bent jau kalbant apie paklausų vertėją). Automatiškai toks vertėjas
ir uždirba daugiau nei tas, kuris verčia viską iš eilės.
Pasitikėti savimi
ir savo vertimu: taip, aš dar tik pradedanti, tačiau žinau, kad galiu
argumentuoti kiekvieną savo vertimo pasirinkimą, ir jei aš tai galiu, aš
tikiu, kad mano vertimas yra tinkamas. Visada galima išversti ir padaryti
geriau. Visada taip bus, tačiau reikia pasitikėti savimi nepaisant to, jei
koks užsakovas skųstųsi tavo pasirinkimu ar net kaltintu neprofesionalumu.
Visiems neįtiksi, tad kam kreipt dėmesį į tuos, kurie nesupranta apie ką
kalba. Tačiau būtina atskirti konstruktyvią kritiką nuo šiaip padejavimų.
Na,
ir toks dar vienas rastas šioje diskusijoje mini patarimas, kuris man labai
patiko, ir pasirodė tikrai labai naudingas. Akivaizdu, kad geriausia vertimus
daryti į gimtąją kalbą, tačiau gyvenimas toks dalykas, kad tenka versti į
pačias įvairiausias ne gimtąsias kalbas. Tad viena vertėja pasakė, jog gavusi
užsakymą išversti kokį tai tekstą į jai negimtą kalbą, ji sutartyje nurodo, kad
užsakovas suvokia, jog vertėjui, nesant reikiamos kalbos "nešiotoju", vertimo
kokybė nebus tokia, kokia būtų verčiant tos kalbos "nešiotojui". Nesvarbu, kaip
tai gali pasirodytu užsakovui, jis turi suprasi riziką, kuri išlieka visuose
biuruose, nepaisant to, kiek jie yra atviri su savo klientais.
Ir
pabaigai tos pačios mano mėgstamos dėstytojos pasiūlytas perliukas. Jei
užsakovui pradedi aiškinti, kad redaktorius yra reikalingas, ir būtų gerai, kad
tą patį vertimą peržvelgtų keli vertėjai, jis tik mato, kad vertimo kaina
pučiasi su kiekviena akimirka, tačiau jei užsiminsim apie vertimus pagal Euro
standartus, jis gali kiek apsiraminti, juk tai skamba taip rimtai ir kokybiškai
:D o tie standartai ir susideda iš tokių „smulkmenų“. Gal kada ir papaišysiu
čia apie tuos standartus, o šiam kartui tiek. Prirašiau daugiau nei tikėjausi :)